Evangelija
Evangelija pateikia Jėzaus gyvenimo epizodus ir pamokymus. Dėmesingas Dievo Žodžio skaitymas yra kvietimas sekti mūsų Viešpatį.
1. Jėzaus gyvenimo apmąstymas
Atidus Jėzaus gyvenimo apmąstymas žingsnis po žingsnio įveda mus į tikrovės sritį ir ištraukia mus iš iliuzijų srities, kurioje gyvename to net nesuprasdami. Nuodėmei ir jos pasekmėms pavyko sukurti tokį miražų, iliuzijų, klaidų pasaulį, kad žmonės pamažu pripranta prie šio juslinio, geidulingo, žmogiško pasaulio, ir jiems nebekyla mintis, kad visa tai yra greitai praeinanti tuštybė, palyginti su tikru, dvasiniu, antgamtiniu, amžinuoju gyvenimu.
Šventas ir pasigėrėtinas Jėzaus gyvenimas yra nuolatinis dvasinės ir dieviškos, vienintelės priimtinos ir vertintinos, vienintelės amžinos tikrovės priminimas. Jis visas byloja apie sugrįžimą į Dievą, į tiesą, į tikrovę, išmintį ir šventumą.
O, kad galėtume vis labiau įsitikinti būtinumu sekti Jėzų, kaip jis to prašo savo mokinių! „Kas mane seka, nevaikšto tamsybėse“[1] (Jn 8, 12). „Jei kas nori būti mano mokinys, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Tad nėra kito pasirinkimo: arba sekti Jėzumi, arba prisijungti prie šėtono.
Nieko nuostabaus, jei Jėzus kenčia matydamas, kad žmonėms labiau patinka tamsybės nei Šviesa – ir kokia Šviesa! Ta, kuri sukūrė pasaulį, jį palaiko būtyje, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį[2], kuri jam atneša išganymo ir amžinos garbės šviesą! Bet jie labiau mėgsta pasaulio tamsybes, to pasaulio, kuris yra priešingas mūsų Viešpačiui, to kūno, pinigų, egoizmo, puikybės pasaulio, pragaro prieškambario.
Kad pajėgtume geriau suprasti atperkamąjį išganymo darbą ir apmąstytume priemones, kurias Jėzus įsteigė, idant mums vis iš naujo perduotų išganymo malonę, pasistenkime į savo protus neišdildomai įspausti tikrovišką ir gyvą Jėzaus paveikslą – jis turi apšviesti ir tinkamai nukreipti visą mūsų gyvenimą.[3]
Rūpinkitės savo elgesiu atvaizduoti Evangeliją, kurią skelbiate, kad apie jus būtų galima pasakyti: „Palaimintos kojos tų, kurie skelbia ramybę, kurie praneša apie tikrus turtus“[4] (plg. Iz 52, 7). Kaip apavą turėkite šventųjų pavyzdžius, kad vaisingai skelbtumėte ramybės Evangeliją. Štai čia yra ramybė: tvarka negali egzistuoti be Dievo, be mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.[5]
2. Vienintelė Evangelija
Šv. Paulius davė galatams labai brangų patarimą, kad jie liktų ištikimi vienintelei Kristaus Evangelijai.
Labai naudinga paskaityti pirmąjį šventojo Pauliaus Laiško galatams skyrių. Tai nuostabi pamoka, puikiai tinkanti mūsų laikams ir mūsų situacijai. Ką sako šv. Paulius? O insensati Galatæ! Jis nebijo jiems pasakyti: „O neprotingi galatai!“ (Gal 3, 1). Kodėl? Ką jie padarė? „Kaip tai įmanoma, kad jūs taip greitai persimetate prie kitos evangelijos“[6]? (plg. Gal 1, 6). Kaip tai įmanoma? Aš atvykstu jus mokyti Evangelijos, paskui iškeliauju pusantriems metams, dvejiems metams, o jūs grįžtate [prie Senojo Testamento praktikų]. Kokia buvo ši Evangelija? Jie norėjo vėl imtis Senojo Testamento praktikų. Jis buvo pasakęs: „Senasis Testamentas baigtas. Dabar bus krikštas, Eucharistija, tikėjimo, vilties, meilės praktikavimas; tikrai nebus apipjaustymo, nebus to Senojo Testamento ženklo, nebebus aukų“. Jis išvyksta, ir štai, jie vėl grįžta prie Senojo Testamento praktikų! „Ar tai įmanoma? Kodėl jūs persimetėte prie kitos evangelijos? Tai todėl, kad jūs turėjote pranašų ir mokytojų, kurie jus įtraukė į klaidą“. Ir jis pasakė: „Jei tai, ką jūs dabar darote, yra teisinga, tada nebuvo reikalo mūsų Viešpačiui būti nukryžiuotam ir prisikelti, nes jis buvo nukryžiuotas ir prisikėlė, kad pradėtų naujus laikus sielų pašventinimo darbe. Mes sugaišome savo laiką“. Kaip tik tada jis pasakė tuos gražius žodžius, kuriuos mes dažnai cituojame: „Bet nors angelas ar aš pats skelbčiau kitokią evangeliją, tebūsime prakeikti!“ (plg. Gal 1, 8), tebūsime ekskomunikuoti! Nuostabu! Ir jis tai pakartoja: „Bet nors angelas ar aš pats skelbčiau kitokią evangeliją, tebūsime prakeikti“, tebūsime atkirsti nuo gerojo Dievo... Štai pirmasis Laiško galatams skyrius. Nuostabu! Tai visiškai paaiškina mūsų situaciją. Po Vatikano II Susirinkimo pereita prie kitos evangelijos: žmogaus teisių evangelijos, religinės laisvės evangelijos, ekumenizmo evangelijos. Ir visa tai konkretizuojama per naujus sakramentus, naujas Mišias, naują mokymą, naują katekizmą. Viskas nauja, pagal naujus principus, principus, kurie yra kita evangelija, ir tai nėra Katalikų Bažnyčios Evangelija. Jie norėtų ir mus patraukti sekti jų pėdomis; mes laikomi disidentais, nes nenorime sekti jų pėdomis, dar kartą sakau, svetimavimo pėdomis. Mes sakome ne, nereikia, mes nenorime iškeisti savo tikėjimo į kitą evangeliją, mes žinome tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų laikų Bažnyčios Evangeliją, Evangeliją, kurios Bažnyčia mokė dvidešimt amžių.[7]
Pamokslas
Pamokslas pratęsia Dievo Žodį ir yra kulto tarnams rezervuota pareiga. Jis privalo turėti šventą pobūdį, kad paskatintų sielas gyventi Evangelija ir jungtis su mūsų Viešpaties auka.
1. Diakonui suteikta tarnystė
Diakonato šventimai suteikia valdžią ne tik fiziniam, realiam mūsų Viešpaties Kūnui šventojoje Eucharistijoje, bet ir jo mistiniam Kūnui. Iš tiesų, kuo labiau pašvęstasis asmuo artėja prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, nuo tonzūros iki diakonato ir, pagaliau, iki kunigystės, tuo didesnę valdžią jis turi Eucharistijai ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mistiniam Kūnui. Todėl Bažnyčia jums jau suteikia tam tikrų įgaliojimų. Jūs galėsite, esant reikalui, teikti patį mūsų Viešpatį, teikti sieloms Eucharistiją. Vien todėl, kad turite šį leidimą ir šią galią, jūs jau įpareigoti ruošti sielas gerai priimti šventąją Eucharistiją, ir tai darysite sakydami pamokslus. Tad apaštalavimas, pamokslavimas yra labai svarbus dalykas.[8]
2. Pagrindinis pamokslavimo objektas
Vienas iš pagrindinių Šventosios Dvasios buvimo sieloje pasireiškimų yra pamokslavimas. Kai Šventoji Dvasia sielai nušviečia mūsų Viešpaties darbą, mūsų Viešpaties Kančią, ji tuo pat metu suteikia jai troškimą kalbėti.
Apaštalų darbuose rašoma, kad po šv. Petro kalbos prieš Sinedrioną krikščionys susitelkė aplink jį ir meldėsi. Taigi, „jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“[9] (Apd 4, 31). Šiais laikais, kai nebetikima į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kai nebetikima Šventosios Dvasios jėga nei antgamtinėmis dovanomis ir visomis dorybėmis, reikia, kad mes savo žodžiais, savo pamokslais, visu savo gyvenimu rodytume šį Dvasios buvimą.
„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 33).
Čia taip pat pažymėtina, kad apaštalų ir šv. Pauliaus pamokslavimo objektas visada yra Jėzaus asmuo. Šv. Paulius nuostabiai apie tai kalba: „Aš skelbiu Jėzų, ir Jėzų nukryžiuotą“ (plg. 1 Kor 2, 2). (...) Reikia skelbti mūsų Viešpatį. Egzistuoja ypatinga apšvietimo malonė, duodama tikintiesiems, ji siejasi su visais mūsų Viešpaties gyvenimo įvykiais ir, žinoma, ypač su jo nukryžiavimu bei Prisikėlimu.[10]
Pamokslas, kuriame nėra vietos mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, yra beprasmis; trūksta arba tikslo, arba priemonės. „Mes ne save pačius skelbiame, – pareiškia šv. Paulius, – mes skelbiame Kristų Jėzų kaip Viešpatį“ (2 Kor 4, 5). Reikia, kad Jėzus Kristus visada pasisakytų mūsų pamoksluose, nes viskas yra susiję su juo. Jis yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas[11]. Vadinasi, reikalauti iš tikinčiųjų tapti tobulesniems, atsiversti, nekalbant apie mūsų Viešpatį, reiškia juos klaidinti, reiškia nenurodyti jiems kelio, kuriuo eidami jie galėtų tai pasiekti. „Mes skelbiame Jėzų Kristų nukryžiuotąjį“ (1 Kor 1, 23).[12]
Ugningas pamokslas pereina per šventąją Mišių auką, tai yra per Kryžių, ir per Švč. Mergelę Mariją. Jėzus ir Marija yra didieji malonės šaltiniai: Jėzus per Mariją. Jėzus Mišių aukoje iš naujo pateikia visus sakramentus, visus išganymo šaltinius, o perdavimas įvyksta per Mariją. Tad Marijos tarpininkavimas būtinas, nes visos malonės mums ateina per jos rankas. (...) Mes turime skelbti mūsų Viešpaties Kryžių prieš piktąją pasaulio dvasią, kuri yra velnio dvasia, klaidos dvasia, prisirišimo prie žemiškų gėrybių dvasia. Kokia yra akivaizdžiausia priemonė atsižadėti pasaulio dvasios? Tai Kryžiaus dvasia. Reikia skelbti Kryžių, kad žmonės iš tiesų vienytųsi su mūsų Viešpaties Kryžiumi ir jo auka.[13]
Jūs skelbiate Kryžiaus doktriną. Šv. Paulius nepamokslavo apie nieką kitą: „Tik Jėzų, ir tą nukryžiuotą“[14] (1 Kor 2, 2), kaip jis pats sakė. Tai buvo jo pamokslavimas. Tai bus taip pat ir jūsų pamokslavimas, aš esu tuo tikras.[15]
Apaštalų darbų penktajame skyriuje rašoma: „„Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems“. Išgirdę šiuos žodžius, jie baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti“ (Apd 5, 30–33). Tai dar vienas svarbus aspektas. Pamokslavimas apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, būdamas tikras Šventosios Dvasios vaisius mūsų atliekamame apaštalavime, užtraukia persekiojimus. Nereikia savęs klaidinti: mes esame už Kristų, pasaulis yra prieš Kristų. Mūsų Viešpats pats tai pasakė: pasaulis manęs nekenčia, ir jis nekęs jūsų, jei mane mylėsite, jei man tarnausite (plg. Jn 15, 18–21). (...)
Prisiminkite nuostabiąją istoriją apie šventąjį Steponą. Jeigu tarp pirmųjų krikščionių esama tokio, kuriame pasirodė Šventoji Dvasia, tai pirmiausia šv. Steponas! Reikia pamėgti skaityti, vis iš naujo skaityti šį Apaštalų darbų septintąjį skyrių, kuriame pasakojama šv. Stepono istorija. Jame matomi visi Šv. Dvasios pasireiškimai. Jo tikėjimas yra toks gyvas, kad gerasis Dievas jam netgi leidžia Jį matyti: „Aš matau Dievo šlovę“ (plg. Apd 7, 55), sako jis. Gerasis Dievas jam suteikė malonę prieš mirtį pamatyti Jo šlovę.
O įkarštis, su kuriuo jis pamokslauja, yra toks ypatingas, kad jo priešai parodo jam neįtikėtiną priešiškumą. Šventojo Rašto žodžiai aiškūs: tai ne šiaip įsiūtis, jie griežė dantimis, girdėdami šv. Stepono kalbą (Apd 7, 54). Tikrai per juos prieš šv. Steponą pasireiškė velnias. Pažiūrėkite, koks jo pamokslo ugningumas, įkarštis, jo pamokslavimo ir tikėjimo spindesys, todėl, žinoma, čia pat ir persekiojimas. Jis taip parodė jame esančią Šv. Dvasią, kad jie jį pasmerkė mirti, ir gerasis Dievas leido jam prieš mirtį patirti šį palaimingą regėjimą.[16]
Apaštalai šv. Petras ir šv. Andriejus mirė ant kryžiaus. Ir didieji misionieriai Kryžiaus vardan ėjo skelbti Evangelijos. Tai darė šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas ir daugybė kitų. Kad duotų arba atgaivintų tikėjimą, jie pristatė Kryžių. Pats Kryžius turi vertę. Gerasis Dievas panoro, kad Kryžius būtų išsigelbėjimas visiems žmonėms. Vadinasi, privalome tikėti, kad kiekvienas žmogus pajėgus suvokti Kryžiaus vertę. Aš pats tai patyriau per savo misionierišką gyvenimą pagoniškuose kaimeliuose. Kai tik parodydavome Kryžių ir paaiškindavome, kas jis yra, į sielas nusileisdavo ypatinga malonė. Sielas sujaudindavo mintis, kad Dievas buvo atėjęs į žemę, kentėjo už jas, atidavė savo Kraują, idant jas atpirktų iš jų nuodėmių.
Žmonės, pilni puikybės ir mokslingumo, yra labiausiai užkietėję, sunkiausiai atverčiami. Prieš mintį, kad reikia garbinti Kryžių, jie maištauja kaip velnias, kaip blogieji angelai, kaip vyriausieji kunigai, kaip Rašto aiškintojai ir fariziejai. Bet paprastos sielos, kurios, be abejo, yra nuodėmingos, lengviau pripažįsta savo sugedimą. Jos yra būklėje, kuri labai dažnai sukelia joms tam tikrą sąžinės graužimą. Ir tada jas patraukia mintis, kad yra išeitis iš šios žeminančios būklės, prisikėlimo kelias, šviesos kelias! Kai jos pagalvoja, jog pats Dievas pasirūpino ateiti ir už jas pasiaukoti, kad jas ištrauktų iš nuodėmės būklės, tada jos pakyla ir dėkoja Dievui, matydamos galimą išganymo, prisikėlimo kelią.[17]
[1] Si quis sequitur me, non ambulat in tenebris.
[2] Plg. Jn 1, 9.
[3] Itinéraire spirituel, p. 54–55.
[4] Plg. Rom 10, 15.
[5] Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. spalio 28 d.
[6] Transferimini in aliud evangelium?
[7] Paskaita seserims, Saint-Michel-en-Brenne, 1988 m. balandžio 6 d.
[8] Rekolekcijos būsimiesiems diakonams, Écône, 1989 m. gegužės 12 d.
[9] Loquebantur cum fiducia.
[10] Dvasinė paskaita, Écône, 1988 m. kovo 21 d.
[11] Plg. Jn 14, 6.
[12] Šventimų rekolekcijos, Montalenghe, 1989 m.
[13] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[14] Nisi Jesum et Jesum crucifixum.
[15] Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.
[16] Dvasinė paskaita, Écône, 1988 m. kovo 21 d.
[17] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.