Liturginės reformos esmė. Šventos ir universalios kalbos atsižadėjimas

Šventos ir universalios kalbos atsižadėjimas

1. Lingvistinės adaptacijos gali padaryti žalą tikėjimui

Iš principo lex orandi, lex credendi („maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas)“ plaukia išvada, kad viena, nekintanti, mirusi kalba geriausiai apsaugo tikėjimo raišką ir, vadinasi, patį tikėjimą nuo lingvistinių pakitimų, natūraliai atsirandančių amžių bėgyje. Gyvos kalbos kinta ir yra nepastovios.[1]

***

Gyva kalba vystosi – keičiasi posakiai, žodžių reikšmės, atsiranda naujų žodžių. <...> Įvedus į liturgiją gyvą kalbą, rizikuojama pakeisti mūsų tikėjimo išraišką.[2]

***

Tai, kad lotynų kalba yra mirusi kalba, liudija jos išlaikymo labui. <...> Per kokį dešimtmetį smarkiai paplitusios semantikos studijos įsiskverbė net į Prancūzijos kolegijų programas. Argi vienas iš semantikos objektų nėra žodžių reikšmės kitimas, laikui bėgant ir neretai labai trumpuose laikotarpiuose pastebimas prasmės poslinkis? Tad pasinaudokime šiuo mokslu, kad galėtume suprasti, kaip pavojinga tikėjimo lobyną perteikti nepastoviais kalbėsenos būdais. Argi be paliovos kintančiomis skirtingų šalių ir net regionų kalbomis būtų buvę galima du tūkstantmečius išlaikyti nė kiek nesugadintą ir nepažeistą amžinųjų tiesų formulavimą? Gyvosios kalbos – permainingos ir kintančios. Patikėjus liturgiją šnekamajai kalbai, ją reikės nuolat adaptuoti semantikos požiūriu.[3]

***

Mirusi, nekintama kalba buvo tikra palaima. Jei terminai nebesikeičia, nebesikeičia ir tikėjimas. Jis visada išreiškiamas tais pačiais žodžiais. Anksčiau mišiolą irgi buvo galima išversti į kitas kalbas. Tačiau bent jau lotyniškas tekstas nekito. Jei kas nors išversdavo netiksliai, būdavo galima jį pataisyti: „Žiūrėk, tu blogai išvertei. Mūsų tikėjimas išreiškiamas ne taip.“ Bent jau buvo tvirta, nekintanti taisyklė, nes nekito pati liturginė kalba. Šis kalbos nekintamumas labai prisidėjo prie tikėjimo vienybės.[4]

2. Universalios kalbos naudojimas ugdė katalikišką bendrystę

Dera prisiminti, kad dalyvaujame Visuotinės Bažnyčios veikime, maldoje, kuri mus moko katalikiško tikėjimo. Tad kuo labiau liturgija išsaugo universalų charakterį, tuo labiau ji ugdo katalikišką, visuotinę bendrystę.

Kuo labiau liturgija lokalizuojama, individualizuojama, tuo labiau ji praranda šią universalią, katalikišką dimensiją, kuri giliai įsispaudžia sielose. <...>

Neginčijama, kad liturginiai veiksmai – ypač pats tobuliausias veiksmas, šv. Mišios, – atliekami vien liaudies kalba, apriboja krikščionių bendriją. Taip yra kai kuriuose Rytų ritualuose. Jų bendruomenėms diasporoje reikalingi jų šalies kunigai, kad jos galėtų dalyvauti liturginėse apeigose. Šios bendruomenės izoliuojamos ir jų nariai kenčia dėl tos izoliacijos. Neatrodo, kad tos bendruomenės būtų uolesnės ir labiau praktikuojančios už tas, kurios naudoja universalią kalbą, daugelio nesuprantamą, tačiau galimą išversti į kitas kalbas. <...>

Apie katalikų liturgijos universalumą, priešingą protestantiškų ritualų įvairovei, liudija ir nauji krikščionijos kraštai. Beje, tai ir viena pagrindinių islamo vienybės priežasčių – arabų kalba laikoma vienintele Korano kalba, o jo vertimai draudžiami.[5]

***

Lotynų kalba yra svarbi. Kai dirbau Afrikoje, buvo nuostabu matyti visas tas afrikiečių minias, kalbančias skirtingomis kalbomis. Kartais Mišiose dalyvaudavo penkios, šešios skirtingos gentys, kurios viena kitos nesuprasdavo, bet nepaprastai entuziastingai giedodavo tas pačias lotyniškas giesmes.

O dabar jos bažnyčiose kivirčijasi, nes Mišios laikomos ne jų kalba, ir kiekviena šių genčių reikalauja, kad liturgija būtų švenčiama jų kalba. Kyla didžiulė sumaištis. O kadaise čia vyravo tobula vienybė.

Patys girdėjote, kaip skaitėme Epistolę ir Evangeliją prancūziškai – dėl to nematau jokių bėdų. Nematyčiau bėdų ir tada, jei prancūziškai turėtume perskaityti keletą bendrų maldų. Vis dėlto man atrodo, kad esminė Mišių dalis nuo ofertoriumo iki kunigo komunijos turėtų būti kalbama viena kalba, kad visų tautų žmonės galėtų drauge dalyvauti Mišiose ir jaustis suvienyti šioje tikėjimo ir maldos vienybėje.[6]

3. Mišios šnekamąja kalba – racionalizmo[7] vaisius

Racionalizmo įsiskverbimo į naująją liturgiją pavyzdys yra noras, kad tikintieji viską suprastų. Racionalizmas nepriima nieko, ko negali suprasti žmogaus protas.

Tiesa, kad daugelis dalyvaujančiųjų tradicinėje liturgijoje nesupranta lotynų kalbos ir negirdi maldų, kurios kalbamos tyliai. Kunigas būna atsisukęs į kryžių, todėl tikintieji nemato, ką jis daro. Jie negali sekti visų jo gestų. Taigi, čia yra tam tikra paslaptis. Yra paslaptinga, šventa kalba.

Vis dėlto, nors tikintieji nesupranta šios paslapties, tai jiems yra daug naudingiau, nei kad visos Mišios būtų skaitomos garsiai ir jų kalba. Kai kurie tekstai, net jei būtų skaitomi liaudies kalba, yra sudėtingi; kai kurias tiesas sunku suprasti. Be to, reikia prisiminti dalyvių neatidumą. Žmonės būna išsiblaškę – jie kurį laiką klauso, suvokia kelis sakinius, o po to jų mintys nuklysta kitur. Jie negali visko sekti, visko suprasti.

Malda visų pirma yra dvasinis veiksmas, kaip samarietei sakė mūsų Viešpats: „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.“ (Jn 4, 23) Malda turi būti labiau vidinė negu išorinė. Išorinės maldos skirtos tam, kad sudarytų sąlygas vidinei, dvasinei maldai, mūsų sielos pakėlimui į Dievą. Toks yra jų tikslas: kelti sielas į Dievą.

O dabartinė liturgija, priešingai, vargina savo nuolatiniu triukšmu. Čia nėra nė akimirkos tylos. Todėl galiausiai žmonės praranda dėmesį. Jie patys tai pripažįsta: kai visą laiką girdi kunigą garsiai kalbant, išvargsta. Jie negali nė akimirkai susikaupti ir tuo skundžiasi.

Ši liturgijos reformatorių klaida yra mūsų laikus užvaldžiusios racionalistinės dvasios rezultatas. Siekta prisitaikyti prie šiuolaikinio žmogaus, kuris nori viską suprasti.

Be to, puikiai žinoma, kad tikintieji visada turėjo mišiolus, kuriuose šalia lotyniško teksto buvo vertimas. Šie mišiolai egzistavo visame pasaulyje, ir sekti Mišias nebuvo sudėtinga. Taigi, tai yra absurdiškas samprotavimas. Nepaisant to, norėta prisitaikyti prie šiuolaikinio žmogaus, nepakenčiančio paslapčių. Taip buvo sugriauta paslaptis, išguita tai, kas apeigose yra šventa ir dieviška.[8]

4. Popiežius Paulius VI nusprendžia atsižadėti lotynų kalbos

1965 m. kovo 7 d. popiežius Paulius VI Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems pareiškė: „Bažnyčia daro auką atsisakydama lotynų kalbos – šventos, gražios, išraiškingos, elegantiškos kalbos. Ji paaukojo tradicijos ir kalbos vienybės šimtmečius dėl kur kas didingesnio siekio – universalumo.“[9]

O 1967 m. gegužės 4 d. ši „auka“ buvo įvykdyta, paskelbus instrukciją „Tres abhinc annos“[10], kuri nustatė, kad nuo šiol Mišių Kanonas turi būti skaitomas garsiai ir liaudies kalba.

Šią „auką“ Paulius VI, regis, laikė neatšaukiama. Jis dar kartą tai pabrėžė 1969 m. lapkričio 26 d.,[11] pristatydamas naująjį Mišių ritualą: „Pagrindinė Mišių kalba bus nebe lotynų, bet šnekamoji kalba. Kiekvienam, kuris pažįsta lotynų kalbos grožį, galią ir tinkamumą išreikšti šventus dalykus, bus, žinoma, labai skaudu matyti, kaip ją pakeičia liaudies kalba. Mes netenkame krikščioniškų amžių kalbos, tampame lyg įsibrovėliai ir nemokšos šventosios literatūros šventovėje. Šitaip apskritai prarandame nuostabius ir neprilygstamus meninius bei dvasinius turtus, ypač grigališkąjį giedojimą. Mes tikrai turime pagrindo apgailestauti ir jaustis, lyg būtume nuėję ne tuo keliu.“[12] <...> „Vis dėlto maldos supratimas yra brangesnis nei seni šilkiniai drabužiai, kuriais ji karališkai išpuošta. Didesnę vertę turi žmonių dalyvavimas, tų šiandieninių žmonių, kurie alksta aiškių, suprantamų žodžių, išverstų į jų kasdienę kalbą. Jei kilnioji lotynų kalba mus atskirtų nuo vaikų, nuo jaunimo, nuo darbo ir verslo pasaulio, jeigu ji būtų nepermatoma uždanga, užuot buvusi skaidriu krištolu – ar mes, sielų žvejai, neapsiskaičiuotume, išsaugodami ją kaip išskirtinę, vienintelę maldos ir religijos kalbą?“[13]

5. Mokymas ar kultas? Popiežiaus šv. Pijaus X požiūris

Liturgija nėra žmonėms skirtas mokymas – tai kultas, kurį krikščioniškoji liaudis skiria Dievui. Vienas dalykas yra katekizmas, kitas dalykas – liturgija! Svarbu ne tai, kad į bažnyčią susirinkusiems žmonėms „būtų kalbama aiškiai“, bet kad šie žmonės galėtų šlovinti Dievą gražiausiu, sakraliausiu, iškilmingiausiu būdu! „Melstis Dievui gražiai“ – tokia buvo šv. Pijaus X liturginė taisyklė.[14]

***

Tekstų supratimas nėra galutinis maldos tikslas, nei vienintelė priemonė paskatinti sielą melstis ir pasiekti maldos tikslą, t. y. vienybę su Dievu.

Tikrasis maldos objektas yra Dievas. Besimelsdama siela pasiekia Dievą, dvasiškai su Juo vienijasi ir geria iš gyvybės šaltinio.

Taigi siekis visada suprasti maldų tekstus, net kai tai tampa kliūtimi vienybei su Dievu, prieštarauja pačiam liturginio veikimo tikslui.

Kita vertus, paprastam, menkai išsilavinusiam, bet tvirtai tikinčiam žmogui vienybę su Dievu padeda pasiekti pamaldus ir dangiškas giedojimas, šventa liturgijos celebravimo atmosfera, bendruomenės pamaldumas ir uolumas, celebranto susikaupimas ir rimtumas, bažnyčios architektūrinis grožis, jos simbolinė puošyba, smilkalų aromatas ir t. t.

Nereikia kopėčių tam, kad siela pakiltų prie Dievo ir per mūsų Viešpaties malonę čia rastų savo antgamtinį maistą.

Visi šie svarstymai nė kiek nesumenkina būtinybės siekti geresnio liturginių tekstų supratimo ir tobulesnio dalyvavimo dieviškoje liturgijoje. Mes tik prieštaraujame tam neprotingam troškimui to siekti vienintele priemone – pašalinant iš Mišių universalią Bažnyčios kalbą ir ją pakeičiant šnekamosiomis kalbomis.[15]