III – Komunija
Trečioji Mišių dalis, komunija, dalyvavimas Jėzaus Kristaus Kūne ir Kraujyje, reprezentuoja visus sakramentus. Šventoji Komunija yra visų sakramentų centras. Komunijoje mes vienijamės su Atnaša, pačiu mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tai taip pat yra viso gyvenimo programa. Turime kartu su Jėzumi tapti atnašomis už savo ir pasaulio nuodėmes, turime kartu su Juo šlovinti Gerąjį Dievą[1].
Pater noster
C – Oremus: Præceptis salutaribus moniti, et divina institutione formati, audemus dicere:
Pater noster, qui es in cælis: sanctificetur nomen tuum: adveniat regnum tuum: fiat voluntas tua sicut in cælo et in terra. Panem nostrum quotidianum da nobis hodie: et dimitte nobis debita nostra, sicut et nos dimittimus debitoribus nostris. Et ne nos inducas in tentationem.
P – Sed libera nos a malo.
C – Amen.
C – Melskimės. Išganingų įsakymų liepiami ir dieviškų nuostatų pamokyti, drįstame tarti:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą.
P – Bet gelbėk mus nuo pikto.
C – Amen.
„Tėve mūsų“ yra tobula malda. Prieš priimant Eucharistiją, ji sutvarko mūsų sielos troškimus, išreikšdama visa tai, ko mūsų Viešpats mus išmokė trokšti ir prašyti, visa tai, ką Jis pats mums įgijo.
Malda „Tėve mūsų“ šv. Mišiose tinka kaip brangakmenis karūnoje. Mišiose randame keturias Tridento susirinkimo katekizmo dalis: tikėjimo išpažinimą, Dievo ir Bažnyčios įsakymus, sakramentus ir maldą. Šios dalys šv. Mišiose yra gyvos, taigi, šventojoje Bažnyčioje viskas yra sujungta, joje visada randame pagrindinius dalykus, tai yra visą meilę, kurią Dievas mums parodė[2].
***
Labiau negu kada nors mums reikia maldos. Malda – tai mūsų sielų kvėpavimas. Malda – tai mūsų sielų gyvenimas. Malda – tai polėkis, kurį Gerasis Dievas įliejo į mus, dvasinius protingus kūrinius, kad pakeltų mus prie mūsų Sutvėrėjo ir Atpirkėjo, prie To, kuriam esame už viską skolingi, prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus[3].
***
Visi šventieji labai plačiai suvokė šį maldos gyvenimą: jis turi įtraukti ir valią, ir širdį, ir taip įvykdyti tikslą, kuriam Dievas mus sukūrė ir atpirko – t. y. garbinti Jį visiškai paaukojant save pačius, sekant mūsų Viešpaties, kuris, ateidamas į šį pasaulį, savo Tėvui sako: „Štai ateinu vykdyti tavo valios“ (Žyd 10, 9), pavyzdžiu.
Suvokti maldą tik kaip žodinę arba minties malda būtų pražūtinga. Ji turi įtraukti visą mūsų būtį, kaip angelų arba dangaus išrinktųjų malda. Negalima atskirti „Tėve mūsų“ maldos prašymų. Trys pirmieji prašymai yra neatskiriamai susiję. Negalima atskirti pirmojo Dievo įsakymo nuo kitų įsakymų.
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Ugnis – tai Šventoji Dvasia, meilės Dvasia, pripildanti švč. Trejybę ir sukūrusi kitas dvasias, kad jas šia meile uždegtų.
Ši liepsna – tai kiekvienos sielos, garbinančios savo Sutvėrėją ir Atpirkėją, atsiduodančios Jo šventajai valiai ir sekančios nukryžiuotuoju Jėzumi, aukojančiu savo gyvybę iš meilės savo Tėvui ir dėl sielų išganymo, malda.
Iš čia plaukia mūsų Viešpaties raginimas nepaliaujamai melstis.[4] Jei ši malda liautųsi, tai reikštų, kad Šventoji Dvasia mus apleido![5]
1. Tėve mūsų
„Dievas Tėvu vadinamas dėl daugelio priežasčių“, sako Tridento Susirinkimo katekizmas[6].
„Dievas yra amžina substancija, viskas kyla iš Jo, savo Apvaizda Jis valdo ir saugo visko, kas egzistuoja, tvarką ir būklę. Todėl žmonės, tėvu vadindami tą, kuris sukuria šeimą ir toliau jai vadovauja savo patarimais bei autoritetu, šį vardą davė ir Dievui, visų dalykų Kūrėjui ir Valdytojui.
Šį žodį vartoja pats Šventasis Raštas, kai, kalbėdamas apie Dievą, priskiria Jam pasaulio sukūrimą, aukščiausiąją galią ir Apvaizdą, nuostabiai valdančią pasaulį. Ten skaitome: „Argi ne Viešpats yra jūsų Tėvas, jūsų Šeimininkas, kuris jus padarė ir ištraukė iš nebūties?“ (Įst 32, 6). Dar dažniau ir ypatingesniu būdu Tėvu Jis vadinamas Naujojo Testamento knygose. (...)
Kai sakome, kad Tėvas yra pirmasis Švč. Trejybės Asmuo, tai nereiškia, jog manome Švč. Trejybėje esant kai ko pirmesnio ir paskesnio, didesnio ir mažesnio. Dievui nepatiktų, jei tokia šventvagystė kada nors ateitų į tikinčiųjų protus, nes krikščionių religija visiems trims Asmenims priskiria tokį pat amžinumą, tokią pat garbę ir didybę. Tačiau kadangi Tėvas yra Pirmoji Priežastis, neturinti jokios kitos priežasties, mes teisingai ir be jokios abejonės tvirtiname, kad Jis yra pirmasis Asmuo; ir kadangi nuo kitų Asmenų Jis skiriasi tik Tėvo savybe, tik apie Jį vieną galima pasakyti, kad Jis nuo amžių gimdo Sūnų[7].“
2. Kuris esi danguje
Naudinga dažnai prisiminti, kad Dievas yra visur. Mums turėtų sužadinti meilę mintis, kad Dievas yra su mumis, šalia mūsų, mumyse. Neturėtume manyti, kad Gerasis Dievas yra toli nuo mūsų, blogai suprasdami žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje...“ Tai tik maldos formulė. Žinoma, Dievas ypatingu būdu yra danguje, bet kartu Jis visada čia, šalia mūsų. Tai didžiulė paguoda – sunkumuose, išbandymuose, nuovargio akimirkomis galėti pasakyti: „Gerasis Dievas yra su manimi, šalia manęs.“ Tai, kad bet kurią akimirką galime Jo šauktis, Jo maldauti, tardami: „Mano Dieve, pasigailėk manęs“, nepaprastai guodžia. Dievas visada pasiruošęs mums padėti. Jis visada trokšta to paties – kad mes šventėtume. Dėl netvarkingo prisirišimo prie kūrinių galime pavargti mylėti Gerąjį Dievą, bet Dievas mūsų nepaliauja mylėti niekados! Šis nuolatinis Dievo buvimas šalia turėtų mums būti didelė paguoda. Jei būsime tuo įsitikinę, sunkiomis akimirkomis pasikliausime Juo, tikrai žinodami, kad būsime išklausyti. Ne Dievas atsisako suteikti mums savo malones, bet mes dėl savo apsileidimo arba nepasitikėjimo atsisakome būti su Juo[8].
3. Teesie šventas Tavo vardas
Dievas tuo pat metu yra bevardis ir visavardis, t. y. nėra vardo, kuris tobulai išreikštų, kas Jis yra, ir vis dėlto, turime Jam duoti visus vardus, kurie išreiškia ką nors pozityvaus, gražaus, didingo, begalinio. „Neįvardijamasis“ yra pats teisingiausias iš visų Jo vardų, nes tai iš karto Jį pastato virš viso to, ką būtų galima pabandyti apie Jį pasakyti. Dievas yra neįvardijamas, nes vardas Jį sumažintų, apribotų, o Dievas neturi ribų. Dievas mūsų protui yra nesuvokiamas. Čia Jį pažįstame per malonę, o danguje Jį pažinsime per garbės šviesą, bet ir ten mūsų pažinimas išliks netobulas. Mes nepažinsime visos Dievo esmės, kitaip patys taptume Dievu. Šv. Justinas sako: „Terminai „Tėvas“, „Dievas“, „Sutvėrėjas“, „Viešpats“, nėra dieviški vardai; tai kreipiniai, sugalvoti atsižvelgiant į Jo geradarystes ir darbus[9].“ Verčiau pamaldžiai pripažinkime savo neišmanymą, užuot drąsiai skelbę savo mokytumą. Tik Trejybės Asmenys gali pažinti Dievą tobulu ir begaliniu būdu. O mes visada būsime kūriniai, netgi danguje, apgaubti garbės šviesa, kai tam tikra prasme būsime panašūs į Dievą, bet nebūsime Dievas. Tai bus mūsų laimė: atsidurti kai ko begalinio akivaizdoje. (...)
Nors Dievas yra be galo aukštesnis už mus, vis dėlto galime pasistengti apmąstyti tai, ką apie Jį moko teologai. Kadangi Dievo regėjimas bus mūsų laimė danguje, turbūt galime šiek tiek padidinti savo laimę čia, žemėje, geriau Jį pažindami. Luveno profesorius jėzuitas tėvas Lessius XVIII a. pradžioje parašė knygą apie dieviškus vardus. Joje yra labai gražių apmąstymų apie Dievo tobulumus. Lessius rašo: „Protas sako, kad Dievo pažinimas yra dorybės taisyklė. Žmogaus tobulumas yra vienybė su Dievu, jo pirmąja priežastimi ir galutiniu tikslu. Ši vienybė kyla iš pažinimo, nes jis yra bet kokios vienybės su Dievu pagrindas. Pradinė vienybė atsiranda iš supratimo; iš šios vienybės plaukia širdies vienybė per viltį ir meilę. Palaimintieji Danguje neturi kito įstatymo. Visi jų prisirišimai ir veiksmai yra suformuoti pagal vienintelę ir tobuliausią Dievo pažinimo taisyklę. Iš šios taisyklės, kaip iš šaltinio, kyla visi šventųjų mokymai ir pavyzdžiai.“ Tai labai vertinga knyga, padedanti mums pakilti prie Dievo ir geriau suprasti, kas yra Dievas
***
Kaip kalbėti apie neįvardijamąjį? Matėme, kad „Neįvardijamasis“ yra vardas, geriausiai tinkantis Dievui. Vis dėlto, jeigu norime Jam duoti kitą vardą, reikia atsiversti Šv. Raštą. Išėjimo knygoje yra vieta, kur Dievas pasako savo vardą Mozei. „Mozė tarė Dievui: štai nueisiu pas Izraelio vaikus ir jiems pasakysiu: jūsų Tėvų Dievas mane siunčia pas jus. Jeigu jie manęs paklaus, koks Jo vardas, ką aš jiems atsakysiu? Ir Dievas tarė Mozei: aš esu tas, kuris esu. Ir Jis pridūrė: tai šitaip tu atsakysi Izraelio vaikams. Tas, kuris yra, mane siunčia pas jus“ (Iš 3, 13-14). Taigi, pats Dievas pasirūpino mums pasakyti savo vardą: „Tas, kuris yra“. Kaip paaiškinimas, jis nėra labai išplėstas. Čia yra tai, kas paprasčiausia. Dievas yra. Ir tikrai, kodėl Dievas ko nors nepridėjo prie veiksmažodžio „būti“? Na, todėl, kad tai, ką Jis būtų pridėjęs, būtų Jį apriboję. Tuo tarpu kai „tas, kuris yra“ apima visą būtį. Šv. Tomas sako dėl šio vardo : „tas, kuris yra“ yra labiau negu visi kiti terminai Dievui būdingas vardas[10]. Kadangi Dievo būtis yra Jo esmė, vardas, apie kurį kalbame, yra Jam būdingas vardas par excellence. Antra, šis vardas yra adekvačiausias savo universalumu. Visi kiti dieviški vardai nusako ne tokią bendrą prasmę. Pagaliau trečia, „tas, kuris yra“ reiškia ne vien tiktai būtį, bet būtį, kurios egzistencija neturi nei praeities, nei ateities[11].
Krikščioniškoji filosofija mums pateikia trumpų frazių, apie kurias, užtikrinu jus, galima ilgai mąstyti, pavyzdžiui: „Dievas – tai būtis iš savęs pačios.“[12] O mes egzistuojame iš kai ko kito, mes egzistuojame iš Dievo[13]. Tas, kuris yra būtis iš savęs pačios, neturi priežasties. Jis visada buvo. Dievas egzistuoja visada. Mūsų Viešpats tai sako daugybę kartų: „Pagarbink mane pas save ta garbe, kurią aš turėjau pas Tave, pirmiau negu atsirado pasaulis“ (Jn 17, 5). „Anksčiau, negu buvo Abraomas, aš esu“ (Jn 8, 58). Dievas negali savęs apibrėžti kitaip, negu „tas, kuris yra“, tas, kuris egzistuoja, kuris visada egzistavo, kuris savyje turi visa, ką gali apimti būtis. Visas būties savybes galime priskirti Dievui. Dievas yra begalinis, geras, visagalis, amžinas.
O mes, mes egzistuojame iš Jo. Vadinasi, mes nuolat nuo Jo priklausome. Tai esminė tiesa. Šis principas yra visos krikščioniškos filosofijos, viso mūsų dvasingumo ir viso mūsų dorovinio gyvenimo pagrindas. Katalikas yra tas, kuris išpažįsta savo visišką, nuolatinę priklausomybę nuo Dievo. Iš to kyla jo nusižeminimas, didžiulė pagarba ir dėkingumas savo Kūrėjui. Dievo savybių pažinimas danguje bus mūsų laimė. O, kad pasiektume šią laimę! Kad mūsų siela, kai galutinai užmerksime akis, eitų į dangų! Tada sau sakysime: „Esu amžiams su Geruoju Dievu. Esu su Dievu, kuris turi visus tobulumus, visus įmanomus ir įsivaizduojamus turtus, visą meilę!“ Matysime Švč. Trejybės Asmenis kaip saulę. Kita vertus, tie vargšai žmonės, kurie gyveno ne pagal Dievo valią, siaubingai bijo išeiti iš šio pasaulio. Jie sau sako: „Kaip galėjau priešintis Gerajam Dievui?“ Bet dabar viskas baigta. Per vėlu. Blogis ir nepaklusnumas jau įsitvirtinę jų valioje[14].
***
Koks Bažnyčios veiksmas mus iš tiesų veda į priklausomybę nuo Dievo, nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus? Tai šventoji Mišių auka. Čia yra Bažnyčios širdis, čia yra pati gražiausia, giliausia ir tikriausia mūsų priklausomybės nuo Dievo išraiška[15].
4. Teateinie Tavo karalystė
Šventoji Mišių auka yra ne kas kita, mano brangūs broliai, kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės skelbimas. „Dievas karaliavo nuo medžio[16]“, nuo kryžiaus. Kryžiaus medžiu Jis nugalėjo velnią ir nuodėmę. Taigi, ant altoriaus atnaujindami šventąją mūsų Viešpaties auką ir Jo Kalvariją, mes patvirtiname Jėzaus Kristaus karaliavimą, mes patvirtiname Jo Dievystę[17].
***
Argi savo kasdieninėje maldoje nesakome: „teateinie Tavo karalystė; teesie Tavo valia, kaip Danguje, taip ir žemėje“? Tačiau ar iš tiesų norime, kad tai įvyktų? Mes labai gerai žinome, kad tai nelengva. Žinome, kad turime daug kentėti. Nepaisydami to, privalome visada trokšti, kad Jėzus Kristus karaliautų mums, mūsų šeimoje, mūsų visuomenėje. Štai kodėl norime išsaugoti šv. Mišių auką. Nepamirškime, kad mūsų Viešpats karaliauja per kryžių. Mūsų Viešpats per savo kryžių pasiekė pergalę ir per savo kryžių yra karalius. O Jo kryžius – tai mūsų Mišios. Kryžius – tai katalikiškos Mišios[18].
***
Tam tikra prasme griaudami mūsų šv. Mišių auką, jie sugriovė Jėzaus Kristaus karaliavimo ir Jo Dievystės patvirtinimą. Štai kodėl šv. Euchristijos garbinimas mūsų laikais taip sunyko, maža to, be galo padaugėjo šventvagysčių. Po Susirinkimo – reikia tai pasakyti, nes tai visiškai akivaizdu – jie pašalino nuo altorių mūsų Viešpatį šv. Eucharistijoje. Jis nebegarbinamas, nebenorima priklaupti prieš Švč. Sakramentą. Vis dėlto kaip tik tai ir yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimas: pripažinti, kad Jis yra Dievas, kad Jis yra mūsų karalius, viešai paliudyti šią Jėzaus Kristaus meilę ir Jo Dievystę. Kaip šio mūsų Viešpaties karališkosios valdžios atmetimo įrodymą paminėsiu tik vieną neseniai įvykusį viešą faktą: ar šiemet Jungtinėse Valstijose, Filadelfijoje, vykusiame Eucharistiniame kongrese buvo surengta Švč. Sakramento procesija? Ne, nebuvo. Jos nebuvo ir prieš ketverius metus Eucharistiniame kongrese Melburne [19].
***
Ar žinote, ką pasakė kardinolas Pie, Puatjė vyskupas, Atstovų rūmų deputatams? Kartą jie jam pareiškė: „Ak, šiandien nebeįmanoma, kad Jėzus Kristus karaliautų visuomenėje.“ Jis atsakė: „Jei šiandien nebe tie laikai, kad mūsų Viešpats karaliautų valstybėje, vadinasi, nebe tie laikai, kad valstybė išliktų[20].“ Kardinolas buvo visiškai teisus. Lygiai taip pat galėtume atsakyti tai teigiantiems vyskupams. Nūdien jau nebe masonai ar radikalūs deputatai, bet katalikų vyskupai sako: „Nebe tie laikai, kad mūsų Viešpats karaliautų valstybėje.“ Ką gi, o mes visada sakysime: „Būtina, kad Jėzus Kristus karaliautų valstybėje, net jei, žmogišku požiūriu, tai neįmanoma, net jei valdantieji to nenori.“ Mes ir toliau tvirtinsime, kad Jėzus privalo karaliauti, mes tai giedosime, nes reikia, kad mūsų Viešpats būtų karalius[21].
5. Teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir žemėje
Reikia, kad Jo karalystė būtų įtvirtinta žemėje, kaip ir danguje. Jis pats tai pasakė maldoje, kurios mus išmokė: „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje[22].“ Tai turėtų būti mūsų maldų, mūsų kančių, mūsų gyvenimo tikslas. Turime nenurimti, kol neįsitvirtins mūsų Viešpaties karalystė. Katalikas, kurio širdis nedega šiuo karštu jausmu, nėra katalikas. Jis nėra ištikimas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui; tai neteisinga. Pakanka dar kartą perskaityti šias eilutes: „Dievas, šiais paskutiniaisiais laikais kalbėjo mums per Sūnų, kurį paskyrė visų dalykų paveldėtoju, per kurį sukūrė ir pasaulį“ (Žyd 1, 2)[23].
***
Mūsų Viešpats yra karalius jau dabar. Jam atiduota visa valdžia danguje ir žemėje. „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, – sako Jėzus Kristus. Jeigu mūsų Viešpaties valia turi būti vykdoma žemėje, vadinasi, Jo Įstatymas, Dekalogas, turi būti pritaikytas žemėje, kaip ir danguje. Privalome tai viešai išpažinti, net jeigu Bažnyčios hierarchai to nebenori. Būtent tai dabar skaldo Bažnyčią. Kalbant apie mus, mes norime mūsų Viešpaties garbės, mūsų Viešpaties socialinio karaliavimo, norime, kad jis būtų pritaikomas visur. Mes už tai kovosime ir mes padarysime viską, kad Jėzus Kristus būtų karalius[24].
***
Kadangi mes kalbame apie šią mūsų Viešpaties karalystę, mums sakoma, kad užsiimame politika. Jeigu tai politika, vadinasi, mes ja užsiimame, nes norime, kad mūsų Viešpats mums karaliautų. Nenorime būti valdomi žmonių, kurie nėra pasidavę mūsų Viešpaties valdžiai. Ak, jei visi mūsų valdantieji suprastų, kad jie privalo būti pavaldūs Jėzui Kristui, kuris yra karalių Karalius, viešpačių Viešpats[25]! Jis yra Karalius. Jis būtų galėjęs būti žemiškuoju karaliumi ir toliau mus valdyti. Bet vieną dieną Jis juo bus, kai nužengs dangaus debesyse. Visi turės duoti apyskaitą šiam Karaliui ir Teisėjui.
To laukdami, mes šiandien norime tokių vadovų ir viršininkų, kurie žino, kad atsiskaitys Dievui už savo valdymą ir vadovavimą. Mums patinka paklusti tiems asmenims, kurie savęs nelaiko visokios valdžios šaltiniu, net jeigu jie išrinkti liaudies. Liaudis neturi valdžios, liaudis nėra Dievas. Liaudis gali nurodyti tą, kuris prisiima valdžią, bet ji valdžios neduoda. Valdžia kyla iš Dievo. „Kiekviena tėvystė kyla iš Dievo“,[26] – sako šv. Paulius.
Štai kur yra valdžios didybė. Štai kur tikrasis valdžios – tiek civilinės, tiek tėviškos valdžios – pagrindas. Tėvų valdžia kyla iš Dievo. Vaikai žino, kad kai būna paklusnūs savo tėvams, tuo pat metu būna paklusnūs Dievui. Kaip visa tai gražu, kaip gerai Dievas visa sutvarkė! Tačiau kaip žmonės visa tai griauna!
Komunistai sako, kad religija yra savęs išsižadėjimas. Taip, tai tiesa. Religija yra savęs išsižadėjimas ta prasme, kad mes atiduodame savo kūnus, savo sielas, savo protą, savo valią į Dievo rankas. Mes atsižadame savęs, kad visiškai atsiduotume Dievui, visiškai atsiduotume tam, kuris mus sukūrė, kuris mus išganė, kuris už mus atidavė visą savo Kraują. Taigi, meilė už meilę – mes norime išsižadėti savęs, kad visiškai atsiduotume mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Šia prasme visiškai sutinkame su tuo, ką apie mūsų šventąją religiją sako komunistai. Šiems mūsų klystantiems draugams savo ruožtu sakome: o jūs savęs atsižadate dėl partijos, dėl žmonių, jūs atiduodate visą savo prigimtį, visą savo galią, viską, ką turite, į žmonių rankas. Išsižadėti savęs tam, kad atsiduotum į žmonių rankas – štai kur vergystė. Tai nebėra Dievo norėta tvarka.
Mes nenorime būti paklusnūs vien žmonėms, kurie su mumis darys, ką tik panorės. Nebegalėsime mąstyti kitaip, negu mąsto tie žmonės. Nebegalėsime daryti ką nors kita, nei tie žmonės norės, kad darytume. Ne, norime paklusti Dievui, o ne žmonėms! Tačiau tiems, kurie paklūsta Dievui – taip, jiems norime paklusti. Štai ką manome, štai ko norime. Norime priklausyti Jėzui Kristui, mūsų karaliui[27].
6. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
Eucharistijos sakramento ypatinga, sakramentinė, malonė – būti maistu. Mūsų Viešpats įsteigė šventąją Eucharistiją tam, kad padėtų mums gyventi. Todėl šis maistas turėtų būti kasdieninis. Tridento Susirinkimo katekizmas pabrėžia kasdieninį šv. Komunijos priėmimą. Taip pat šv. Pijus X manė privaląs priminti katalikams kasdienės Komunijos reikalingumą ir būtinybę teikti Komuniją mažiems vaikams, vos tik jie sulaukia protingo amžiaus, nelaukiant, kol jiems bus dešimt ar dvylika metų. (...) „Todėl ganytojai tesirūpina raginti tikinčiuosius, kad jie kasdien maitintų savo sielą šia išganymo Duona, kaip nepamiršta kasdien pamaitinti savo kūną fiziniu maistu. Teaiškina jiems, kad dvasinis maistas ne mažiau reikalingas sielai, negu materialus maistas kūnui. Taip pat bus labai naudinga jiems kartu priminti tas neišmatuojamas ir dieviškas geradarystes, kurias mums teikia eucharistinė Komunija...“[28] (...) Tai viena iš Eucharistijos sakramento ypatybių – kadangi ji yra mūsų maistas, mums reikia prie jos artintis kaip galima dažniau, kad ir kiekvieną dieną.[29]
7. Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams
Koks jausmas paskatino mūsų Viešpatį atlikti šį absoliučiai neįtikėtiną, neįsivaizduojamą, nesuvokiamą darbą – atiduoti save patį kaip maistą mūsų sieloms? Be abejo, Jo meilė: tai akivaizdu. Dievas yra meilė. Mūsų Viešpats negali veikti kitaip, kaip tik iš meilės. Tačiau aš pasakyčiau, kad esama kai ko daugiau už meilę. Ar gali būti kas nors dar didesnio už meilę, t. y. patį Dievą? Taip: gailestingumas. Gailestingumas – tai meilės viršūnė.
Kodėl? Nes gailestingumas rūpinasi tuo, kuris prarado meilę. Iš tiesų meilė turėtų būti tarsi atstumta to, kuris nebemyli; ji turėtų pasitraukti nuo to, kuris nebeturi meilės. Mes praradome meilę, bet mūsų Viešpats rūpinasi mumis ir užjaučia mūsų vargą. Jis labai nori mums grąžinti meilę, su sąlyga, kad būsime nusiteikę ją priimti.
Kunigas irgi privalo savo širdyje puoselėti šiuos jausmus. Jis turi neatstumti sielų, kurios atsidūrė varge, kančiose, sunkumuose; jis turi eiti pas tuos, kurie gyvena klaidoje, kad duotų jiems tiesos šviesą; turi eiti pas tuos, kurie gyvena nuodėmėje, kad pabandytų grąžinti jiems antgamtinį, meilės, gyvenimą. Tegul kunigo širdis būna gailestinga širdis!
„Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Ar ne tai Jėzus sako maldoje „Tėve mūsų“? „Palaiminti gailestingieji, – dar sakė mūsų Viešpats, – nes jie susilauks gailestingumo“[30] (Mt 5, 7). Būtent gailestingumo jausmas padiktavo gražiausius mūsų Viešpaties palyginimus, tokius kaip palyginimas apie sūnų palaidūną arba gerąjį samarietį. Būtent gailestingumo jausmas lėmė Jo elgesį su svetimaujančia moterimi ir vargšais nusidėjėliais. Tegul mūsų širdis taip pat būna gailestinga!
Mūsų Viešpats nenorėjo mus atmesti visiems laikams. Jis pasigailėjo mūsų. Jis sutvarstė mūsų žaizdas ir mus pagydė. Jis nori mus pagydyti. Tegul kunigo širdis taip pat būna visada meili! Ne kompromisams, ne tam, kad sumenkintų tiesą, ne tam, kad sumenkintų Dievo malonę, bet kad patrauktų sielas prie tiesos, prie Gerojo Dievo malonės. Tegul kunigo širdis būna atvira visiems šio pasaulio vargams: intelektualiniam vargui, moraliniam vargui, materialiniam vargui. Tegul jis daro gailestingumo darbus!
O, kad Gailestingumo Motina, Švč. Mergelė Marija, galėtų padėti kunigams suprasti šį mūsų Viešpaties gailestingumą ta prasme, kuria jį suprato pats mūsų Viešpats; kad jie nenukryptų nuo jos, būdami arba per daug kieti, arba per daug silpni. Tegul Dievas atsiunčia į mūsų kunigų širdis gailestingumo malones[31]!
8. Ir neleisk mūsų gundyti
Kiek krikščionių neketina eiti komunijos, neketina priimti mūsų Viešpaties! Po to jie būna silpni, silpni pagundų akivaizdoje ir dažnai nusideda. Kodėl?
Nes jie nesimaitina šventąja Eucharistija. Nes nenori turėti mūsų Viešpaties savo širdyje, kad galėtų su nuodėmėmis kovoti. Mūsų Viešpats yra čia kaip tik dėl to – Jis tapo mūsų ir pasilieka su mumis iki pasaulio pabaigos, kad mums padėtų[32].
9. Bet gelbėk mus nuo pikto
Baisu pagalvoti, kad daugelis gali pragyventi beveik visą savo gyvenimą, kartais, deja, visą gyvenimą, visiškoje iliuzijoje, laikydamiesi pasaulėžiūros, visiškai prasilenkiančios su tikrove. Žmonės naudojasi savimi, tuo, kas jie yra, savo proto galiomis, savo valia, savo kūnu, savo turtu, tuo, ką turi, tarsi būtų patys save sutvėrę, tarsi būtų sau davę egzistenciją, tarsi būtų savo likimo šeimininkai. Visiška iliuzija! Baisu pagalvoti, kad milijonai, galbūt milijardai žmonių gyvena šitaip, neatsižvelgdami į Dievą[33].
***
Turėtume kasdien stengtis nepasiduoti iliuzijai ir teisingai vertinti dalykus. Mes gyvename lyg apakę, klaidoje, nes mums nepavyksta suteikti Dievui deramos vietos pasaulio ir mūsų atžvilgiu. Todėl mums nepavyksta vertinti dalykų tikruoju matu. Šis teisingas matas yra išmintis, kurią Dievas stengiasi mums suteikti per malonę, per Šventosios Dvasios dovanas. Dievas dorybėmis ir antgamtinėmis dovanomis stengiasi mums padėti išvysti dalykus tokius, kokius mato Jis pats. (...) Būtent tai sako šv. Tomas: „Išmintis yra matyti visa pagal amžinąją tvarką[34].“ Vadinasi, jei apie savo dvasinį gyvenimą spręstume pagal amžinuosius Dievo principus, nesakau, kad turėtume pagrindą visą laiką drebėti, bet būtume tokio nusistatymo, apie kurį Viešpats mums dažnai kalba: „Budėkite, budėkite, budėkite[35]!“ Neužmikite. Galas ateina. Šis galas jus nuves į laimingą arba nelaimingą amžinybę! Vadinasi, saugokitės[36]!
[1] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[2] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[3] Homilija, piligriminė kelionė į Romą, Laterano šv. Jono bazilika, 1975 m. gegužės 24 d.
[4] „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės.“ (Lk 21, 36)
[5] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 42-44.
[6] Tridento susirinkimo katekizmas, 2 sk., 3 §, p. 23.
[7] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.
[8] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.
[9] Apologia, II, n. 6.
[10] Summa theologiæ, I, q. 13, a. 11.
[11] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.
[12] Deus est ens a se.
[13] Homo est ens ab alio.
[14] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.
[15] Kunigų rekolekcijos, Paryžius, 1984 m. gruodžio 13 d.
[16] Regnavit a ligno Deus (plg. Vexilla regis, Kančios laiko mišparų himną).
[17] Homilija, Écône, 1976 m. rugpjūčio 22 d.
[18] Homilija, Friedrichshafen, 1976 m. spalio 24 d.
[19] Homilija, Écône, 1976 m. rugpjūčio 22 d.
[20] Plg. Théotime de Saint-Just, La royauté sociale de Notre Seigneur Jésus-Christ d’après le cardinal Pie, ed. de Chiré, 1988, p. 76-79.
[21] Homilija, sutvirtinimo sakramento teikimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. gegužės 19 d.
[22] Adveniat regnum tuum, fiat voluntas tua sicut in cælo et in terra.
[23] Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 30-31.
[24] Homilija, Fanjeaux, 1977 m. birželio 18 d.
[25] Rex regum, et Dominus dominantium (plg. Apr 19, 16).
[26] Omnis paternitas a Deo (pagal Ef 3, 15).
[27] Homilija, Bezansonas, 1976 m. rugsėjo 5 d.
[28] Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 4, p. 238.
[29] Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandžio 1 d.
[30] Beati misericordes, quoniam misericordiam consequentur.
[31] Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1977 m. rugpjūčio 25 d.
[32] Homilija, sutvirtinimo sakramento teikimas, Écône, 1975 m. balandžio 20 d.
[33] Dvasinė paskaita, Écône, 1976 m. rugsėjo 20 d.
[34] In rationibus æternis (perimta iš šv. Augustino), arba „dieviškuosius pagrindus“, Summa theologiæ, II-II, q. 19, a. 6 ; q. 45, a. 2.
[35] Vigilate, vigilate, vigilate.
[36] Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d.