Naujosios Mišios ir Tikrasis Buvimas
Naujojo ritualo gestai ir liturginių objektų pakeitimas paveikia esmines tiesas apie katalikų Mišias. Tą matėme analizuodami naujųjų Mišių ir aukos santykį, tą patvirtins ir Novus Ordo ryšys su Tikruoju Buvimu.
1. Priklaupimo prieš pakylėjimą pašalinimas
Naujosiose Mišiose kunigas, kaip ir protestantai, nebepriklaupia prieš pakylėjimą.[1] Protestantų požiūriu, Kristus Mišiose atsiranda ne dėl kunigo ištartų konsekracijos žodžių, o dėl su celebrantu susivienijusių Mišių dalyvių tikėjimo akto. Kitaip tariant, Kristus, anot protestantų, Švč. Sakramente yra todėl, kad tikintieji atlieka tikėjimo tikruoju mūsų Viešpaties buvimu Eucharistijoje aktą. Ši teorija plinta vis labiau ir labiau, tačiau ji yra grynai protestantiška. Kaip tik dėl to prieš pakylėjimą nebepriklaupiama. Iš pradžių iškeliama Ostija, kad tikintieji atliktų tikėjimo aktą, ir tik tada dėl šio tikėjimo akto mūsų Viešpats neva atsiranda Ostijoje.
Taip pamažu, iš lėto paneigiamas Tikrasis Buvimas. Mūsų Viešpaties buvimas Eucharistijoje prilyginamas mūsų Viešpaties buvimui bendruomenėje: mes susirenkame, ir Kristus atsiranda tarp mūsų. Kai kurie taip supranta ir Eucharistiją: mūsų Viešpats joje atsiranda dėl tikinčiųjų tikėjimo. Tačiau jie painioja moralinį buvimą ir tikrą Kristaus buvimą Eucharistijoje. Iš šio požiūrio plaukia logiška išvada, kad apskritai nebūtina tarti konsekracijos žodžių. Užtenka tik pakylėti Ostiją tikinčiųjų tikėjimui sužadinti, ir mūsų Viešpats joje atsiras. Tai padaryti gali ir vienuolė, bet kas: nėra reikalo būti gavus Kunigystės Sakramentą.[2]
***
Šiais laikais Tikrąjį Buvimą faktiškai neigia net kunigai, galbūt net vyskupai, nes neberodoma pagarba šv. Eucharistijai. Jie beveik nebepriklaupia, ar ne? Tai neįsivaizduojama! Jie tiki, kad Eucharistija – tai duona ir mūsų Viešpaties prisiminimas, bet ne Jo tikrieji Kūnas ir Kraujas, ne Jo Dievystė.[3]
***
Jeigu žmonės nepriklaupia prieš mūsų Viešpatį, jeigu jie nejaučia pagarbos tikrajam Jėzaus Kristaus buvimui šv. Eucharistijoje, galų gale jie tuo nebetikės. O nebetikėti Tikruoju Buvimu reiškia nutolti nuo Bažnyčios, nebesilaikyti Bažnyčios Tradicijos.[4]
2. Eretiška paskaita
Čia prieš save turiu Strasbūro universiteto Teologijos fakulteto dekano paskaitos apie Eucharistiją tekstą pavadinimu „Šiuolaikinis mąstymas ir Eucharistinio tikėjimo išraiška“. Ši paskaita yra eretiška nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Apie tikrąjį mūsų Viešpaties buvimą Eucharistijoje nė nekalbama. Tikrasis Buvimas jam, Strasbūro universiteto Teologijos fakulteto dekanui, yra kaip muzikos kūrinio autoriaus buvimas, atsiskleidžiantis grojamame jo kūrinyje.[5]
***
Jis teigia, kad tai nėra veiksmingas ženklas. Apie mūsų Viešpaties buvimą Eucharistijoje jis sako: „Kas nors gali būti čia per simbolinį veiksmą, kurio jis fiziškai neatlieka, bet kurį atlieka kiti iš ištikimybės jo, kaip kūrėjo, intencijai. Bairoito festivalis be abejo realizuoja Richardo Vagnerio buvimą, ir daug intensyviau, nei tą daro pavieniai jo kūriniai arba atsitiktiniai kompozitoriui skirti koncertai.“ Dabar atidžiai paklausykite: „Štai iš šios perspektyvos, man rodos, ir dera žiūrėti į eucharistinį Kristaus buvimą.“ Taigi, eucharistinis Kristaus buvimas, jo manymu, panašus į muzikos kūrinio autoriaus buvimą tame kūrinyje: žmonės groja šį kūrinį ir taip vėl išgyvena autoriaus buvimą. <...> Ir taip kalba Strasbūro universiteto Teologijos fakulteto dekanas! Deja, būtų galima pacituoti daugybę panašių pavyzdžių.[6]
***
Po to [Fakulteto dekanas] šaiposi iš Eucharistijos, kaip „veiksmingo ženklo“, nors tai yra tiksliausias Sakramento apibrėžimas.[7] Jis sako: „Tai absoliučiai juokinga; nebegalima šiais dalykais tikėti dabar, mūsų laikais, tai nebeturi prasmės.“ <...> Šitaip jauni seminaristai, kurie ten dar yra, po truputį užsikrečia klaida.[8]
Daugybėje bažnyčių evangelijos yra padėtos ant altoriaus, o Švč. Sakramentas – ištremtas į šoninę koplyčią. Šis evangelijų sureikšminimas Švč. Sakramento sąskaita padidina abejones tikruoju mūsų Viešpaties buvimu Eucharistijoje.
3. Ant altorių padėtos Evangelijos
Schemos apie Šventąjį Raštą pabaigoje[9] Šventasis Raštas ir Eucharistija buvo pastatyti į tą patį lygmenį. Kaip neprisiminti visų tų evangelijų, kurios nuo šiol pakeitė Eucharistiją ant mūsų bažnyčių pagrindinių altorių?[10]
4. Eucharistijos ir Šventojo Rašto painiojimas
Saugokimės, kad nepradėtume tokiu pat būdu garbinti šias dvi Dievo dovanas: Šventąjį Raštą ir Eucharistiją. Tarp jų yra esminis skirtumas. Dievo Dvasia Šventajame Rašte yra tik in usu[11], o šv. Eucharistijoje Dievo ir mūsų Viešpaties Dvasia, Jo garbingas Kūnas yra in esse[12]. Tad Šventojo Rašto knygas laikyti tokioje pačioje pagarboje kaip ir Eucharistiją reiškia kelti neleistiną painiavą.[13]
Komunija, priimama stovint ir į ranką, pabrėžia „atminimo“ ir „valgio“ aspektą. Tai, kaip elgiamasi su mūsų Viešpačiu šv. Eucharistijoje, parodo tikėjimo Kristaus Dievyste ir Tikruoju Buvimu sumažėjimą.
5. Komunija į ranką
Jeigu iš Mišių aukos padaromas valgis, normalu, kad Komunija priimama į ranką. Jei tai yra valgis, dalijama duona, kuri yra tik atminimo ženklas.
Tačiau jei tikime, kad čia yra mūsų Viešpats! Jei žinome, kas yra mūsų Viešpats! Mes iki galo to nežinome, nepajėgiame to suprasti! Prisiminkime, kad visi dangaus angelai lenkiasi prieš mūsų Viešpatį, kad Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir pragaruose. O mes bijome atsiklaupti prieš tą, vien kurio vardo ištarimas Paskutinio teismo metu privers atsiklaupti visą žmoniją, visas danguje esančias sielas, visus angelus ir visus tuos, kurie yra pragare?[14]
6. Ostijos, dalijamos bet kieno
Kunigai net nebepriklaupia prieš šv. Eucharistiją. Jie nebejaučia pagarbos Švč. Sakramentui. Ostijas dalija bet kas. Neįtikėtina, kad šitaip elgiamasi su mūsų Dievu. <...> Žmonės, kurie su mūsų Viešpačiu elgiasi taip, kaip su Juo elgiamasi dabartinėse eucharistinėse apeigose, netiki Jėzaus Kristaus Dievyste. Kitaip būti negali.[15]
***
Tridento Susirinkimas paskelbė, kad mūsų Viešpats yra mažiausiose šv. Eucharistijos dalelėse. Kaip tada trūksta pagarbos tiems, ant kurių rankų lieka Eucharistijos dalelių, ir kurie grįžta į savo vietą jų nenusiplovę![16]
***
Tikintieji, kurie iš tiesų tiki tikruoju mūsų Viešpaties buvimu, labai gerai supranta, kad tik dvasininkai teikia šv. Eucharistiją, todėl visiškai nenori priimti Komunijos į ranką.[17]
***
Šv. Mišiose įvestos reformos verčia prarasti tikėjimą tikruoju Jėzaus Kristaus buvimu Eucharistijoje. Vaikams, kurie nepažino to, ką mes, vyresni, kadaise pažinome, dėl šių reformų sunku, o gal ir neįmanoma tikėti tikruoju mūsų Viešpaties buvimu Eucharistijoje. Neįmanoma su Švč. Sakramentu elgtis taip, kaip su juo elgiamasi šiandien, ir tuo pat metu tikėti, kad Eucharistijoje iš tiesų yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė.
Matant, kaip dalijama šv. Eucharistija, kaip artinamasi prie šv. Eucharistijos: be priklaupimo, be pagarbos ženklų; matant, kaip priimama Komunija, kaip grįžtama į savo vietą priėmus Komuniją, sunku įsivaizduoti, kad žmonės dar tiki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimu šv. Eucharistijoje.[18]
Naujosios Mišios ir kunigystė
Novus ordo sumažina esminį skirtumą tarp kunigo ir tikinčiųjų kunigystės. Tokie dalykai kaip kunigo ir tikinčiųjų bendrai kalbamas „Confiteor“, pasauliečių dalijama Komunija ir jiems pavestas Šventojo Rašto skaitinių skaitymas užtemdo esminį skirtumą tarp kunigo ir tikinčiųjų kunigystės. Mons. Lefebvre‘as pateikia teologinius pagrindus, padedančius suprasti, kuo ši reforma nutolsta nuo tradicinės sampratos.
1. Tikinčiųjų dalyvavimas
Vien tik kunigai yra aukos atlikėjai. Tačiau šią dogmą sumenkina skirtumo tarp kunigo ir tikinčiųjų užtrynimas. Pavyzdžiui, nuo šiol maldos Mišių pradžioje kalbamos kunigo ir tikinčiųjų bendrai.
Celebranto „aš“ pakeistas į „mes“. „Confiteor“ maldą kunigas kadaise kalbėdavo vienas, po to ją savo ruožtu kalbėdavo tikintieji. Tarp kunigo ir tikinčiųjų iš tiesų egzistavo skirtumas. Dabar liko tik bendra „Confiteor“. Kunigas ir tikintieji savo nuodėmes išpažįsta drauge, šitaip yra daugelyje maldų.[19]
***
Visur rašoma, kad tikintieji „celebruoja“, kad jie įtraukiami į kulto veiksmus: skaito skaitinius, kartais – Evangeliją, dalija Komuniją, sako homiliją, kuri gali būti pakeista „Pasidalijimu mintimis apie Dievo Žodį grupelėse“, renkasi iš anksto, kad „suplanuotų“ sekmadienio liturgiją. Bet tai tik pereinamasis etapas: jau daugelį metų norima per atsakingus vyskupijų įstaigų darbuotojus prastumti tokio pobūdžio pasiūlymus kaip „celebruoja ne dvasininkai, o bendruomenė“[20] arba „bendruomenė yra pirmasis liturgijos subjektas“. Esą svarbu ne „apeigų atlikimas, o tai, kokį savo paties paveikslą pateikia bendruomenė, ir tarp celebruojančiųjų atsirandantys santykiai“[21].[22]
2. Ką reiškia aktyvus pasauliečių dalyvavimas?
Savo knygoje „La riforma liturgica“ mons. Bugninis rašo: „Susirinkimo atvertas kelias veda į radikalų tradicinių liturginių apeigų, kuriose, pagal jau daugelį šimtmečių besitęsiantį paprotį, liturginę tarnybą vykdo beveik išimtinai dvasininkai, išvaizdos pakeitimą. Žmonės jose pernelyg dažnai dalyvauja kaip pašaliniai ir nebylūs žiūrovai.“[23]
***
Mons. Bugninio leitmotyvas buvo aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas... Visos šios reformos buvo padarytos dėl aktyvaus tikinčiųjų dalyvavimo, tarsi tikintieji niekada nebūtų aktyviai dalyvavę aukoje iki visų tų reformų. Koks yra tas aktyvus dalyvavimas? Ką reiškia „aktyvus“? Monsinjorui Bugniniui aktyvus dalyvavimas yra regimas dalyvavimas, o ne dvasios ir širdies dalyvavimas tikėjimu... Tačiau kaip tik dalyvavimas tikėjimu ir yra tikras veiksmas, dvasinis veiksmas. Tai nėra grynai materialus veiksmas. Ką reformatoriams reiškia „aktyvus dalyvavimas“? Kad pasauliečiai skaitys skaitinius? Nuo šiol net moterys skaito skaitinius, tai visuotinai leidžiama...[24]
3. Tikinčiųjų kunigystės ir kunigo kunigystės supanašėjimo pavojus
Mons. Bugninis dar rašo: „Ilgas auklėjimo darbas turės padėti suprasti, kad liturgija yra visos Dievo tautos veiksmas.“ Tai yra klaida! Nesakau, kad tai yra formaliai eretiška, bet šiame teiginyje glūdi erezija. Čia slypi idėja, kad tikinčiųjų kunigystė yra ta pati, kaip ir kunigų, kad visi yra kunigai ir kad visa Dievo tauta turi aukoti šventąją auką.[25]
***
Naujosiose Mišiose kunigas suburia tikinčiuosius aplink save taip, kad galima pagalvoti, jog ne vien tik jis yra aukotojas, bet ir tikintieji. Lygiai taip pat eucharistinę duoną dalijantys pasauliečiai iškreipia teisingą kunigo sampratą. Štai čia yra labai didelis pavojus, nes rizikuojama supanašinti tai, kas vadinama tikinčiųjų kunigyste, su kunigų kunigyste.[26]
4. Ką reiškia kunigo kunigystė?
Kunigystės malonė yra ypatingas dalyvavimas mūsų Viešpaties malonėje. Iš teologijos žinote, kad mūsų Viešpatyje yra dvi malonės. Yra vadinamosios hipostatinės vienybės, tai yra dievystės vienybės su žmogiškąja prigimtimi, malonė. Žmogiškoji prigimtis yra tam tikra prasme patepta, pripildyta šios vienybės malonės: Kristus yra iš tiesų Pateptasis – visa Jo žmogiškoji prigimtis yra pilna dievystės, tarsi persunkta aliejaus. Per šią malonę mūsų Viešpats nuo pat savo Įsikūnijimo yra pašvęstasis kunigas. Būtent šioje vienybės malonėje dėl ypatingos privilegijos dalyvauja Kunigystės sakramentą gavę kunigai.[27]
Kita vertus, ši mūsų Viešpaties hipostatinės vienybės malonė yra Jo pašvenčiamosios malonės šaltinis. Iš Jo dievystės dirvos, jei galima taip pasakyti, kaip gėlė pražysta pašvenčiamoji malonė. Mūsų Viešpaties siela gauna visą pašvenčiamosios malonės pilnatvę. Taigi pašvenčiamoji malonė yra Jo hipostatinės vienybės malonės vaisius. Per Krikštą, per sakramentus tikintieji ir mes patys dalyvaujame pašvenčiamojoje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonėje.
Taigi, visiškai klaidinga sakyti, kad visi tikintieji yra kunigai, ir kad nėra skirtumo tarp kunigo kunigystės ir tikinčiųjų kunigystės.[28]
5. Ką reiškia tikinčiųjų kunigystė?
Kodėl tada kalbama apie tikinčiųjų kunigystę? Krikštas mus tam tikra prasme paskiria mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kultui. Todėl šv. Petras užsimena apie visų krikščionių kunigystę.[29] Dėl Krikšto, būdami pažymėti Dievo kultui, mes privalome aukotis kaip atnaša. Štai šia prasme krikščionys yra kunigai. Tikintieji turi kunigystę ta prasme, kad jie irgi tam tikru būdu turi atsiduoti Dievui, aukoti save pačius kaip Dievui malonias aukas ir, vadinasi, atlikti aukojimo veiksmą.[30] Bet jiems nėra suteikta oficiali Bažnyčios kunigystė, kuri leidžia ištarti konsekracijos žodžius ir padaryti taip, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus nužengtų į duonos ir vyno pavidalus. Tikintieji bergždžiai tartų konsekracijos žodžius, niekas neįvyktų.
Taigi, negalima sakyti, kad jie yra kunigai. Tarp tikinčiųjų ir kunigų kunigystės yra esminis skirtumas. Nereikia painioti šių dalykų.[31]
***
Žinoma, Susirinkime patvirtinta, kad tarp kunigo veiksmo ir tikinčiųjų veiksmų yra skirtumas, bet praktikoje elgiamasi taip, tarsi jo nebūtų. Vien tik kunigas yra kunigas.
Tikintieji neturi jokios galios. Kunigystės terminas, taikomas tikintiesiems, yra įvaizdis, padedantis tikintiesiems aukotis su auka, kuri įvyksta Mišių aukoje. Aišku, kad turime aukotis Dievui per Mišių auką, bet tai neturi nieko bendra su kunigo kunigyste. Vien kunigas yra tikras aukotojas, tam paskirtas dėl savo sakramentinio charakterio. Tai dar vienas rimtas prieštaravimas.[32]
Naujosios Mišios nebėra hierarchinės – jos tapo demokratinėmis, iki tokio laipsnio, kad kunigai nebecelebruoja Mišių nedalyvaujant tikintiesiems.
6. Šiuolaikinė klaida dėl būtino tikinčiųjų dalyvavimo Mišiose
Tai dar viena mūsų laikų blogybių – buvo įdiegta mintis, kad Mišios tik tada yra naudingos ir tinkamos, kai jose dalyvauja tikintieji. Tai dar viena liuteroniška idėja, prieštaraujanti privačiomis Mišioms. Iš tiesų, jei Mišios yra tik puota, akivaizdu, kad puota neįsivaizduojama be svečių. Bet jei Mišios yra auka, požiūris į Mišias visiškai pasikeičia. Tada privačios Mišios turi tokią pačią vertę, kaip ir „viešos Mišios“. Tai nėra privatus veiksmas, tai yra viešas veiksmas.[33]
***
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auka, aukojama kunigo, turi begalinę vertę, nesvarbu, ar kunigas yra vienas, ar jį supa tūkstantis žmonių. Štai ką mes tikime.[34]
7. Demokratinės Mišios
Bendruomenė šiandien Mišiose užima tokią vietą, kad dabar daugybė kunigų nebenori celebruoti, kai nėra bendruomenės. Tai protestantiška Mišių idėja, ir ji visai nejučiomis įvedama į šventąją Bažnyčią. Be to, tai atitinka šiuolaikinio žmogaus mąstyseną. Jo idealas yra demokratija: galia kyla iš susirinkimo, valdžia – iš žmonių, masių, o ne iš Dievo.
O mes tikime, kad tik Dievas yra visagalis, kad kiekviena valdžia ateina iš Dievo.[35] Mes netikime, kad valdžia ateina iš apačios, kaip teigia šiuolaikinis žmogus.
Taigi, naujosios Mišios buvo sumanytos pagal idėją, kad valdžia kyla iš apačios, o ne iš Dievo. Šios Mišios nėra hierarchinės Mišios – tai demokratinės Mišios, ir tai labai rimta. Tai visos naujosios ideologijos išraiška: šiuolaikinio žmogaus ideologija buvo įleista į pačias švenčiausias mūsų apeigas. Ir būtent tai dabar griauna visą Bažnyčią. Ši į šventąsias Mišias įvesta idėja apie iš apačių kylančią valdžią dabar griauna kunigystę.[36]
***
Naujosios Mišios yra kažkokios hibridinės Mišios, nebe hierarchinės, o demokratinės, kur bendruomenė vaidina svarbesnį vaidmenį negu kunigas. Dėl to tai nebėra tikrosios Mišios, kurios įtvirtina mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystę.[37]
[1] Čia kalbama apie pakylėjimus, kurie eina tuoj pat po mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo konsekracijos.
[2] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 9 d.
[3] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[4] Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d.
[5] Paskaita, Rennes, 1972 m. lapkritis.
[6] Paskaita, Auray, 1973 m. sausis. Mons. Lefebvre čia cituoja tą patį Strasbūro fakulteto dekaną, kaip ankstesnėje ir paskesnėje citatoje.
[7] Šv. Pijaus X katekizmas apibrėžia sakramentą kaip regimą veiksmingą ženklą, įsteigtą Jėzaus Kristaus malonei teikti arba padidinti (4 dalis, 1 sk., § 1, DMM, 1993 m., p. 116.)
[8] Paskaita, Rennes, 1972 m. lapkritis, Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 175.
[9] Čia kalbama apie schemą, parašytą ruošiant dokumentą Dei Verbum, Vatikano II Susirinkimo dogminę konstituciją apie dieviškąjį Apreiškimą, paskelbtą 1965 m. lapkričio 18 d., Susirinkimo pabaigoje.
[10] „Ar, norint likti geru kataliku, reikėtų tapti protestantu?“, 1964 m. spalio 11 d., Lettres pastorales et écrits (Ganytojiški laiškai ir raštai), p. 189-199.
[11] Naudojime.
[12] Būtyje, substancialiai.
[13] Kunigų šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birželis.
[14] Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d.
[15] Homilija, sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. gegužės 19 d.
[16] Kunigų rekolekcijos, Hauterive, 1972 m. rugpjūtis.
[17] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[18] Sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. gegužės 19 d.
[19] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[20] Nacionalinio liturginės pastoracijos centro lapeliai.
[21] Tėvas Gelineau.
[22] Atviras laiškas sutrikusiems katalikams.
[23] Dvasinė paskaita, Écône, 1984 m. birželio 12 d.
[24] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[25] Dvasinė paskaita, Écône, 1984 m. birželio 12 d.
[26] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.
[27] Kunigas dalyvauja kaip Kristaus instrumentas kunigiškai veikti.
[28] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[29] 1 Pt 2, 9: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė.“
[30] Pijus XII enciklikoje Mediator Dei šitaip aprašo tą dalyvavimą aukoje: „Liaudis aukoja tuo pat metu, kaip ir kunigas (...) nes ji jungia savo šlovinimo, impetracijos, atsiteisimo ir dėkojimo apžadus su kunigo ir netgi su vyriausiojo Kunigo minties apžadais ir intencijomis, kad juos pateiktų Dievui Tėvui pačia išorine kunigo, aukojančio auką, apeiga.“
[31] Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 1 d.
[32] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.
[33] Homilija, Écône, 1980 m. balandžio 6 d.
[34] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 29 d.
[35] Omnis potestas a Deo (plg. Rom 13, 1).
[36] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 29 d.
[37] Homilija, Lilis, 1976 m. rugpjūčio 29 d.