Offerimus tibi, Domine, calicem salutaris, tuam deprecantes clementiam, ut in conspectu divinæ Majestatis tuæ, pro nostra et totius mundi salute, cum odore suavitatis ascendat. Amen.
Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, maldaudami Tavo gerumo, kad ji kaip malonus aromatas pakiltų Tavo dieviškosios Didybės akivaizdon, mūsų ir viso pasaulio išganymui. Amen.
Aukos taurė aukojama taip pat ir už visus žmones. Ji yra visokio gėrio, įvykstančio šiame pasaulyje, sielose ir visuomenėje, šaltinis.
1. Mišios, išganymo šaltinis
Mūsų Viešpaties auka yra žmonijos istorijos centre, ji čia yra tam, kad pašventintų visą žmoniją ir nukreiptų ją į Dievą, kad paskatintų ją apdainuoti Dievo garbę ir šlovę[1].
Svarbiausias kunigo pašaukimas – atnašauti Atpirkimo auką, kad iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ietimi pervertos širdies mums ateitų malonės. Kraujas, ištryškęs iš Jo širdies, buvo išlietas už daugelį. Kodėl už „daugelį“? Todėl, kad daug kas Jį atmeta. Tai nereiškia, kad mūsų Viešpats nenorėjo išlieti savo Kraujo už visus, nes ofertoriumo maldoje yra pasakyta: „Aukojame šią taurę viso pasaulio išganymui[2].“ Bet tikrovėje, deja, kiek sielų atmeta šį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują! Ir štai esminis kunigo vaidmuo: aukoti šį Kraują ir visais sakramentais dosniai dalyti Jo malones[3].
Švenčiausioji Bažnyčia visada mato savo mistinį Sužadėtinį Alyvų sode: parpuolusį, besimeldžiantį, kenčiantį Jėzų! Kenčiantį tiek, kad nuo patiriamo skausmo prakaituoja krauju! Bet koks tad yra šis skausmas? Ar Jėzus neturi palaiminto regėjimo? Net šiame pasaulyje, šioje žemėje Jėzus savo šventoje sieloje turėjo palaimintąjį regėjimą. Kodėl tada Jis šitaip kentėjo? Jis taip kentėjo, kad net angelas turėjo ateiti Jam padėti...
Dėl mūsų nuodėmių, dėl šio pasaulio, kuris nenori Jo priimti. „Pas savuosius atėjo, – sako šv. Jonas, – o savieji Jo nepriėmė[4]“ (Jn 1, 11)!
Kaip tai įmanoma? Didelė paslaptis, didelė šio pasaulio, atmetančio Dievą, atmetančio Atpirkėją, paslaptis!
Dievas sukūrė pasaulį, sukūrė žmones, o žmonės nuo Jo nusisuko. Jau mūsų pirmieji tėvai nusisuko nuo mūsų Viešpaties. Jis juos atpirko savo Kryžiumi, savo Krauju. Jis atėjo į jų tarpą. Jie Jo išsižada; jie Jo nenori, jie Jį nukryžiuoja. O šiandien kokia padėtis!? Kaip Jėzus kentėjo nuo šios vizijos! Kaip pati Švč. Mergelė Marija kankinosi nuo šios minties, kad jos dieviškojo Sūnaus Kraujas nebus priimtas visos žmonijos! Tai buvo jos kančia. Ką gi, tai kartu ir Bažnyčios kančia. Reikia, kad tai būtų ir jūsų kančia. Jei jūs to nesuprantate, jei jūsų nekankina tų sielų, kurios atmeta mūsų Viešpatį, vaizdas, tada jūs nesate tikri Bažnyčios sūnūs. O jūs privalote būti privilegijuotieji Bažnyčios sūnūs. Taigi jūs privalote turėti tokį patį troškimą, kokį turėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus: melstis, aukotis, kentėti, visiškai pasišvęsti Dievui, kad sielos atvertų savo širdis ir priimtų tą Jėzaus Vardą, be kurio nėra išganymo. Jūs būsite besimeldžiančios sielos, kenčiančios sielos, jūs priimsite šią kančią. O tada jūs būsite misionieriai. Matydami pasaulio padėtį, jūs būsite misionieriai, bet pirmiausia taip, kaip jais būna tos kontempliatyvios sielos, kurios užsidaro vienuolynuose. Jūs būsite misionieriai per maldą ir per atgailą. Misionieriai per maldą, misionieriai per atgailą – būtent tokį pavyzdį mums parodė mūsų Viešpats ir būtent to visuomet troško Bažnyčia[5].
2. Mišios, civilizacijos šaltinis
Iš Mišių aukos, nuo Kryžiaus tekančios dorybės pamažu pasklido tarp žmonių. Taip sielose po truputį buvo atstatyta tvarka. Ji buvo atstatyta individuose, šeimose, kaimuose ir visoje visuomenėje. (...) Štai šitaip atsirado krikščioniškoji civilizacija[6].
Krikščioniškosios civilizacijos pagrindas, augimas ir gyvybingumas slypi didžiojoje viešojoje Bažnyčios maldoje, perduodančioje Dievo ir artimo meilės dvasią, teisumo dvasią tiems, kurie tuo gyvena. Visos labdaringos ir šventos iniciatyvos savo pradžią turi toje dvasioje, kuri mums perduodama per sakramentus ir altoriaus auką[7].
Aš mačiau, ką gali šv. Mišių malonė, aš tai mačiau tikrai šventose mūsų katechetų sielose. Šios pagoniškos sielos, kurias pakeitė Krikšto malonė, dalyvavimas šv. Mišiose ir šv. Eucharistijos priėmimas, suprato Kryžiaus aukos paslaptį ir vienijosi su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi Jo Kryžiaus kančiose, aukojo savo aukas ir savo kančias drauge su mūsų Viešpačiu ir gyveno krikščioniškai. (...)
Mačiau šiuos pagonių kaimelius, kurie tapo krikščioniški, kurie pasikeitė ne vien, sakyčiau, dvasiškai ir antgamtiškai, bet ir materialiai, socialiai, ekonomiškai bei politiškai. Šie buvę pagonys tapo žmonėmis, suprantančiais, jog būtina atlikti savo pareigą nepaisant išbandymų, nepaisant aukų, laikytis savo įsipareigojimų ir ypač santuokos įsipareigojimo. Veikiami šv. Mišių aukos, šie kaimeliai po truputį keitėsi, visi jie norėjo turėti savo koplyčią, visi jie norėjo būti lankomi kunigo. Misionieriaus vizitas! Jo būdavo nekantriai laukiama, kad būtų galima prieiti išpažinties ir Komunijos[8].
3. Koplyčia, krikščionijos ženklas
Misijų kraštuose būna nuostabu matyti, kaip stipriai katechumenai, krikščionys, krikščionių bendruomenės yra prisirišę prie savo koplyčios, prie savo kulto vietos. Jie visi nori turėti savo koplyčią. Vos tik susiburia į bendruomenę, jie ima jausti šį poreikį, sužavėti Kryžiaus, mūsų Viešpaties ir savo pačių aukojimosi. Tai pagrindinis momentas krikščionio gyvenime. Ši reakcija yra iš tiesų įkvėpta Šv. Dvasios. Štai čia yra tiesioginis krikščionijos augimo ženklas. Jeigu kaime stovi koplyčia, maldos vieta su altoriumi, su kryžiumi virš altoriaus, reiškiančio mūsų Viešpaties Kalvariją, jo auką, tada galima pasakyti: „O! Šiame kaime yra krikščionių.“ Be abejo, tai būdavo ir kankinystės priežastis, nes pagonys matė savo kultą nykstantį, o savo pasekėjus atsiverčiančius. Kai kurie pagonių vadai buvo tokie įsiutę, kad išžudė misionierius. Tai natūrali velnio reakcija į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžių[9].
4. Krikščioniškoji civilizacija yra tinkama visoms tautoms
Yra visiškai priešinga Bažnyčios tikėjimui sakyti, kad krikščioniškoji civilizacija yra tiesiog Vakarų civilizacija, europietiškoji civilizacija, ir kad iš to plaukia išvada, jog kaip reikią mokėti prisitaikyti prie visokių kultūrų, taip mūsų tikėjimas privaląs prisitaikyti prie kitų civilizacijų. Būtent tai sako mons. Bugninis savo knygoje apie liturginę reformą. Jis sako, kad apaštalavimas tik tada turės poveikį, kai liturgija bus pritaikyta prie visokių civilizacijų ir kultūrų. Tai jis vadina inkultūracija. (...) Tačiau, kaip labai gerai pasakė šv. Pijus X savo laiške apie Sillon[10], krikščioniškosios civilizacijos nereikia išrasti, ji egzistavo ir visada egzistuos, ji yra nesikeičianti, nes krikščioniškosios civilizacijos šaltinis yra visos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dorybės, tekančios iš Jo Kančios, Jo Dievystės, tarpininkaujant Jo žmogystei[11]. Jos pradžia yra mūsų Viešpaties pavyzdys, visos krikščioniškosios dorybės ir jo mums teikiama malonė – štai kas yra krikščioniškoji civilizacija! Ji tinka visiems žmonėms. Iš tiesų, kuo labiau visuomenė dėl gimtosios nuodėmės yra apimta ydų, tuo labiau ją reikia apvalyti, pašventinti mūsų Viešpaties Kančia, kad ji taptų krikščioniška[12].
Gimtosios nuodėmės žaizdos pasilieka net ir po krikšto: neišmanymo žaizda (išminties dorybės netekimas), apakinanti mūsų protą; piktybės žaizda (teisingumo dorybės netekimas), trukdanti mums kiekvienam, tai yra Dievui ir artimui atiduoti tai, kas jam priklauso, ir skatinanti žmogų galvoti tik apie save; silpnumo žaizda (tvirtumo dorybės praradimas), pasireiškianti nepastovumu; geidulingumo žaizda (saikingumo dorybės praradimas), sutrikdanti saiką ir santūrumą, kuriais vadovaudamiesi turime naudotis šio pasaulio gėrybėmis. Šios gilios žaizdos gali užsiverti tik per auką, tik per atsižadėjimą. Sugrįžimas prie tvarkos reikalauja aukos. Todėl mūsų Viešpats nugalėjo velnią, sunaikino nuodėmę ir atstatė tvarką per savo Kryžių. O Kryžius – tai šv. Mišios. Mišios kasdien primena krikščionims, kad jie turi gyventi aukos gyvenimą[13].
[1] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[2] Pro totius mundi salute.
[3] Homilija, kunigystės šventimai, Écône, 1980 m. rugsėjo 20 d.
[4] In propria venit et sui eum non receperunt.
[5] Homilija, sutanos ir tonzūros priėmimas, Écône, 1982 m. vasario 2 d.
[6] Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodžio 3 d.
[7] „1963 m. kovo 25 d. laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Vyskupas kalba, p. 15 – 16.
[8] Kunigystės jubiliejus, Paryžius, 1979 m. rugsėjo 23 d.
[9] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[10] Žurnalas, įkurtas M. Sangnier 1894 m., davęs pavadinimą socialinės katalikybės krypčiai, pasmerktai Pijaus X 1910 m. (vert. past.).
[11] Laiškas apie Sillon, 1910 m. rugpjūčio 25 d.: „Krikščioniškosios civilizacijos nebereikia išrasti, nei statyti debesyse. Ji buvo, ji yra: tai krikščioniškoji civilizacija, katalikiška valstybė. Reikia ją atstatyti ant jos prigimtinių ir dieviškų pamatų: Omnia instaurare in Christo.“
[12] Rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[13] Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. gruodžio 3 d.