Paskutinė evangelija
C – Dominus vobiscum.
P – Et cum spiritu tuo.
C – Initium sancti Evangelii secundum Joannem.
P – Gloria tibi, Domine.
Celebrantas:
1. In principio erat Verbum, et Verbum erat apud Deum, et Deus erat Verbum.
2. Hoc erat in principio apud Deum.
3. Omnia per ipsum facta sunt: et sine ipso factum est nihil, quod factum est:
4. In ipso vita erat, et vita erat lux hominum:
5. Et lux in tenebris lucet, et tenebræ eam non comprehenderunt.
6. Fuit homo missus a Deo, cui nomen erat Joannes.
7. Hic venit in testimonium, ut testimonium perhiberet de lumine, ut omnes crederent per illum.
8. Non erat ille lux, sed ut testimonium perhiberet de lumine.
9. Erat lux vera, quæ illuminat omnem hominem venientem in hunc mundum.
10. In mundo erat, et mundus per ipsum factus est, et mundus eum non cognovit.
11. In propria venit, et sui eum non receperunt.
12. Quotquot autem receperunt eum, dedit eis potestatem filios Dei fieri, his, qui credunt in nomine ejus:
13. Qui non ex sanguinibus neque ex voluntate carnis, neque ex voluntate viri, sed ex Deo nati sunt.
14. ET VERBUM CARO FACTUM EST, et habitavit in nobis: et vidimus gloriam ejus, gloriam quasi Unigeniti a Patre, plenum gratiæ et veritatis.
P – Deo gratias.
C – Viešpats su jumis.
P – Ir su tavo dvasia.
C – Šventosios Evangelijos pagal Joną pradžia.
P – Garbė Tau, Viešpatie.
Celebrantas:
1. Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
2. Jis pradžioje buvo pas Dievą.
3. Visa per Jį padaryta, ir be Jo nieko nėra padaryta, kas yra padaryta.
4. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
5. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
6. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas.
7. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį tikėtų.
8. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą.
9. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį.
10. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį padarytas, bet pasaulis Jo nepažino.
11. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė.
12. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą,
13. Kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
14. IR ŽODIS TAPO KŪNU ir gyveno tarp mūsų, mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
P – Dėkojame Dievui.
Kunigas baigia Mišias, kaip padėką skaitydamas gražiausią šv. Jono evangelijos vietą.
Jei norime, kad Jėzus Kristus įsitvirtintų mūsų dvasiniame gyvenime, mūsų mintyse, mūsų prote, mūsų širdyje, visoje mūsų sieloje, vis iš naujo perskaitykime gražiausias ir įtaigiausias Šv. Rašto vietas.
Šv. Jono evangelijoje ir šv. Pauliaus laiškuose yra vietų, parodančių, kaip šie apaštalai suvokė Jėzaus Kristaus asmenį. Mūsų gyvenimo – tiek šiame, tiek kitame pasaulyje – tikslas yra susivienyti su mūsų Viešpačiu ir dalyvautume Jo dieviškajame gyvenime.
Taip pat liturgijoje yra nuostabių posakių, parodančių, kuo mums turi būti Jėzus Kristus. Gražiausia šv. Jono citata yra ta, kurią kaip padėką kasdien skaitome šv. Mišių pabaigoje. Tai jo Evangelijos prologas. Be abejo, esame jį skaitę ne kartą ir mokame mintinai. Tačiau turėtume jį visada perskaityti dėmesingai, ramiai, kad gerai perprastume tai, ką šv. Jonas rašo apie mūsų Viešpatį, nes tai iš tiesų yra Dievo Apreiškimas. Pirmosios penkios eilutės kalba apie Žodžio asmenį.
„Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (1 eilutė).
„Pradžioje buvo Žodis.“ Anot Šv. Rašto komentatorių, šie keli žodžiai reiškia, kad Žodis egzistavo dar prieš pasaulio pradžią. Šitaip išreiškiamas Žodžio amžinumas, Jo buvimas dar prieš sukuriant visa, kas egzistuoja.
„Ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ Šioje eilutėje jau galima įžvelgti Žodžio ir Tėvo konsubstancialumą (prigimties bendrumą). Posakiu, kad Žodis buvo Dieve, arba pas Dievą, ir tuo pat metu jis buvo Dievas, išreiškiamas ir skirtingumas, ir vienumas. Kai kurie mano, kad tai, ką Bažnyčia vėliau apibrėžė kaip konsubstancialumą, yra jos, arba Bažnyčios Tėvų, arba krikščioniškų filosofų išradimas. Remdamiesi tuo, kad evangelijose šio žodžio nėra, jie teigia, jog jis iš tiesų neišreiškia Apreiškimo tikrovės. Tačiau jie klysta. Evangelija šią tiesą išreiškia labai aiškiai, ir negalima prieiti jokios kitos išvados, kaip kad Švč. Trejybei būdingas konsubstancialumas. Taigi, Žodis buvo Dievas[1].
***
„Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (4 eilutė).
Gyvybė, apie kurią čia kalbama, visų pirma yra dvasinis gyvenimas. Šv. Jonas patvirtina, kad bet koks mūsų intelektualinis ir dvasinis gyvenimas kyla iš Žodžio. Tai tarsi nenutrūkstantis Dieve esančios šviesos perdavimas. Ši šviesa pasklinda pasaulyje ir ateina pas mus tarpininkaujant Žodžiui. Tai ji apšviečia mūsų protą. Be Žodžio šviesos mes nesugebėtume suregzti nė vienos intelektualinės minties, nė menkiausios idėjos, nesugebėtume samprotauti.[2] Visa, ką mūsų protas tiria, suvokia, kuria, vyksta apšviečiant Žodžiui. Tai nuostabu!
„Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (5 eilutė).
Ką šv. Jonas nori pasakyti? Ką iš šios eilutės sužinome apie mūsų Viešpatį? Ši šviesa, kuri yra pats Jėzus Kristus, Dievo Žodis, ir kuri mums padeda suprasti pasaulį, spindėjo tamsoje – aišku, intelektualinėje tamsoje – bet tamsa jos neužgožė, arba, kita šio žodžio (lot. comprehenderunt, gr. κατέλαβεν) prasme, nesuvokė. Šv. Jonas čia parodo visą žmonių aklumą. Nors ši šviesa žmonėms buvo duota pirmiausia tam, kad jie galėtų pažinti Dievą ir Jo Žodį, tamsa jos nesuprato.
Žmonių aklumas tam tikra prasme apribojo šią šviesą, ir ji nepasitarnavo tam, dėl ko Gerasis Dievas jiems ją davė. Ši tamsa yra savanoriškas žmonių apakimas, nes jie nenori pažinti šviesos tokios, kokią Gerasis Dievas jiems siuntė.
Čia kalbama ne vien apie intelektualinę šviesą, bet ir apie viso dvasinio gyvenimo šviesą. Visa tai, kas apriboja žmoguje šį dvasinį gyvenimą, visas nuodėmes šv. Jonas vadina tamsa.
Galima pagalvoti, kad šv. Jonas geriau nei visi kiti apaštalai pažino mūsų Viešpatį. Jis buvo išskirtas iš kitų, nes būtent jam Išganytojas patikėjo savo Motiną. Šv. Joną vadiname „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“.[3] Taigi, mūsų Viešpats jam teikė pirmenybę ir tikriausiai suteikė ypatingų malonių, kad Jonas Jį pažintų giliau ir geriau negu kiti.
Todėl, gilindamiesi į jo žodžius, pabandykime į mūsų Viešpatį žiūrėti panašiai, kaip galėjo žiūrėti jis.[4]
***
Baisu pagalvoti, kad viskas, ką Viešpats dėl mūsų padarė, gali būti perniek. Baugu pagalvoti, kad nepaisant visko, ką Dievas padarė, į Jo meilę neatsakoma!
Tada suprantama, kodėl Dievo teisingumas leidžia ir nori, kad tie, kurie atmeta Jo meilę, neturėtų jos ir amžinybėje. Tai siaubinga perspektyva, ir Dievas čia nieko negali padaryti, nes žmogus pats užtveria kelią Dievo meilei, pats atsisako pripažinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, visų dalykų Sutvėrėją, ir užkietėja savo egoizme bei puikybėje, atmesdamas bet kokią šviesą.
Šv. Jonas rašo: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos nesuvokė.“ (Jn 1, 5). Dievas atėjo į savo tikrąją šeimą, o savieji Jį atmetė, išskyrus tuos, kuriems Jis suteikė malonę būti Dievo vaikais (plg. Jn 1, 11-12).[5]
***
„Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį padarytas, bet pasaulis Jo nepažino“ (10 eilutė).
Evangelistas Jonas vartoja tam tikrus pakartojimus. Jis kartoja, kad pasaulis buvo sukurtas per Žodį, bet pasaulis Jo nepažino. Jis jau kalbėjo apie tamsą, kuri nepriėmė Šviesos, kuri Šviesai priešinosi.
„Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“ (11 eilutė). Galima pagalvoti, kad jis kalba konkrečiai apie žydus. Bet šį priekaištą galima priskirti ir pasauliui. Dievas sukūrė pasaulį, o žmonės Jo nepriima.
Šiuose žodžiuose galima įžvelgti tiesą apie gimtąją nuodėmę ir nesantaiką, esančią pasaulyje tarp Šviesos ir tamsos.
Žodis ateina pas savuosius, bet savieji Jo nepriima. Taip išpranašaujama kova tarp dviejų valstybių – velnio valstybės ir Dievo valstybės.
„Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (12 eilutė). Vis dėlto kai kurie Jį priėmė: visiems tiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo sūnumis.[6]
***
Būkime iš tų, „kurie Jį priėmė“, kad būtume Jo sūnūs, kad „taptume Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Šios kelios eilutės apibendrina visą žmonijos istoriją. Jos niekada nenustos galioti ir atskirs teisiuosius nuo neteisiųjų.
Jėzus nėra pasirinkimo dalykas. „Kas ne su manimi, tas prieš mane.“ (Mt 12, 30) Kaip tik čia glūdi pagrindinė religinės laisvės ir ekumenizmo klaida.[7]
***
„Tiems, kurie įtikėjo Jo Vardą“ (12 eilutė). Taigi tie, kurie įtikėjo į Dievo Avinėlį, nurodytą šv. Jono Krikštytojo, gavo galią tapti Dievo sūnumis. Šis teiginys mums yra ypač svarbus. Atrodytų, kad esame Dievo sūnūs vien dėl to, jog esame kūriniai. Jei Dievas mus sukūrė, mes jau tam tikra prasme esame Jo dvasiniai sūnūs, nes šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį, ateina iš Dievo.
Tačiau yra ir kita, kur kas kilnesnė, sūnystė. Viena būti kūriniu, kita – sūnumi. Šiais evangelijos žodžiais pabrėžiamas skirtumas. Dogma apie Dievo malonę ir dieviškąją sūnystę mus iškelia nepalyginamai aukščiau nei tiesa apie prigimtinę kūrinių sūnystę.
„Kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (13 eilutė). Šv. Jonas pabrėžia faktą, kad dieviškoji sūnystė nekyla iš žmogaus valios; taigi, ji nekyla iš kraujo, nekyla iš kūno; ji kyla iš Dievo: ex Deo nati sunt.[8]
***
„Ir žodis tapo kūnu“ (14 eilutė).
Dievo Žodžio, paties Dievo susivienijimo su žmogiškąja siela ir kūnu pasekmė yra ta, kad žmogus tampa unikaliu kūriniu, labiau dievišku nei žmogišku, labiau dvasiniu nei kūnišku, kaip įrodo visas Jėzaus Kristaus gyvenimas. Jis gyveno labiau danguje, negu žemėje, nes Jis pats yra dangus. Jo Asmuo turi visą galią savo Sielai ir Kūnui, gali juos netgi atskirti ir vėl sujungti kaip nori ir kada nori.
Jo garbė, galybė, šventumas, išmintis, Jo amžinoji, Tėvo skirta misija, taip pat Jo laikinoji išganymo misija ir tikslus jos išpildymas – visa tai išryškėjo Jo gyvenime, veiksmuose ir žodžiuose.[9]
***
„Iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.[10]“ (16 eilutė). Taigi, nėra malonės, kuri ateitų ne iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Visi šie žodžiai yra be galo svarbūs, nes jie sudaro mūsų tikėjimo pamatus, mūsų veiklos, gyvenimo ir kiekvienos dienos principus.[11]
***
Nuostabu, kad šiais keliais sakiniais išreikštas beveik visas mūsų Credo, mažų mažiausiai didieji mūsų dvasinio gyvenimo pamatai.
Taip užsibaigia ši apaštalo Jono vizija apie Žodžio atėjimą ir mūsų įsūnystę, apie dievišką visų tų, kurie priima šviesą ir tiesą, įsūnystę.[12]
***
Mišiose ugdomi nusižeminimas ir meilė teikia kunigui bei tikintiesiems džiaugsmą ir ramybę.
Kaip gražu, kai visa tikinčiųjų bendruomenė, susirinkusi aplinkui kunigą, šlovina Gerąjį Dievą![13]
***
Iš šv. Mišių turime išeiti suvokdami, jog ką tik susivienijome su Tuo, kuris yra viskas – mes, kurie esame niekas. O iš šio susivienijimo su mūsų Viešpačiu turime išsinešti pojūtį, kad išgyvenome dangaus, rojaus valandas. Kaip turėtume būti nusižeminę, kaip turėtume šlovinti Tą, kuris mums yra viskas![14]
***
Koks nuostabus meilės aktas yra ši mūsų Viešpaties auka ant Kryžiaus savo Tėvo garbei bei šlovei ir mūsų sielų išganymui! Kokia pamoka! Argi po šv. Mišių neišeisime iš bažnyčios labiau trokšdami garbinti Dievą ir mylėti savo artimą?[15]
***
Kaip gražu, kai sekmadienio Mišiose visi tikintieji susirenka aplink mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, dalyvauja Jo Kančioje, priima Jo Kūną ir Jo Kraują, o tada grįžta į namus su ramybe sieloje, džiaugsmu širdyje ir pasiryžę kentėti, jei to prireiktų, drauge su Jėzumi Kristumi, geriau pakelti savo išbandymus![16]
***
Pasakyčiau, kad išeinančiųjų iš Mišių veiduose šviečia džiaugsmas, tikėjimas, meilė ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybė.[17]
***
Turėtume kaskart nuo savo altorių, nuo šių šventų paslapčių nusileisti naujos meilės kupina širdimi, kad mylėtume Dievą, kad giedotume Jam garbę, kad mylėtume savo artimą ir neštume į pasaulį Evangeliją.[18]
[1] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29 d.
[2] Proto šviesa, netgi prigimtinė, yra dalyvavimas dieviškoje Šviesoje, t. y. Žodyje.
[3] Plg. Jn 13, 23; 19, 26.
[4] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29.
[5] Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 39.
[6] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29.
[7] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29.
[8] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29.
[9] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 54.
[10] Et de plenitudine ejus omnes nos accepimus et gratiam pro gratia.
[11] Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 20-21.
[12] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29.
[13] Homilija, Una Voce, 1973 m. gegužės 20 d.
[14] Homilija, diakonatas ir žemesnieji šventimai, Écône, 1976 m. balandžio 3 d.
[15] Homilija, Châtelperron, 1977 m. rugpjūčio 25 d.
[16] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d.
[17] Homilija, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d.
[18] Homilija, subdiakonatas ir žemesnieji šventimai, Écône, 1975 m. kovo 15 d.