Amazonijos regionui skirto vyskupų sinodo parengiamajame dokumente vietinių čiabuvių kultūra vaizduojama pernelyg idealistiškai, tarsi ji dvasine prasme būtų aukštesnė už krikščioniškąją, tarsi indėnams visai nereikėtų Kristaus ir jie gyventų žemiškajame Eldorade, vienybėje su „motina gamta“. Visiškai kitaip manė pirmieji jėzuitų misionieriai.
Nūdien dauguma katalikų krikščionišką meilę tapatina su fiziniu ir dvasiniu pacifizmu. Tai ne tik atstumia vyrus, kurie trokšta dėl ko nors kovoti, bet ir ignoruoja daugelį blogybių, prieš kurias reikia kovoti.
Gyvename laikais, kai daug katalikų, net aukštų dvasininkų, nebetiki velnio egzistavimu. O juk viena iš didžiausių jo gudrybių yra įtikinti žmones, kad jo nėra. Todėl labiau nei bet kada dera prisiminti tradicinį Bažnyčios mokymą apie puolusius angelus.
Brangūs tikintieji, galima sakyti, kad tradicinė liturgija, šventosios Mišios lotynų kalba tradicinėmis apeigomis yra Dievo pagarbos, mandagumo ir etiketo mokykla. Šios apeigos, ceremonijos, gestai ir judesiai moko mus krikščioniškosios kultūros: pagarbumo Dievui, pagarbos vienas kitam, pagarbos šventiems dalykams ir t. t.
Jėzuitų generalinis vyresnysis Arturo Sosa neseniai Italijos dienraščiui pasakė, jog velnią laiko „tik simboline figūra“. Tai jau antras toks jėzuitų generolo pareiškimas.
Toliau skelbiame garsaus sektų tyrinėtojo Aleksandro Dvorkino knygos „Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga“ ištrauką.
Ne be priežasties žemdirbystė – agrikultūra – visuomet buvo gana artimai susijusi du dievybės kultu.
Grupė dvasininkų ir iškilių akademikų paskelbė atvirą laišką, kuriame kaltina popiežių Pranciškų erezija. Laiškas adresuotas Katalikų Bažnyčios vyskupams, šie prašomi „imtis veiksmų, būtinų šiai rimtai padėčiai išspręsti“.