Credo
Credo in unum Deum:
Patrem omnipotentem, factorem cæli et terræ, visibilium omnium et invisibilium.
Et in unum Dominum Jesum Christum, Filium Dei unigenitum.
Et ex Patre natum ante omnia sæcula.
Deum de Deo, lumen de lumine, Deum verum de Deo vero.
Genitum, non factum, consubstantialem Patri: per quem omnia facta sunt.
Qui propter nos homines et propter nostram salutem descendit de cælis.
Et incarnatus est de Spiritu Sancto ex Maria Virgine: et homo factus est.
Crucifixus etiam pro nobis: sub Pontio Pilato passus, et sepultus est.
Et resurrexit tertia die, secundum Scripturas.
Et ascendit in cælum: sedet ad dexteram Patris.
Et iterum venturus est cum gloria judicare vivos et mortuos: cujus regni non erit finis.
Et in Spiritum Sanctum, Dominum, et vivificantem:
qui ex Patre Filioque procedit.
Qui cum Patre et Filio simul adoratur et conglorificatur:
qui locutus est per Prophetas.
Et unam sanctam catholicam et apostolicam Ecclesiam.
Confiteor unum baptisma in remissionem peccatorum.
Et expecto resurrectionem mortuorum.
+ Et vitam venturi sæculi.
Amen.
Tikiu vieną Dievą,
visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją.
Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų,
prieš visus amžius gimusį iš Tėvo:
Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo;
gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta.
Jis dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus.
Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos, ir tapo žmogumi.
Taip pat dėl mūsų nukryžiuotas; prie Poncijaus Piloto nukankintas ir palaidotas.
Trečiąją dieną, pagal Raštus, prisikėlė iš numirusių,
įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje.
Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, jo karalystei nebus galo.
Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją,
kylančią iš Tėvo ir Sūnaus,
su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą,
kalbėjusią per pranašus.
Ir vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią.
Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti.
Laukiu mirusiųjų prisikėlimo
+ ir būsimojo amžiaus gyvenimo.
Amen.
Credo yra mūsų tikėjimo sintezė. Jis apibendrina visa tai, kuo tikime: mes tikime į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų, kuris įsikūnijo, kuris prisiėmė kūną Mergelės Marijos įsčiose, kuris kentėjo, buvo nukryžiuotas, visiškai atsidavė dėl savo Tėvo garbės. Mes tikime Šv. Dvasią, tikime visuotinę Bažnyčią, tikime krikštą nuodėmėms atleisti, tikime amžinąjį gyvenimą. Štai ką Dievas padarė dėl mūsų, vargšų kūrinių, vargšų nusidėjėlių! Tai mūsų tikėjimo apibendrinimas: didysis Dievo gailestingumas mums, didžioji Dievo meilė mums. Visa tai yra pasakojama Credo, todėl Credo turi būti mūsų tikėjimo ir mūsų dvasinio gyvenimo pagrindas.[1]
1. Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją
Tikėjimas, tasai pats tikriausias mokslas, kuriuo mes remiamės, mus moko apie Dievo buvimą: Credo in unum Deum: Patrem omnipotentem, factorem cæli et terræ, visibilium et invisibilium.
Tikėjimas mus moko, kad Dievas yra dvasia[2] – mūsų Viešpats to moko samarietę. Tai visagalė Dvasia viską sutvėrė.
Tad buvo laikas, kai pasaulis neegzistavo, kai amžinai egzistavo tik vienintelis Dievas, su savo tobulu ir begaliniu šventumu bei gerumu, neturėdamas jokio poreikio kurti. Mūsų Viešpats savo kunigiškosios maldos pradžioje užsimena apie tą laikotarpį: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 5).
Tikėjimas mus moko, kad protas gali ir privalo prieiti išvados, jog Dievas egzistuoja, ir šv. Paulius savo pirmajame laiške[3] griežtai priekaištauja žmonėms, kad jie nepažino tikrojo Dievo, pasireiškusio savo darbais.
Iš tiesų, visa, kas yra, visa, kas mes esame, skelbia Dievo buvimą ir apdainuoja Jo dieviškąjį tobulumą. Visas Senasis Testamentas, ypač psalmės ir išminties knygos, gieda apie Kūrėjo šlovę. Todėl liturginėje ir kunigiškoje maldoje psalmės užima pirmutinę vietą.
Naudinga pamąstyti apie kūriniją, ex nihilo sui et subjecti[4], padarytą iš nieko, paprastu Kūrėjo sprendimu. (...)
Kuo labiau gilinamės į šią tikrovę, tuo labiau mus stulbina Dievo visagalybė ir mūsų menkumas, būtinybė visai kūrinijai būti nuolat palaikomai šioje egzistencijoje, jai gresiant išnykti, grįžti į nebūtį. Būtent to mus moko ir tikėjimas, ir filosofija.
Šis apmąstymas ir konstatavimas kaip niekas kitas turėtų mus vesti į nusižeminimą, į gilų garbinimą ir suteikti šiai laikysenai nekintamumą, panašiai kaip Dievas yra nekintamas. Mes turėtume būti pilni beribio pasitikėjimo Tuo, kuris mums yra viskas, kuris nusprendė mus sukurti ir mus išganyti.[5]
2. Tikiu Jėzų Kristų... Per jį visa yra padaryta
Mūsų Viešpats yra Dievas, o Dievas yra tik vienas; nėra trijų dievų, yra tiktai vienas Dievas. Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia sukūrė pasaulį. Pasaulį sukūrė Žodis: „Visa per jį atsirado“[6] (Jn 1, 3) – per mūsų Viešpatį. Juk mūsų Viešpatyje nėra dviejų asmenų, bet tik vienas, ir šis Asmuo – tai Dievo Žodžio Asmuo, Dievo Sūnaus Asmuo. (...) Tai mums reikia visada turėti omenyje.[7]
Tėvas viską sukūrė per Sūnų. Kodėl? Todėl, kad Sūnus yra Dievo Išmintis. Sūnus, būdamas Dievo Žodis, taip pat yra ir Dievo žinojimas bei išmintis. Taigi Dievas negali kurti be išminties ir be žinojimo. Dievas kaip tik ir kūrė per savo išmintį ir per savo žinojimą. Tėvas kūrė per savo Išmintį, kuri yra dieviškas Asmuo – šis Asmuo yra tuo pat metu nuo Jo skirtingas ir vienos prigimties su Juo, Jis yra Dievas, kaip ir Tėvas. Niekas iš to, kas buvo sukurta, nebuvo sukurta be šios Dievo išminties, be šio dieviškojo Dievo žinojimo, be šio Žodžio, Dievo Žodžio. Visa padaryta per Jį.
Mums reikia apmąstyti ir medituoti šias didžiąsias tiesas, nes tai turi svarbių pasekmių kiekvienam iš mūsų.
Juk tai, kas mes esame, visa tai, ką mes turime, yra kilę iš Žodžio. Niekas iš to, kas mes esame, nebuvo sukurta be Dievo Žodžio, absoliučiai niekas. Viskas mums ateina iš Dievo Žodžio, iš Dievo Išminties.
Kai pagalvojame apie supratimą, kurį žmonės turėjo ir dar tebeturi apie Dievą, netgi daugelis katalikų, pakrikštytų mūsų Viešpaties Kraujyje ir per savo krikštą su juo susivienijusių – kiek iš jų yra tokių, kurie šiomis tiesomis gyvena nuolatos, normaliai, logiškai? Kiek iš jų visą laiką yra tam tikroje dėkingumo būsenoje ir šlovina Dievą už visa tai, ką Jis padarė, už visa, ką jie gali matyti savo gyvenamoje aplinkoje? Ši būsena turėtų būti normali žmogui, kuris žino, ypač iš Apreiškimo, kad viskas atėję iš Dievo. Viso to, ką jis mato, viso to, ką žino, visų tų stebuklų, kurie jį supa, akivaizdoje žmogus turėtų be paliovos šlovinti Dievą.
Kai pagalvojame apie visus fizikus, visus atradėjus, kurie tyrinėja žemėje paslėptus turtus... Jie nieko nesukuria. Jie nieko kita nedaro, tik ieško to, ką Dievas padėjo. Visa ši nafta, dėl kurios taip kovojama, iš kur ji? Kas ją ten padėjo? Ar tarp tų, kurie ieško, kurie parduoda šią naftą, yra nors vienas, kuriam kilo mintis padėkoti Dievui, pašlovinti Jį už šią nepaprastą žaliavą, už šį neįtikėtiną energijos šaltinį, jo duotą žmonėms naudotis?
Tas pat galioja ir atomui bei visiems energijos šaltiniams, išgautiems iš urano. Šios galybės, atrastos pasaulyje, buvo sukurtos per Dievo Žodį. Visa tai yra iš Dievo ir be Dievo negali išlikti. Ar mes apie tai pagalvojame? Niekas iš to, kas sukurta, nebuvo sukurta be Jo. Tai yra nuostabu, visa tai mus pranoksta, nes kuo daugiau ieškome, tuo labiau susiduriame su didžiausiomis paslaptimis.
Tai turėtų skatinti žmones giedoti nenutrūkstamą šlovinimo himną už visus tuos didžius ir gražius dalykus, kuriuos gerasis Dievas sukūrė žmonijai.
Taigi pasistenkime negyventi kaip ateistai, kurie naudojasi visu tuo, ką gerasis Dievas mums davė: sveikata, akimis, ausimis, visu kūnu, ir, nepaisydami to, apie Jį negalvoja.[8]
3. Jis dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus
Iš tiesų, kodėl mūsų Viešpats įsikūnijo? Ar buvo būtina, kad mūsų Viešpats įsikūnytų, idant mus išganytų? Į tai šv. Tomas reziumuodamas atsako, kad mūsų Viešpaties Įsikūnijimas ir Kančia buvo priemonė, kuri tiko geriausiai: Per quod melius. Tai nebuvo būtina, bet geriausia priemonė. Šitaip tikslas buvo pasiektas tobuliausiu būdu. Gerasis Dievas būtų galėjęs mums atleisti nieko ypatingo nedarydamas. Būdamas visagalis, net jei buvo žmogaus įžeistas, gerasis Dievas galėjo pašalinti šį įžeidimą, nepažeisdamas nei savo garbės, nei savo didybės, nei savo teisių. Jis niekam nieko neskolingas... Vis dėlto Dievas panoro įsikūnyti, nes tai buvo tinkamiausia priemonė atitaisyti kaltei, sugrąžinti mus į Jo malonę, vėl suteikti mums gyvybę. Tai buvo geriausias būdas ir išreikšti Jo meilei, ir sužadinti didesnę mūsų meilę Jam. Kai matome, kaip gerasis Dievas mus mylėjo, ir mes trokštame Jį iš visos širdies mylėti.[9]
Jeigu ištirsime mūsų Viešpaties viešąjį gyvenimą ir ypač įsiklausysime į jo žodžius apie jo auką, suprasime tikrąjį jo atėjimo tikslą. Mūsų Viešpats visą laiką kalba apie tai, ką jis vadina jo valanda: „Mano valanda[10] dar neatėjo, mano valanda ateina, mano valanda atėjo“. Jis kalba apie savo auką. Jis linksta į savo auką. Jis iš anksto praneša apaštalams apie savo auką, kančią, mirtį. Bet apaštalai nesupranta, jie nenori girdėti apie tai kalbant. Prisiminkite, kaip šv. Petras šiuo klausimu nepritaria Jėzui Kristui. Mūsų Viešpats sako apaštalams, kad turės nuvykti į Jeruzalę, daug kentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir prisikelti trečiąją dieną[11]. Tada šv. Petras supyksta ir sako: „Ne, ne, tai neįmanoma!“ Mūsų Viešpats taip pat užsirūstina: „Tu neturi Dievo dvasios, tu turi žmonių dvasią“. Šv. Petrui į galvą neateina, kad Jėzus Kristus galėtų būti nukryžiuotas, paaukotas. Ir vis dėlto mūsų Viešpats stengiasi parodyti savo apaštalams, kad visi pranašai ir visas Senasis Testamentas pranašavo, rengė jo auką. Avinėlis, paaukotas išeinant iš Egipto, iš anksto vaizdavo didžiausią įvykį, kuris įvyks žmonijos istorijoje: jos Kūrėjo mirtį, visos visatos Kūrėjo mirtį jo Kūne. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus visada turi šį tikslą. Kam toks atkaklumas? Nes jis mus atpirks, atidarys dangaus vartus per savo auką, savo kančią, savo Kraują, savo Kryžių. Jei netarpininkautų mūsų Viešpaties Kraujas, dangaus vartai mums liktų uždaryti. Dievo apvaizda panoro, kad dangaus vartams atverti reikėtų dieviškos Aukos, nes nuodėmė turi kažką begalinio; ji yra pasipriešinimas Dievui. Dievas yra begalinis, tad nuodėmė yra kažkas labai blogo, nes ji priešinasi Tam, kuris yra Viskas, kuris yra begalinis. Todėl reikės atitinkamo atitaisymo. Kas tai padarys? Joks žmogus nėra begalinis, pajėgus atlikti begalinį veiksmą, tik vienas Dievas tai gali. Tad Dievas nusprendė prisiimti žmogiškąją prigimtį ir ją paaukoti, numirti, kad atliktų begalinį veiksmą, kuris galėtų atidaryti dangų. Štai nuostabus gerojo Dievo planas![12]
4. Jis dėl mūsų buvo nukryžiuotas ir kentėjo savo kančią
Aš norėčiau jums perskaityti keletą eilučių iš Tridento Susirinkimo katekizmo, Apaštalų tikėjimo išpažinimo ketvirtojo punkto: „Taip pat dėl mūsų nukryžiuotas; prie Poncijaus Piloto nukankintas ir palaidotas“. Gerai įsiklausykite į šį labai svarbų sakinį: „Tai ant šio punkto, kaip ant savo pamato, iš tiesų laikosi krikščionių tikėjimas ir religija. Jeigu šis pamatas gerai įtvirtintas, visa kita laikosi puikiai“. Kartoju: „Štai iš tiesų ant šio punkto, sakančio: „Jis kentėjo, valdant Poncijui Pilotui, buvo nukryžiuotas, mirė ir buvo palaidotas“, kaip ant savo pamato, laikosi krikščionių tikėjimas ir religija. Jeigu šis pamatas gerai įtvirtintas, visa kita laikosi puikiai. Juk jeigu žmogiškasis protas kitur randa sunkumų, tai atpirkimo paslaptyje jis jų sutinka daugiausia. Mums sunku suprasti, kad mūsų išganymas priklauso nuo Kryžiaus ir nuo To, kuris prie jo leidosi prikalamas iš meilės mums, bet kaip tik dėl to, anot Apaštalo mokymo, reikia garbinti aukščiausiąją Dievo apvaizdą. Nes, matydamas, kad „pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1, 21). Tad nėra pagrindo stebėtis, kad pranašai prieš jo atėjimą į pasaulį ir apaštalai po jo mirties bei prisikėlimo taip stengėsi įtikinti žmones, jog Jėzus Kristus yra jų Atpirkėjas, ir ragino juos pripažinti šio Nukryžiuotojo galybę bei jam paklusti“.[13]
Gerasis Dievas, iš savo begalinio gailestingumo, užuot leidęs, kad žmones, kaip sako šv. Augustinas, šią massa damnata, šią pasmerktąją masę, ištiktų jos likimas, panoro jai atnešti išganymą. Ir kaip jis atnešė šį išganymą? Nesuvokiamu būdu! Jis panoro pats užmokėti, kad atlygintų už tą tam tikru mastu begalinį žmonių įžeidimą; tam tikru būdu reikėjo, kad pats Dievas savo artumu ateitų įsikūnyti, prisiimti žmogaus sielą ir kūną, kad atiduotų deramą atlygį, begalinį atsilyginimą, kad atstatytų vienybę tarp žmonijos ir Dievo. Ir kaip jis tai padarė? Kaip jis tai atliko? Jis būtų galėjęs tai padaryti vienu paprastu žmogišku žodžiu, pasakytu Jo, kaip Dievo, Jis būtų galėjęs atiduoti vieną paprastą Kraujo lašą: una stilla[14], kaip sako giesmė; vieno mūsų Viešpaties Kraujo lašo būtų užtekę atpirkti visiems žmonėms. Ir ką gi! Jis panoro atiduoti visą savo Kraują, jis panoro parodyti savo gailestingumą iki mirties už mus ant kryžiaus.[15]
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mirė ne nuo ieties smūgio į širdį. Jis mirė iš meilės. Mūsų Viešpaties Siela paliko jo Kūną, nes jis to norėjo. Jis mirė iš meilės pirmiausia savo Tėvui, po to iš meilės mums, ir, pagaliau, kad atkurtų ryšį tarp žmonijos ir savo Tėvo.[16]
Mūsų Viešpats, Kunigas, paaukojo save patį ant kryžiaus. Jis pasakė: „Aš atiduodu savo gyvybę. Niekas negali jos iš manęs atimti, netgi tie, kurie verčia mane lipti ant kryžiaus ešafoto. Tai ne jie aukoja mano gyvybę, o aš pats“[17]. „Aš atiduodu, – tarė jis, – sielą savo noru“[18]. Niekas negalėjo iš jo atimti Sielos, jei jis to nebūtų norėjęs, nes jis yra Dievas. Jis panoro kaip Žmogus-Dievas mirti šiame pasaulyje, kad mus išganytų.[19]
Kuo daugiau galvojame, kuo daugiau medituojame apie šią ypatingą priemonę, kurios gerasis Dievas ėmėsi, norėdamas išgelbėti mus per savo Kryžių, tuo geriau suprantame: kilnioms sieloms, paprastoms sieloms, sieloms, kurios nesistengia, kad jų protas pranoktų tikėjimą, tai buvo ideali priemonė labiau priartėti prie visų paslapčių. Dievo paslaptis, Įsikūnijimo paslaptis, Atpirkimo paslaptis, Trejybės paslaptis, nuodėmės paslaptis, Dievo meilės paslaptis, malonės paslaptis, gyvybės, kurią gerasis Dievas ateina mums duoti, paslaptis, visos mūsų Viešpaties dorybės: visa tai išreikšta mūsų Viešpaties Kryžiuje.[20]
Mūsų Viešpats pats pasakė prieš mirdamas: „Atlikta“ (Jn 19, 30). Viskas baigta, viskas atlikta. Tada mūsų Viešpats padėjo galutinį tašką Atpirkimo darbe.
Pasekmės seks po to: Prisikėlimas, Žengimas į dangų, jo pašlovinimas. Paskui prasideda Kryžiaus, Atpirkimo nuopelnų pritaikymo sieloms darbas per šventąją Mišių auką ir per sakramentus.[21]
5. Jis prisikėlė trečiąją dieną
Mūsų Viešpats panoro savo mirtimi mus išvaduoti iš mūsų nuodėmių ir savo Prisikėlimu prikelti mūsų sielas gerojo Dievo malonei. Tai išreiškia visos Velyknakčio apeigos, pavyzdžiui, nuostabi Velykų žvakės, simbolizuojančios patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, iš naujo apšviečiantį pasaulį, šventinimo apeiga, arba krikšto vandens, žyminčio mūsų sielų prisikėlimą susivienijant su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Siela, šventinimo ritualas. Šv. Jonas sako: „Tikrai iš jo pilnatvės visi esame gavę malonę po malonės“[22] (Jn 1, 16). Jėzaus Siela buvo pilna malonės ir tiesos[23]. Malonė mūsų sielose yra dalyvavimas malonėje, esančioje mūsų Viešpaties Sieloje. Ji mums duota per Krikštą. Krikštas, kuriuo mes mirštame savo nuodėmėms ir prisikeliame dieviškajam gyvenimui, yra iš anksto paskelbtas Jėzaus mirtimi ant kryžiaus ir jo Prisikėlimu. Štai kodėl mes šiandien džiaugiamės. Mes džiaugiamės, kad atgimėme dieviškąjam gyvenimui. Mes giedame Aleliuja, Gloria, nes jis mus atgaivino. Mes prisikėlėme, kaip sako šv. Paulius, nuostabiu būdu: „Mes palaidoti krikšto vandenyje ir esame mirę kaip Jėzus ant Kryžiaus, ir iš to vandens prisikeliame Dievo gyvenimui“[24]. Štai didžioji mūsų krikščioniško gyvenimo paslaptis. Bet ar mes galime pasakyti, kad nuo šiol esame prisikėlę visam laikui, kaip mūsų Viešpats? Na ne, mūsų kūnas nėra prisikėlęs, mes gerai žinome, kad turėsime mirti. Mes dar nepriartėjome prie šio prisikėlimo laiko. Yra šio prisikėlimo laidas, sėkla per malonę, kuri mums duota Krikštu, bet ši malonė turi sudygti, augti, plėtotis iki mūsų mirties. Mūsų siela yra kaip laivelis banguojančiame vandenyje, kurį atstoja mūsų kūnas, šis nuodėmingas kūnas, turintis mirti, nes tebenešioja savyje nuodėmę. Taip, nepaisant Krikšto malonės, mes savyje nešiojame polinkį į nuodėmę, esminį sutrikimą. Geriausias to įrodymas yra tai, kad krikštyti ir visiškai besilaikantys Dievo Įstatymo tėvai vis dėlto perduoda gimtąją nuodėmę savo vaikams. Tad šis kūnas tebėra nuniokotas nuodėmės pasekmių, todėl jis turi mirti, o kada nors jis turės prisikelti vėl susijungęs su mūsų pašventinta siela, jau prisikėlusia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonei. Mūsų sielos jau dabar yra prisikėlusios, jeigu Jėzus iš tiesų yra mumyse ir jeigu jos apvalytos nuo nuodėmės. Štai kodėl turime tvirtai pasiryžti vengti bet kokios nuodėmės, kad išsaugotume antgamtinį gyvenimą, malonės gyvenimą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą mūsų sielose, ir pasiekti išganymo uostą pilni šios malonės bei užtikrinti, kad vieną dieną mūsų kūnai prisikels susivieniję su mūsų prisikėlusiomis sielomis. Štai didžioji krikščioniškojo gyvenimo paslaptis.[25]
6. Tikiu į Šventąją Dvasią
Kartais mes nepakankamai pasitikime sielomis, sielų galimybe augti dorybėje, žinoma, su mūsų Viešpaties malone. Tad pasitaiko, kad tikintieji būna sužavėti, kai jiems kalbama apie Šventosios Dvasios dovanas, apie palaiminimus, apie Šv. Dvasios vaisius, kurie sudaro visų sielų dvasinį organizmą, kai tik jos per Krikštą gauna malonę. Kiek tikinčiųjų, kai jiems pamokslaujama apie šiuos dalykus, susižavi ir sako: bet mums niekas apie tai nėra kalbėjęs! Mes nežinojome, kad Šventoji Dvasia šitaip mumyse veikia.[26]
Dievas panoro mus sudievinti, perduoti mums šią begalinę meilę, kuria Jis dega nuo amžių. Jis panoro mums ją perduoti ir tai padarė ypatingu pasireiškimu, per savo Kryžių, per savo mirtį, per savo išlietą Kraują.[27]
„Šventosios Dvasios atsiuntimo ir buvimo mumyse neregimas poveikis – mūsų sudievinimas per malonę“.[28]
Kas nors gali pasakyti: „Bet, galų gale, to jau per daug – vartoti terminą „sudievinimas“. Mes negalime tapti dievais“. Žinoma, kad mes nesame dievai. Mūsų prigimtis labai ribota, bet šitose ribose mes galime būti sudievinti.[29]
Krikščioniškoji religija – tai Šventosios Dvasios religija, tai meilės, Dievo ir artimo meilės religija. Tai religija, kuri pakeitė pasaulį. Anksčiau buvo neapykanta, egoizmas, puikybė, šio pasaulio turtų ieškojimas. Po mūsų Viešpaties atėjimo širdyse įsakinėja Dievo ir artimo meilės įstatymas, širdis ir sielas keičia pašvenčiamoji malonė. Tada žmonės pamatė krikščioniškoje visuomenėje vykstant nuostabius dalykus – visą krikščionišką Europą aprėpė vienuolynai. Visur, kur buvo katalikų religija, visur iškilo vienuolynai, pagausėjo pašaukimų, pagausėjo krikščioniškų šeimų, didelių šeimų, šeimų, kur viešpatauja Dievo ir artimo meilė, iš kurių kyla pašaukimai, kuriantys krikščionišką visuomenę. Nuostabus dalykas! Trylika amžių krikščionybė viešpatavo visoje šioje žemėje taip, kad visur tebėra pėdsakų: vienuolynų, puikių bažnyčių, pastatytų per šį krikščioniškos visuomenės laiką. Ką gi, mes turime melsti gerąjį Dievą išsaugoti mus šioje krikščionybės dvasioje, šioje mūsų Viešpaties meilės dvasioje.[30]
7. Tikiu Bažnyčią
Bažnyčia gavo iš mūsų Viešpaties šį nuostabų lobį, kuris yra ne kas kita, kaip jo auka ir kartu jo kunigystė, kad jo auka būtų įamžinta ir jo Dvasia būtų išlieta širdyse per pašvenčiamąją malonę, tą malonę, kuri gydo ir kelia širdis į Dievą. Štai dovanos, kurias mūsų Viešpats mums įteikė. Mūsų Viešpats kartu ir išliejo, ir patikėjo tai savo Bažnyčiai.[31]
Negalima įsivaizduoti Bažnyčios be Mišių aukos, ar ne? Tai iš tiesų jos didysis darbas. Jos vaikai, jos ištikimiausi mokiniai, jos geriausieji, jos protai telkiasi aplink altorių. Visos vienuoliškos kongregacijos savo širdimi ir centru laiko mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus altorių.[32]
Antra vertus, Bažnyčia, kokią mūsų Viešpats norėjo įkurti, pirmiausia yra kunigiška; mes neturime teisės keisti jos prigimties. Jis norėjo, kad visos sielos būtų išganytos per jį, per jo žmogystę ir per jo Bažnyčią, kuri yra kaip jo žmogystės pratęsimas laike ir erdvėje. Visa tai yra griežtai logiška. Mes neturime teisės pasakyti: „O ne! Yra daug kitų sielų, kurios gali išsigelbėti ne per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. Žinoma, jeigu pradedama diskutuoti dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dievystės, tada nebėra ko sakyti. Jeigu mūsų Viešpats yra tiesiog ypatingas žmogus, ypač išsiskiriantis žmonijoje savo dorybėmis, savo išmintimi, savo mokslu lyg Sokratas, turintis tam tikrų sugebėjimų, vienas iš daugelio; jeigu mūsų Viešpats yra tik toks, jis yra niekas, palyginti su Dievu! Todėl dabar kai kurie nori, kad Dievas tiesiogiai veiktų sielas, duodamas joms savo Dvasią, paprasčiausiai per Dievo Dvasios kvietimus, kaip sekmininkų judėjime ir daugybėje šios rūšies sektų. Tai yra absoliučiai klaidinga ir prieštarauja mūsų Viešpaties valiai. Mūsų Viešpats norėjo, kad jo malonė įprastiniu būdu eitų per Bažnyčią, per sakramentus. Išimtiniais atvejais ji gali ateiti ir šalia normalaus kelio – mūsų Viešpats tai padarė, kad parodytų savo visagalybę, bet jis niekada nepaneigia to, ką įsteigė. Tai neįmanoma, tai reikštų griauti savo paties darbą, savo kūrybą, tai, ką pats padarė.[33]
8. Tikiu vieną krikštą nuodėmėms atleisti
Mes tikime vieną Dievą, tikime vieną Viešpatį: Jėzų Kristų, kuris gimė ir kentėjo, kuris išliejo savo Kraują už mus. Mes tikime vieną Bažnyčią: unam, sanctam, catholicam Ecclesiam. Mes tikime vieną krikštą. Mūsų Credo keturis kartus yra žodis unum: unum Deum, unum Dominum Jesum Christum, unam, sanctam, catholicam Ecclesiam, unum baptisma. Keturis kartus mes sakome „vienas“: vienas Dievas, vienas Viešpats, viena Bažnyčia, vienas krikštas. Ką tai reiškia? Tuo siekiama apibrėžti vieną religiją: jų nėra dviejų, yra tik viena katalikų religija, nėra jokios kitos. (...) Ir jeigu tikime, kad mūsų katalikų religija yra vienintelė religija, tada turime iš to daryti išvadas, o išvados yra paprastos, labai paprastos: visi žmonės privalo prisijungti prie šios šventosios religijos, jeigu nori būti išganyti. (...) Štai kodėl mes privalome būti misionieriai.[34]
Mes nepriimame tos garsiosios religinės laisvės, išrastos Vatikano II Susirinkime, pagal kurią kiekvienas galėtų turėti savo sąžinės religiją. Tai klaidinga! Nėra sąžinės religijos, yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus religija, prie kurios mes privalome prisijungti. Yra kelias nueiti į dangų, tas, kurį atvėrė Jėzus Kristus, ir nėra kito. Pats mūsų Viešpats sako: „Kelias yra siauras“ (Mt 7, 14). Imkite savo kryžių ir sekite manimi, jei norite būti mano mokiniai, jei norite įeiti į dangų.[35]
9. Tikiu amžinąjį gyvenimą
Tikiu amžinąjį gyvenimą: tai paskutinis Credo punktas. Nereikia įsivaizduoti amžinojo gyvenimo kaip laiko, kuris nesibaigia, kitaip pavargsime dar nepradėję. Negalima lyginti laiko su amžinybe. Amžinybė – tai ne laikas, tai, išrinktųjų laimei, visai kas kita! Laikas yra fiktyvus dalykas. Praeitis nebeegzistuoja, ateitis dar neegzistuoja. Egzistuoja vienintelė dabarties akimirka. Bet atminties dėka prisimename praeitį ir galime numatyti ateitį. Pagal besisukančius dangaus šviesulius mums pavyksta skaičiuoti valandas, dienas, mėnesius, metus, taip pat, kaip pavyksta nustatyti savo padėtį žemėje. Bet amžinybė – visai kas kita. Amžinybė yra virš laiko. Amžinybėje nėra laiko. Amžinybė yra kaip taškas, akimirka, kuri trunka visada. Tai yra nenutrūkstanti dabartis. Amžinybę, sako tėvas Garrigou-Lagrange‘as, suprasti lengviau, negu laiką. Laikas yra paslaptingesnis. Dievas apglėbia laiką, jei taip galima pasakyti, jis apglėbia praeitį ir ateitį. Jis yra virš viso to. Todėl laikas yra susietas su amžinybe, o ne atvirkščiai.[36]
Tridento Susirinkimo katekizmas aprašo, kas yra amžinasis gyvenimas. Štai ištraukos iš jo[37]:
„Šie žodžiai „amžinasis gyvenimas“ leidžia mums suprasti, kad kartą įgytos laimės nebegalima prarasti, kad ir ką apie tai būtų sakę daugelis, prieštaraudami visai tiesai. Iš tiesų, tikroji laimė apima visas gėrybes, be jokios blogio priemaišos. (...) Tas pats posakis apie amžinąjį gyvenimą labai padeda mums suprasti, kokia didelė yra palaimintųjų, gyvenančių dangiškojoje tėvynėje, laimė. (...)“
„Amžinoji laimė – tai tuo pat metu ir išsivadavimas iš visų blogybių, ir turėjimas visų gėrybių. Kalbant apie blogybes, mūsų šventosios knygos jas mini aiškiai ir tiksliai. Taip parašyta Apokalipsėje: „Palaimintieji nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra“ (Apr 7, 16).“
Ir kitur:
„Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4). Kalbant apie gėrybes, tai jų garbė bus neišmatuojama, ir tuo pat metu jie turės visokiausių džiaugsmų ir malonumų.“
„Tikroji palaima, ta, kurią galima pavadinti esmine, susideda iš Dievo regėjimo ir Jo grožio, viso gėrio ir viso tobulumo principo ir šaltinio, pažinimo. „Amžinasis gyvenimas, – sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus, – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). (...) Palaima susideda iš dviejų dalykų: regėti Dievą tokį, koks Jis yra savyje ir savoje prigimtyje, ir mums patiems pasidaryti kaip dievams.“
Aišku, mes nebūsime dievai, tai akivaizdu. Šis mūsų pasikeitimas danguje įvyks per garbės šviesą. Garbės šviesa, kuri bus dalyvavimas gerojo Dievo garbės šviesoje, mums leis tam tikru mastu pažinti Dievą tokį, koks Jis iš tiesų yra. Mes matysime Dievą tiesiogiai, bet mes Jo, savaime aišku, nepažinsime visoje Jo gelmėje, antraip patys turėtume būti Dievas. Vien tik Žodis ir, be abejo, trys Švč. Trejybės Asmenys vienas kitą pažįsta tobulai, nes jie yra Dievas. Tad tai yra kažkas nepaprasto!
Tridento Susirinkimo katekizmas tęsia šitaip:
„Garbės šviesa įvykdys mumyse šį stebuklą, kai būsime apšviesti šio spindesio ir kai matysime Dievą, kuris yra „tikroji šviesa savoje šviesoje“ (plg. Ps 35, 10).“
„Ši dovana, puikiausia ir nuostabiausia iš visų, padarys palaimintuosius dieviškosios prigimties dalyviais ir suteiks jiems tikrą bei neatšaukiamą palaimą.“
„Išvardyti malonumus, kuriais šventieji bus apipilti garbės gelmėse, būtų begalinis darbas. Neįmanoma netgi jų visų įsivaizduoti. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo“ (1 Kor 2, 9).“[38]
Tai, ką matysime Dieve, grožiu, gerumu, spindesiu pranoks visa tai, ką galime įsivaizduoti. Mes žavėsimės triumfuojančia Bažnyčia ir ypač mūsų Viešpačiu su visomis jo karališkomis ir dieviškomis privilegijomis, dangaus Karaliene Marija, pasipuošusia visomis savo dovanomis, dešimtimis tūkstančių arkangelų ir angelų, kaip ir visais išrinktaisiais su jų garbės įvairove, atseikėta pagal jų meilės laipsnį. Dievas bus iš tiesų viskas, garbinamas ir mylimas, kaip dera, be jokios disharmonijos[39]. Švč. Trejybės begalinės būties, jos tobulumo šviesoje mūsų sielos nuolat dėkos už tai, ką Dievas teikėsi iškentėti dėl mūsų išganymo, mes būsime pritrenkti gailestingumo, kurį Dievas parodė mums.
Tradicija mus moko, kad mergelės, kankiniai ir Bažnyčios mokytojai turės ypatingas aureoles, kurios padidins jų garbę.
Kaipgi nedejuoti lyg mūsų Viešpačiui Alyvų sode regint šią perspektyvą, šį mūsų tikėjimo objektą ir mūsų egzistencijos tikslą ir kartu mąstant apie visas tas sielas, atitolusias nuo mūsų Viešpaties, jį niekinančias abejingumu, užmaršumu, nuodėme ir skubančias link pragaro?[40]
Labai svarbu gerai žinoti visa tai, ką išreiškia Credo, ir tuo gyventi. Pasistenkime, kad kiekvieną kartą, kai kalbame arba giedame Credo, iš tiesų suvoktume, jog žodžiai, kuriuos tariame, yra viso to, ką privalome tikėti ir mylėti, santrauka. Būtent tai yra giliausia, brangiausia mūsų laikinajame gyvenime, nes tai išreiškia viską, ką mūsų Viešpats padarė mus mylėdamas. Tai gerojo Dievo meilės mums išraiška, jos giesmė. Tai yra tikrasis Credo: Dievo meilės mums santrauka. Tai nuostabu!
„Taip mus mylėjusio, kas galėtų nepamilti?“, – sako šventoji liturgija Kalėdų giesmėje Adeste fideles, sekdama šv. Augustinu.
Kiekvieną kartą, kai kalbame arba giedame Credo, prisiminkime šį apeliavimą į mūsų meilę, tą meilę, kuria privalome mylėti Dievą. Pasistenkime pajusti šį raginimą visada kuo labiau taip kreipti savo gyvenimą, kad iš tikrųjų mylėtume Dievą, jam dėkotume ir darytume viską, kad Jo meilė mums nebūtų bergždžia.[41]
Jeigu mes nesusijaudiname matydami, kaip gerasis Dievas panoro išspręsti mūsų Atpirkimo problemą, tapdamas žmogumi, priimdamas tokį kūną, kaip mūsų, išliedamas visą savo Kraują už mus, tai todėl, kad mes nepažįstame Dievo. Mes nesuprantame, kas yra Dievas. Jei mes tai suprastume, būtume apstulbinti minties, kad jis galėjo tapti vienu iš mūsų. Logiškai mąstant, jei taip galima pasakyti, tai nesuvokiama, nesuvokiama, kad Dievas tapo silpnu kūriniu, priėmė silpną ir mirtingą, jautrų, pavaldų kančiai, alkiui, nuovargiui kūną! Dievas? Ne, tai neįmanoma! Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptys yra, be abejo, didžios paslaptys: mūsų tikėjimo paslaptys! Gerasis Dievas visa tai padarė iš meilės mums. (...) Ar tai mums nėra priežastis nuolat dėkoti Dievui?[42]
Mes privalome pasistengti sužadinti savo širdyse ir sielose gilų dėkingumą mūsų Viešpačiui už meilę, kurią jis mums parodė, nes mes kilę iš Jėzaus Širdies. Mes gimstame su Bažnyčia, o Bažnyčia gimsta iš Jėzaus Širdies. Vanduo, ištryškęs iš jo Širdies, vaizduoja gydančiąją malonę[43], o Kraujas vaizduoja pakylėjančiąją malonę[44]. Mes taip pat esame kilę iš Jėzaus Širdies per Krikštą. Kokį dėkingumą turime jausti mūsų Viešpačiui![45]
Jei galėtume suprasti tą begalinę meilę, kuria Dievas mus mylėjo! Jis mus ne tik sukūrė, bet ir atpirko, sugrąžino mums tą dieviškąjį gyvenimą, kurį mes buvome praradę per gimtąją nuodėmę, ir nuo šiol, jei iš tiesų gyvename kaip krikščionys, galime būti tikri, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir jo Šventoji Dvasia yra mūsų širdyse bei mūsų sielose. Koks džiaugsmas, kokia viltis, kokia paguoda išbandymų ir sunkumų apsuptyje! Reikia žinoti, kad mūsų Viešpats yra mumyse ir kad mes dalyvaujame jo dieviškoje prigimtyje. Štai ką gerasis Dievas norėjo iš mūsų padaryti. Kokie būtume nedėkingi, jei gyventume taip, tarsi to nežinotume![46]
[1] Homilija, Lozana, 1978 m. liepos 9 d.
[2] Deus spiritus est: plg. Jn 4, 24.
[3] Plg. Rom 1, 18 ir sek.
[4] Iš savo ir subjekto nieko, t. y. nenaudojant prieš tai egzistuojančios medžiagos.
[5] Itinéraire spirituel, p. 17–19.
[6] Per quem omnia facta sunt.
[7] Le mystère de Jésus, p. 20–21.
[8] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. sausio 29 d.
[9] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[10] Hora mea, plg. Jn 2, 4; 17, 1.
[11] Plg. Mt 16, 21.
[12] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 2 d.
[13] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d. ; plg. Tridento Susirinkimo katekizmas, 5 sk., 1 §, p. 52.
[14] Giesmė Adoro te: „Viešpatie, švelnus pelikane, apvalyk mane nuo visų mano sielos dėmių savo Krauju, kurio vienas lašas, una stilla, gali sunaikinti visas pasaulio nuodėmes.“
[15] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 2 d.
[16] Homilija, įvilktuvės, Weissbad, 1978 m. kovo 17 d.
[17] Pagal Jn 10, 17.
[18] Pagal Lk 23, 45.
[19] Homilija, Una Voce, 1973 m. gegužės 20 d.
[20] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[21] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[22] De plenitudine ejus nos omnes accepimus et gratia pro gratia.
[23] Pagal Jn 1, 14.
[24] Pagal Rom 6, 4.
[25] Homilija, Écône, 1985 m. balandžio 7 d.
[26] Šventimų rekolekcijos, Montalenghe, 1989 m.
[27] Homilija, Écône, 1982 m. birželio 29 d.
[28] R. P. Froget, De l’habitation du Saint-Esprit dans les âmes justes, Lethielleux, Paris, 1936, p. 268.
[29] Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d.
[30] Saint-Michel-en-Brenne, 1990 m. sausio 28 d.
[31] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[32] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[33] Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. kovas.
[34] Homilija, Tulūza, 1977 m. birželio 19 d.
[35] Homilija, Ruanas, 1990 m. gegužės 1 d.
[36] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.
[37] Tridento Susirinkimo katekizmas, 13 sk., 1 ir 2 §, p. 129, 131 ir 132.
[38] Rekolekcijos, Morgon, 1988 m. spalis.
[39] Pagal 1Kor 15, 28.
[40] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 83-84.
[41] Le mystère de Jésus (Jėzaus paslaptis), p. 38-39.
[42] Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. sausio 25 d.
[43] Gratia sanans.
[44] Gratia elevans.
[45] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[46] Homilija, Écône, 1975 m. kovo 30 d.