Maldos purifikacijos metu
Quod ore sumpsimus, Domine, pura mente capiamus: et de munere temporali fiat nobis remedium sempiternum.
Corpus tuum, Domine, quod sumpsi, et Sanguis quem potavi, adhæreat visceribus meis: et præsta, ut in me non remaneat scelerum macula, quem pura et sancta refecerunt sacramenta. Qui vivis et regnas in sæcula sæculorum. Amen.
Ką priėmėme burna, Viešpatie, tesuvokiame tyru protu, ir iš šios laikinos dovanos tebūna mums amžinas vaistas.
Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, tepasilieka mano viduje; ir suteik, kad manyje, kurį pastiprino tyri ir šventi sakramentai, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.
Visos maldos po komunijos išreiškia troškimą, kad mūsų siela pasiliktų visuomet susivienijusi su mūsų Viešpačiu.
Sakoma, kad šiais laikais nebeįmanoma turėti tyrumo dorybės. Tačiau jos neturima paprasčiausiai todėl, kad nesinaudojama priemonėmis jai išsaugoti. Gerojo Dievo dovanos lieka tos pačios, Jo įsakymai lieka tokie patys, kokie buvo prieš šimtą, prieš du šimtus ar prieš pusantro tūkstančio metų. Bet kai kurie žmonės tų dovanų nebenori ir jomis nebesinaudoja. Todėl skundžiasi, kad nebeturi jėgų: „Šiais laikais nebeįmanoma...“ Tegul imasi priemonių, kurias jiems davė Gerasis Dievas! Jie pamatys, kad jos turi tą patį poveikį. Tos priemonės – tai šeimos malda, atgailos sakramentas, šv. Komunijos priėmimas.
Antra vertus, matome, kad, ačiū Dievui, dar yra krikščioniškų šeimų, kurios gyvena tyrai, kurios gyvena taip, kaip Dievas liepia joms gyventi, kad dar yra tėvų, trokštančių turėti daug vaikų ir juos krikščioniškai auklėti[1].
***
Vienas iš Eucharistijos vaisių yra lengvųjų nuodėmių atleidimas. Šv. Komunijos priėmimas neabejotinai panaikina nuodėmes, kurias paprastai vadiname lengvosiomis. Siela, pasiduodama geismui ir padarydama lengvąją nuodėmę, kai ką praranda iš savo malonės gyvenimo, tačiau šis sakramentas, išdildydamas šias mažas kaltes, visa tai jai grąžina. Tai kaip fizinis maistas, kuris po truputį atstato mūsų jėgas ir sugrąžina visą tą energiją, kurią kasdien prarandame dėl kūno šilumos palaikymo. Panašiai apie šį sakramentą kalba ir šv. Ambraziejus: „Kasdieninė duona yra vaistas nuo kasdieninio silpnumo.“[2]
Tačiau tai taikoma tik nuodėmėms, prie kurių nesame prisirišę, nes jei liksime prie jų prisirišę, jos negalės būti atleistos. Todėl prieš priimdami šį sakramentą, turime gerai pasirengti, jei norime, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos[3].
Postkomunijos malda
Šv. Mišių pabaigos malda dar kartą parodo Bažnyčios troškimą, kad tik ką paaukota auka joje dalyvavusiems tikintiesiems taptų ištikimybės mūsų Viešpačiui ir amžinojo gyvenimo šaltiniu.
Dievo priartėjimas Jo atperkamojoje aukoje sukelia tikinčiųjų sielose (...) tą patį poveikį, kurį – kiek didesniu mastu – patyrė privilegijuoti šventieji, gavę mūsų Viešpaties stigmas.
Šis poveikis pasireiškia:
- karštu troškimu aukotis vienybėje su dieviškąja Auka;
- pasiaukojančia Dievo ir Jėzaus Kristaus meile;
- visišku atsidavimu Dievo valiai,
- karštu vienijimųsi su perverta mūsų Viešpaties širdimi.
Meilės Dvasia, išreiškusi save ant kryžiaus ir vis iš naujo išreiškianti save ant altoriaus bei Eucharistijoje, atitolina sielą nuo pasaulio, skatina ją niekinti praeinančius, materialius dalykus ir prisirišti prie amžinųjų, dvasinių dalykų.
Siela pajunta didžiulį pasibaisėjimą nuodėme, nuoširdų gailestį dėl savo kalčių ir begalinį troškimą jas išpirkti už save ir už kitus.
Reikia dėkoti Viešpačiui Jėzui Kristui, kad perdavė mums savo meilės ir aukos Dvasią savo Tėvo garbei.[4]
Ite missa est
C – Dominus vobiscum.
P – Et cum spiritu tuo.
C – Ite, missa est.
P – Deo gratias.
C – Viešpats su jumis.
P – Ir su tavo dvasia.
C – Eikite, Mišios atlaikytos.
P – Dėkojame Dievui.
Mišių pabaigoje siela trokšta tik vieno: dėkoti mūsų Viešpačiui ir šlovinti Švč. Trejybę. Savyje ji turi amžinybės dalelę, kuri ją pripildo džiaugsmo, drąsos ir troškimo savo gyvenimą paversti šlovinimo himnu Švč. Trejybės garbei.
1. Mišios turi amžinybės dalelę
Kuo daugiau studijuojame šv. Mišių auką, tuo labiau suvokiame, kokia tai didžiulė paslaptis. Tai iš tiesų mūsų „tikėjimo paslaptis“. Per Mišias kunigas tampa tarsi nebepriklausąs laikui, tarsi pereinąs į amžinybę, nes visi jo žodžiai turi amžiną vertę. (...) Tai ne paprastas, kasdienis ritualas, o amžinoji tikrovė, pranokstanti laiką ir iš tiesų prisidedanti prie Dievo garbės, skaistyklos sielų išganymo ir mūsų sielų pašventinimo. Kiekvienos Mišios iš tiesų turi amžinybės dalelę[5].
2. Mišios – Dievo šlovinimas ir apaštalavimo priemonė
Turime kontempliuoti šv. Mišias, šią didžiąją tikrovę. Būtent tai turi charakterizuoti Brolijos narius: turime kontempliuoti mūsų Viešpatį ant Kryžiaus, matydami čia Dievo meilės viršūnę, meilės, pasireiškiančios pačia didžiausia auka. Mūsų Viešpats yra pagrindinis Bažnyčios kontempliacijos objektas. (...)
Būtent dėl to, dėl šio troškimo išlieti mūsų Viešpaties Kraują sieloms mes esame misionieriai. Šios tikėjimo paslapties kontempliavimas yra tobuliausias kunigo darbas. Tikintieji aplink mus buriasi būtent dėl šventosios Mišių aukos, ne dėl ko kito. Jei prisirišame prie mūsų Viešpaties Kryžiaus, tampame misionieriais[6].
***
Šio Viešpaties ir Karaliaus tarnyboje nėra nieko mažo, nėra nieko menko. Supraskime tai visada. Tai labai veiksminga apaštalavimo priemonė. Kadangi liturgija yra Švč. Trejybės pašlovinimas, auka Dievui ir dieviškojo gyvenimo šaltinis, ji taip pat yra ir pati veiksmingiausia katechezė.[7]
***
Niekada nesiliaukime aukštinę mūsų liturgines apeigas, niekada nesiliaukime skatinę mūsų tikinčiuosius ir katechumenus dalyvauti šiose paslaptyse, nes tai yra didžioji ir vienintelė iš tikrųjų veiksminga apaštalavimo priemonė; ją pasirinko pats Kristus, kaip pasirinko ir mus pačius[8].
Malda į Švč. Trejybę
Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ: et præsta: ut sacrificium, quod oculis tuæ Majestatis indignus obtuli, tibi sit acceptabile, mihique, et omnibus, pro quibus illud obtuli, sit, te miserante, propitiabile. Per Christum Dominum nostrum. Amen.
Tepatinka Tau, Šventoji Trejybe, mano paslaugus tarnavimas; suteik, kad auka, kurią aš nevertas paaukojau Tavo didybės akivaizdoje, Tau būtų priimtina, o man ir visiems, už kuriuos ją paaukojau, Tau pasigailint, būtų išganinga. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Liturgija kreipia sielas į Švč. Trejybės gyvenimą, visų Dievo sumanymų pradžią ir pabaigą.
Dievas yra Trejybė, nes Jis yra Meilė. Kaip Jis galėtų būti meilė, jei Dieve būtų tik vienas Asmuo? Taigi, Dievas yra liepsnojantis meilės židinys, kuriame trys dieviškieji Asmenys amžinai vienas kitą pažįsta ir vienas kitą myli.
Švč. Trejybės šventė vainikuoja visus liturginius metus.
Švč. Trejybė yra didžioji paslaptis, per kurią realizuojami visi Dievo sumanymai. Iš Švč. Trejybės kyla visa ir visa į Ją sugrįžta.
Nieko negalima paaiškinti, nieko negalima suprasti, niekas negali egzistuoti be Švč. Trejybės, neišsemiamo ir amžino dieviškosios meilės pačioje Trejybėje ir už Jos šaltinio.
„Tėvas yra Meilė, Sūnus yra Malonė, Šventoji Dvasia yra Bendrystė, o palaimintoji Trejybe!“[9] „Iš Jo (Tėvo) visa yra, per Jį (Sūnų) visa yra, Joje (Šventojoje Dvasioje) visa yra, Jai (Dievui Trejybei) tebūnie visa garbė per amžius“[10]
„Jau saulė rausdama tolsta, bet Tu, amžinoji šviesa, vienybė Tavo palaimintoje Trejybėje, pripildai mūsų širdis meilės[11].“
Kokia paguoda ir padrąsinimas yra mąstyti apie tą Trejybės Meilę ir Meilės Trejybę – vienybės šaltinį![12]
***
Šią nuostabią liturgiją sudaro visų Bažnyčios sukurtų, suformuluotų, sugrupuotų ir su įsakytais veiksmais suderintų maldų pluoštas. Tai yra žemiškosios Bažnyčios tikėjimo, vilties ir meilės Dievui per Kristų, mūsų Viešpatį, išraiška. Ši liturgija yra visiškai orientuota pirmiausia į Dievą, įtraukiantį Bažnyčią į Švč. Trejybės gyvenimą. Dievas Tėvas mėgsta savo Bažnyčią, nes joje randa savo mylimą Sūnų, neturintį jokio kito troškimo, kaip tik uždegti ją savo tiesos ir meilės Dvasia ir šitaip įtraukti ją į Švč. Trejybės gyvenimą.
Kaip visa, kas kyla iš Švč. Trejybės, yra sukurta tam, kad Ja gyventų ir į Ją sugrįžtų, taip ir Bažnyčia, sekdama Švč. Trejybės pavyzdžiu ir įkvėpta Jos meilės Dvasios, patraukia visas sielas, kurios išgirsta jos kvietimą šiam naujam dieviškam gyvenimui Jėzuje per Šventąją Dvasią. Savo liturgija ji jas gimdo, maitina ir perkeičia. Galima būtų pasakyti, kad liturgija yra tarytum Bažnyčios krūtinė, kurioje sielos randa visišką pasisotinimą, tobulą dvasinio gyvenimo maistą, tiesos mokymą, tikrų vertybių branginimą ir jų hierarchiją, visų dorybių ugdymą[13].
Paskutinis palaiminimas
Kunigas paskutinį kartą pakelia akis į altoriaus kryžių, po to atsisuka į tikinčiuosius jų palaiminti. Mišios baigiasi taip, kaip ir prasidėjo: palaimintojo kryžiaus, meile atstatytos tvarkos šaltinio, ženklu.
C – Benedicat vos omnipotens Deus, Pater et Filius et Spiritus Sanctus!
P – Amen.
C – Tepalaimina jus visagalis Dievas, Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia!
P – Amen.
Per kryžių buvo atstatyta tvarka, tad krikščioniškas gyvenimas ir dvasingumas yra ne kas kita, kaip tvarkos, kuri buvo sugriauta netekus malonės, atstatymas.[14]
***
Atrodytų, kad kryžius visų pirma turėtų reikšti auką. Vis dėlto jis labiau reiškia meilę – šios aukos priežastį ir galutinį tikslą[15].
***
Krucifiksas – tai ant kryžiaus iškalta, ant kryžiaus gyvenanti meilė. Štai kodėl šventieji troško visada prieš save turėti krucifiksą, ieškoti jame savo dvasinio gyvenimo atramos ir šaltinio. Kiek daug šių šventų sielų troško dalyvauti šv. Mišių aukoje, kad vėl išgyventų Kalvariją, kad išgyventų tai, ką išgyveno švč. Mergelė Marija, ir šitaip atjaustų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias.[16]
[1] Homilija, Écône, 1980 m. balandžio 6 d.
[2] Citata iš šv. Ambraziejaus knygos (De Sacramentis, V, 25). Šis aiškinimas yra perimtas šv. Tomo Akviniečio, Summa theologiæ, III, q. 79, a. 4.
[3] Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis.
[4] 1982 m. sausio 14 d., Cor Unum, p. 60-61.
[5] Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 23 d.
[6] Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. gruodžio 3 d.
[7] 1981 m. rugsėjo 26 d., Cor Unum, p. 58.
[8] 1960 m. balandžio 17 d., Vyresniųjų susirinkimas, Dakaro vyskupija, p. 5-6.
[9] Caritas Pater est, gratia Filius, communicatio Spiritus Sanctus, o beata Trinitas! (Pirmoji antifona iš Švč. Trejybės šventės ryto trečiojo noktiurno).
[10] Ex quo omnia, per quem omnia, in quo omnia, ipsi gloria in sæcula (penktoji Švč. Trejybės šventės mišparų antifona).
[11] Pirmasis Švč. Trejybės šventės mišparų himno posmas.
[12] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 25-26.
[13] Laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 15 – 16.
[14] Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodžio 3 d.
[15] Pastabos kunigų rekolekcijoms, 1983 m. rugsėjo 5-9 d. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 3.
[16] Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.