Kunigas žemai nusilenkia.
„In spiritu humilitatis, et in animo contrito suscipiamur a te, Domine: et sic fiat sacrificium nostrum in conspectu tuo hodie, ut placeat tibi, Domine Deus.“
„Nusižeminimo dvasioje ir sugraudinta širdimi, kad galėtume mes būti, Viešpatie, Tavo priimti, o mūsų auka šiandien įvykdyta Tavo akivaizdoje taip, kad patiktų Tau, Viešpatie Dieve.“
Ši malda yra pasiskolinta iš anų trijų suimtų Babilono jaunuolių, kurie, prieš įmetami į karštą krosnį už tai, kad nenorėjo garbinti stabo, drąsiai pasiaukojo kaip deginamoji auka tikrojo Dievo garbei. Ji yra kvietimas mums pasiaukoti ir krikščioniškai priimti dabartinio gyvenimo išbandymus.
1. Auka krikščioniškame gyvenime
Aukos sąvoka yra labai krikščioniška ir katalikiška. Mūsų gyvenimas negali apsieiti be aukos. Nuo to momento, kai pats Dievas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus panoro prisiimti tokį kaip mūsų kūną, kai mums pasakė: „Imkite savo kryžių ir sekite manimi, jei norite būti išganyti[1]“ ir kai mums parodė mirties ant Kryžiaus pavyzdį, išliedamas savo Kraują, ar drįstume mes, Jo vargšai kūriniai ir nusidėjėliai, nesekti mūsų Viešpačiu? Sekti mūsų Viešpačiu, nešant savo kryžių – štai visa krikščioniškosios civilizacijos paslaptis, štai kas yra krikščioniškosios civilizacijos, katalikiškosios civilizacijos šaknis[2].
Visi turi sunkumų: asmeninių išbandymų, sveikatos problemų... Ką gi! Mes nesugebėsime suprasti tų išbandymų, jeigu negalvosime apie Dievo Avinėlį, aukojantį save ant altoriaus[3].
Katalikų religija yra pagrįsta faktu, kad mūsų veiksmai gali būti nuopelningi. Nuolat tai kartojame. Kai būnate prikaustyti prie ligoninės lovos ir kenčiate ištisus mėnesius, jūs žinote, kad jei aukosite savo kančias, vienydami jas su mūsų Viešpaties kančiomis, prisidėsite prie Kalvarijos aukos ir dosniai išdalysite visus nuopelnus, kuriuos šitaip laimite, pasauliui ir sau patiems. Būtent tai padrąsina kataliką. Protestantai, priešingai, netiki, kad mūsų veiksmai gali būti nuopelningi, nes jie teigia, jog viskas buvo pelnyta mūsų Viešpaties ant Kalvarijos Kryžiaus. Vadinasi, pagal protestantus, mes nebegalime nieko pelnyti. Žiūrėkite, koks skirtumas. Jei kas ateitų ir mums pasakytų: „Visi jūsų veiksmai yra nenaudingi jūsų išganymui; jie nėra nuopelningi.“ Kam tada gyventi, kam kentėti, kam dirbti?
Būtent tai sakome tėvams: „Jei kenčiate savo šeimoje, jei turite sunkumų, jei susiduriate su žiauriais ir sunkiais išbandymais, junkite savo kančias su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiomis ant Kalvarijos, su Jo kančiomis Mišių aukoje. Tad eikite prie Mišių aukos, joje rasite paramos savo gyvenimui, pagalbos, kuri jums duos jėgų pakelti išbandymus.“ Tada tėvas ar motina, kurie paklauso šio patarimo, sau patiems sako: „Iš tiesų Viešpats yra manyje savo malone, ir aš vienijuosi su Jo kančiomis. Taigi kentėti verta.“ Kiek yra tokių, kurie buvo uždaryti koncentracijos stovyklose ar kalėjimuose, kurie ištvėrė kankinystę ir kurie ją ištveria dar ir dabar, ištveria ją vien tik su šia mintimi. Juos palaiko tik mintis, kad jie jungia savo kančias su mūsų Viešpaties kančiomis ant Kalvarijos.
Taigi sakyti, kad Mišios nepadeda ištrinti nuodėmių, kad Mišios nėra nuopelningas veiksmas, kad apskritai nėra jokių nuopelningų darbų, nes mūsų Viešpats neva viską atliko savo mirtimi Kalvarijoje, yra visiškai priešinga tam, ko Jėzus Kristus mokė: „Neškite savo kryžių ir sekite manimi.“[4] Kam nešti kryžių ir sekti Jėzų, jei tai nėra nuopelninga? Kodėl Viešpats tai pasakė? Kad mus suvienytų su savo Kryžiumi.
„Darykite atgailą.“ Kam daryti atgailą, jei tai nieko neduoda mūsų išganymui? Būtent tai šv. Petras pasakė visiems tiems, kurie buvo susirinkę Jeruzalėje ir jo klausė: „Ką mums daryti?“ – Jūs mums sakote, kad mes nukryžiavome mūsų Viešpatį ir turime už tai atlyginti: tad ką mums daryti? „Darykite atgailą ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės.“ (Apd 2, 37–40) Štai ką jiems atsakė šv. Petras: „Darykite atgailą.“ Atgaila – tai ne kas kita, kaip jungti savo kančias su mūsų Viešpaties kančiomis. Be šito mūsų gyvenimas nebeturi jokios prasmės. Tai sudaro mūsų katalikiško tikėjimo gilumą ir grožį. Todėl net išbandymuose, net kančioje katalikai išlaiko šypseną lūpose. Širdyje jie džiaugiasi, nes žino, kad jų kančia yra kažkam reikalinga. Jei kas nors sakytų: „Tai niekam nereikalinga, galite kentėti kiek norite, tai visiškai niekam nereikalinga“, tokia mintis skatintų jus užsisklęsti savyje, įneštų į jūsų gyvenimą tuštumą, kuri jus žudytų[5].
Išbandymų akivaizdoje mes žinome, ką turime daryti. Jei rytoj atsidurtume ligoninėje, jei numirtų mūsų tėvai, jei visi mus apleistų, mums prieš akis visada būtų Jėzaus Kryžius. „Pakelk savo kančias! Nešk savo kryžių! Sek manimi! Nepalik savo kryžiaus! Nemesk savo kryžiaus, kurį tau duodu nešti! Dėkis jį ant pečių! Sek manimi! Sekdamas manimi turėsi amžinąjį gyvenimą ir išgelbėsi visą pasaulį!“ Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė savo Karmelyje išgelbėjo milijonus sielų! Kokia ji graži, mūsų šventoji katalikų religija![6]
Visi tie šventi tėvai, kurie kentėjo krikščioniškai, kurie su džiaugsmu priėmė savo kančias, kurie buvo pavyzdys savo vaikams, gerai suprato, kas yra krikščioniškas gyvenimas. Jie ištvėrė savo kančias ir skausmus kartu su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Taigi, šios krikščioniškos šeimos davė pašaukimų. Pašaukimai kilo iš tėvų pavyzdžio. Jie matė savo tėvus gyvenančius su mūsų Viešpačiu, kenčiančius su mūsų Viešpačiu, besimeldžiančius su mūsų Viešpačiu, dalyvaujančius šventojoje Mišių aukoje su šiuo tikėjimu, su šiuo pamaldumu, besiaukojančius su mūsų Viešpačiu[7].
2. Papildyti mūsų Viešpaties Kančią
Šv. Paulius sako, kad mes turime papildyti savo kūne Jėzaus Kristaus Kančią[8]. Maža to, mes turime to trokšti. O, šis troškimas mums brangiai kainuos! Nes jei norime papildyti Jėzaus Kristaus Kančią, reikės su Juo kentėti ir aukotis. Būtų pernelyg lengva pasakyti: „Kadangi esu krikščionis, Gerasis Dievas mane palaimins ir apsaugos nuo bet kokios kančios. Aš pragyvensiu savo gyvenimą be kančios, be aukos. Kadangi labai myliu Gerąjį Dievą, Gerasis Dievas turi mylėti mane ir todėl neturi norėti, kad aš kentėčiau.“ Tai reiškia blogai suprasti mūsų Viešpaties Kančios paslaptį. Jei mūsų Viešpats mums parodė atperkamosios kančios pavyzdį, turime kone trokšti kentėti kartu su Juo, aukotis su Juo[9].
3. Kančia, išganymo šaltinis
Aukos savo kasdieniniame gyvenime ir krikščioniškos kančios supratimas yra esminis dalykas. Turime išmokti nebelaikyti kančios blogiu, nepakeliamu skausmu, bet jungti savo kančias ir ligas su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiomis, žvelgdami į Kryžių, dalyvaudami šv. Mišiose, kurios yra mūsų Viešpaties Kančios ant Kalvarijos pratęsimas.
Kai suprantame kančią, ji tampa džiaugsmu ir brangenybe. Mūsų kančios, sujungtos su mūsų Viešpaties kančiomis, sujungtos su visų kankinių, visų šventųjų, visų kur nors pasaulyje kenčiančių katalikų kančiomis, sujungtos su mūsų Viešpaties Kryžiumi, tampa neapsakoma, neišpasakyta brangenybe, tampa nepaprasta priemone sielų atvertimui, mūsų pačių sielos išganymui. Daug šventų, krikščioniškų sielų netgi troško kentėti, troško kančios, kad galėtų labiau susivienyti su mūsų Viešpaties Kryžiumi. Štai kokia yra krikščioniškoji civilizacija[10].
4. Sekti švenčiausiąja Mergele
Švč. Mergelė dalyvavo Kryžiaus aukoje. Ji ištvėrė tikrą kankinystę savo atjauta, nes kai ji aukojo Kūdikėlį Jėzų Šventykloje, senasis Simeonas jai pasakė: „Tavo širdį pervers skausmo kalavijas“ (Lk 2, 35). Jūs taip pat, jei kenčiate, jei savo gyvenime patiriate išbandymų, tebūnie tai kaip kalavijas, perveriantis jūsų širdį atjauta mūsų Viešpačiui. Turėkite šį troškimą kentėti su mūsų Viešpačiu, su švč. Mergele, jūsų sielos ir visų sielų išganymui[11].
Ateik, visagali Pašventintojau
Malda į Šventąją Dvasią
„Veni, sanctificator omnipotens æterne Deus: et benedic † hoc sacrificium tuo sancto nomini præparatum.“
„Ateik, Pašventintojau, visagali amžinasis Dieve, ir palaimink † šią auką, paruoštą Tavo šventajam vardui.„
Šventoji Dvasia, padaranti didįjį transsubstanciacijos stebuklą, per Mišias pašventina sielas.
Mūsų Viešpats panoro mums atsiduoti, kad perduotų tą kibirkštį, kurią turėjo savyje, tą meilės kibirkštį, tą savo meilės ugnį. Mūsų Viešpats, nusileisdamas nuo savo Kryžiaus, ateina prie mūsų ir duoda mums save valgyti, kad perduotų mums tą meilės ugnį, kurią turi savyje, tą Šventąją Dvasią, kuri Jį tam tikru būdu degina, kuri Jį degina meile savo Tėvui ir artimui. Ta ugnis mums perduodama šv. Eucharistijoje. Šv. Eucharistija yra pripildyta Šv. Dvasios. Ir tai mums yra perduodama, mano brangūs broliai, per šv. Eucharistiją ir kunigą. Koks nuostabus dalykas! Kokių gražių dalykų padarė Gerasis Dievas! Kaip mes turėtume branginti tas nepaprastas dovanas, kurias mums Gerasis Dievas davė[12]!
Tėvas Froget savo knygos apie Šv. Dvasią pabaigoje sako štai ką:
„Tiek krikščionių, nuolat turėdami malonę ir ją lydinčių dieviškųjų jėgų, vis dėlto pasilieka tokie silpni ir tingūs Dievo tarnyboje, taip neuoliai siekia tobulumo, taip palinkę į žemę, taip greit užmirštantys dangiškus dalykus, taip lengvai patraukiami į blogį. Ir Apaštalas mus ragina neliūdinti Šventosios Dvasios[13] (Ef 4, 30) savo neištikimybe malonei ir ypač negesinti jos savo širdyse[14] (1 Tes 5, 19).
Yra viena priežastis, kuri galutinai paaiškina, kodėl tokia gausi malonės sėja dažnai atneša tiktai menką derlių. Todėl, kad tik labai netobulai pažindami jiems saugoti pavestą lobį daugybė žmonių jam jaučia menką pagarbą ir nelabai varginasi, kad gautų iš jo vaisių. O vis dėlto kokią jėgą, kokį didžiadvasiškumą, kokią savigarbą, kokį budrumą, o taip pat kokią paguodą ir kokį džiaugsmą jiems įkvėptų ši mintis, nuolat turima ir pamaldžiai apmąstoma: Šventoji Dvasia gyvena mano širdyje! Ji yra čia, galingoji globėja, visada pasiruošusi ginti mane nuo priešų, palaikyti mane kovose, užtikrinti man pergalę. Ištikima draugė, Ji visada pasiruošusi suteikti man audienciją ir „toli gražu nėra kartėlio ir sielvarto šaltinis, pokalbis su Ja atneša linksmumą ir džiaugsmą“ (Išm 8, 16). Ji yra čia, niekada nemieganti mano pastangų ir mano aukų liudininkė, skaičiuojanti, kad kada nors už juos atlygintų, kiekvieną mano žingsnį, sekanti visus mano žygius, nepamirštanti nieko, ką aš darau dėl Jos meilės ir Jos garbės[15]“.
Štai kokie gražūs, drąsinantys žodžiai[16].
[1] Plg. Mt 10, 38.
[2] Kunigystės jubiliejus, Paryžius, 1979 m. rugsėjo 23 d.
[3] Homilija, Una Voce, 1973 m. gegužės 20 d.
[4] Plg. Mt 16, 24.
[5] Paskaita, Mantes-la-Jolie, 1977 m. balandžio 22 d.
[6] Sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. gegužės 19 d.
[7] Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.
[8] Plg. Kol 1, 24.
[9] Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.
[10] Kunigystės jubiliejus, Paryžius, 1979 m. rugsėjo 23 d.
[11] Homilija, Écône, 1976 m. balandžio 3 d.
[12] Homilija, Lozana, 1978 m. liepos 9 d.
[13] Nolite contristare Spiritum Sanctum Dei.
[14] Spiritum nolite extinguere.
[15] R. P. Froget, De l’habitation du Saint-Esprit dans les âmes justes, Lethielleux, Paris, 1938, p. 440-441.
[16] Dvasinė paskaita, Écône, 1988 m. kovo 21 d.