Naujas ramybės prašymas po „Agnus Dei“
Domine Jesu Christe, qui dixisti Apostolis tuis: pacem relinquo vobis, pacem meam do vobis: ne respicias peccata mea, sed fidem Ecclesiæ tuæ: eamque secundum voluntatem tuam pacificare et coadunare digneris: Qui vivis et regnas, Deus, per omnia sæcula sæculorum. Amen.
Viešpatie Jėzau Kristau, Tu pasakei savo apaštalams: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“; neatsižvelk į mano nuodėmes, bet į savo Bažnyčios tikėjimą ir pagal savo valią teikis jai duoti taiką ir vienybę. Tu, būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius. Amen.
Šv. Komunijoje realizuojama Mistinio Kūno vienybė turi pasireikšti per artimo meilę.
Komunija yra veiksmingas meilės, kuri turi gaivinti Jėzaus Kristaus Mistinį Kūną, ženklas, nes mes visi esame Jo Mistinio Kūno nariai. (...) Būtų nepriimtina, jei sielos, šv. Komunijoje priėmusios tą patį mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, po to tarpusavyje susiskaldytų. Tarp Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno narių kaip niekur kitur turėtų viešpatauti meilė. Tie, kurie priėmė tą patį Kūną ir Kraują, kurie susijungė su ta pačia Atnaša, mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi – kaip jie gali susiskaldyti, kaip gali vienas kito nemylėti? Be abejonės, Eucharistijos sakramentas yra tobuliausias vienybės šaltinis.[1]
***
Dar norėčiau šiek tiek pabrėžti šią iš Eucharistijos sakramento kylančios meilės jėgą. Mums jos reikia, mums jos reikia netgi tarp mūsų, kurie tikime, kurie norime likti Romos katalikai iki paskutinės savo gyvenimo valandos. Mes privalome pasilikti meilėje. Šis sakramentas yra artimo meilės, kylančios iš mūsų Viešpaties meilės, ženklas ir simbolis. Kaip skaudu kartais pagalvoti, kad žmonės, kurie kasdien maitinasi Eucharistija, nepuoselėja meilės dorybės! Jiems reikia kritikuoti, skaldytis, smerkti, demonstruoti savo antipatiją tiems, kuriems turėtų rodyti simpatiją. Todėl mes, kurie norime išsaugoti Tradiciją – tikėjimą į šv. Eucharistiją – pasiryžkime išsaugoti ir šv. Eucharistijos vaisius. Neužtenka išsaugoti tikėjimo ja, neužtenka pasakyti, kad esame prisirišę prie tikėjimo Eucharistija tradicijos – reikia, kad pajustume ir puoselėtume visus jos vaisius. Šie meilės vaisiai tokie nuostabūs, jie akivaizdžiai parodo, kad mūsų Viešpats gyvena mūsų sielose![2]
Malda „Domine Jesu Christe“
Domine Jesu Christe, Fili Dei vivi, qui ex voluntate Patris, cooperante Spiritu Sancto, per mortem tuam mundum vivificasti: libera me per hoc sacrosanctum Corpus et Sanguinem tuum, ab omnibus iniquitatibus meis, et universis malis: et fac me tuis semper inhærere mandatis, et a te numquam separari permittas: Qui cum eodem Deo Patre et Spiritu Sancto vivis et regnas, Deus, in sæcula sæculorum. Amen.
Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, kuris Tėvo valia, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, savo mirtimi atgaivinai pasaulį, per šį švenčiausiąjį savo Kūną ir Kraują išvaduok mane iš visų mano nedorybių bei visokių blogybių ir duok, kad visuomet prisiriščiau prie Tavo įsakymų, ir neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti. Tu, būdamas Dievas, su tuo pačiu Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.
Prisirišdama prie Dievo įsakymų, siela prisiriša prie mūsų Viešpaties, Meilės Aukos, ir prašo Jo malonės niekada nuo Jo neatsiskirti.
1. Kad visuomet prisiriščiau prie Tavo įsakymų
Susivienijimas su mūsų Viešpačiu per Šv. Eucharistiją turi tęstis nuolatos: tai pasieksime išlaikydami pasiryžimą vykdyti Jo valią, atlikdami savo pareigas ir trokšdami vėl priimti Jį Eucharistijoje, kai tik tai bus įmanoma.[3]
***
Kad sustiprintų žmonių troškimą laikytis Dievo Įstatymo, Šventoji Dvasia įkvėpė 118 psalmę. Ši psalmė nuostabi!
„Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal Viešpaties Mokymą. Laimingi, kas laikosi jo įsakų, ieško jo visa širdimi, nedaro nieko pikto, bet eina jo keliais. Viešpatie, tu davei savo įsakymus, kad uoliai jie būtų vykdomi. O, kad būčiau tvirtas, laikydamasis tavo įstatų kelių! Niekuomet nebūsiu sugėdintas, jei įsižiūrėsiu į visus tavo įsakymus. Dora širdimi tave šlovinsiu, kai išmoksiu teisius tavo įsakus. Laikysiuosi tavo įstatų, niekad nepalik manęs! Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje? Laikydamiesi tavo žodžių. Visa širdimi tavęs ieškau, neleisk man nuklysti nuo tavo įsakymų. Branginu širdyje tavo žodį, kad tau nenusidėčiau. Būk pašlovintas, Viešpatie; išmokyk mane savo įstatų. Kartoju lūpomis visus tavo burnos sprendimus. Džiaugiuosi tavo kelio įsakais, lygiai kaip visais turtais. Gilinuosi į tavo įsakymus, įsižiūriu į tavo kelius. Mėgaujuosi tavo įstatais; tavo žodžio paisysiu.“ (Ps 118, 1-16)[4]
Tai įspūdinga, nuostabu! Matome troškimą sekti, pažinti Dievo Įstatymą. Reikėtų perskaityti visą šią psalmę; ji labai ilga, tačiau viskas joje įkvėpta to paties uolumo. Reikia reguliariai sužadinti šį nusiteikimą, šį troškimą laikytis Dievo Įstatymo, nes tai vienintelis būdas suprasti Įstatymo reikalingumą, kitaip jis bus suvokiamas tiesiog kaip tam tikras primestas taisyklių rinkinys, nematant galutinio jo tikslo. (...)
Pasak dvasinių mokytojų, Dievo valia krikščionių gyvenime pasireiškia dvejopai: per Jo įstatymus ir per Jo nutarimus. Antruoju atveju Jo valia pasireiškia, pavyzdžiui, per vyresniųjų paliepimus, susijusius su dalykais, nenurodytais rašytiniuose įsakymuose, arba per įvairius įvykius, o ypač per išbandymus. (...)
Kaip tik mes, kunigai, aukojantys šv. Mišių auką, privalome priimti šią Dievo valią pasiaukojimo, atnašavimo dvasioje. Visas mūsų gyvenimas turi būti pasiaukojimo gyvenimas vienybėje su mūsų Viešpaties auka. Būtent šioje dvasioje reikia paklusti Dievo valiai: spontaniškai, geranoriškai, didžiadvasiškai.[5]
***
Vidinis Dievo Įstatymas – tai meilė. „Dievas yra Meilė.“ (1 Jn 4, 8) Jeigu Dievas yra Meilė, Jis gali kurti tik iš meilės, vadinasi, Jis sukūrė pasaulį iš meilės. Todėl ir mums įsakė mylėti Jį bei savo artimą. Meilė yra mūsų įstatymas. Tai dalis pačios Sutvėrimo esmės. Taigi, Dievas kuria iš meilės ir prašo mūsų Jį mylėti, kad nusipelnytume būti su Juo visą amžinybę, kad nusipelnytume dangų: tai viskas. Be to, Jis mūsų prašo dėl Jo mylėti savo artimą. Mes turime mylėti artimą dėl Dievo. Taigi, iš tiesų yra tik viena meilė, Dievo meilė, nes kai mylime savo artimą, jį mylime dėl Dievo. Yra tik viena meilė: Dievo meilė[6].
Šv. Tomas sako, kad priesakų atskyrimas Dekaloge, kurį galima apibendrinti dviem – Dievo ir artimo meilės – įsakymais, padarytas dėl silpnųjų. Šis atskyrimas skirtas silpniesiems,[7] nes viskas telpa vieninteliame Dievo meilės įsakyme[8]. Iš tikrųjų mes viską turime mylėti dėl Dievo. Yra tik vienas artimo meilės tikslas, vienintelė formali priežastis – tai Dievo meilė, net jei ta meilė nukreipta į daug objektų. Mes turime mylėti savo artimą dėl Dievo[9]! Turime mylėti save pačius dėl Dievo[10]! Privalome mylėti visus kūrinius dėl Dievo. Taigi, kad ir ką mylėtume, galutinis mūsų meilės objektas visada turėtų būti Dievas. Viską turime skirti Dievui. Šv. Tomas sako taip pat: antgamtinės meilės esmė yra tai, kad Dievas yra mylimas labiau už viską ir kad žmogus visiškai Jam pasiveda, skirdamas Jam visa, ką turi[11]. Visa skirti Dievui – štai iš ko susideda mūsų dvasinis gyvenimas[12].
2. Neleisk man nuo Tavęs niekuomet atsiskirti
Mūsų Viešpaties Kančia, tas didžiausias mūsų lobis, turi paliesti mūsų sielas. Turėtume bijoti nuodėmės dėl to, kad nebūtume mūsų Viešpaties Kančios priežastimi. Bijodami įskaudinti mūsų Viešpatį, bijodami nuo Jo atsiskirti, turime stengtis bet kokia kaina vengti nuodėmės – ne vien mirtinos nuodėmės, bet ir lengvos, taip pat viso to, kas gali mus kokiu nors būdu atitolinti nuo mūsų Viešpaties. To prašome toje gražioje maldoje, kuri eina prieš komuniją: „Ir neleisk man nuo Tavęs niekuomet atsiskirti.“[13]
O, kad žmonės suprastų šią didžiąją mūsų Viešpaties paslaptį, šią nesuvokiamą Dievo meilės mums paslaptį! Tai ne tik Sukūrimo paslaptis, ne tik mūsų buvimo dovana, bet ir kryžiaus, nukryžiuoto mūsų Viešpaties dovana, neįtikėtina paslaptis. (...) Būtent tam sielos ir yra sutvertos. Tai nėra kažin kokia nesuprantama mistika, tai paprasčiausia krikščioniška mistika: turime stengtis priartinti sielas prie Jėzaus Kristaus Kryžiaus ir tuo pačiu prie šv. Mišių aukos. (...)
Negyvenkime paprasto gyvenimo, ramindami save: „Aš nedarau mirtinos nuodėmės. Stengiuosi būti geras, gyventi normalų krikščionišką gyvenimą.“ To nepakanka! Daugybė žmonių galėtų žengti žingsnį toliau, o ne vien tik būti geri krikščionys, besitenkinantys tuo, kad nedaro nieko tokio, kas itin nepatiktų Dievui. Jie galėtų vesti kitus žmones pas mūsų Viešpatį, skatinti juos dalyvauti Jo aukoje.
Turime rūpintis, kad krikščionys taptų atnašomis, aukojančiomis visą savo gyvenimą, visus savo išbandymus, sunkumus, santuokines ir profesines pareigas (kurias dažnai sunku vykdyti).[14]
***
Jei tik rūpintumėmės Gerajam Dievui grąžinti – bent tiek, kiek galime – tai, ką Jis daro dėl mūsų, sparčiai darytume pažangą ir rastume pusiausvyrą savo dvasiniame gyvenime. Kai buvau apaštališkuoju delegatu Afrikoje, daugybę kartų pastebėjau krikščionių – netgi kunigų ir vienuolių – gyvenimui būdingą neįtikėtiną nepastovumą. Vieną dieną žmogus yra džiugus, laimingas, jam viskas gerai; kitą dieną – viso to nebėra.[15]
Prašymas, kad šv. Komunija duotų vaisių: „Perceptio Corporis tui...“
Perceptio Corporis tui, Domine Jesu Christe, quod ego indignus sumere præsumo, non mihi proveniat in judicium et condemnationem: sed pro tua pietate prosit mihi ad tutamentum mentis et corporis, et ad medelam percipiendam: Qui vivis et regnas cum Deo Patre in unitate Spiritus Sancti, Deus, per omnia sæcula sæculorum. Amen.
Tavo Kūno priėmimas, Viešpatie Jėzau Kristau, kurį aš, nevertas, drįstu priimti, tegu netampa man teismu ir pasmerkimu, bet dėl Tavo gerumo tebūna man sielos ir kūno apsauga bei priimtinu vaistu. Tu, būdamas Dievas, gyveni ir viešpatauji su Dievu Tėvu Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. Amen.
1. Eucharistija turi gydomąjį poveikį
Katalikiškoji doktrina apšviečia sielą ir skatina kovoti su nuodėme. Ji skatina mus sau tarti: „Privalau atsikratyti savo kalčių, trūkumų ir nuodėmių, kad mano siela būtų visiškai pasirengusi priimti Dievo malones, kad būčiau perkeistas į mūsų Viešpatį.“ Būtent to Bažnyčia visada mokė. Būtent dėl to ji reikalavo evangelizuoti pasaulį, nešti žmonėms Jėzaus Kristaus malonę ir perkeisti juos į mūsų Viešpatį. Būtent dėl to ji pabrėžė šv. Mišių, pratęsiančių Kryžiaus auką, svarbą. Būtent dėl to ji skatino naudotis Jėzaus Kristaus Kraujo galia per Eucharistijos priėmimą atnaujinti ir perkeisti sielą.[16]
***
Tavo Kūno priėmimas tebūna man priimtinu vaistu[17]. Šioje maldoje prieš priimant Komuniją mes Viešpaties tarsi prašome: „Duok man savo vaistą, duok man savo vaistą.“ Tai permaldavimo veiksmas, atnaujinamas kiekvieną dieną. Niekada neužmirškime, jog mums reikia vaisto.[18]
2. Eucharistija sumažina geismą
Eucharistija mus apsaugo nuo nuodėmės. Tai dangiškas priešnuodis, neleidžiantis, kad mus apkrėstų ir ištvirkintų mirtini netvarkingų aistrų ir ypač geismo nuodai. Tai skaisčiųjų duona.
Todėl šiais laikais reikia labai skatinti žmones priimti Komuniją, ypač sutuoktinius, kurie patiria daug sunkumų, norėdami likti ištikimi Dievo Įstatymui santuokinėje srityje. (...)
Eucharistija yra vaistas. Kadaise žmonės dažnai priimdavo Komuniją. Krikščionys maitinosi Eucharistija, nes ji yra ypatingas, geismą mažinantis vaistas. Eucharistijoje mes priimame visų mūsų turimų malonių Davėją, tą, kuris priešinasi nuodėmei ir geismui: mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.[19]
***
Kuo dažniau ir kuo tinkamiau pasiruošę priimame mūsų Viešpatį šventojoje Komunijoje, tuo labiau silpsta geismo ugnis ir tuo didesne ramybe džiaugiasi mūsų siela – jis nebėra visą laiką varginama šių sunkumų. „Eucharistija sutramdo ir sušvelnina kūno aistrų įkarštį. Padidindama širdyse Dievo meilės ugnį, tuo pačiu ji neišvengiamai užgesina geismo ugnį.“[20] [21]
Šimtininko laikysena: „Domine, non sum dignus“
Domine, non sum dignus ut intres sub tectum meum, sed tantum dic verbo et sanabitur anima mea (ter).
Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano namus, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks (tris kartus).
1. Viešpatie, nesu vertas
Esame ligoniai, ir tai pakartojame tris kartus prieš priimdami šv. Komuniją: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano namus, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks.“ Mums reikia mūsų sielų gydytojo. O vaistas – tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Jo Kryžius, Jo Kraujas, šv. Komunija. Šv. Komunijoje priimame patį ant kryžiaus paaukotą Jėzų Kristų, tai Jis gydo mūsų sielas. Tai žinodami, turime priimti kančią ir atgailą, kad atsiteistume už savo nuodėmes, kad grąžintume savo sielas prie Dievo norimos tvarkos.[22]
2. Ir mano siela pasveiks
Žmonės nebenori girdėti, kad jų sielos serga. Todėl nebenori girdėti ir apie atgailą, apsimarinimą bei savęs išsižadėjimą – šiuos sielos vaistus, pritraukiančius Dievo malonę ir patį Jėzų Kristų. „Tark žodį, ir mano siela pasveiks.“ Turime nuolatos išlaikyti šį nusiteikimą. Tai proga išlikti nusižeminusiems[23].
***
„Tark žodį, ir mano siela pasveiks[24]. Be Tavęs negaliu nieko, be Tavęs negaliu išsigelbėti. Teikis mane išgelbėti. Būk mano sielos gydytoju.“ Štai ką sakome mūsų Viešpačiui prieš Jį priimdami. Kai suklumpame prieš Eucharistiją, pripažįstame savo priklausomybę nuo Dievo[25].
Priimdami šv. Komuniją, meilės kupinu žvilgsniu išreikškime Švč. M. Marijai savo dėkingumą.
Negalima galvoti apie Eucharistiją negalvojant apie Švenčiausiąją Mergelę, nes, galų gale, jei Marija nebūtų ištarusi savo „Fiat“, neturėtume šv. Eucharistijos. Dėl to, kad ji ištarė savo „Fiat“, šiandien mes turime laimę turėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų savo tabernakuliuose ir ant savo altorių. Tad prašykime Švč. M. Mariją suteikti mums tą meilę, kurią ji taip gerai pažino, ir kuria ji taip gėrėjosi savo Sūnuje Jėzuje[26].
Kunigo komunija. Kristaus Kūno priėmimas
Panem cælestem accipiam, et nomen Domini invocabo.
Corpus Domini nostri Jesu Christi custodiat animam meam in vitam æternam. Amen.
Dangaus duoną priimsiu ir Viešpaties vardo šauksiuosi.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo mano sielą amžinam gyvenimui. Amen.
Jei mūsų Viešpats yra Gyvybės Duona, Jis buvo Gyvybės duona jau ant kryžiaus, todėl būtent dalyvaudami Jo šventajame kryžiuje mes gauname vaisių, priešingą anam blogam vaisiui, kuris apnuodijo mūsų pirmuosius tėvus. Vaisius, kurį šiandien gauname nuo kryžiaus, yra mūsų Viešpats šventojoje Eucharistijoje. Jis mums duoda gyvybę, o vaisius nuo gėrio ir blogio medžio mūsų pirmiesiems tėvams atnešė mirtį. [27]
***
Jei kūno maistas persikeičia į mūsų substanciją, su šv. Komunija įvyksta priešingai. Dangiškoji duona, kurią priimame, mus pakeičia į Jėzų Kristų, mes iš tiesų tampame Jo nariais. Ne Jėzaus Kūnas tampa mūsų kūnu ar siela, bet visa mūsų būtis tampa Jo nariu. Šis poveikis priešingas įprastinio maisto poveikiui.
Šv. Augustinas į mūsų Viešpaties lūpas įdeda šiuos žodžius: „Aš esu subrendusių žmonių maistas. Suaukite ir galėsite mane valgyti. Ne jūs pakeisite mane į save, kaip tai atsitinka su kūno maistu, bet aš į save pakeisiu jus.“[28]
Kokį nuostabų dalyką Gerasis Dievas padarė! „Tas, kuris mane valgo, – sako Išganytojas, – taip pat gyvens per mane“ (Jn 6, 57); „Duona, kurią aš duosiu, yra mano Kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51), taigi, maistas, kuris mus perkeičia į mūsų Viešpatį, augina mumyse malonę. Štai toks sakramentinės malonės, Eucharistijos malonės poveikis.[29]
Kunigo padėka
Quid retribuam Domino pro omnibus quæ retribuit mihi? Calicem salutaris accipiam, et nomen Domini invocabo. Laudans invocabo Dominum, et ab inimicis meis salvus ero.
Ką atiduosiu Viešpačiui už visa, ką Jis man davė? Imsiu išganymo taurę ir šauksiuosi Viešpaties vardo. Šlovindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsiu išgelbėtas nuo savo priešų.
Kunigas dėkoja Dievui už šią nuostabią dovaną, kuri jį perkeičia į nukryžiuotąjį Jėzų. Jis pažada dalyvauti išganymo taurėje ir šauktis Viešpaties vardo.
Manau, kad kunigas dėl savo kunigiškojo charakterio, dėl to, kad nepaprasčiausiu, išskirtiniu, paslaptingu būdu gyvena su mūsų Viešpačiu prie altoriaus, dėl to, kad artimiau už visus kitus kūrinius seka mūsų Viešpatį, turi pareigą kartu su Juo nešti Jo kryžių, kartu su Juo daryti atgailą, kartu su Juo aukotis už kitus.
Žinoma, tai yra visų krikščionių, juo labiau vienuolių, pareiga, bet ypač tai yra kunigo gyvenimo dalis. Neįsivaizduoju, kaip galėtų kunigas, kuris kas rytą žengia prie altoriaus, taria konsekracijos žodžius ir nepaprastu būdu susivienija su mūsų Viešpačiu – kokia nesuvokiama privilegija, kurią jam suteikė Gerasis Dievas! – sakyti, kad nėra vienuolis ir dėl to neprivalo ugdyti skaistybės, paklusnumo ir neturto dorybių kaip tie, kurie yra davę vienuoliškus įžadus. Argi ne kunigai turėtų labiausiai sekti mūsų Viešpačiu?
„Kas nori būti mano mokinys[30], – sako Jėzus, – teneša savo kryžių ir teseka manimi.“ Kunigas yra kaip tik tas, kuris turi nešti mūsų Viešpaties Kryžių ir Juo sekti[31].
„Tegul jis kasdien neša savo kryžių[32]“, sako mūsų Viešpats (Lk 9, 23). Jei norime tapti šventi, jei norime laimėti amžinąjį gyvenimą, privalome kasdien nešti savo kryžių paskui mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.[33]
Kunigo komunija. Kristaus Kraujo priėmimas.
Sanguis Domini nostri Jesu Christi custodiat animam meam in vitam æternam. Amen.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraujas tesaugo mano sielą amžinam gyvenimui. Amen.
Karšta meilė, kurią privalome jausti Jėzui, užsidega susijungus su mūsų Viešpaties Krauju, Jo meilės mums išraiška. Mums reikia Viešpaties Kraujo, kad galėtume mylėti Jėzų. Juk Jis pasiaukojo dėl to, kad įrodytų savo meilę mums ir kad mes Jam atsidėkotume savo meile. „To, kuris mus taip mylėjo, kaip galėtume savo ruožtu nemylėti[34]?“[35].
***
Dievas kiekvieną sielą teis pagal jos santykį su nukryžiuotu Jėzumi. Jeigu žmogus turi gyvą santykį su Jėzumi, vadinasi, jis ruošiasi amžinajam gyvenimui ir per Šventosios Dvasios buvimą jo sieloje jau dalyvauja Jėzaus garbėje. Jame pulsuoja Mistinio Jėzaus Kūno gyvybė. „Jei kas nors nepasiliks manyje, jis bus išmestas lauk ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“ (Jn 15, 6).[36]
***
Jėzus ant kryžiaus išreiškia visas dorybes: tikėjimą, viltį, meilę... ir skatina jas ugdyti mus. Iš čia kyla šv. Mišių svarba, nes jos daro mus panašius į Nukryžiuotąjį.[37]
[1] Homilija, Mantes-la-Jolie, 1977 m. liepos 2 d. Magisteriumas dažnai grįžta prie šio mokymo: Inocentas III (1202) kalba apie „vienybės ir meilės dorybę“ (D.S. 782); Florencijos susirinkimas: „Šio sakramento poveikis [yra tas, kad] žmogus inkorporuojamas į Kristų ir suvienijamas su Jo nariais“ (D.S. 1322); Tridento susirinkimas pristato Eucharistiją kaip „tos vienybės ir tos meilės, kuriomis jis norėjo, kad visi krikščionys tarpusavyje būtų suvienyti ir sujungti, simbolį“ (D.S. 1635); Eucharistijos poveikis yra tai, kad „mes būtume surišti glaudžiausiais tikėjimo, vilties ir meilės ryšiais“ (D.S. 1638).
[2] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d.
[3] Pastabos kunigų rekolekcijoms. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 19.
[4] Šiuolaikiniame Šv. Rašto vertime ši psalmė yra 119 (vert. past. ).
[5] Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. rugsėjo 23 d.
[6] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[7] Propter tardiores explicitantur præcepta.
[8] Summa theologiæ, II-II, q. 44, a. 2; šv. Tomas rašo: „Reikėjo duoti ne vien tik Dievo meilės, bet ir artimo meilės įsakymą, dėl tų, kurie, būdami mažiau nuovokūs, taip lengvai nepastebėtų, kad artimo meilė įeina į Dievo meilę.“
[9] Summa theologiæ, III, q. 23, a. 5, ad 1.
[10] Summa theologiæ, III, q. 25, a. 4.
[11] Omnia sua referendo in ipsum; plg. Summa theologiæ, III, q. 44, a. 4; šv. Tomas rašo: „Dievas turi būti mylimas kaip galutinis tikslas, kuriam visi dalykai turi būti skirti.“
[12] Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. kovo 26 d.
[13] Et a te numquam separari permittas.
[14] Šventimų rekolekcijos, Flavigny, 1979 m. birželis.
[15] Rekolekcijos Seserims, Albano, 1976 m. rugsėjis.
[16] Paskaita, Écône, 1975 m. gruodžio 2 d.
[17] Ad medelam percipiendam.
[18] Kunigų rekolekcijos, Paryžius, 1984 m. gruodžio 13 d.
[19] Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis.
[20] Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 1, p. 233. Šv. Tomas mus moko, kad Eucharistija mums atleidžia lengvas nuodėmes, dalį bausmės už nuodėmes ir saugo nuo būsimų nuodėmių (Summa theologiæ, III, q. 79, a. 4-6).
[21] Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandžio 1 d.
[22] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[23] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[24] Et sanabitur anima mea.
[25] Kunigų rekolekcijos, Paryžius, 1984 m. gruodžio 13 d.
[26] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d.
[27] Homilija, Écône, 1975 m. kovo 15 d.
[28] Šv. Augustinas, Išpažinimai, VII knyga, 10 sk., § 16.
[29] Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis.
[30] Si quis vult discipulus meus esse (pagal Lk 14, 27).
[31] Paskaita Seserims, Écône, 1974 m. lapkričio 21 d.
[32] Tollat crucem suam quotidie.
[33] Homilija, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d.
[34] Sic nos amantem, quis non redamaret (Kalėdų giesmė „Adeste fideles“).
[35] Homilija, Flavigny, 1977 m. liepos 5 d.
[36] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 59.
[37] Brilon Wald karmeličių vienuolynas; Écône seminarijos archyvas.