Aukojimas: „Unde et memores“
Unde et memores, Domine, nos servi tui, sed et plebs tua sancta, ejusdem Christi Filii tui Domini nostri tam beatæ Passionis, nec non et ab inferis Resurrectionis, sed et in cælos gloriosæ Ascensionis: offerimus præclaræ Majestati tuæ, de tuis donis ac datis, hostiam † puram, hostiam † sanctam, hostiam † immaculatam, Panem † sanctum vitæ æternæ, et calicem † salutis perpetuæ.
Todėl, Viešpatie, mes, Tavo tarnai, bei Tavo šventoji liaudis, atmindami to paties Kristaus, Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, palaimintąją Kančią, taip pat ir iš pragarų Prisikėlimą, ir į dangų garbingąjį Žengimą, aukojame Tavo šviesiausiajai Didybei iš Tavo dovanų ir davinių tyrą † ostiją, šventą † ostiją, nesuteptą † ostiją, šventąją amžinojo gyvenimo † Duoną ir amžinojo išganymo † taurę.
Įsisąmoninkime paslaptį, kuri ką tik įvyko ant altoriaus, Nukryžiuotojo buvimą čia.[1]
***
Jei tikime, kad mūsų Viešpats yra ant altoriaus, pagalvokime, kaip turėtume elgtis. Jeigu Jis iš tiesų yra čia ir jeigu už mus aukojasi, privalome atsiklaupti. Tai mažiausia, ką galime padaryti! Ant altoriaus yra Dievas, kuris mus teis, kuris mus sukūrė, kuris gali mus išgydyti, jei sergame, kuris gali mums duoti jėgų, jei esame silpni, kuris yra visagalis[2].
1. Aukoti Jėzų Kristų Dievui
Ar gali būti didesnė auka, negu mūsų Viešpaties pasiaukojimas savo Tėvui? Jėzaus Kristaus aukojimasis savo Tėvui – tai didžioji Bažnyčios malda. Bažnyčia jungiasi prie šios maldos. Ji sutverta šiai maldai, įgyvendinamai per šv. Mišias[3].
***
Turime dėkoti mūsų Viešpačiui už tai, kad Jis teikia mums savo malonę. Per pašvenčiamąją malonę Kristus yra mumyse. Jis yra mumyse kaip Kūrėjas, bet kartu yra mumyse ir per savo malonę. Taigi, tam tikra prasme per mus meldžiasi pats Jėzus Kristus, per mus siunčia dangun tą pačią maldą, kurią kalbėjo ant Kryžiaus. Tai mus turėtų paguosti, nes mes jaučiamės neverti tinkamai melstis, melstis taip, kaip turėtume. Taigi pasiguoskime mintimi, kad su mumis kartu meldžiasi Gerasis Dievas[4].
2. Dieviškojo Aukos Avinėlio pamokos
Kodėl reikia aukotis? Kad galėtume mylėti! Jūs tai gerai suprantate: ką daro šeimos tėvas ir motina, jei ne aukojasi iš meilės savo šeimai ir vienas kitam? Reikia aukotis, kitaip meilės nėra. Aukojimasis yra meilės sąlyga, ir mūsų Viešpats mums tai aiškiai parodė, leisdamas, kad Jį prikaltų prie Kryžiaus, kad vinimis perdurtų Jo rankas ir kojas, kad ietimi pervertų Jo širdį. Mūsų Viešpaties pasiaukojimas iš meilės Dievui, savo Tėvui, ir iš meilės artimui, dėl sielų išganymo, yra didi meilės pamoka![5]
***
Kita pamoka, kurią duoda mūsų nukryžiuotasis Viešpats – melstis ir daryti atgailą. Jo Kryžiaus auka yra tobula malda, kurią Jis siunčia savo Tėvui, malda, kurią Jis kalba dėl sielų išganymo, o drauge ir atgaila. Šią atgailą man atrodo naudinga nusakyti tam tikromis ypatingomis dorybėmis, kurių mus mokė mūsų Viešpats ir kurios yra išimtinai krikščioniškos, katalikiškos: tai nusižeminimas, neturtas ir skaistybė[6].
Kryžiaus ženklai virš Ostijos ir taurės
Kalbėdamas maldą „Unde et memores“, kunigas virš Ostijos ir taurės padarė penkis kryžiaus ženklus.
Po konsekracijos atliekami kryžiaus ženklai turi ne tą pačią reikšmę kaip tie, kurie yra atliekami prieš konsekraciją. Prieš konsekraciją atliekami kryžiaus ženklai laimina atnašas, o po konsekracijos – jas nurodo. Tai yra nuoroda. Kryžiaus ženklas nurodo, kad čia yra Kristaus Kūnas ir Kraujas. Kunigas nelaimina mūsų Viešpaties Kūno. Dievo niekas nelaimina. Tačiau nuoroda yra naudinga ir turi prasmę. Ji išreiškia tvirtą tikėjimą tikruoju mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo buvimu[7].
Kad šios atnašos būtų priimtos: „Supra quæ“
Supra quæ propitio ac sereno vultu respicere digneris, et accepta habere, sicuti accepta habere dignatus es munera pueri tui justi Abel, et sacrificium patriarchæ nostri Abrahæ: et quod tibi obtulit summus sacerdos tuus Melchisedech, sanctum sacrificium, immaculatam hostiam.
Teikis į jas pažvelgti palankiu ir giedru veidu ir jas priimti, kaip teikeisi priimti savo teisiojo tarno Abelio dovanas ir mūsų patriarcho Abraomo auką, bei tą, kurią Tau aukojo Tavo aukščiausiasis kunigas Melchizedekas – šventą auką, nesuteptą ostiją.
Negalime nesigėrėti tuo, kaip mūsų Viešpats savyje sujungė visas Senojo Testamento aukas, visa tai, ką jos vaizdavo, visus joms priklausiusius ir jas supusius elementus. Jėzus Kristus pats yra Auka, Jis pats yra Kunigas, Jis atiduos save patį kaip maistą tiems, kurie aukos Jo auką. Vadinasi, nebereikės ieškoti aukų, kaip tai darė Senojo Testamento kunigai. Levitai iš tiesų nedalyvavo Jėzaus Kristaus kunigystėje, o katalikų kunigai dalyvauja Jėzaus Kristaus kunigystėje, nes mūsų Viešpats yra vienintelis Kunigas, vienintelis Vyskupas[8].
***
Abraomo auka buvo mūsų Viešpaties aukos provaizdis. Avinėlis, paaukotas išvykstant iš Egipto, jo kraujas, kuriuo žmonės apšlakstė durų staktas – visa tai buvo paties svarbiausio žmonijos istorijos įvykio, viso pasaulio Sutvėrėjo mirties, simbolis[9].
***
Kiekvienais metais Apsivalymo dieną vyriausiasis kunigas įeidavo į Šventų Švenčiausiąją. Kaip sako Raštas, jis neįeidavo be aukų kraujo (Žyd 9, 7). Tai, anot šv. Pauliaus,[10] yra paveikslas to, kas ateityje turėjo būti tikroji auka, paties mūsų Viešpaties auka. Jis, Šventasis par excellence, taip pat neįeitų į ne žmogaus rankomis padarytą padangtę be savo brangiausiojo Kraujo. Kaip tik tai ir daro kunigas <...>: atkartoja Jėzaus Kristaus auką per mūsų Viešpaties Kraują, kuris mus atperka, apvalo ir išgano. Kaip nepalyginamai didingesnė, veiksmingesnė, kilnesnė ir dieviškesnė yra šiandien kunigų aukojama auka, nei ta, kurią kadaise aukojo žydų vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus, kai įeidavo į Šventų Švenčiausiąją!
Kunigystė, kurią mums duoda Gerasis Dievas, leidžia mums su mūsų Viešpaties Krauju jungti ir savo kraują, kad įeitume į amžinąją padangtę, į dangų. Per Išganytojo Auką mes įžengiame į dangų ir kartu su savimi patraukiame tikinčiuosius, besivienijančius su mūsų Viešpaties auka, tuos, kurie, pakrikštyti mūsų Viešpaties Krauju, gali dalyvauti šioje aukoje ir gauti iš jos plaukiančias nepaprastas malones: atpirkimo malonę, malonę būti priimtiems į besiaukojančio Avinėlio puotą, šventosios Eucharistijos malonę. Būtent tai ir yra Mišios, šv. Mišių auka[11].
Karšta malda: „Supplices“
Supplices te rogamus, omnipotens Deus: jube hæc perferri per manus sancti angeli tui in sublime altare tuum, in conspectu divinæ majestatis tuæ: ut quotquot, ex hac altaris participatione sacrosanctum Filii tui Cor†pus et San†guinem sumpserimus, omni benedictione cælesti et gratia repleamur. Per eundem Christum Dominum nostrum. Amen.
Nuolankiai meldžiame Tave, visagalis Dieve: liepk jas pernešti savo šventojo angelo rankomis ant Tavo aukštojo altoriaus, Tavo dieviškosios didybės akivaizdon, kad mes visi, kurie dalyvaudami šiame altoriuje priimsime švenčiausiąjį Tavo Sūnaus Kū†ną ir Krau†ją, būtume pripildyti visokios dangiškos palaimos ir malonės. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šios atnašos bus nuneštos ant Dievo altoriaus Jo šventojo angelo rankomis. Angelas, pasiuntinys – tai pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Mišiose Jis tampa mūsų pasiuntiniu pas savo Tėvą, kad Jis dosniai mums teiktų savo malones.
Nuo tada, kai po konsekracijos žodžių atsiduria ant altoriaus, mūsų Viešpats nedaro nieko kito, kaip tik meldžia savo Tėvą duoti mums visų reikalingų malonių. Mūsų Viešpats čia yra ne dėl savęs. Jis yra danguje ir ne dėl savo asmeninės naudos ateina čia, ant mūsų altorių. Jis čia ateina dėl mūsų. Būtent Jo malda čia yra svarbiausia. Jis nukreipia mūsų maldavimus Gerajam Dievui, kad atvertų mums dangaus vartus. Vadinasi, turime pasinaudoti Jo buvimu šalia mūsų ir mėgti dalyvauti šv. Mišių aukoje, įsitikinę, kad gauname daug malonių, net jei nepriimame šv. Komunijos – tačiau savaime aišku, jog gauname dar daugiau, jeigu ją priimame. Štai kodėl Bažnyčia reikalauja, kad dalyvautume šventojoje Mišių aukoje bent jau sekmadieniais[12].
***
Trečiasis Bažnyčios įsakymas reikalauja, kad tikintieji dalyvautų šventojoje Mišių aukoje bent kartą per savaitę. Jam nepaklusti reikštų padaryti mirtiną nuodėmę. Taip pat Bažnyčia reikalauja priimti šv. Komuniją ir atgailos sakramentą kartą per metus. Vadinasi, dėl šv. Mišių ji yra daug reiklesnė. Visi krikščionys privalo dalyvauti šv. Mišiose bent vieną kartą per savaitę tam, kad dalyvautų mūsų Viešpaties aukoje ir paaukotų Dievui savo dienas, savaitę, savo gyvenimą[13].
[1] Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.
[2] Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandžio 22 d.
[3] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[4] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[5] Homilija, Ruanas, 1990 m. gegužės 1 d.
[6] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1990 m vasario 11 d.
[7] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[8] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d.
[9] Paskaita Seserims, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 2 d.
[10] Plg. Žyd 10.
[11] Homilija, Écône, 1986 m. rugsėjo 27 d.
[12] Homilija, Écône, 1975 m. balandžio 20 d.
[13] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.