„Confiteor“
„Confiteor“ malda, kartojama prieš komuniją, parengia sielą gerai priimti visus Eucharistijos vaisius.
1. Kaip pasiruošti šventajai Komunijai?
Kuo geriau pasiruošiame, tuo daugiau iš Eucharistijos sakramento gauname mūsų Viešpaties malonės. Daugelis sako: kad ir kaip dažnai priimu Komuniją, lieku vis toks pat. Bet ar stengiatės gerai jai pasirengti, turėti tikrai laisvą širdį, visiškai laisvą nuo visko? Ištuštinkite savo širdį, kad Gerasis Dievas galėtų ją pripildyti! Jei paliekate joje tą patį egoizmą, tą pačią pasaulio meilę, tuos pačius netvarkingus prisirišimus, Dievas negali tapti jos šeimininku. Tai neįmanoma. Labai svarbu tai suprasti, ne tik mums, bet ir pasauliečiams, nes kai kurie iš jų dažnai priima Komuniją ir apskritai yra labai dori žmonės, bet dvasine prasme mindžikuoja, visą laiką trypčioja vietoje, nes neparuošia savo sielų priimti mūsų Viešpatį.[1]
***
Kokia ypatinga malonė yra galėti kasdien dalyvauti mūsų Viešpaties Kryžiuje, dalyvauti pačiu intymiausiu būdu – maitinantis paties Kristaus Kūnu ir Krauju! Tą akimirką Šv. Dvasia išlieja gausias malones mūsų sieloms. Žinoma, mūsų sielos turi trokšti priimti mūsų Viešpatį. Jeigu jos būtų iš tiesų gerai pasiruošusios, kaipgi neaugtume tobulume, kaipgi kaskart nežengtume žingsnelio tobulumo link? Nors, kaip sako teologai, sakramentai veikia ex opere operato[2], o ne vien tik ex opere operantis[3], jų vertė būna tuo didesnė, kuo geriau būname jiems pasirengę. Jeigu siela nėra gerai pasirengusi, ta malonė, kuri teikiama pačiu sakramentu, neturės tokio poveikio, kokį galėtų turėti, nes dispozicija yra tarsi sugebėjimas priimti malones, kurias Gerasis Dievas nori mums duoti. Jei mūsų pasirengimas netobulas, jei esame pernelyg prisirišę prie dalykų, kurie neturi nieko bendra su mūsų Viešpačiu, jei nesame prisirišę prie Dievo labiau nei prie bet ko kito, jeigu esame daug labiau užsiėmę šio pasaulio reikalais negu Dievo reikalais, žinoma, malonės bus ne tokios gausios. Todėl labai svarbu pasiruošti sakramentams. Nereikėtų ruoštis, jei sakramentai savaime, nepriklausomai nuo jų priėmėjo, visada teiktų tiek pat malonių.
Štai kodėl reikia ruošti vaikus Pirmajai Komunijai ir išpažinčiai. Mes patys irgi turime ruoštis priimti Komuniją: susikaupti, melstis, prašyti Dievą visų malonių, kurių mums reikia, apgailėti savo nuodėmes, atlikti gailesčio aktą – todėl prieš priimant šv. Komuniją kalbama „Confiteor“ – prašyti atleidimo už visus smulkius nusižengimus, kuriuos galėjome padaryti, kad mūsų siela būtų tokia tyra, kiek tai įmanoma, ir galėtų priimti pas mus ateinantį dieviškąjį Svečią.[4]
***
Kadangi Gerasis Dievas nusprendė, kad švč. Mergelė Marija būtų nekalta nuo pat savo prasidėjimo, idant galėtų priimti mūsų Viešpaties Kūną, Sielą ir Dievystę, mes irgi turime stengtis padaryti savo sielas nekaltas. Tai galime padaryti savo maldomis, intencijomis, pastangomis, su Dievo malonės pagalba. Iškovokime tą dovaną, kurią švč. Mergelė Marija gavo kaip privilegiją. Visą gyvenimą turime kovoti prieš tai, kas gali sutepti mūsų sielas, kad ir apie jas būtų galima pasakyti: „Tu visa esi graži, ir nėra tavyje dėmės.“[5] (Gg 4, 7) Šitaip mes galėsime vertai priimti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų[6].
2. Būti paprastiems kaip vaikai
Įsivaizduokite, mano brangūs broliai, tiesiog pabandykite prisiminti tuos savo gyvenimo momentus, kai pajutote mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvimą šventojoje Eucharistijoje. Ak, esu įsitikinęs, kad savo Pirmosios Komunijos dieną – prisiminkite tą palaimingą savo Pirmosios Komunijos akimirką – jūs dėkojote Dievui, kad galite priimti Jo Kūną ir Kraują. Prisiminkite, kaip gerai jus tam paruošė tėvai ir kunigai. Jie jus mylėjo ir atvedė prie Šventojo Stalo, be galo gerbdami jūsų širdis, jūsų sielas, kurios netrukus turėjo tapti mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo šventykla!
Kiek kartų nuo tos dienos jūs artinotės prie šv. Eucharistijos, kad paprašytumėte ypatingų malonių, kurių reikėjo jums patiems, jūsų šeimoms, jūsų vaikams, ligoniams, galbūt jūsų giminaičiams, kurie nutolo nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus! Tada jūs karščiau priimdavote Komuniją ir prašydavote Dievo: „Išgelbėk sielas, neapleisk jų! Padaryk tai iš meilės joms! Parodyk savo gailestingumą!“[7]
***
Į šias tikėjimo paslaptis turime žvelgti kaip vaikai. Vaikai mąsto ir jaučia paprastai. Jie sau nekelia problemų. Užtenka jiems pasakyti: yra šitaip ir ne kitaip. Vaikai tiki savo tėvais. O mums šias paslaptis apreiškė Dievas. Labai dažnai būname kaip tie žydai, kuriems Jėzus sakė: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės.“ (Jn 6, 53) O žydai klausė: „Kaip tai įmanoma? Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 52) Daug kas nuo tos dienos paliko Jėzų, nes jų protas stengėsi suprasti tai, ką Viešpats jiems sakė. Pasiliko tie, kurie tiesiog tikėjo Jo žodžiais. Mes irgi tikime, kad valgome mūsų Viešpaties Kūną ir geriame Jo Kraują. Jei tikime paprastai, kaip vaikai, tikintys tuo, ką jiems sako jų tėvai, vadinasi, priimame šį Kūną ir Kraują su geriausiu nusiteikimu.[8]
„Štai Dievo Avinėlis“: „Ecce Agnus Dei“
Ecce Agnus Dei: ecce qui tollit peccata mundi.
Domine, non sum dignus ut intres sub tectum meum: sed tantum dic verbo et sanabitur anima mea (ter).
Štai Dievo Avinėlis, štai tas, kuris naikina pasaulio nuodėmes.
Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum į mano namus, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks (tris kartus).
Mūsų Viešpats, tikrasis Velykų Avinėlis, duoda save kaip maistą tikintiesiems ir kviečia juos dalyvauti Jo aukoje.
Apmąstydami mūsų nukryžiuoto Viešpaties meilę, būsime geriau pasiruošę priimti tą Atnašą, kuri buvo paaukota ant Kryžiaus. Nes Eucharistija reiškia būtent tai. Ta Atnaša yra pats mūsų Viešpats. Jis ne vien tik yra Eucharistijos sakramente, Jis čia yra kaip auka. Velykinis avinėlis vaizdavo ir auką, ir Eucharistiją. Žydai aukodavo velykinį avinėlį, o po to jį valgydavo, taip dalyvaudami aukoje. Nuo šiol tas velykinis Avinėlis yra mūsų Viešpats; tai Jis aukojasi, tai Jis atnašauja save kaip auką ir duoda mums save valgyti kaip meilės atnašą. Manau, kad šie apmąstymai mus labai gerai parengia priimti Viešpatį ir visiškai pasiaukoti Dievui. Šį visišką pasiaukojimą turime atlikti priimdami Eucharistiją. Turime visiškai paaukoti save Dievui ir artimui, sužadinę savo širdyje tobulą meilę, pačią karščiausią, kokia tik įmanoma, meilę.[9]
***
Priimdami Komuniją, dalyvaujame Kristaus aukoje. Dalyvaujame kaip atnašos, aukojančios visą savo gyvenimą kartu su mūsų Viešpačiu. (...)
Visas mūsų gyvenimas yra kryžius, kurį nešame drauge su Jėzumi. Esame aukos, kaip ir mūsų Viešpats. (...) Visi mūsų kasdieniai veiksmai – jei tik jie atitinka Dievo Įstatymą ir jeigu juos aukojame kartu su mūsų Viešpačiu – yra nuopelningi ir pelno mums amžinąjį gyvenimą. O, kaip tokia nuostata pakeičia gyvenimą! Tada sutuoktiniai pakelia bet kokius sunkumus! Būtent tai suvienija katalikiškas šeimas ir suteikia joms jėgų kartu nešti kryžių![10]
Tikinčiųjų komunija
Teikdamas šv. Komuniją, kunigas turi nepaprastą privilegiją išpildyti savo gražiausią svajonę.
Kokią pačią gražiausią svajonę gali turėti kunigas? Ką geriausia jis gali padaryti? Duoti žmonėms mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis negali padaryti nieko didingesnio, brangesnio, antgamtiškesnio, dieviškesnio. O kada kunigas duoda mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Kai dalija sieloms šv. Eucharistiją. Kunigas paruošia tikinčiuosius priimti Jėzų Kristų ir jiems Jį duoda: tai jo misija. Duodamas žmonėms mūsų Viešpatį, jis duoda jiems dangų, duoda jiems amžinąjį gyvenimą, atleidžia jiems nuodėmes. Jis duoda tai, kas tik gali būti didingiausio ir gražiausio. Mūsų Viešpats panoro, kad kunigas iš pradžių aukotų Kryžiaus auką, kad tikintieji galėtų maitintis jos vaisiais. Kaip Ieva apnuodijo žmoniją uždraustu vaisiumi, kurį ji suvalgė žemiškajame rojuje, taip kunigas teikia sieloms gyvybę šiuo kryžiaus medžio vaisiumi, t. y. mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Kunigas duoda šią Gyvybės Duoną, tikrąjį amžinojo gyvenimo vaisių. Žmonės nebegalėjo nusiskinti vaisių nuo gyvybės medžio žemiškajame rojuje. Štai naujas gyvybės medis, vėl sugrįžęs į žemę ir duodantis mums amžinąjį gyvenimą! Jis duoda patį Dievo Sūnų, patį Dievo gyvenimą – mūsų amžinojo gyvenimo, rojaus laidą. Ką gražesnio gali padaryti kunigas? Kas gali būti gražesnio žmogaus gyvenime, negu duoti kitiems mūsų Viešpatį Jėzų Kristų[11]?
Komunija klūpant
Mes niekada neparodysime pakankamai pagarbos šventajai Eucharistijai, mes niekada jos nepašlovinsime pakankamai pagarbia širdimi. Todėl nuo senų senovės egzistuoja Bažnyčios paprotys priimti šv. Komuniją atsiklaupus. Turėtume priimti šv. Eucharistiją parpuolę ant žemės, o ne stovėdami. Ar esame lygūs mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui? Ar ne Jis ateis dangaus debesyse mūsų teisti? Ar, išvydę mūsų Viešpatį, nesielgsime kaip apaštalai ant Taboro kalno, parpuolę ant žemės iš išgąsčio ir susižavėjimo?
Ak, išsaugokime savo širdyje šią begalinę pagarbą Tam, kuris mus sukūrė, kuris mus atpirko, kuris mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes.[12]
Priimti Eucharistiją – reiškia priimti mūsų Viešpatį, mūsų Karalių, mūsų vyriausiąjį kunigą, pasiaukojusį dėl mūsų išganymo. Tai reiškia priimti pačią Švč. Trejybę.
Jei iš tiesų tikime šventąja Eucharistija, turime mąstyti apie tai, kad priimame Tą, kuris savo rankose laiko visą visatą ir kuris pačia savo prigimtimi yra Karalius – pasaulio Karalius, visuomenės Karalius, žemės Karalius, be kurio niekas, net pagonis ar masonas, negali pajudinti nė mažojo pirštelio, negali suregzti nė vienos minties. Joks žmogus šioje žemėje negali veikti, negali naudotis būtimi, kurią Dievas jam davė ir kurią jam duoda kiekvieną akimirką, be Jėzaus Kristaus visagalybės.[13]
***
Priimdami sakramentus, mes priimame patį mūsų Viešpatį. Bet šventojoje Komunijoje mes priimame ne vien tik Jėzų Kristų – mes priimame visus tris Švč. Trejybės Asmenis[14].
Padėka po komunijos
Visi sakramentai nusipelno mūsų padėkos, bet ypač šis. Dabar geriausia proga apmąstyti visa tai, ką Gerasis Dievas padarė dėl mūsų.[15]
***
„Jei tu pažintum Dievo dovaną.“ (Jn 4, 10) Ką pažįstame mes, kurie esame privilegijuoti, kurie priimame mūsų Viešpatį šv. Komunijoje? Ar pažįstame Dievo dovaną, ar žinome, kad Dievas iš tiesų yra mumyse, kad mes esame Šv. Dvasios šventovės? Ar žinome, kad Dievas mūsų sielose nėra vien taip, kaip visuose kituose kūriniuose? Ar žinome, kad Jis taip pat nėra vien mūsų prote dėl žinojimo apie Jo egzistavimą ar dėl tikėjimo Juo? Ne, Jis mūsų sielose yra tikrai, fiziškai, realiai, substancialiai per malonę, kuri mus padaro Jo vaikais – ne tokiais vaikais, kurie paprasčiausiai įvaikinami, kaip tai įvyksta pasaulyje, kai suaugusieji, įvaikinantys vaiką, negali jam duoti savo substancijos, negali jam perduoti savo prigimties. Dievas, padarydamas mus savo įvaikiais, perduoda mums savąją prigimtį ir netgi tampa atpažįstamas mumyse, nes mes iš tiesų dalyvaujame dieviškoje prigimtyje per Jo duodamą malonę.
Štai Dievo dovana: Dievas mums iš tiesų duoda save taip, kad Jo meilė, jei tik būname ištikimi Jo malonei, gali pamažu mumyse išsiskleisti. Jis reikalauja, kad ta meilė būtų mumyse matoma, meilė, kuri yra visiškai skirtinga nuo meilės tų, kurie nepažįsta Dievo per malonę.[16]
***
Ar gali būti religija, kur Dievas pasidarytų artimesnis žmonėms negu katalikų religijoje? Dievas nemano, kad pažemino save, ateidamas pas mus ir atiduodamas mums save patį su savo Kūnu ir Krauju. Dievas savęs nepažemina. Jis lieka Dievu. Tai mes privalome parodyti Jam pagarbą. Neturėtume Jo niekinti dėl to, kad Jis veikia paprastai ir rodo mums savo meilę, priešingai! Privalome Jam dėkoti už tą neišmatuojamą gailestingumą, už tą begalinę, dievišką meilę, už tai, kad pasiliko šalia mūsų.[17]
1. Šv. Eucharistija, visų sakramentų širdis
Štai ką apie Eucharistijos sakramento vertę ir vaisius sako Tridento Susirinkimo katekizmas:
„Visiems be išimties katalikams naudinga ir netgi būtina pažinti nepaprastą Eucharistijos sakramento vertę ir nuostabius jo vaisius. (...) Tačiau kadangi jo nauda begalinė, net patys gražiausi ir ilgiausi traktatai negalėtų detaliai jos paaiškinti. Štai kodėl ganytojai bus priversti apsiriboti vienu ar dviem apsvarstymais, kurių pakaks norint parodyti šios šventos paslapties išganingųjų vaisių mastą ir gausumą.
Tai jie padarys palygindami visų sakramentų esmę bei veiksmingumą ir parodydami, kad Eucharistija yra tarsi šaltinis, o kiti – iš jo tekantys upeliai.
Eucharistija tikrai yra visų malonių šaltinis, nes joje nuostabiu būdu yra pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, visų dangiškųjų dovanų šaltinis, visų sakramentų kūrėjas, pagaliau pirmoji priežastis, iš kurios kyla visa, kas yra gero ir tobulo kituose sakramentuose. Po šito bus nesunku suprasti, kokios nuostabios yra dieviškosios malonės, kurias mums perduoda šv. Eucharistija.“[18]
Vienas šv. Tomo komentatorius[19] palygina Eucharistiją su saule. Eucharistija yra kaip centras[20], iš kurio kaip spinduliai sklinda kiti sakramentai.[21]
***
Kaip žydų durys buvo pažymėtos avinėlio krauju, kad mirties angelas nenužudytų jų pirmagimių, taip ir mūsų Viešpaties Kraujas turi mus pažymėti. Šitai įvyksta jau per krikštą. Bet, kaip aiškina šv. Tomas, Krikštas ir visi sakramentai sukasi aplink Eucharistijos sakramentą ir šv. Mišių auką.
Eucharistija – tai visų sakramentų širdis, nes kiti sakramentai teikia mūsų Viešpaties malones, o Eucharistijoje ir Mišiose pas mus ateina pats Jėzus Kristus, visų malonių šaltinis. Krikštas mus paruošia, padaro vertus dalyvauti šv. Mišiose. Nekrikštytieji šiaip jau turėtų likti už bažnyčios durų. Vien tik pakrikštytieji gali įeiti ir dalyvauti šv. Aukoje. Taigi, Krikštas yra būtina sąlyga norint priimti Eucharistiją[22].
2. Šv. Eucharistija – tai dangus
Kokią malonę gaunate priimdami Eucharistiją? Nei daugiau, nei mažiau, o patį dieviškąjį Jėzaus Kristaus gyvenimą. Mūsų Viešpats nužengė į žemę, prisiėmė kūną, panašų į mūsų, kad perduotų mums savo dieviškąjį gyvenimą. Jeigu galėtume matyti žmonių sielas, sielos tų, kurie yra mirtinos nuodėmės būklėje, mums pasirodytų kaip raupsuotos, padengtos opų, apimtos baisios ligos. Ir, priešingai, jei Dievas mums atskleistų, kaip atrodo sielos malonės būklėje, mes būtume sužavėti, negalėtume atsitokėti: „Tai neįmanoma! Neįmanoma, kad siela malonės būklėje būtų tokia graži, tokia dieviška, tokia pilna šviesos, pilna meilės!“ Malonė – tai Gerasis Dievas mūsų sielose, tai Jėzus mūsų sielose. O Jėzus – tai ne kas kita, kaip dangus.[23]
***
Dievas – tai dangus. Jėzus Kristus yra Dievas. Vadinasi, kai priimame Dievą į savo širdis, visiškai teisingai galime tarti: „Savo sieloje turiu dangų. Savo sieloje turiu rojų.“ Mes turime taip susivienyti su šiuo rojumi, kad pasiruoštume amžinajam rojui, t. y. amžinajam dalyvavimui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbėje.
Tiktai tikroji religija gali turėti tokius lobius. Vien tik Dievas iš meilės mums galėjo sumanyti tokius nuostabius, tokius didingus, tokius prasmingus dalykus.[24]
3. Šv. Eucharistija, sielų paguoda
Įsivaizduokite krikščionių gyvenimą be Eucharistijos! Kas mes būtume be Jėzaus Kristaus, be tos nepaprastos Dievo dovanos? Kokie būtume našlaičiai, kokie vieniši ir Dievo apleisti jaustumėmės! Tačiau mes turime Eucharistiją, ir kai mums reikia su Jėzumi pasikalbėti, Jį pamatyti, pasakyti Jam, kad Jį mylime, kai mums reikia ypatingos pagalbos, mes galime ateiti į šventovę, atsiklaupti prieš mūsų Viešpatį, pabūti vieni prieš Švč. Sakramentą. Tikriausiai jūs ne kartą esate atsiklaupę prieš Švč. Sakramentą ir Dievo prašę: „Ateik man į pagalbą, padėk man. Aš patiriu sunkumus ir išbandymus. Padėk mano šeimai, padėk mano vaikams!“ Tokiais atvejais jūs greičiausiai išėjote iš bažnyčios paguosti. Esu tikras, jog taip ir buvo, po kiekvienų sekmadienio Mišių! Kiek kartų mums, kunigams, yra tekę padėti mirštantiems! Kiek kartų mums yra tekę nešti Komuniją ligoniams! Koks džiaugsmas šiems kenčiantiems žmonėms buvo priimti iš kunigo rankų savo Dievą šventojoje Komunijoje! Kokia paguoda! Koks drąsos šaltinis! Šiuo sakramentu mūsų Viešpats padarė nepaprastą savo meilės stebuklą. Todėl ir mes turime Jam parodyti savo meilę![25]
4. Šv. Komunija, civilizacijos šaltinis
Supraskime, mano brangūs broliai, kad šv. Komunijoje mes vienijamės su Dievu, su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Štai kur krikščioniškosios civilizacijos šaltinis! Šv. Komunijoje Jėzus apsireiškia kaip mūsų Išganytojas ir Karalius – kaip protų Karalius, nes duoda mums tiesą; kaip širdžių Karalius, nes duoda savo įsakymus, kad padėtų mums vykdyti Jo šventąją valią. Todėl krikščionys, kurie maitinasi mūsų Viešpaties Kūnu ir Krauju, grįžę į namus geriau supranta, kokios jų pareigos ir kaip jie privalo elgtis kasdieniniame gyvenime, šeimoje ir visuomenėje. Ir priešingai, kuo rečiau kunigai aukoja šv. Mišių auką, tuo labiau nyksta mūsų krikščioniškoji civilizacija.[26]
[1] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[2] Sakramentai savaime teikia malonę.
[3] Pagal sakramentus priimančiojo dispoziciją.
[4] Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d.
[5] Tota pulchra es, et macula non est in te.
[6] Homilija, Écône, 1972 m. gruodžio 8 d.
[7] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d.
[8] Homilija, Brannay, 1979 m. liepos 15 d.
[9] Homilija, Écône, 1980 m. balandžio 6 d. Pijus XII rašo enciklikoje Mediator Dei: „Kad atnašavimas, per kurį šioje aukoje jie aukoja dangiškajam Tėvui dieviškąją Auką, turėtų pilnutinį poveikį, dar reikia ir kad krikščionys kai ką pridėtų: jie patys privalo pasiaukoti kaip aukos“ (La liturgie, E.S., n. 573).
[10] Homilija, Massongex, 1977 m. kovo 20 d.
[11] Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1974 m. birželio 29 d.
[12] Piligriminė kelionė, Mariazell, 1975 m. rugsėjo 8 d.
[13] Dvasinė paskaita, Écône, 1974 m. kovas.
[14] 1980 m. kovas. Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia yra neatskiriami nuo Sūnaus. Taigi Jie yra čia esantys, bet ne drauge buvimu griežta prasme (kaip yra su Dievyste, Siela ir Krauju duonos pavidale). Tiesą sakant, Kristaus Kūnas nėra substancialiai susivienijęs su Tėvu ir Šventąja Dvasia.
[15] Homilija, Écône, 1980 m. Velykos.
[16] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1974 m. rugsėjo 22 d.
[17] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d.
[18] Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 1, p. 230-231.
[19] Le P. Roguet, Les sacrements, leidykla Revue des Jeunes, Paryžius, 1945, p. 377.
[20] Plg. Dom Gaspar Lefebvre, O.S.B., įvadą į Mišiolą.
[21] Kunigų rekolekcijos, Écône, 1980 m. rugsėjis.
[22] Homilija, Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandžio 2 d.
[23] Homilija, Doué-la-Fontaine, 1977 m. gegužės 19 d.
[24] Homilija, Unieux, 1979 m. liepos 1 d.
[25] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d.
[26] Homilija, primicijos, Bezansonas, 1976 m. rugsėjo 5 d.