Jeigu atidžiai pažiūrėtume į sielų būklę, nustebtume dėl jų silpnumo, tiksliau – dėl jų maldų silpnumo. Meldžiamasi mažai, meldžiamasi silpnai arba visai nesimeldžiama.

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“

Sudrausti darančius nuodėmę yra dvasinis gailestingumo darbas. Čia turbūt labiausiai išryškėja skirtumas tarp tikro ir netikro gailestingumo, nes pastarasis nesistengia įspėti nusidėjėlių, bet, užuot kvietęs juos atsiversti, juos ramina.

Brangūs tikintieji, draugai ir geradariai. Netrukus Katalikų Bažnyčioje prasidės nauji jubiliejiniai metai. Tikiuosi, kad daugelis iš jūsų 2025 m. rugpjūčio 20 d. susirinks su mumis Romoje. Ten liudysime savo tikėjimą – gyvąjį tikėjimą, kurį gavome iš Bažnyčios per jos Tradiciją ir kurį privalome perduoti būtent tokį, kokį gavome, be jokių kompromisų su pasaulio dvasia.

Kas myli, neturi kito tikslo, kaip kad būti mylimas. Taigi Dievas, taip labai mus mylėdamas, netrokšta iš mūsų nieko daugiau, tik, kaip pažymi Šv. Bernardas, mūsų meilės.

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“, – taip kalbėjo Jėzus Kristus; ir tai iš tikrųjų įvyko.

Ištrauka iš knygos „Dvasinė kova“ (it. „Il combattimento spirituale“), kurią kun. Lorenzo Scupoli (1530–1610), Teatinų ordino narys, pirmiausia parašė sau, bet kuri greitai išpopuliarėjo ir tapo dvasine klasika. Šv. Pranciškus Salezas itin ją mėgo ir nešiojosi ją su savimi 18 metų.