"Bažnyčia yra viena, šventa, apaštalinė Romos Bažnyčia – vienintelė, kurios Sostas patikėtas Petrui. Už jos ribų negalima rasti nei tikro tikėjimo, nei amžinojo išganymo, kadangi neįmanoma turėti Dievo kaip Tėvo, neturint Bažnyčios kaip Motinos“

Popiežius Pijus IX:

Šiandien, spalio 14 d. Šventasis Tėvas Pranciškus paskelbė šventuoju Paulių VI - popiežių, didele dalimi atsakingą už Bažnyčią ištikusią krizę. Ar gali mąstantis katalikas sutikti su šiuo sprendimu? Ar tai nėra tiesiog Vatikano II Susirinkimo kanonizacija? Siūlome paskaityti šį prieš keletą metų parašytą straipsnį, parodantį, kad pop. Paulius VI negali būti vadinamas palaimintuoju, o juo labiau - šventuoju.

Antroji kunigo žaizda: iš jo atimamas jo esminis egzistencijos pagrindas.

Koks yra kunigų egzistavimo pagrindas bet kurioje religijoje? Kunigas ir auka yra būtinai reikalingos ir tarpusavyje neatskiriamai susijusios sąvokos. Nėra aukos be kunigo, kaip nėra ir kunigo be aukos. Aukos sąvoka nesuprantama be kunigo, o kunigo sąvoka nesuprantama be aukos. 

Šventasis Rožančius nėra vien privati pamaldi praktika, skirta sužadinti religinius tikinčiojo jausmus. Jis taip pat turi visuomeninę, netgi politinę reikšmę. Prisiminkime keletą istorinių įvykių, dažniausiai menkai žinomų, kurie parodo karštos Rožančiaus maldos reikšmę krikščioniškų tautų likimui.

Popiežius Pranciškus prašo tikinčiuosius visame pasaulyje spalio mėnesį kiekvieną dieną kalbėti Šv. Rožančių ir melstis, kad Švenčiausioji Mergelė Marija ir šv. Arkangelas Mykolas gintų Bažnyčią nuo velnio, siekiančio mus atskirti nuo Dievo ir supriešinti vienus su kitais.

Šv. Mykolas arkangelas tapo labai didis danguje, nes jam svarbiausia buvo Dievas. Jis nebijojo išsiskirti iš minios. Tai yra tikra drąsa. Vardas „Mykolas“ hebrajiškai reiškia „Kas kaip Dievas?“ Tai reiškia, kad mes priklausome nuo Dievo; tai tikras nuolankumas ir pasitikėjimas Dievu. Daug angelų sekė šėtonu, bet Šv. Mykolas nėjo paskui minią. Garso įrašas

Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jai apreiškus jie skelbtų naują doktriną, bet tam, kad jai padedant šventai saugotų ir ištikimai perteiktų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą. Jų apaštalinę doktriną priėmė visi gerbtini Bažnyčios tėvai, ją gerbė ir jos laikėsi visi šventieji tikratikiai Bažnyčios mokytojai. Jie gerai žinojo, kad šis Petro Sostas išliks nesuteptas jokios klaidos, pasak mūsų Viešpaties ir Išganytojo duoto dieviškojo pažado savo mokinių vadovui: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius.“

...Dešimtmečius trukęs šv. Mišių ir visų kitų sakramentinių bei liturginių ritualų prievartavimas reiškia pirminį ir esminį dvasininkų smurtą prieš tikinčiuosius, turinčius teisę į neiškraipytą šventąją liturgiją. Seksualinis išnaudojimas yra tik ypatinga ir liguistesnė šio esminio smurto atmaina. Lytinis iškrypimas atspindi liturginį iškrypimą...

Pop. Pranciškui paskelbiant vis daugiau dalykų, prieštaraujančių nuolatiniam Bažnyčios mokymui, nemažai geros valios žmonių sako, kad tiesiog reikia klausyti Šventojo Tėvo nesigilinant į Bažnyčios praeitį ir kad toks aklas paklusnumas liudija apie tikrą nusižeminimą ir pasitikėjimą popiežiaus institucija. Galbūt tokia laikysena ir būtų pateisinama normaliais laikais, tačiau šiandien ji prieštarauja sveikam protui ir yra visiškai nekatalikiška.

Popiežius Pranciškus nurodė pakeisti Katalikų Bažnyčios Katekizmo 2267 straipsnį, kalbantį apie mirties bausmę. Nuo šiol, pasak jo, „<...> mirties bausmė yra nepriimtina, nes kėsinasi į žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą. <...>“

Dr. Raphaelis Watersas, žymus tomistinės filosofijos profesorius ir mirties bausmės tematikos ekspertas, glaustai parodo, kad toks požiūris prieštarauja Šv. Rašto, visų Bažnyčios Tėvų, Bažnyčios Mokytojų ir popiežių mokymui.