Aukos malda: „Hanc igitur“
„Hanc igitur oblationem servitutis nostræ, sed et cunctæ familiæ tuæ, quæsumus, Domine, ut placatus accipias: diesque nostros in tua pace disponas, atque ab æterna damnatione nos eripi, et in electorum tuorum jubeas grege numerari. Per Christum Dominum nostrum. Amen.“
„Taigi šią mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką prašome, Viešpatie, palankiai priimti. Įkurdink mūsų dienas savo ramybėje, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir įskaityk į savo išrinktųjų būrį. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“
Ištiesęs rankas virš ostijos ir taurės, kunigas prašo Dievą priimti Mistinio Kūno narių auką, sujungtą su Kristaus, Kunigo ir Aukos, atnaša.
1. Mūsų Viešpats jungia savo Mistinį Kūną su Aukos atnašavimu
Neįmanoma įsivaizduoti didesnės vienybės tarp Mistinio Kūno narių ir jo Galvos, tarp tikinčiųjų ir mūsų Viešpaties, nes Mistinio Kūno nariai su Juo susivienija dalyvaudami mūsų Viešpaties malonėje ir Jo prigimtyje.
Mistinio Kūno nariai tam tikra prasme yra Jėzaus Kristaus tęsinys. Mišiose ir aukotojas, ir auka yra pats mūsų Jėzus Kristus, o mes esame tiek kunigai ir aukos, kiek esame susivieniję su Juo. Mes aukojamės kartu su mūsų Viešpačiu, bet tikrasis Kunigas ir Auka yra Jis pats. Jis mus įtraukia į Aukos atnašavimą kaip savo Mistinio Kūno narius. Neįmanoma įsivaizduoti nieko gražesnio, gilesnio, labiau paguodžiančio nei šis atnašavimas, nes neįmanoma įsivaizduoti tobulesnės aukos. Ji nebūtų įmanoma, jei per pašvenčiamąją malonę nebūtume susivieniję su mūsų Viešpačiu. Galėtume mėginti aukoti Gerajam Dievui savo sielas, savo širdis, savo kūnus, net savo gyvybę, bet patys matote, koks tai būtų skirtumas! Kadangi būtume atsiskyrę nuo mūsų Viešpaties ir susitepę gimtąja nuodėme, mūsų atnaša nepasiektų Dievo, nes be malonės būtume tik nusidėjėliai.
Tačiau dabar, kai esame apvalyti nuo nuodėmių mumyse esančios pašvenčiamosios malonės, kai esame Jėzaus Kristaus broliai, dalyvaujantys Jo dieviškoje prigimtyje, mūsų atnaša įgauna mūsų Viešpaties atnašos svorį – tiek, kiek būname su Juo susivieniję[1].
2. Aukokimės su mūsų Viešpačiu kaip meilės aukos
Prie altoriaus jungiamės prie didžiosios mūsų Viešpaties maldos.
Jei norime iš tiesų puoselėti religijos dorybę ir būti iš tiesų religingos sielos, tai pasieksime prie altoriaus, vienydamiesi su mūsų Viešpačiu. Tai pati gražiausia malda, kokią galėtume sugalvoti: aukoti save su mūsų Viešpačiu prie altoriaus[2].
***
Visą šį pasaulį Dievas sukūrė Kryžiui, sielų atpirkimui, šventajai Mišių aukai, kunigams, tam, kad sielos galėtų su Juo vienytis, ypač kaip aukos šv. Eucharistijoje. Jėzus Kristus mums save duoda kaip Auką, kad drauge su juo aukotume savo gyvenimą ir dalyvautume ne tik savo, bet ir kitų sielų atpirkime[3].
***
Kai kunigas rengia sielas gyventi ir dalyvauti mūsų Viešpaties aukoje, kai vienijasi meilės ugnyje dėl Dievo garbės ir artimo meilės, kai gyvena kaip meilės auka pagal Jėzaus ir Marijos pavyzdį – tada jis gyvena dangišką, dievišką malonės gyvenimą. Toks gyvenimas yra visas nukreiptas į auką, jis kyla iš Kryžiaus aukos, iš pervertos Jėzaus ir Marijos širdies[4].
3. Vienuoliai ir krikščionys privalo aukotis kaip aukos
Kas yra vienuolis? Kas yra vienuolė? Tai yra tie, kurie aukojasi kaip aukos ant altoriaus. Jei nebetikime šventąja Mišių auka, rytoj nebebus vienuolių. Greitai nebebus nė krikščionių, nes buvimo krikščioniu prasmė yra aukotis ant altoriaus drauge su mūsų Viešpačiu. Štai kodėl būtina kuo greičiau grįžti prie tikėjimo į šv. Mišių auką[5].
***
Religiniai įžadai yra realus mūsų Viešpaties aukos, Mišių aukos pritaikymas. Be abejo, ne visi žmonės yra įpareigoti atlikti šiuos įžadus, bet tie asmenys, kurie pasišvenčia Gerajam Dievui, privalo žinoti, kad šie įžadai turi gilią, antgamtinę vertę, kad jie yra tarsi mūsų Viešpaties aukos vaisius... Mūsų Viešpats visiškai atsidavė savo Tėvo garbei ir sielų išganymui, o vienuoliai dalyvauja šioje Jėzaus Kristaus aukoje, be išlygų atiduodami visą savo gyvenimą.
Nėra nieko gražesnio, didingesnio, kilnesnio ir veiksmingesnio, kaip šiais įžadais neišardomai susisieti su mūsų Viešpaties auka, o tai reiškia – ir su tikrosiomis šv. Mišiomis, kurioms norime likti ištikimi, nes jos yra Dievo gailestingumo išraiška ir mūsų Viešpaties aukos įgyvendinimas šiame pasaulyje[6].
Quam oblationem
„Quam oblationem tu, Deus, in omnibus, quæsumus, bene†dictam, adscri†ptam, ra†tam, rationabilem, acceptabilemque facere digneris: ut nobis cor†pus, et san†guis fiat dilectissimi Filii tui Domini nostri Jesu Christi.“
„Šią atnašą, meldžiame Tave, Dieve, teikis padaryti visais atžvilgiais palai†mintą, pripa†žintą, patvir†tintą, vertą ir priimtiną, kad ji mums taptų Tavo mylimiausiojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kū†nu ir Krau†ju.“
Kokia buvo Jėzaus Kristaus pasirinkta priemonė dieviškajam gyvenimui perduoti? Kryžiaus auka, t. y. kruvinas savo žmogiškos gyvybės paaukojimas, išreiškiantis Jo Sielos pasiaukojimą Tėvui, gyvas ir apčiuopiamas amžinos Sūnaus dovanos Tėvui atvaizdas.
Nuostabiu savo visagalybės sumanymu Jis šį savo pasiaukojimą – tik nekruvinu būdu – paliko Bažnyčiai eucharistinėje aukoje, realiai sudabartinančioje Jo auką ant Kryžiaus.
Ši auka ir yra didžioji mūsų Viešpaties malda. Ji veiksmingai atgimdo sielas[7].
***
Vienintelis skirtumas tarp Kryžiaus aukos ir Mišių aukos yra tai, kad pirmoji yra kruvina, o antroji – nekruvina. Mišiose taip pat yra Kraujas, bet mes, žinoma, jo nematome tekant. Kalvarijoje žmonės matė srūvantį Jėzaus Kraują, o altoriaus aukoje jo nematome. Tai vienintelis skirtumas. Tai ta pati auka, tas pats ją aukojantis kunigas, ta pati aukojama atnaša, kaip ir Kalvarijoje[8].
***
Štai ką apie Eucharistiją kaip auką sako Tridento Susirinkimo katekizmas[9]:
„Mes skelbiame, kad auka, įvykstanti Mišiose, yra ta pati auka, kuri buvo paaukota ant Kryžiaus, nes yra tik viena ir ta pati Atnaša, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris vieną kartą kruvinu būdu pasiaukojo ant Kryžiaus. Nėra dviejų ostijų, vienos kruvinos, o kitos – nekruvinos, yra tik viena. Yra tik viena ir ta pati Atnaša, kurios pasiaukojimas atnaujinamas kiekvieną dieną Eucharistijoje nuo tada, kai Viešpats įsakė: „Tai darykite mano atminimui“[10].
***
Keletas Bossuet minčių apie šv. Mišias, mano nuomone, puikiai tinka kaip įžanga į šventąją Mišių auką:
„Dievui nepatiktų, jei užmirštume šventąjį aukos veiksmą ir konsekracijos paslaptį! Matau altorių, ant jo ruošiamasi aukoti auką, krikščionių auką, tyrą auką, apie kurią parašyta, „kad ji turi būti aukojama nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo“ (Mal 1, 11). (...) Ant altoriaus matau duonos gabalėlį, daugių daugiausia – keletą gabalėlių, truputį vyno taurėje. Daugiau ir nereikia norint atlikti pačią švenčiausią, didingiausią ir brangiausią auką, kokią tik galima įsivaizduoti. Tačiau argi šioje aukoje nėra jokio kūno ir jokio kraujo? Bus kūnas, bet ne paskerstų gyvulių kūnas; bus kraujas – Jėzaus Kristaus Kraujas; maža to, šis Kūnas ir Kraujas bus mistiškai atskirti. O iš kur atsiras šis Kūnas, iš kur atsiras šis Kraujas? Jis atsiras iš šios duonos ir šio vyno; pasigirs visagalis žodis ir padarys iš šios duonos Išganytojo Kūną, o iš šio vyno – Jo Kraują. Visa tai įvyks tą pačią akimirką, kai šis žodis bus ištartas, nes tai tas pats žodis, kuris padarė dangų ir žemę, ir visa, kas yra danguje bei žemėje. Tas pats žodis, kuris, ištartas Dievo Sūnaus per Paskutinę vakarienę, pavertė duoną Jo Kūnu, o vyną – Jo Krauju. Savo apaštalams Jis įsakė: „Darykite tai“, ir jie mums patvirtino, kad tai bus daroma „iki Jis ateis[11]“ (1 Kor 11, 26); iki Paskutiniojo teismo. Taigi tas pats žodis, pakartotas Jėzaus Kristaus tarnų, turės tą patį poveikį per amžius. Duona ir vynas pasikeičia; jų vietą užima Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. (...) Dėl šio žodžio čia nelieka nieko kito kaip tik Kūnas ir Kraujas. Jie yra kartu nuo tada, kai Jėzus prisikėlė, nes nuo to laiko Jis nebemiršta. Tačiau tam, kad šis nebemirštantis Jėzus būtų pažymėtas mirties, kurią Jis tikrai iškentėjo, ženklu, žodis padeda Kūną vienoje, o Kraują kitoje pusėje, kiekvieną iš jų – po skirtingu pavidalu. Štai tad Jis, tas Jėzus, pažymėtas savo mirties ženklu, kitados buvęs mūsų Auka savo Kraujo išliejimu, o šiandien vis dar esąs mūsų Auka nauju būdu, mistiniu šio Kraujo ir Kūno atskyrimu[12]!“
„Kaip visa tai įvyko? „Dievas taip pamilo pasaulį!“ (Jn 3, 16). Mums telieka tuo tikėti ir drauge su mylimiausiuoju mokiniu tarti: „Mes įtikėjome meile, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Koks gražus tikėjimo išpažinimas! Koks gražus simbolis! Kuo tiki, krikščioni? Tikiu meile, kuria Dievas mane myli. Tikiu, kad Jis man atidavė savo Sūnų; tikiu, kad Jis tapo žmogumi; tikiu, kad Jis tapo mano auka; tikiu, kad Jis tapo mano maistu ir atidavė man savo Kūną valgyti, o savo Kraują gerti; tikiu, kad Jis esmingai prisiėmė ir paaukojo vieną ir kitą. Bet kodėl tuo tiki? Todėl, kad tikiu Jo meile, kuri gali tai, kas man neįmanoma, kuri to nori, kuri tai daro. Dar kartą klausti „kodėl“ reikštų netikėti jos galia[13].“
Ši graži Bossuet citata, parašyta nuostabiu stiliumi, mums paaiškina, kas yra Mišių auka[14].
***
Visoje žmonijos istorijoje nėra nieko didingesnio ir gražesnio už mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paskutinį atodūsį, už Jo Sielos paaukojimą savo Tėvui. Tą akimirką, kai Jis šį atodūsį iškvėpė, viskas buvo atlikta. Mūsų Viešpats pats tai pasakė: „Atlikta[15]“ (Jn 19, 30), t. y. mano meilė mano Tėvui pagaliau tobulai išreikšta. „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią[16]“ (Lk 23, 46). Ar mūsų Viešpats galėjo padaryti ką nors didingesnio ir tauresnio? Šis Dievo Sūnaus meilės savo Tėvui veiksmas suteikė Dievui, švč. Trejybei, begalinę garbę, o mums atvėrė dangaus vartus. Koks nuostabus dalykas! Maža to, šis veiksmas yra atnaujinamas ant mūsų altorių; kaip tik tai tęsiasi ant mūsų altorių – begalinės mūsų Viešpaties meilės savo Tėvui veiksmas, teikiantis garbę savo Tėvui. Turime jungtis su mūsų Viešpačiu, kad taip pat teiktume garbę dangiškajam Tėvui, švč. Trejybei – per Jėzų Kristų, su Jėzumi Kristumi, Jėzuje Kristuje[17].
***
Šv. Mišios, būdamos ir auka, ir sakramentas, padaro, kad mūsų Viešpats taptų esantis savo atperkamojoje aukoje.
Be galo svarbu kontempliuoti šventąsias Mišias, t. y. kontempliuoti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ant Kryžiaus (...) ir tame Kryžiuje matyti Dievo meilės viršūnę. Mūsų Viešpatį galima apibrėžti kaip meilę, nuėjusią iki savęs paaukojimo. Jėzus Kristus parodė meilę savo Tėvui ir savo artimui pasiaukodamas iki galo, iki paskutinio savo Kraujo lašo. Kaip tik tai visada buvo pagrindinis Bažnyčios kontempliacijos objektas. Tiesa, iškilus protestantizmui tai šiek tiek buvo išleista iš akių, galbūt dėl to, kad buvo visiškai pagrįstai itin akcentuojamas sakramentinis Eucharistijos aspektas, truputį paliekant šešėlyje jos, kaip aukos, aspektą. Tačiau tai yra ta pati tikrovė – ir auka, ir sakramentas įgyvendinami per konsekraciją, konsekracijos žodžiais. Anuomet buvo norima pabrėžti sakramentinį Eucharistijos aspektą, nes tuo laiku protestantai ir dauguma kitų eretikų neigė Tikrąjį Buvimą. Taigi buvo pabrėžiamas tikrasis Jėzaus buvimas Švč. Sakramente. Vis dėlto manau, kad mūsų laikais reikia vėl sugrąžinti pagarbą mūsų Viešpaties aukai, žinoma, nepamirštant Švč. Sakramento, nepamirštant Tikrojo Buvimo. Tačiau šis sakramentas vaizduoja Atnašą, Atnašą, besiaukojančią ant Kryžiaus ir Mišiose, kuriose dalyvaujame[18].
***
Reikia pripažinti, kad ne visada skiriama pakankamai vietos – netgi Bažnyčios mokyme ir katekizmuose – Kryžiaus aukai, nenutrūkstamai vykstančiai ant mūsų altorių. Linkstama visą dėmesį skirti Eucharistijai ir tik atsitiktinai užsiminti apie auką. Tai kelia didelį pavojų tikinčiųjų tikėjimui, ypač atsižvelgiant į tai, kaip aršiai protestantai puola aukos sampratą. Velnias neapsigauna, atkakliai siekdamas pašalinti auką. Jis žino, kad taikosi į pačią mūsų Viešpaties išganymo darbo širdį ir kad pagarbos šiai aukai sunaikinimas sukels visos katalikybės griūtį, visose srityse[19].
Kryžiaus ženklai virš ostijos ir taurės
Kalbėdamas maldą „Quam oblationem“, kunigas tris kartus peržegnoja abi atnašas, paskui vieną kartą – taurę ir vieną kartą – ostiją. Bažnyčia visada prašo malonės dėl mūsų Viešpaties Kryžiaus nuopelnų. Būtent dėl jo nuopelnų ir įvyks transsubstanciacija. Šie kryžiaus ženklai mus veda į Kalvariją, kur mūsų Viešpats tobulai įgyvendino Evangelijos palaiminimus.
Galima daug ko išmokti ir suprasti apmąstant, kaip mūsų Viešpats ant Kryžiaus įgyvendina visus aštuonis Evangelijos palaiminimus. Jei norime dalyvauti šiuose palaiminimuose, kurie yra tarsi Šventosios Dvasios mūsų sieloms suteikta karūna ir kurie mus paruošia gyvenimui danguje, turime dalyvauti ir mūsų Viešpaties gyvenime bei Jo Kryžiuje. Dvasinio gyvenimo viršūnėje, t. y. virš įprastų dorybės aktų, virš Šventosios Dvasios vaisių yra palaiminimai. Jie yra Dievo darbo mumyse vainikavimas, paskutinis, pats aukščiausias To, ką Tėvas teikėsi mums atsiųsti mūsų pašventinimui, t. y. Šventosios Dvasios, buvimo mumyse padarinys, dangiškosios laimės nuojauta.
Viešpats mus supažindino su palaiminimais Kalno pamoksle, nuo kurio prasidėjo Jo viešojo gyvenimo laikotarpis. „Palaiminti, – sakė Jis, – beturčiai dvasioje, nes jų dangaus karalystė. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie verkia, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 3-5).
Jis aštuonis kartus pakartoja tą patį žodį „palaiminti“, kaskart su juo susiedamas kai ką kita ir nustebusio pasaulio akivaizdoje paskelbdamas tai, ką krikščionys pavadino aštuoniais palaiminimais. Peržvelkime šiuos palaiminimus ir pamėginkime juos pritaikyti Jėzaus Kristaus Kryžiui, mūsų nukryžiuotajam Viešpačiui. Pamatysime, kaip nuostabiai jie čia tinka.
- Neturtas, neturto dvasia. Jei yra tokia vieta, kur mūsų Viešpats yra beturtis, kur Jis parodo savo neturtą, tai, be abejo, yra Kryžius. Kas Jam liko? Net savo motiną atiduoda šv. Jonui. Mokiniai Jį apleido. Jis iš tiesų yra visiškai apleistas: „Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Šią neturto dvasią Jėzus įgyvendina tikrai ypatingu būdu.
- Romumas. Mūsų Viešpats yra Avinėlis, aukojamas velykinis Avinėlis. Jis romus kaip avinėlis: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Jis buvo paaukotas kaip avinėlis, kuris nesipriešina, nors galėjo tai padaryti: „Jei norėčiau, galėčiau atsisiųsti legionus angelų“. Bet ne, Jis iš tiesų atsidavė savo budeliams kaip avinėlis.
- Ašaros. Mūsų Viešpats verkė kruvinomis ašaromis. Ko dar galima reikalauti? „Palaiminti, kurie verkia.“
- Teisybės alkis ir troškulys. Ar be Kryžiaus dar yra kas nors, kas galėtų pašalinti neteisybę ir atstatyti teisingumą? Atstatyti teisingumą savo Tėvo atžvilgiu ir atgaivinti artimo meilę – tai turbūt buvo pagrindinis mūsų Viešpaties troškimo užkopti ant Kryžiaus tikslas.
- Gailestingumas. Kur mūsų Viešpatį rasime gailestingesnį, negu ant Kryžiaus? Jo gailestingoji širdis trokšta ateiti mums į pagalbą ir išganyti sielas. Kaip Jis galėjo geriau įgyvendinti šį savo troškimą?
- Širdies tyrumas. Jeigu kur nors egzistuoja tyra širdis, tai visų pirmiausia yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus širdis. Jo širdis yra visiškai nukreipta į savo Tėvą, pripildyta meilės savo Tėvui ir visai žmonijai. Iš šios pervertos širdies išeis visos tyros širdys, kurios pasirodys vėliau. Jo širdis padarys sielas tyras. Ji bus bet kokios mergystės, bet kokios skaistybės šaltinis.
- Taikos meilė. Ką gi daugiau mūsų Viešpats nuveikė ant Kryžiaus, jei ne atstatė taiką? Mūsų Viešpats atėjo į pasaulį tam, kad numaldytų Dievo pyktį ir atstatytų taiką.
- Persekiojimai, iškentėti dėl Dievo. Kas gi yra Nukryžiuotasis, jei ne tas, kuris persekiojamas dėl Dievo?
Matome, kad ant Kryžiaus palaiminimai įgyvendinami pačiu tobuliausiu įmanomu būdu.
Taigi, jei ir mes norime siekti šių palaiminimų, kurie yra galutinis Šv. Dvasios gyvenimo sielose vaisius ir kurie ruošia mūsų sielas dangui, ką gi, dalyvaukime Jėzaus Kryžiuje!
Neišsigąskime jokių, nei didelių, nei mažų, sunkumų, išbandymų ir kančių. Tokia yra gyvenimo dalia.
Kaip gerai sakoma „Kristaus sekime“, visi patiria kančių, bet yra didelis skirtumas tarp tų, kurie kenčia krikščioniškai, t. y. vienybėje su mūsų Viešpačiu, siekdami laimėti dangų, išgelbėti sielas bei atsiteisti už savo nuodėmes, ir tų, kurie prieš kančią maištauja. Būtų tikra nelaimė, jei mes, kurie atidavėme savo gyvenimą Gerajam Dievui, kurie norime visą savo gyvenimą pašvęsti Gerajam Dievui, būtume panašūs į tuos, kurie nieko apie kančią nesupranta. Noriai, susivieniję su mūsų Viešpačiu, priimkime visokius sunkumus, išbandymus bei nesėkmes, ir mūsų širdys prisipildys džiaugsmo. Kuo labiau sieksime evangelinių palaiminimų, kuo labiau priimsime įvairius kryžius, sekdami mūsų Viešpaties pavyzdžiu, tuo laimingesni būsime, tuo daugiau džiaugsmo pripildys mūsų sielas[20].
[1] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[2] Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. gruodžio 2 d.
[3] Homilija, Écône, 1982 m. birželio 29 d.
[4] Pastabos kunigų rekolekcijoms, 1983 m. rugsėjo 5-9 d. Écône seminarijos archyvas, O mysterium Christi, p. 3.
[5] Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.
[6] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 2 d.
[7] Vyresniųjų susirinkimas, 1960 m. balandžio 17 d., Dakaro vyskupija, p. 5-6, Écône seminarijos archyvas.
[8] Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 2 d.
[9] Catéchisme du concile de Trente, sk. 20, § 8, p. 246.
[10] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[11] Donec veniat.
[12] Méditations sur les Évangiles (Evangelijų meditacijos) (Paskutinė vakarienė, pirmoji dalis, LVII diena, Auka).
[13] Méditations sur les Évangiles (Evangelijų meditacijos) (Paskutinė vakarienė, pirmoji dalis, XXVI diena, Jėzus Kristus, mūsų Auka ir mūsų maistas).
[14] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[15] Consummatum est.
[16] Pater, in manus tuas commendo spiritum meum.
[17] Homilija, Lozana, 1978 m. liepos 9 d.
[18] Dvasinė paskaita, Écône, 1982 m. gruodžio 2 d.
[19] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 58.
[20] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.