Paskutinės vakarienės Mišios laikomos tarp ketvirtos ir devintos valandos po pietų. Kiekvienoje bažnyčioje laikomos tik vienos Mišios, kiti kunigai eina komunijos jose. Tabernakulis pagrindiniame altoriuje tuščias. Įrengiamas kitas Švč. Sakramento garbinimo altorius, virš kurio gali būti „Ecce homo“ ar įkalinto Kristaus statula arba paveikslas. Liturginė spalva balta.
MIŠIOS
|
Įžengimo antifona (Gal 6, 14)
Nos autem gloriári opórtet in cruce Dómini nostri Iesu Christi: in quo est salus, vita et resurréctio nostra: per quem salváti et liberáti sumus. Ps. 66, 2: Deus misereátur nostri, et benedícat nobis: illúminet vultum suum super nos, et misereátur nostri. Nos autem...
Giedant Gloria skambinami varpai, varpeliai, groja vargonai. Baigus vargonai ir varpai nutyla iki Velykų vigilijos, vietoj varpelių naudojamas kleketas.
Kolekta
Orémus. Deus, a quo et Iudas reátus sui pœnam, et confessiónis suæ latro prǽmium sumpsit, concéde nobis tuæ propitiatiónis efféctum: ut, sicut in passióne sua Iesus Christus, Dóminus noster, divérsa utrísque íntulit stipéndia meritórum; ita nobis, abláto vetustátis erróre, resurrectiónis suæ grátiam largiátur: Qui tecum vivit et regnat in unitáte Spíritus Sancti, Deus, per ómnia sǽcula sæculórum. R. Amen.
Epistola (1 Kor 11, 20–32)
Léctio Epístolæ beáti Pauli Apóstoli ad Corínthios
Fratres: Conveniéntibus vobis in unum, iam non est domínicam cenam manducáre. Unusquísque enim suam cenam præsúmit ad manducándum. Et álius quidem ésurit, alius autem ébrius est. Numquid domos non habétis ad manducándum et bibéndum? Aut ecclésiam Dei contémnitis, et confúnditis eos, qui non habent? Quid dicam vobis? Laudo vos? In hoc non laudo. Ego enim accépi a Dómino, quod et trádidi vobis, quóniam Dóminus Iesus, in qua nocte tradebátur, accépit panem, et grátias agens fregit, et dixit: „Accípite, et manducáte: hoc est corpus meum, quod pro vobis tradétur: hoc fácite in meam commemoratiónem“. Simíliter et cálicem, postquam cenávit, dicens: „Hic calix novum testaméntum est in meo sánguine: hoc fácite, quotiescúmque bibétis, in meam commemoratiónem“. Quotiescúmque enim manducábitis panem hunc et cálicem bibétis: mortem Dómini annuntiábitis, donec véniat. Itaque quicúmque manducáverit panem hunc vel bíberit cálicem Dómini indígne, reus erit córporis et sánguinis Dómini. Probet autem seípsum homo: et sic de pane illo edat et de cálice bibat. Qui enim mandúcat et bibit indígne, iudícium sibi mandúcat et bibit, non diiúdicans corpus Dómini. Ideo inter vos multi infírmi et imbecílles, et dórmiunt multi. Quod si nosmetípsos diiudicarémus, non útique iudicarémur. Dum iudicámur autem, a Dómino corrípimur, ut non cum hoc mundo damnémur. R. Deo grátias.
Gradualas (Fil 2, 8–9)
Christus factus est pro nobis oboédiens usque ad mortem, mortem autem crucis. V. Propter quod et Deus exaltávit illum: et dedit illi nomen, quod est super omne nomen.
Evangelija (Jn 13, 1–15)
+ Sequéntia sancti Evangélii secúndum Ioánnem
Ante diem festum Paschæ, sciens Iesus quia venit hora eius, ut tránseat ex hoc mundo ad Patrem: cum dilexísset suos, qui erant in mundo, in finem diléxit eos. Et cena facta, cum diábolus iam misísset in cor, ut tráderet eum Iudas Simónis Iscariótæ, sciens, quia ómnia dedit ei Pater in manus, et quia a Deo exívit, et ad Deum vadit, surgit a cena, et ponit vestiménta sua, et cum accepísset línteum, præcínxit se. Deínde mittit aquam in pelvim, et cœpit laváre pedes discipulórum, et extérgere línteo, quo erat præcínctus. Venit ergo ad Simónem Petrum. Et dicit ei Petrus: „Dómine, tu mihi lavas pedes?“ Respóndit Iesus et dixit ei: „Quod ego fácio, tu nescis modo, scies autem póstea“. Dicit ei Petrus: „Non lavábis mihi pedes in ætérnum“. Respóndit ei Iesus: „Si non lávero te, non habébis partem mecum“. Dicit ei Simon Petrus: „Dómine, non tantum pedes meos, sed et manus, et caput“. Dicit ei Iesus: „Qui lotus est, non índiget nisi ut pedes lavet, sed est mundus totus. Et vos mundi estis, sed non omnes“. Sciébat enim quisnam esset qui tráderet eum; proptérea dixit: Non estis mundi omnes. Postquam ergo lavit pedes eórum, et accépit vestiménta sua, cum recubuísset íterum, dixit eis: „Scitis quid fécerim vobis? Vos vocátis me Magíster et Dómine, et bene dícitis; sum étenim. Si ergo ego lavi pedes vestros, Dóminus et Magíster: et vos debétis alter altérius laváre pedes. Exémplum enim dedi vobis, ut, quemádmodum ego feci vobis, ita et vos faciátis“.
Credo nėra.
|
Mes turime girtis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriame yra mūsų išganymas, gyvybė ir prisikėlimas, per kurį esame išganyti ir išvaduoti. Ps 66, 2: Dievas mūsų tepasigaili, tenušvinta jo veidas virš mūsų ir tegul pasigaili. Mes turime...
Melskimės. Dieve, iš Tavęs ir kaltasis Judas gavo bausmę, ir plėšikas atlygį už savo išpažinimą. Suteik mums savo veiksmingą pasigailėjimą, kad kaip savo kančios metu Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kiekvienam iš jų davė skirtingą atlyginimą už nuopelnus, taip ir mums, pašalinęs senas klaidas, suteiktų savo prisikėlimo malonę. Jis būdamas Dievas su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per visus amžių amžius. R. Amen.
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško korintiečiams
Broliai: Jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo bendriją ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu. Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis. Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu. R. Dėkojame Dievui!
Kristus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. V. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.
+ Tęsinys šventosios Evangelijos pagal Joną
Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“. Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“.
|
KOJŲ PLOVIMAS
Jei yra galimybė, vyksta kojų plovimas. Du patarnautojai įveda į bažnyčią dvylika vyrų, apsirengusių kamžomis, kurie įeina poromis ir, pagarbinę altorių, sėdasi ant dvylikos kėdžių presbiterijoje. Tuo metu giedamos nurodytos antifonos. Kunigas nusivelka arnotą ir nusiima manipulą, susijuosia rankšluosčiu ir iš eilės plauna ir nušluosto vyrų dešines pėdas.
|
Ant. 1 (Jo. 13, 34) „Mandátum novum do vobis: ut diligátis ínvicem, sicut diléxi vos“, dicit Dóminus. Ps. 118, 1: Beáti immaculáti in via: qui ámbulant in lege Dómini. „Mandátum novum...“
Ant. 2 (Jo. 13, 4, 5 ir 15) Postquam surréxit Dóminus a cena, misit aquam in pelvim, et cœpit laváre pedes discipulórum: hoc exémplum relíquit eis. Ps. 47, 2: Magnus Dóminus, et laudábilis nimis: in civitáte Dei nostri, in monte sancto eius. Postquam surréxit...
Ant. 3 (Jo. 13, 12, 13 ir 15) Dóminus Iesus, postquam cenávit cum discípulis suis, lavit pedes eórum, et ait illis: „Scitis quid fécerim vobis ego, Dóminus et Magíster? Exémplum dedi vobis, ut et vos ita faciátis“. Ps. 84, 2: Benedixísti, Dómine, terram tuam: avertísti captivitátem Iacob. Dóminus Iesus...
Ant. 4 (Jo. 13, 6–7 ir 8) „Dómine, tu mihi lavas pedes?“ Respóndit Iesus, et dixit ei: „Si non lávero tibi pedes, non habébis partem mecum“. V. Venit ergo ad Simónem Petrum, et dixit ei Petrus. „Dómine, tu...“ V. „Quod ego fácio, tu nescis modo: scies autem póstea“. „Dómine, tu...“
Ant. 5 „Si ego, Dóminus et Magíster vester, lavi vobis pedes: quanto magis debétis alter altérius laváre pedes?“ Ps. 48, 2: Audíte hæc, omnes gentes: áuribus percípite, qui habitátis orbem. „Si ego, Dóminus...“
Ant. 6 (Jo. 13, 35) „In hoc cognóscent omnes, quia discípuli mei estis, si dilectiónem habuéritis ad ínvicem“. V. Dixit Iesus discípulis suis: „In hoc cognóscent...“
Ant. 7 (1 Cor. 13, 13) Máneant in vobis fides, spes, cáritas, tria hæc: maior autem horum est cáritas. V. Nunc autem mánent fides, spes, cáritas, tria hæc: maior horum est cáritas. Máneant in vobis...
|
Ant. 1 (Jn 13, 34) „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau“, – sako Viešpats. Ps 118, 1: Palaiminti, kurių kelias nesuteptas, kurie vaikšto pagal Viešpaties Įstatymą. „Aš jums duodu...“
Ant. 2 (Jn 13, 4, 5 ir 15) Viešpats pakyla nuo vakarienės stalo, įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas: tokį pavyzdį jis jiems paliko. Ps 47, 2: Didis Viešpats ir labai šlovingas, mūsų Dievo mieste, šventajame jo kalne. Viešpats pakyla...
Ant. 3 (Jn 13, 12, 13 ir 15) Viešpats Jėzus, pavakarieniavęs su savo mokiniais, nuplovė jų kojas ir kalbėjo jiems: „Ar suprantate, ką jums padariau, aš – Viešpats ir Mokytojas? Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs taip darytumėte“. Ps 84, 2: Palaiminai, Viešpatie, savo žemę, grąžinai Jokūbo belaisvius. Viešpats Jėzus...
Ant. 4 (Jn 13, 6–7 ir 8) „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam sako: „Jei nenumazgosiu tavo kojų, neturėsi dalies su manimi“. V. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau...“ V. „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. „Viešpatie, nejau...“
Ant. 5 „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti.“ Ps 48, 2: Klausykitės, visos tautos, priimkite ausimis, žemės gyventojai. „Jei tad aš – Viešpats...“
Ant. 6 (Jn 13, 35) „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. V. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš to visi pažins...“
Ant. 7 (1 Kor 13, 13) Tarp jūsų tepasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. V. Dabar tepasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Tarp jūsų tepasilieka...
|
Ant. 8 „Ubi caritas“ niekuomet nepraleidžiama, giedama baigiantis kojų plovimui:
Ubi caritas.
Kur meilė ir draugystė, ten yra ir Dievas.
1. Mus visus kartu subūrė Kristaus meilė, džiūgaukim ir jame linksminkimės!
2. Bijokim ir mylėkim gyvąjį Dievą ir vieni kitus nuoširdžiai.
3. Kai visi susirenkam draugėn, saugokimės nuomonių išsiskyrimo.
4. Tenustoja pikti ginčai ir barniai, mūsų vidury tebūna Kristus Dievas.
5. Kad su šventaisiais regėtume šlovingąjį Tavo veidą, Kristau Dieve.
6. Tu begalinis ir tikras džiaugsme, per amžių amžius be pabaigos. Amen.
Baigus plovimą, kunigas plaunasi rankas, vėl apsirengia Mišių rūbais, eina prie altoriaus laiptų ir, stovėdamas viduryje atsigręžęs į žmones, kalba:
|
Pater noster (tyliai iki:)
V. Et ne nos indúcas in tentatiónem. R. Sed líbera nos a malo.
V. Tu mandásti mandáta tua, Dómine. R. Custodíri nimis.
V. Tu lavásti pedes discipulórum tuórum. R. Opera mánuum tuárum ne despícias.
V. Dómine, exáudi oratiónem meam. R. Et clamor meus ad te véniat.
V. Dóminus vobíscum. R. Et cum spíritu tuo.
Orémus. Adésto, Dómine, quǽsumus, offício servitútis nostræ: et quia tu discípulis tuis pedes laváre dignátus es, ne despícias ópera mánuum tuárum, quæ nobis retinénda mandásti: ut, sicut hic nobis et a nobis exterióra ábluuntur inquinaménta; sic a te ómnium nostrum interióra lavéntur peccáta. Quod ipse præstáre dignéris, qui vivis et regnas in sǽcula sæculórum. R. Amen.
|
Tėve mūsų (tyliai iki:)
V. Ir neleisk mūsų gundyti. R. Bet gelbėk mus nuo pikto.
V. Tu įsakei, Viešpatie. R. Uoliai laikytis Tavo įsakymų.
V. Tu mazgojai savo mokiniams kojas. R. Nepaniekinai savo rankų darbo.
V. Viešpatie, išgirsk mano maldą. R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia.
V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia.
Melskimės. Viešpatie, meldžiame, padėk mums atlikti mūsų tarnystės pareigas. Tu teikeisi mazgoti kojas savo mokiniams, todėl nepaniekink savo rankų darbų, kuriuos mums įsakei tęsti. Kaip čia nuo mūsų ar mūsų pačių nuplaunamas išorinis purvas, taip Tu numazgok visų mūsų vidines nuodėmes. Tu pats tai maloningai suteik, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.
|
Tada dvylika vyrų priklaupia priešais altorių ir eina į savo vietas. Tęsiamos Mišios.
|
Atnašavimo antifona (Ps 117, 16 ir 17)
Déxtera Dómini fecit virtútem, déxtera Dómini exaltávit me: non móriar, sed vivam, et narrábo ópera Dómini.
Sekreta
Ipse tibi, quǽsumus, Dómine, sancte Pater, omnípotens ætérne Deus, sacrifícium nostrum reddat accéptum, qui discípulis suis in sui commemoratiónem hoc fíeri hodiérna traditióne monstrávit, Iesus Christus, Fílius tuus, Dóminus noster: Qui tecum vivit et regnat...
Šventojo Kryžiaus prefacija
Mišių Kanone kitokia „Communicantes“ pradžia:
Communicántes, et diem sacratíssimum celebrántes, quo Dóminus noster Iesus Christus pro nobis est tráditus: sed et memóriam venerántes...
Kitokia „Hanc igitur“ pradžia:
Hanc ígitur oblatiónem servitútis nostræ, sed et cunctæ famíliæ tuæ, quam tibi offérimus ob diem, in qua Dóminus noster Iesus Christus trádidit discípulis suis Córporis et Sánguinis sui mystéria celebránda: quǽsumus, Dómine, ut placátus accípias: diésque nostros...
„Agnus Dei“ visus tris kartus giedama „...miserere nobis“.
Komunijos antifona (Jn 13, 12, 13 ir 15)
Dóminus Iesus, postquam cenávit cum discípulis suis, lavit pedes eorum, et ait illis: „Scitis quid fécerim vobis ego, Dóminus et Magíster? Exémplum dedi vobis, ut et vos ita faciátis“.
Postkomunija
Orémus. Refécti vitálibus aliméntis, quǽsumus, Dómine Deus noster: ut, quod témpore nostræ mortalitátis exséquimur, immortalitátis tuæ múnere consequámur. Per Dóminum nostrum...
|
Viešpaties dešinė rodo jėgą, Viešpaties dešinė išaukštino mane. Nemirsiu, bet būsiu gyvas ir paskelbsiu Viešpaties darbus.
Viešpatie, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, meldžiame, tegul mūsų auką Tau pateikia tasai, kuris savo mokiniams šiandien parodė, kaip tai daryti jo atminimui – Jėzus Kristus, Tavo Sūnus, mūsų Viešpats, kuris būdamas Dievas su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. R. Amen.
Bendraudami ir švęsdami švenčiausiąją dieną, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo už mus atiduotas, ir atminimą gerbdami...
Taigi šitą mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką, Tau aukojamą šią dieną, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus perdavė savo mokiniams švęsti savo Kūno ir Kraujo paslaptis, prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Sutvarkyk mūsų dienas...
Viešpats Jėzus, pavakarieniavęs su savo mokiniais, nuplovė jų kojas ir kalbėjo jiems: „Ar suprantate, ką jums padariau, aš – Viešpats ir Mokytojas? Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs taip darytumėte“.
Melskimės. Sustiprinti gaivinančiu penu, meldžiame Tave, mūsų Viešpatie Dieve, kad ką vykdome būdami mirtingi, pasiektume gavę Tavo nemirtingumo dovaną. Per mūsų Viešpatį...
|
IŠKILMINGAS ŠVČ. SAKRAMENTO PERNEŠIMAS IR PADĖJIMAS
Po šv. Komunijos komuninės lieka ant korporalo.
Kunigas gieda „V. Benedicamus Domino. R. Deo gratias“, kalba „Placeat“, po to eina prie kėdžių, nusivelka arnotą ir nusiima manipulą, užsideda baltą kapą, grįžta prie altoriaus laiptų. Kunigas įdeda smilkalų į du smilkytuvus, klūpėdamas apsmilko Švenčiausiąjį. Po to gauna veliumą, lipa prie altoriaus, paima komuninę, kurią uždengia veliumu. Prasideda procesija prie Švč. Sakramento garbinimo altoriaus: patarnautojas su kryžiumi, šalia jo du patarnautojai su degančiomis žvakėmis; dvasininkai pagal laipsnius; du smilkytojai, lygiais protarpiais mojuodami smilkytuvu celebranto kryptimi; celebrantas su Švenčiausiuoju, šalia jo du patarnautojai su kleketais, kuriais jie pakaitomis kleketuoja, virš jų – keturių vyrų nešamas baldakimas; giedotojai, tikintieji.
Einant giedamas himnas „Pange lingua“ iki „Tantum ergo“.
Atėjus prie garbinimo altoriaus, kunigas padeda komuninę ant korporalo, priklaupia, įdeda smilkalų į smilkytuvą ir apsmilko Švenčiausiąjį. Tuo metu giedamas „Tantum ergo“. Baigus kunigas įdeda komuninę į tabernakulį. Jis klūpėdamas tylomis pasimeldžia, po to su patarnautojais priklaupia ir eina į zakristiją. Tikintieji grįžta į bažnyčią. Jei pagrindinio altoriaus tabernakulyje dar liko komuninė, ji pernešama į garbinimo altoriaus tabernakulį.
ALTORIŲ NUDENGIMAS
Kunigas, užsidėjęs violetinę stulą, su patarnautojais eina prie pagrindinio altoriaus ir jį pagarbina. Tuomet kunigas nutraukia altoriaus uždangalus, kalbėdamas antifoną (Ps 21, 19):
|
Divisérunt sibi vestiménta mea, et super vestem meam misérunt sortem.
|
Jie dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta burtą dėl mano apdaro.
|
Kunigas pradeda 21 psalmę, kurią toliau kalba esantys dvasininkai:
|
Deus, Deus meus, réspice in me: quare me dereliquísti? * longe a salúte mea verba delictórum meórum.
Deus meus, clamábo per diem, et non exáudies: * et nocte, et non ad insipiéntiam mihi.
Tu autem in sancto hábitas, * laus Israel.
In te speravérunt patres nostri: * speravérunt et liberásti eos.
Ad te clamavérunt et salvi facti sunt: * in te speravérunt et non sunt confúsi.
Ego autem sum vermis, et non homo: * oppróbrium hóminum, et abiéctio plebis.
Omnes vidéntes me derisérunt me: * locúti sunt lábiis, et movérunt caput.
Sperávit in Dómino, erípiat eum: * salvum fáciat eum, quóniam vult eum.
Quóniam tu es, qui extraxísti me de ventre: * spes mea ab ubéribus matris meæ. In te proiéctus sum ex útero:
De ventre matris meæ Deus meus es tu, * ne discésseris a me:
Quóniam tribulátio próxima est: * quóniam non est qui ádiuvet.
Circumdedérunt me vítuli multi: * tauri pingues obsedérunt me.
Aperuérunt super me os suum, * sicut leo rápiens et rúgiens.
Sicut aqua effúsus sum: * et dispérsa sunt ómnia ossa mea.
Factum est cor meum tamquam cera liquéscens * in médio ventris mei.
Aruit tamquam testa virtus mea, et lingua mea adhǽsit fáucibus meis: * et in púlverem mortis deduxísti me.
Quóniam circumdedérunt me canes multi: * concílium malignántium obsédit me.
Fodérunt manus meas et pedes meos: * dinumeravérunt ómnia ossa mea.
Ipsi vero consideravérunt et inspexérunt me: * divisérunt sibi vestiménta mea, et super vestem meam misérunt sortem.
Tu autem, Dómine, ne elongáveris auxílium tuum a me: * ad defensiónem meam cónspice.
Erue a frámea, Deus, ánimam meam: * et de manu canis únicam meam:
Salva me ex ore leónis: * et a córnibus unicórnium humilitátem meam.
Narrábo nomen tuum frátribus meis: * in médio ecclésiæ laudábo te.
Qui timétis Dóminum, laudáte eum: * univérsum semen Iacob, glorificáte eum.
Tímeat eum omne semen Israel: * quóniam non sprevit, neque despéxit deprecatiónem páuperis:
Nec avértit fáciem suam a me: * et cum clamárem ad eum, exaudívit me.
Apud te laus mea in ecclésia magna: * vota mea reddam in conspéctu timéntium eum.
Edent páuperes, et saturabúntur: et laudábunt Dóminum qui requírunt eum: * vivent corda eórum in sǽculum sǽculi.
Reminiscéntur et converténtur ad Dóminum * univérsi fines terræ:
Et adorábunt in conspéctu eius * univérsæ famíliæ géntium.
Quóniam Dómini est regnum: * et ipse dominábitur géntium.
Manducavérunt et adoravérunt omnes pingues terræ: * in conspéctu eius cadent omnes qui descéndunt in terram.
Et ánima mea illi vivet: * et semen meum sérviet ipsi.
Annuntiábitur Dómino generátio ventúra: * et annuntiábunt cæli iustítiam eius pópulo qui nascétur, quem fecit Dóminus.
Nėra „Gloria Patri“.
|
Dieve, mano Dieve, pažvelk į mane, kodėl mane apleidai? * Mano nuodėmingi žodžiai toli nuo išgelbėjimo.
Mano Dieve, aš šaukiu per dieną, bet Tu neišklausai, * per naktį – tenebūna tai palaikyta mano neišmintingumu.
Tu gyveni šventykloje, * Izraelio šlove.
Tavimi vylėsi mūsų tėvai, * pasitikėjo, ir Tu juos išvadavai.
Šaukėsi Tavęs, ir buvo išgelbėti, * vylėsi Tavimi, ir neliko sugėdinti.
Bet aš kirminas, o ne žmogus, * žmonių gėda ir liaudies atmata.
Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, * judina lūpas ir kraipo galvą.
„Pasitikėjo Viešpačiu, tad tegelbsti jį, * teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“
Tu išvedei mane iš įsčių, * buvai mano viltis nuo pat motinos krūtinės. Tau buvau patikėtas nuo pat įsčių.
Nuo motinos įsčių Tu buvai mano Dievas, * nesitolink nuo manęs.
Nes sielvartas labai arti * ir nėra, kas padėtų.
Daug veršių apstojo mane, * riebūs jaučiai apgulė mane.
Jie atveria plačiai į mane savo žiomenis * lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.
Esu lyg išlietas vanduo, * visi mano kaulai išnarstyti.
Lyg vaškas ištirpo mano širdis * mano viduriuose.
Gerklė išdžiūvusi lyg molio šukė, liežuvis limpa prie gomurio. * Tu guldai mane į mirties dulkes.
Nes daug šunų apstojo mane, * piktadarių gauja apgulė mane.
Perdūrė mano rankas ir mano kojas, * suskaitė visus mano kaulus.
Jie spokso ir žiūri į mane, * dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta burtą dėl mano apdaro.
Bet Tu, Viešpatie, neatitolink nuo manęs savo pagalbos, * pasirūpink mane apginti.
Gelbėk nuo kalavijo, Dieve, mano gyvastį, * mano vienintelę – iš šuns letenų.
Gelbėk mane nuo liūto nasrų * ir nuo vienaragių ragų saugok mano menkumą.
Skelbsiu Tavo vardą savo broliams, * susirinkimo viduryje šlovinsiu Tave.
Jūs, kurie bijotės Viešpaties, šlovinkite jį, * visi Jokūbo palikuonys – aukštinkite jį!
Tegul jo bijo visa Izraelio ainija, * juk jis nepaniekino ir neatmetė vargšo maldavimo.
Jis nenugręžė nuo manęs savo veido, * bet kai jo šaukiausi, išgirdo mane.
Iš Tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje, * išpildysiu savo įžadus jo bijančiųjų akivaizdoje.
Vargšai valgys ir bus sotūs, šlovins Viešpatį jo ieškantieji. * Teatsigauna jų širdys amžių amžiams!
Atsimins ir gręšis į Viešpatį * visi žemės pakraščiai.
Puls kniūbsčios jo akivaizdoje * visų tautų šeimos.
Juk Viešpačiui priklauso karaliauti, * jis viešpatauja tautoms.
Visi žemės galiūnai valgo ir garbina, * jo akivaizdoje parpuola visi, kurie žengia į dulkes.
Ir mano siela jam gyvens, * o mano ainija jam tarnaus.
Apie Viešpatį bus pasakojama būsimajai kartai, * ir dangūs skelbs jo teisumą tautai, kuri gims, kurią Viešpats padarė.
|
Tuo metu kunigas su patarnautojais visiškai nudengia pagrindinį ir šoninius altorius (išskyrus Švč. Sakramento ir Kristaus Kapo altorius), kunigas kempine ar šlakstykle suvilgo altorių akmenis ir juos nušluosto rankšluosčiu. Nuimami kryžiai, žvakidės, kilimai ir kt.
Baigę, grįžta prie pagrindinio altoriaus. Pakartojus antifoną „Diviserunt sibi“, visi grįžta į zakristiją.
Prie Švč. Sakramento garbinimo altoriaus vyksta adoracija bent iki vidurnakčio. (Jos metu Švenčiausiasis lieka tabernakulyje.)
|
