Prefacija
Bendroji prefacija
Vere dignum et justum est, æquum et salutare, nos tibi semper et ubique gratias agere, Domine sancte, Pater omnipotens, æterne Deus: per Christum Dominum nostrum. Per quem Majestatem tuam laudant Angeli, adorant Dominationes, tremunt Potestates. Cæli cælorumque Virtutes, ac beata Seraphim, socia exsultatione concelebrant. Cum quibus et nostras voces, ut admitti jubeas deprecamur, supplici confessione dicentes:
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada Tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagalis Tėve, amžinasis Dieve, per Kristų, mūsų Viešpatį. Per Jį angelai šlovina Tavo didybę, Viešpatystės ją garbina, Galybės dreba, Dangūs ir dangiškosios Jėgos su palaimintaisiais Serafinais kartu džiaugsmingai ją garsina. Prie jų balsų meldžiame leisti prisijungti ir mūsų balsams, maldaujančiu išpažinimu sakantiems:
Bažnyčia savo balsą jungia su viso dangiškojo Dvaro balsu ir kartu su angelais lenkiasi prieš švč. Trejybės sostą, kad tinkamai šlovintų Dievo šventumą.
1. Sekti šventaisiais angelais, šlovinančiais Dievą
Kiekvieną dieną šv. Mišių Prefacijoje Bažnyčia mus kviečia sekti šventaisiais angelais, šlovinančiais Dievą: „Sanctus, sanctus, sanctus“, ir „Gloria in excelsis Deo“. Pamėkime gyventi šventųjų angelų draugijoje. (...) Pasistenkime įsiskverbti į nuostabų visų šių dvasių, pilnų Šventosios Dvasios šviesos ir meilės, degančių meile Dievui ir artimui, pasaulį. (...)
Kokias gražias pamokas jie mums duoda savo pavyzdžiu ir žodžiais! Koks padrąsinantis yra Bažnyčios tikėjimas šventaisiais angelais! Rūpestingai jį saugokime.
Mintis apie šventuosius angelus turėtų mums būti įprasta ir ruošti mus dangiškajai tikrovei. Lygiai taip pat turėtume daryti viską, kad išvengtume blogos piktųjų dvasių įtakos[1].
Šv. Tomas sako, kad angelų yra daugiau negu žmonių. Šį teiginį jis grindžia tuo, kad Gerasis Dievas tobulesnių dalykų paprastai kuria daugiau. Kadangi angelai yra tobulesni už žmones, Dievas iš savo dosnumo, iš savo meilės tam, kas gražu ir didinga, sukūrė jų daugiau negu žmonių[2]. Kadangi kiekvienas iš mūsų turime savo angelą sargą, angelų yra bent jau tiek pat, kiek žmonių. Be to, reikia pridėti visus tuos, kuriuos Gerasis Dievas naudoja savo Apvaizdai ir savo garbei.
Vadinasi, egzistuoja dvasinis pasaulis, galbūt daug svarbesnis, nei įsivaizduojame! Bus didžiulis atradimas, kai užmerksime akis šiame pasaulyje ir išvysime Dangaus horizontą. Be jokios abejonės, būsime sužavėti begalinės gausybės angelų... Apie tai užsimenama Apreiškimo knygoje. Ten paminėta tūkstančių tūkstančiai angelų (Apr 5, 11). Tai reiškia milijonus. Be to, Danieliaus knygoje kalbama apie dešimt tūkstančių šimtų tūkstančių angelų (Dan 7, 10), tai yra, milijardus. Tad pamėkime gyventi tarp šių didžių Dievo garbintojų[3].
2. Angelų garbinimas
Kuo labiau prisiartinama prie Dievo, tuo labiau drebama. „Galybės dreba“, sako Mišių Prefacija[4]. Kuo geriau siela pažįsta Dievo didybę ir tobulumą, tuo labiau trokšta mylėti Dievą bei Jam tarnauti ir tuo didesnę jaučia baimę: ji vis geriau supranta, kad elgtis priešingai Dievo valiai yra kažkas baisaus[5].
Tik pagalvokime – visi Dangaus angelai lenkiasi prieš mūsų Viešpatį; kad kiekvienas kelis priklaups vieninteliam Jėzaus Vardui Danguje, žemėje ir pragaruose. O mes bijome atsiklaupti prieš tą, kurio vienintelis ištartas vardas privers atsiklaupti visą žmoniją Paskutinio teismo metu, visas sielas, esančias Danguje, visus angelus ir visus tuos, kurie yra pragare[6].
3. Koks turėtų būti mūsų garbinimas
Pasak šv. Tomo, pamaldumas yra veikiau vidinis jausmas, o garbinimas – šio pamaldumo išorinė išraiška. Tai didžiulė pagarba Dievui, suvokiant Dievo didybę ir savo niekingumą[7]. Siela sutrinka Dievo akivaizdoje ir Jį garbina. Dažniausiai tai išreiškiama malda. Tuo persmelkta ir Bažnyčios malda: visi pagarbos ženklai, visi nusilenkimai, priklaupimai, parpuolimai skirti pagarbinti Dievą ir išreikšti visišką kūrinio sugrįžimą pas Jį.
Toks nusiteikimas išliks ir po mūsų mirties. Mirtis čia nieko nepakeis. Dievui pasišventusi ir atsidavusi siela pereis iš žemės į Dangų neprarasdama pamaldumo ir pagarbumo. Regint Dievą jie taps dar tobulesni. Todėl tai turėtų būti esminė kiekvieno žmogaus, ne vien dvasininkų, nuostata. To reikalauja pati žmogaus prigimtis. Visi žmonės, vos tik suvokę savo ir Gerojo Dievo egzistavimą, turėtų laikytis šios esminės nuostatos. Be jokios abejonės, jos laikėsi Švč. Mergelė Marija. Tokia buvo ir žmogiškos mūsų Viešpaties sielos nuostata savo Tėvo atžvilgiu. Tiesa, Jis turėjo palaimintąjį regėjimą; Jo garbinimas buvo pats tobuliausias, kokį tik galima įsivaizduoti. Jėzaus Siela yra to, kuo turi būti mūsų sielos, pavyzdys[8].
Sanctus
Sanctus, sanctus, sanctus Dominus Deus Sabaoth.
Pleni sunt cæli et terra gloria tua.
Hosanna in excelsis.
Benedictus qui venit in nomine Domini.
Hosanna in excelsis.
Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas.
Pilni yra dangūs ir žemė Tavo garbės.
Osana aukštybėse.
Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu.
Osana aukštybėse.
Sanctus, sanctus, sanctus Dominus Deus Sabaoth.
Kas gi yra esminis šventumas, jei ne pats Dievo Žodis. Verbum Dei – tai Apokalipsės Avinėlis, apsuptas dvidešimt keturių vyresniųjų ir nesuskaičiuojamos minios angelų ir išrinktųjų, giedančių: „Šventas, šventas, šventas yra Viešpats, mūsų Dievas“. Čia kalbama apie Žodį, įsikūnijusį Žodį[9].
Kodėl sakome, kad Dievas yra pats šventumas? Kodėl giedame, kad mūsų Viešpats yra vienas Šventas?[10] Nes Dievas yra bet kokio šventumo šaltinis. Mes būsime šventi tiek, kiek vienysimės su Dievu ir mūsų Viešpačiu.
Kaip ši vienybė su Dievu bus įgyvendinama praktiškai? Veikiant Šventosios Dvasios malonei. Ši vienybė turi vardą: malda, oratio.
Gilindamiesi į maldos prigimtį ir jos įtaką mūsų žmogiškai bei krikščioniškai egzistencijai, suprasime, kad sukurtos ir atpirktos sielos vidinis gyvenimas privalo būti nuolatinės maldos gyvenimas.
Kiekviena angeliškoji ar žmogiškoji dvasia dėl savo dvasinės prigimties, dėl savo proto ir valios yra skirta Dievui, o dėl nepelnytai suteiktos malonės – skirta dalyvauti amžinoje Švč. Trejybės palaimoje.
Todėl kiekviena dvasia yra iš esmės religinga, o jos religinis gyvenimas pasireiškia žodine ir vidine malda.
Žodinė malda, įkurta paties Dievo ir apimanti visas liturgines maldas, ypač Romos liturgijoje, yra puikiausias vidinės, dvasinės maldos šaltinis ir išraiška[11].
Išoriniai religijos dorybės veiksmai, tokie kaip žodinė malda, yra atliekami tam, kad sužadintų vidinius aktus...
Mes meldžiamės, mes kalbame maldas tam, kad išreikštume tai, ką galvojame, ir, antra vertus, kad sužadintume savyje tokias mintis ir jausmus, kuriuos išsakome. Svarbiausia yra vidinė religija (priešingai fariziejams). Vienas iš mūsų pasiryžimų turėtų būti gyventi ta malda, kurią kalbame. Nebūkime tie, kurie meldžiasi nesąmoningai, išsiblaškę, automatiškai[12].
[1] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 31-33.
[2] Summa theologiæ, I, q. 50, a. 3.
[3] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. rugsėjo 29 d.
[4] Tremunt potestates.
[5] Šventimų rekolekcijos, Montalenghe, 1989 m. birželis.
[6] Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d.
[7] Šv. Tomas šitaip skiria du garbinimo aspektus: „Kaip sako šv. Jonas Damaskietis, „kadangi esame sudaryti iš dviejų prigimčių, protinės ir jausminės, teikiame Dievui dvejopą garbinimą“. Vienas yra dvasinis ir susideda iš gilaus dvasios pamaldumo; kitas yra kūniškas, nes jis susideda iš išorinio kūno nusižeminimo. Kadangi visuose religiniuose veiksmuose išoriniai dalykai yra susiję su vidiniais, kaip su tuo, kas yra pirmiau, išorinis garbinimas paveikia vidinį garbinimą. Nusižeminimo ženklai, parodomi kūno, skatina mūsų širdį paklusti Dievui, nes tai, kas juntama, mums yra natūrali priemonė prieiti prie to, kas suprantama“ (Summa theologiæ, II-II, q. 84, a. 2).
[8] Rekolekcijos, Le Barroux, 1987 m. rugpjūčio 25 d.
[9] Homilija, Écône, 1990 m. lapkričio 1 d.
[10] Tu solus Sanctus.
[11] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 41-42.
[12] Pastabos brolių rekolekcijoms, Senegalas, 1960 m. rugsėjo 11-17.