Malda už kenčiančią Bažnyčią: mirusiųjų „Memento“
Memento etiam, Domine, famulorum famularumque tuarum N. et N. qui nos præcesserunt cum signo fidei et dormiunt in somno pacis.
Ipsis, Domine, et omnibus in Christo quiescentibus, locum refrigerii, lucis et pacis, ut indulgeas, deprecamur. Per eundem Christum Dominum nostrum. Amen.
Taip pat atmink, Viešpatie savo tarnus ir tarnaites N. ir N., kurie pirma mūsų išėjo, pažymėti tikėjimo ženklu, ir miega ramybės miegu.
Jiems, Viešpatie, ir visiems Kristuje besiilsintiems, prašome suteikti atgaivos, šviesos ir ramybės vietą. Per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šventosios Mišios yra mūsų Viešpaties aukos pratęsimas, kad Jo nuopelnai būtų pritaikyti gyvųjų ir mirusiųjų sieloms. Protestantai tuo netiki, ir, nelaimei, protestantiška Mišių samprata įsiskverbė į katalikišką aplinką ir užkrėtė katalikų kunigus. Pagal katalikų teologiją, ši auka yra permaldaujamoji. Tridento susirinkimas tai itin pabrėžia: „Kristus, kartą kruvinu būdu pasiaukojęs ant Kryžiaus altoriaus, šioje Mišiose įvykstančioje dieviškoje aukoje yra paaukojamas nekruvinu būdu – taigi ši auka yra iš tiesų permaldaujamoji.“[1] Svarbiausias Mišių tikslas yra „permaldavimas“. <...> Mišios apvalo skaistykloje esančias sielas, o jos, kadangi nebegali nieko pelnyti savo naudai, labai laukia mūsų maldų ir ypač didžiosios maldos – Mišių aukos[2].
***
Pergalė, Kristaus pažadėta visoms mirusių teisiųjų sieloms, vainikuos kovą, kuri kiekvienam iš mūsų baigsis tik su mirtimi, o žmonijai – su Paskutiniuoju teismu. Ant altoriaus esančio mūsų Viešpaties malda mus pastato šios įnirtingos kovos tarp gėrio ir blogio jėgų akivaizdon[3].
***
Jei norime persiimti Katalikų Bažnyčios dvasia, privalome dažnai melstis už skaistykloje kenčiančias sielas. Iš visko sprendžiant, mes patys ten ilgiau ar trumpiau pabūsime – norėkime to, nes tai bus mūsų išrinkimo ženklas. Jeigu galėtume pažinti Dievo šventumą ir su niekuo nepalyginamą tyrumą, nesistebėtume, kad Jis mumyse aptinka netobulumų, nesiderinančių su Švč. Trejybės šventumu[4].
Nusilenkimas maldos už mirusiuosius pabaigoje
Maldos už mirusiuosius pabaigoje tardamas „Per eundem Christum Dominum nostrum“, kunigas nulenkia galvą, atmindamas, kaip Kristus ją nulenkė išleisdamas paskutinį atodūsį. Kai kurios bažnyčios savo architektūra primena šį Kristaus gestą.
Dažniausiai bažnyčios būna kryžiaus formos, su nava ir transeptu.
Pas jus netgi yra tokių senovinių bažnyčių – pavyzdžiui, Fongombo (Fontgombault) vienuolyno bažnyčia – kurių šoninės koplyčios šiek tiek pakrypusios į kairę, t. y. į kryžiaus dešinę pusę. Jos šiek tiek nukreiptos į persbiteriją, o ne išsidėsčiusios pagal ašį. Kodėl? Nes jos simbolizuoja ant Kryžiaus nulinkusią mūsų Viešpaties galvą. Galima sakyti, kad visa tų bažnyčių architektūra primena Jėzaus Kristaus Kryžiaus paslaptį, mūsų Viešpaties auką. Visa tai turi didžiulę prasmę, ar ne? Bažnyčia, supratusi, kad auka yra esminis religijos dorybės aktas, tai parodė savo bažnyčių ir katedrų architektūroje[5].
Malda už kovojančią Bažnyčią: „Nobis quoque peccatoribus“
Nobis quoque peccatoribus, famulis tuis, de multitudine miserationum tuarum sperantibus, partem aliquam, et societatem donare digneris, cum tuis sanctis Apostolis et martyribus, cum Joanne, Stephano, Matthia, Barnaba, Ignatio, Alexandro, Marcellino, Petro, Felicitate, Perpetua, Agatha, Lucia, Agnete, Cæcilia, Anastasia et omnibus sanctis tuis: intra quorum nos consortium, non æstimator meriti, sed veniæ, quæsumus, largitor admitte. Per Christum Dominum nostrum.
Taip pat ir mums, nusidėjėliams, Tavo tarnams, pasitinkintiems Tavo gailestingumo gausumu, teikis duoti nors kokią dalį ir bendrystę su Tavo šventaisiais apaštalais ir kankiniais, su Jonu, Steponu, Motiejumi, Barnabu, Ignacijumi, Aleksandru, Marcelinu, Petru, Felicita, Perpetua, Agota, Liucija, Agniete, Cecilija, Anastazija ir visais Tavo šventaisiais, į kurių draugiją, prašome, ne kaip nupelnų vertintojas, bet maloningai, kaip dosnus davėjas, mus priimk. Per Kristų, mūsų Viešpatį.
Mišiose Bažnyčia daug kartų ragina kunigą parodyti nuoširdų nusižeminimą. Taip yra ir tada, kai jis mušasi į krūtinę, sakydamas: „Taip pat ir mums, nusidėjėliams[6]“.
Mes esame vargšai kūriniai! Dalyvauti tame, kas Jėzui Kristui yra svarbiausia: Jo atpirkimo darbe, Jo kunigystėje, Jo viešpatavime – kokia atsakomybė! Kokia atsakomybė prieš visus tikinčiuosius! Su kokiu nusižeminimu turite vykdyti šias šventąsias paslaptis![7]
***
Tvirtas tikėjimas Jėzumi Kristumi mus neišvengiamai skatina nusižeminti, tai mūsų Viešpaties garbinimo pasekmė. Štai kodėl mūsų Mišios yra tokios gražios – nes jos yra nuolatinė mūsų Viešpaties garbinimo išraiška.[8]
***
Bendraujant su Dievu maldoje ir Mišiose, turėtų augti mūsų nusižeminimas. Jei, priešingai, pasiduodame tuštybei ir imame šiek tiek puikuotis, galvodami, kad Dievas mums duoda ypatingų malonių arba daugiau negu kitiems – dėl to kalta mūsų vaizduotė. Tai neatitinka tikrovės, tai tikrai nėra Šventosios Dvasios šviesa. Kaip sako šv. Tomas, „kuo geriau kas nors pažįsta Dievą, tuo labiau būna įsitikinęs, kad pažįsta Jį mažiau.“ Tai auksiniai žodžiai. Visa, kas mus priartina prie Dievo, turėtų skatinti mus nusižeminti. Jei taip nėra, vadinasi, kažkas ne taip. Tas, kas nepažįsta Dievo, tardamas Dievo vardą mano, kad Jį pažįsta, bet tai visiška iliuzija. Dvasingesnės sielos, kurios artėja prie Dievo, kurios pradeda suprasti didžiąsias Dievo paslaptis: sutvėrimo, išganymo, atpirkimo, pašventimo ir pašlovinimo paslaptis, apstulbintos suvokia, kad Dievas yra didelė paslaptis, daug didesnė, nei jos galėjo įsivaizduoti <...>, kad Jis yra lyg neišmatuojamas vandenynas. Tai suprantanti, dvasinga siela turėtų nusižeminti. „Mano Dieve, kas toks esu palyginti su šia didžia paslaptimi? Nežinojau, kad Dievas yra toks didis, toks begalinis, toks galingas, toks geras, toks gailestingas. Pradedu tai po truputį suprasti. Šis atradimas mane apstulbino.“ Dažnai prisiminkime šv. Tomo žodžius: „Kuo geriau kas nors pažįsta Dievą, tuo labiau būna įsitikinęs, kad pažįsta Jį mažiau“, kad ir mes truputį nusižemintume, jei kartais panorėsime sau tarti: „O, dabar gerai pažįstu Dievą. Pasiekiau kelio galą. Esu įsitikinęs, kad gerai pažįstu Gerąjį Dievą.“[9]
***
Maldoje „Nobis quoque peccatoribus“ kunigas prašo daugelio šventųjų – tarp jų jaunos romietės kankinės Cecilijos – užtarimo.
Kankiniams buvo lengva pasakyti, kad mūsų religija – gražesnė už kitas, o ne tik viena iš daugelio. Prisiminkite šv. Ceciliją. Ši didi šventoji atvertė savo vyrą, savo svainį Tiburcijų ir savo budelį Maksimą. Ji buvo kilusi iš labai kilmingos Romos šeimos ir galėjo siekti didžiausios pasaulietiškos garbės. Taigi, kaip kovoti su tokiu žmogumi, kaip palaužti jos atsidavimą katalikų tikėjimui? Kad palengvintų jai užduotį, Romos miesto vadovai jai sakė: „Grįžk namo. Mes tau atsiųsime truputį maisto, kuris buvo paaukotas stabams, bet niekas to nesužinos. Tai bus laikoma visiškoje paslaptyje. Jei suvalgysi šio maisto, nebūsi nukankinta. Mes tau paliksime laisvę.“ Jūs žinote šv. Cecilijos atsakymą: „Niekada nesutiksiu suvalgyti nė trupučio maisto, kuris buvo paaukotas jūsų demonams, jūsų stabams. Niekada, niekada! Verčiau mirsiu.“ Tada jai buvo tris kartus smogta kirviu, bet budeliams nepavyko nukirsti jai galvos. Ji dar tris dienas skelbė Evangeliją, o po to mirė kaip didi šventoji. Štai kankinių pavyzdys. Cecilijai tai buvo lengva. Paslapčia suvalgydama stabams paaukotą maistą, ji būtų išgelbėjusi savo gyvybę, bet ji pasirinko verčiau išsaugoti šventąją krikščionių religiją, savo prisirišimą prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus![10]
Kanono užbaigimas
Per quem hæc omnia, Domine, semper bona creas, sanc†tificas, vivi†ficas, bene†dicis, et præstas nobis.
Per ip†sum, et cum ip†so, et in ip†so est tibi Deo Patri † omnipotenti, in unitate Spiritus † Sancti, omnis honor et gloria.
Per omnia sæcula sæculorum. Amen.
Per kurį, Viešpatie, visas šias gėrybes nuolat kuri, pašven†tini, gai†vini, lai†mini ir teiki mums.
Per † Jį, su † Juo ir Ja†me Tau, visagaliui † Dievui Tėvui, Šventosios † Dvasios vienybėje, visa garbė ir šlovė.
Per visus amžių amžius. Amen.
Viskas vyksta per mūsų Viešpatį, Jame ir su Juo. Neįsiliejęs į Jo Mistinį Kūną, joks žmogus negali patikti Dievui ir tinkamai garbinti Švč. Trejybės, nes toks yra nuostabusis Dievo planas.
Viskas buvo sukurta Jėzui Kristui ir Jėzuje Kristuje, nes gerasis Dievas niekada negalėjo gauti didesnės garbės iš kūrinio, negu iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pats yra Dievas.[11]
***
Dievo plane nebuvo dviejų momentų, buvo tik vienas. Šis momentas apėmė nuodėmę, Dievo numatytą prieš visą amžinybę, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Įsikūnijimą. Nuo šio momento viskas buvo sutvarkyta Jėzaus Kristaus, Amžinojo Žodžio, Dievo-žmogaus įsikūnijimui. Būdamas „visos kūrinijos pirmgimis[12]“ (Kol 1, 15), Jis yra visų kūrinių pavyzdys. Vadinasi, Dievo planas – tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Niekas iš to, kas atsirado, niekas iš to, ką Dievas sutvėrė, niekas iš to, ką Dievas numatė, neatsirado be Jėzaus Kristaus. Tai logiška. Kaip galima įsivaizduoti, kad Dievo atėjimas tarp mūsų, Žodžio Įsikūnijimas, t. y. pats nepaprasčiausias faktas visoje žmonijos istorijoje, Dievui nebūtų buvęs Jo Kūrimo viršūnė? Dievas negalėjo gauti didesnės garbės, didingesnio šlovinimo, didesnės ir stipresnės meilės negu iš savo tikro įsikūnijusio Sūnaus. Kokia menka ta šlovė ir garbė, kurią teikiame Dievui iš to, ką turime, iš to, ką Jis mums davė, palyginti su tuo, ką pats Dievo Žodis, Jo Sūnus, gyvenantis Jame nuo amžių, Jam duoda? Jis yra pats Dievo Žodis. <...> Didysis Dievo sumanymas yra Jo Sūnaus Įsikūnijimas, Sūnaus, kuris yra kiekvieno kūrinio pavyzdys ir visos kūrinijos sintezė. Jeigu žmogus, būdamas ir materija, ir dvasia, tam tikra prasme yra visos kūrinijos sintezė, mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra visų dalykų sintezė.[13]
***
Mūsų Viešpaties auka yra tobula auka, jungianti keturis maldos tikslus: garbinimą, dėkojimą, prašymą ir atsilyginimą, ir leidžianti mums šiuos keturis tikslus įvykdyti. Todėl dalyvauti šioje aukoje yra būtina. Nebegalime melstis kitaip, kaip per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Mūsų religija gali būti tik krikščioniška. Kitaip būti negali. Religija, kuri nėra krikščioniška, nebėra religija. Nuo tada, kai pats Dievas atėjo į žemę, kad mums duotų mūsų šventąją religiją ir mirtų už mus ant Kryžiaus, liko tik krikščioniška religija. Tai esminis principas. <...> Tai įrodo visa šv. Jono Evangelija. Tai nuolat kartoja mūsų Viešpats: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5). Jis yra Ganytojas, Jis yra Avidė. „Niekas neįeina į avidę kitaip, kaip tik per mane“, – sako mums mūsų Viešpats. Jis yra avidės durys: „Aš esu durys“[14] (Jn 10, 7). Lygiai taip pat palyginime apie vynmedį mūsų Viešpats tvirtina, kad „šakelė, nepasiliekanti vynmedyje, bus nukirsta, sudeginta, ir nieko nebeverta“[15]. Jėzus tai kartoja nuolatos: „Kai būsiu pakeltas aukštyn nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Kodėl „visa“? Nes visa privalo praeiti per Jį, visa mūsų religija privalo praeiti per Jo Kryžių. Nėra kitos religijos, nes Kryžius – tai didžioji mūsų Viešpaties malda, tai pagrindinis Jo gyvenimo veiksmas; visas Jo gyvenimas buvo sukurtas šiai valandai. Jo „didžioji valanda“ – tai Jo Kryžius. Tai religija, kurią Jis mums davė.[16]
***
Nuo šiol mes nebegalime rinktis religijos ir religinių veiksmų – tai jau yra nustatyta. Niekas nebegali pasakyti: „Aš savo religiją išreikšiu tokiu ir tokiu būdu“ arba „ne, šis būdas man nepatinka, verčiau pasirinksiu kitą.“
Tie laikai praeityje, jeigu kada nors tokie buvo. Jau Senajame Testamente Dievas buvo davęs religijos įstatymus ir labai detalias taisykles. Žydai negalėjo rinktis, kaip teikti kultą Dievui ir praktikuoti religijos dorybes. Taip pat yra ir su krikščionių religija.[17]
***
Bažnyčia, iš Jėzaus Kristaus gavusi nepaprastą palikimą, sukūrė šią liturgiją, kuri įvairiose vietose gali būti skirtinga, pavyzdžiui, rytų arba lotynų. Jos apeigos buvo kodifikuotos su meile ir pamaldumu, kad ja būtų pagarbintas ir pašlovintas mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir kad ji visiems tikintiesiems būtų religijos mokykla.[18]
***
Žemėje yra tik vienas vardas, kuris gali perkeisti žmonių sielas, civilizaciją ir netgi materialius dalykus: visuomenę, ekonomiką. Tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardas. Nereikia ieškoti kito. Jei norime perkeisti visuomenę, jei norime padaryti ją pakenčiama ar net šventa, jei norime ją padaryti ekonomiškai ir politiškai sveika – vienintelė priemonė tai pasiekti yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Grįžau iš Afrikos įsitikinęs, kad yra tik viena priemonė išgelbėti sielas ir joms duoti krikščionišką civilizaciją, tik viena priemonė leisti joms šiame pasaulyje patirti šiek tiek Dangaus laimės išgyvenant tą laimę, kurią suteikia malonė. Ta priemonė yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimas.[19]
***
Tai, kas esame, mūsų vertė Dievo akyse, matas, pagal kurį gerasis Dievas mus teis, nuo šiol priklauso nuo mūsų vienybės su Jėzumi Kristumi. Tiek, kiek kūrinys yra artimas Jėzui Kristui, tiek jis yra vertas Dievo akyse. Jeigu jis nuo Jėzaus Kristaus atitolsta arba, juo labiau, jei visiškai nuo Jo pasitraukia, sulaukia iš Dievo tik paniekos. Kiekvienas, net angelai, bus teisiamas pagal savo santykį su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Visa Kūrinija bus Dievo vertinama ir teisiama pagal savo santykį su Jo dieviškuoju įsikūnijusiu Sūnumi.[20]
[1] Susirinkimas tęsia: „Sutinkamai su apaštalų tradicija, ji teisėtai aukojama ne tik už nuodėmes, bausmes, atsiteisimus ir kitus gyvų tikinčiųjų poreikius, bet ir už tuos, kurie mirę ir nėra pilnai apsivalę“ (D.S. 1743).
[2] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[3] Pastabos kunigų rekolekcijoms, data nežinoma. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 15.
[4] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 78-79.
[5] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[6] Nobis quoque peccatoribus.
[7] Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1980 m. birželio 27 d.
[8] Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. birželio 8 d.
[9] Rekolekcijos, Quiévrain, 1986 m. liepos 23 d.
[10] Homilija, Châtillon-sur-Chalaronne, 1989 m. balandžio 16 d.
[11] Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 26 d.
[12] Primogenitus omnis creaturæ.
[13] Rekolekcijos, Écône, 1981 m. liepos 15 d.
[14] Ego ostium.
[15] Plg. Jn 15, 6.
[16] Rekolekcijos, Le Barroux, 1987 m. rugpjūčio 25 d.
[17] Homilija, koplyčios palaiminimas, Nantas, 1987 m. balandžio 11 d.
[18] Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d.
[19] Homilija, Zaitzkofen, 1987 m. vasario 15 d.
[20] Rekolekcijos, Écône, 1981 m. liepos 15 d.