Reforma ir tikėjimo įstatymas[1]
Trijų pagrindinių su Mišiomis susijusių dogmų užtemdymas Naujojoje tvarkoje
Norėdami įvertinti šios reformos dogmatinę, moralinę ir dvasinę reikšmę, turime trumpai prisiminti nepajudinamus katalikų tikėjimo principus apie tai, kas iš esmės sudaro šventąsias Mišias. Šios tiesos priklauso „apibrėžtam dieviškajam katalikų tikėjimui“[2]. Taigi, tai yra dogmos, todėl kas tuo netiki, yra nuo Bažnyčios atsiskyręs eretikas.
Pirmoji tiesa: „Mišiose Dievui aukojama tikra ir derama auka.“[3] Turime pridurti – apie tai plačiau pakalbėsime vėliau, nagrinėdami naująsias Mišias – kad ši auka yra permaldaujamoji auka.[4]
Antroji dogma: „Ostija, arba auka, yra pats Kristus, esantis duonos ir vyno pavidalais.“[5]
Ir pagaliau trečiasis teiginys: „Kunigai, ir tik jie vieni, yra kulto tarnai.“[6]
Akivaizdu, kad šios trys fundamentalios tiesos naujosiose Mišiose yra mažų mažiausiai užtemdytos. Tai galime lengvai įrodyti tiek vidiniais argumentais, tai yra nagrinėdami pačią Novus ordo, tiek išoriniais argumentais – tuo, ką apie ją kalba pašaliniai asmenys, ir iš šios reformos plaukiančiais padariniais. Šią išvadą ypač pagrindžia vidiniai argumentai, tai yra pačių naujųjų Mišių analizė.[7]
Arkivysk. Lefebvreʼas toliau detaliai pailiustruoja šių trijų dogmų užtemdymą Naujojoje tvarkoje.
Naujosios Mišios ir auka
Naujoji tvarka užtemdo aukos idėją. Kai kurių maldų ir kai kurių liturginių gestų pašalinimas paslepia aukojamąjį Mišių pobūdį. Pačios bažnyčios nebėra centruotos į altorių.
1. Aukos liturgijos nebuvimas
Naujosiose Mišiose praktiškai yra tik dvi dalys: Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija. Nebėra Aukos liturgijos. Todėl tuoj pat po greitų žodžių, pasakytų apie konsekraciją, pereinama prie Eucharistijos, tai yra prie eucharistinės duonos dalinimo. Sumažinta tai, kas yra Mišių centras, tai, kas iš tiesų yra Mišių auka.[8]
2. Permaldavimą išreiškiančių maldų pašalinimas
Naujojoje tvarkoje išimti visi tekstai, labai aiškiai patvirtinantys esminį, permaldaujamąjį, Mišių tikslą. Palikta viena ar dvi vos juntamos aliuzijos. Tai buvo padaryta todėl, kad permaldaujamąjį Mišių tikslą neigia protestantai.[9]
***
Buvo pašalintos maldos, aiškiai išreiškiančios permaldavimo idėją: ofertoriumo maldos ir maldos, kunigo kalbamos prieš komuniją. Taip pat pašalinta malda į Švč. Trejybę Mišių pabaigoje „Placeat tibi“, kuri baigiasi žodžiais: „o man ir visiems, už kuriuos ją paaukojau, tau pasigailint, būtų išganinga (arba permaldaujamoji, lot. propitiabile).“[10]
***
Aukos termino visiškai nėra antrajame, vadinamajame šv. Ipolito kanone[11].
Taigi, aukos idėjos sumenkinimas naujajame rituale akivaizdus, nes pats aukos terminas retai vartojamas, o jei vartojamas – tai protestantiška prasme. Protestantai pripažįsta, kad Mišios yra auka, bet tik šlovinimo arba eucharistinė auka. Jie neigia, kad Mišios yra ir permaldaujamoji auka.[12]
3. Pašalinimas, įkvėptas protestantizmo
Kai sakome: „Naujosiose Mišiose prarandama aukos idėja“, novatoriai atsako: „Ne, pažiūrėkite, štai čia yra žodis „auka“, ten irgi.“ Iš tiesų, žodis „auka“ kartais vartojamas... Tačiau protestantai taip pat pripažįsta aukos idėją Mišiose, bet tik eucharistinės (dėkojimo), šlovinimo, garbinimo aukos idėją, o ne permaldavimo aukos idėją, kuri katalikiškose Mišiose yra esminė. Kaip tik šiuo klausimu Tridento Susirinkimas priėmė prieš protestantus nukreiptus sprendimus. Taigi, tai labai rimtas dalykas: pašalinti visas maldas, kurios kalba apie permaldaujamąją auką.[13]
***
Nelaimei, posusirinkiminių reformų rezultatas buvo aukos idėjos, per Mišias besitęsiančios Kryžiaus kančios idėjos sunykimas. Novatoriai jos nepaneigė, bet apie ją nebekalba. To pasekmė: žmonės ją pamiršta, apie ją nebegalvoja. Žinoma, šios naujos posusirinkiminės liturgijos kūrėjai nepaneigė Mišių aukos, tačiau faktas, kad jie taip pabrėžia stalą, valgį ir Eucharistiją, nutylėdami auką arba bent jau užsimindami apie ją retkarčiais, kad nebūtų apkaltinti ją ignoruoją, skatina žmones nebetikėti Kalvarijos verte.[14]
***
Būčiau galėjęs jums atnešti knygą, kurią išleido katalikiška leidykla „Cerf“. Ji vadinasi: „Penkiolika vyskupų dėsto Katalikų Bažnyčios tikėjimą“ (Quinze évêques disent la foi de l'Église catholique). Trys iš šių penkiolikos vyskupų yra kardinolai. Blogiausias iš knygos skyrių tikriausiai yra Araso vyskupo straipsnis apie Mišias. Jis rašo: „Buvo sakoma, kad Mišių aukos tikslas – atsiteisimas, tas baisus žodis „atsiteisimas“.“ Jis teigia, kad šis terminas kilo iš viduramžiškos idėjos, vaizduojančios Dievą Tėvą kaip griežtą valdovą, reikalaujantį kraujo už mūsų nuodėmes, tarsi Dievas Tėvas būtų koks nors kraugerys budelis, norintis paaukoti savo Sūnų ir trokštantis savo Sūnaus kraujo.
Tačiau Tridento Susirinkimas aiškiai teigia, kad mūsų Viešpats atidavė savo gyvybę permaldavimui už mūsų nuodėmes, vadinasi, atsiteisimui, nes tai yra tik kitas žodis, reiškiantis tą patį dalyką. Tokia pati Kristaus aukos samprata randama ir šv. Pauliaus laiškuose. Jeigu pašalinsime šią permaldaujamosios aukos idėją, neliks nieko kito, kaip tik išmesti į ugnį visus šv. Pauliaus laiškus. Tad ką tie vyskupai supranta apie Mišių auką?[15]
4. Auką simbolizuojančių gestų pašalinimas
Norint tinkamai įvertinti naująjį ritualą, reikia atsižvelgti ne vien į jo tekstus, bet ir į visus įsakytus ritualinius veiksmus bei gestus: priklaupimus, kryžiaus ženklus (peržegnojimus), nusilenkimus (...) ir netgi liturginių objektų pakeitimą[16].
***
Taigi iš I kanono (I eucharistinės maldos) buvo pašalinti visi kryžiaus ženklai! Kartą aukojau Mišias, jei neklystu, Šveicarijos karmeličių vienuolyne. Karmelitės neturėjo naujojo mišiolo. Joms buvo duotas senasis mišiolas, tačiau priterliotas reformatorių. Kiekvienas kryžiaus ženklas buvo apibrauktas raudonai, tuo norint parodyti, kad jis panaikintas. Raudonai užbrauktos buvo ir nuorodos dėl priklaupimų. Galėjau vienu žvilgsniu pamatyti visą kanono pakeitimą. Ak, užtikrinu jus, I kanonas[17] nebėra Romos Kanonas. Tai netiesa! Viskas buvo pakeista! Daugiau jokių priklaupimų, jokių kryžiaus ženklų! Tai pasibaisėtina! Kryžiaus ženklas aiškiai rodė, kad Mišios tikrai susijusios su Kryžiaus auka. Nesakykime, kad tai smulkmenos. Tai nėra smulkmenos. Tai gestai, turintys prasmę ir vertę.[18]
***
Kitas pavyzdys: aukos didingumas reikalauja, kad altorius būtų padarytas iš solidžios medžiagos ir vienaip ar kitaip pritvirtintas prie žemės. Jis turėtų būti akmeninis ir pritvirtintas prie šventovės grindų. Bažnyčia nuo IV a. įsakė naudoti altoriaus akmenį. Be abejo, ši praktika jau egzistavo, ir popiežius, įsakydamas aukai naudoti altoriaus akmenį, tik patvirtino tai, kas turbūt vyko nuo pat pradžių.
Taigi altoriaus akmuo buvo pašalintas – jis nebeprivalomas. Altorių pakeitė paprastas stalas, labiau išreiškiantis valgio, o ne aukos idėją. Tai, be jokios abejonės, nesuteikia Mišioms, tikrai aukai, daugiau garbingumo ir šventumo.[19]
***
Altoriaus akmens pašalinimas reiškia ir kankinių, kurie pasiaukojo, kurie išliejo savo kraują dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus, relikvijų pašalinimą. Dingo kankinių kraujo ir mūsų Viešpaties Kraujo vienybė, kurią išreiškė šventųjų relikvijų buvimas altoriaus akmenyje. Jau nebeišreiškiamas šis gražus ryšys tarp šventųjų aukos ir ant altoriaus besiaukojančio Kristaus aukos. Kaip jie galėjo pašalinti šiuos dalykus? Tai neįtikėtina![20]
***
Kartą kardinolui Seperiui pasakiau: „Žiūrėkite, kaip sumenkinta aukos idėja.“ Bažnyčia visada turėjo aukos sampratą. Netgi sakyčiau, kad ji įrašyta į žmogaus prigimtį. Atnašauti aukas žmogui yra įgimta. Visos aukos vyko ant akmens, ant kai ko tvirto. O jie pašalino altoriaus akmenį![21]
***
Altoriaus akmens pašalinimas, vienu uždangalu uždengiamo stalo įvedimas, Mišių laikymas kunigui atsisukus į žmones, ant patenos, o ne ant korporalo gulinti Ostija, leidimas naudoti paprastą duoną ir iš įvairių, netgi pigiausių, medžiagų pagamintus indus bei daug kitų detalių prisideda prie to, kad dalyvaujantieji Mišiose nesąmoningai persiima protestantiškomis idėjomis, iš esmės prieštaraujančiomis katalikų doktrinai.[22]
5. Altoriaus kryžius pašalintas arba nustumtas į šalį
Daugumoje vietų taip pat buvo pašalinti – arba bent jau nustumti į šalį – ant altorių stovėję kryžiai. Taigi neliko netgi mūsų Viešpaties kančios priminimo ten, kur vyksta tikras, realus Jėzaus Kristaus aukos atkartojimas.[23]
***
Neseniai, atsitiktinai viešėdamas Ispanijoje, nuvykau į kalnus aplankyti keleto kaimelių. Pirmas dalykas, kurį viename iš jų padariau – nuėjau į vietinę bažnytėlę pažiūrėti, ar šiuose atokiuose Ispanijos kraštuose dar išliko aukos altorius kaip kadaise. Kur tau, ne! Neliko nieko! Nebuvo jokio krucifikso! Kurgi dingo auka? Jie pašalino kryžių! Paieškojome kryžiaus – jo ten nebuvo. Stovėjo tik neapdengtas stalas, nereiškiantis nieko. Tai ne katalikų tikėjimas. Katalikų tikėjimas – tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auka, kurioje dalyvaujame ir kuri perkeičia krikščionių, šeimų, visuomenės gyvenimą.[24]
***
Altoriaus kryžiaus pašalinimas arba nustūmimas į šalį reiškia aukos idėjos sumenkinimą. Bažnyčia reikalauja, kad prie altoriaus būtų krucifiksas. Jis turi ten būti, nes primena Kalvarijos auką.[25]
***
Novatoriai Mišiose nebemato permaldaujamosios aukos, todėl turime nuolatos prie to sugrįžti. Turime vesti žmones atgal prie Kryžiaus, prie mūsų Viešpaties aukos. Tai turi būti mūsų leitmotyvas. Mišios yra auka. Per Mišias vyksta aukojimas, o mes dalyvaujame toje aukoje. Tai nėra „dalijimasis duona“, tai nėra „dalijimasis žodžiu“.[26]
***
Jie nebenori mūsų Viešpaties Kryžiaus, nebenori Jo aukos, nes Jo auka mums primena, kad mes patys turime aukotis, kad mes turime mirti nuodėmei, jei norime laimėti gyvenimą. Žmonės, ieškantys malonumų ir pasitenkinimo, šito negali nei matyti, nei girdėti, nei suprasti. Jie nenori Kryžiaus. Būtent todėl mūsų laikais išnyko šitiek kryžių.[27]
6. Ar Romoje Mišios buvo aukojamos atsisukus į žmones
Aukojant auką atsisukama į krucifiksą. Mišios, celebruojamos atsisukus į žmones, netenka šios aukos idėjos. Kai kurie sako: „Pažiūrėkite į Romos bazilikas – altoriai, prie kurių popiežius laikydavo Mišias, yra atsukti į žmones[28].“ Tai ne visai tiesa, nes popiežius Mišias aukodavo su visa savo kapitula, stovinčia už jo.
Taigi, kai popiežius bazilikose laikydavo Mišias, jis neatsisukdavo į svarbiausius dalyvaujančius asmenis: savo kunigus, kardinolus ir dvariškius. Jis atsisukdavo į tikinčiuosius, tačiau nuo jų būdavo per tokį atstumą, kad šie vargiai matydavo jo veidą. Be to, ant visų šių Romos altorių stovėdavo krucifiksas, žvakidės ir įvairūs papuošimai, sudarantys tarsi kokį atskyrimą. Tiesą sakant, popiežius aukodavo Mišias atsisukęs į mūsų Viešpatį. Jis būdavo atsigręžęs į žmones ne tam, kad juos matytų, o todėl, kad tokia yra Romos bazilikų[29] orientacija.[30]
7. Mišių auka bažnyčiose nebėra regimai išreikšta
Šiose gražiose mūsų protėvių pastatytose bazilikose galima pastebėti, kad altorius yra pastato centre. Centrinė nava ir transeptas atkartoja kryžiaus formą, o altorius yra mūsų Viešpaties širdies vietoje.
Praradę Mišių, kaip aukos, idėją, novatoriai dabar bažnyčias stato bet kaip. Jie pastato kažką panašaus į salę, universalią salę, tinkančią bet kam, ir ten „švenčia Eucharistiją“. Stalas pastatomas bet kur. Nebebūtina turėti kryžiaus formos pastato. Tai nebeturi prasmės.
Priešingai, tie, kurie kadaise statė bažnyčias, tikrai norėjo atkartoti Kryžių. Jiems Mišių auka buvo iš tiesų mūsų Viešpaties auka, o ne vien „Eucharistija“, kaip dabar.[31]
8. Nuo aukos išnykimo prie sakramento išnykimo
Mišiose yra dvi didžios realijos: auka ir sakramentas. Abi šios realijos įvykdomos tą pačią akimirką – kai kunigas ištaria duonos ir vyno perkeitimo, t. y. konsekracijos, žodžius. Kai jis baigia tarti brangiausiojo Kraujo konsekracijos žodžius, įvykdoma mūsų Viešpaties auka, o Jis pats atsiduria čia, ant altoriaus; mūsų Viešpaties sakramentas būna čia. (...) Šis mistinis duonos ir vyno atskyrimas įvykdo Mišių auką. Taigi, šios dvi realijos įgyvendinamos konsekracijos žodžiais. Jų negalima atskirti. Tačiau būtent tai ir daro protestantai: jie norėjo tik sakramento be aukos. Dėl šios priežasties jie neturi nei vieno, nei kito, nei sakramento, nei aukos. Kaip tik tai yra naujųjų Mišių pavojus. Nebekalbama apie auką – atrodo, kad jos visai nebepaisoma. Kalbama tik apie Eucharistiją, „švenčiama Eucharistija“, tarsi tai būtų tik valgis. Labai rizikuojama nebeturėti nei vieno, nei kito. Tai labai pavojinga. Nykstant aukai, atitinkamai nyksta ir sakramentas, nes sakramente yra auka. O jei nebėra aukojimo, nėra ir aukos.[32]
9. Oficialus Paryžiaus vyskupijos dokumentas
Štai dokumentas iš oficialaus Paryžiaus vyskupijos centro „Jean-Bart Centre“. Jame randame neįtikėtinų dalykų. Skyriuje „Kristaus Eucharistija šiandien“ (tai parašyta neseniai, 1973 m. kovo 17 d.) rašoma: „Argi Mišios nėra Viešpaties valgis, kvietimas komunijai?“ Ten nėra nė žodžio apie auką. Toliau rašoma:
„Mišių centre yra pasakojimas. (...) Mes švenčiame mūsų atpirkimo atminimą. Atminimas – šį žodį reikia gerai suprasti. Čia kalbama ne apie praėjusio įvykio paminėjimą, tarsi susirinktume vien tiktai prisiminti. Kalbama ir ne apie šio įvykio atnaujinimą. Kristus mirė ir prisikėlė vieną kartą už visus, todėl šis įvykis negali pasikartoti.“
Nebegali pasikartoti? Argi mūsų Viešpats nesugeba padaryti stebuklo, atkartojančio Jo Kalvarijos auką?[33]
***
Taigi tie, kurie Bažnyčioje turi valdžią, pamažu šalina permaldaujamosios aukos idėją ir aukština komuniją labiau negu Tikrąjį Buvimą[34].
[1] Pagal gerai žinomą liturgistų priežodį: Lex orandi, lex credendi, „maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą“, tai yra, malda atsiliepia tikėjimui. Savo enciklikoje Mediator Dei, pašvęstoje liturgijai, Pijus XII aiškina, kad šitas priežodis, paimtas iš popiežiaus Celestino I (422-432 m., D.S. 246) Indiculus, nereiškia, kad liturgija yra „tarsi kažkokia tiesų, kurių reikia laikytis kaip tikėjimo, patirtis; kad jeigu doktrina su liturginių apeigų pagalba būtų davusi pamaldumo ir šventėjimo vaisių, tai Bažnyčia ją aprobuotų, o priešingu atveju atmestų“. Šis priežodis reiškia, kad „visa liturgija savyje talpina katalikų tikėjimą iki tokio laipsnio, kad ji viešai liudija Bažnyčios tikėjimą“.
[2] De fide divina catholica definita.
[3] In missa offertur Deo verum et proprium sacrificium. Plg. Tridento susirinkimas, 22 sesija, kan. 1, D.S. 1751.
[4] Tridento Susirinkimas suformuluoja šį pasmerkimą: „Jei kas nors sako, kad Mišių auka yra tiktai šlovinimo ir dėkojimo auka, paprastas ant Kryžiaus įvykdytos aukos paminėjimas, bet ne permaldaujamoji auka, (...) tebūnie atskirtas nuo Bažnyčios“ (22 sesija, kan. 3, D.S. 1753). Permaldavimas sugrąžina žmogų į dieviškąją draugystę (permaldauti reiškia padaryti Dievą „palankų“) nuodėmių atleidimu.
[5] Hostia aut victima est ipse Christus præsens sub speciebus panis et vini.
[6] Sacerdotes illique soli sunt ministri.
[7] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[8] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.
[9] Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. sausio 17 d.
[10] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[11] N.O.M. leidžia pasirinkti vieną iš keturių „eucharistinių maldų“, iš kurių ši yra vadinama šv. Ipolito. Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 33.
[12] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[13] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.
[14] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[15] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[16] Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birželio 25 diena. Sakramentas yra regimas ir veiksmingas ženklas: jis nėra teologinis traktatas. Tad reikia apsvarstyti ne tik tekstus, bet ir gestus bei veiksmus, kurie irgi prisideda prie to, kas įvyksta, ženklinimo.
[17] Iš keturių eucharistinių maldų, paliktų celebranto pasirinkimui Naujojoje tvarkoje, I eucharistinė malda turi daugiausia išorinių panašumų su tradicinių Mišių kanonu. Šis panašumas kai kuriuos žmones paskatino jas klaidingai laikyti iš esmės identiškas.
[18] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.
[19] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.
[20] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[21] Dvasinė paskaita, Écône, 1981 m. birželio 25 d.
[22] Paskaita, Florencija, 1975 m. vasario 15 d.
[23] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[24] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 2 d.
[25] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[26] Kunigų rekolekcijos, Paryžius, 1984 m. gruodžio 13, Cor Unum, p. 112.
[27] Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.
[28] Romos bazilikų (kurios iš pradžių buvo civiliniai pastatai) apsida buvo nukreipta į vakarus. Naudodami jas kaip pirmąsias bažnyčias, krikščionys aukojo Mišias atsisukę į rytus (mūsų Viešpaties, teisingumo Saulės, simbolį), taigi, į žmones navoje.
[29] (Iš tikrųjų) orientuotose bažnyčiose kunigas aukoja Mišias atsisukęs į rytus.
[30] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. spalio 26 d.
[31] Rekolekcijos, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 1 d.
[32] Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d.
[33] Paskaita, Tourcoing, 1974 m. sausio 30 d. Transsubstanciacija yra stebuklas plačiąja prasme, o stebuklas siaurąja prasme yra regima tikrovė.
[34] Rekolekcijos, Avrillé, 1989 m. spalio 18 d.