„Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę.“ (1 Pt 4, 8.)
Šitie Šventojo Rašto žodžiai mums primena tai, ką mes garbiname visą birželio mėnesį – Švenčiausiąją Jėzaus Širdį.
Ištrauka iš vieno garsiausių klasikinių dvasinių veikalų „Krikščioniškojo tobulumo kelias“.
Ištrauka iš knygos „Trumpa apologetika“
Vieni sako, kad žmoguje yra dvasia, kuri vadinasi siela, kad ji nemiršta, ir kad jos amžinoji laimė arba nelaimė priklauso nuo jos doros. Kitiems rodosi, būk pirmieji klysta, matydami skirtumo tarp kūno ir sielos, tarp galvijo ir žmogaus, bei svajodami apie gyvybę po mirties ir rūpindamiesi tos amžinosios gyvybės laimingumu arba nelaimingumu.
Šventasis Tomas Akvinietis moko, kad mes vadintume Dievą Tėvą „Tėvu”, nes Jis amžinai gimdo Sūnų.
Brangieji, per Komuniją mes ne tik valgome mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, bet kartu turime suprasti, kad mes valgome šį Dievo Žodį. Garso įrašas
Birželio mėnuo tradiciškai skirtas Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai.
Labai lengva pamiršti, kad iš tiesų Dievas mus myli ir kad Jis iš tiesų daro mums gera. Gali kilti klausimas: kokį gėrį Dievas daro man dabar? Aš nieko nejaučiu ir nieko nematau.
Ištrauka iš knygos „Visų laikų Mišios. Paslėptas lobis“.
Ir štai naujieji laikai, racionalizmo ir materializmo epocha, vėl iškėlė žmogaus protą, valią, prigimtį malonės sąskaita. Žmogaus kultas ir tikėjimas materialine pažanga, atrodo, privertė žmones visiškai pamiršti maloningą Dievo veikimą ir išganymo reikalingumą – įsigalėjo naujasis pelagianizmas, kuris šiandien, gal nesąmoningai, tapo beveik visuotine nuostata net katalikų tarpe.