Akių pakėlimas
Konsekracijos metu kunigas, Visuotinio Tarpininko tarnas, turi kaip ir Jis pakelti akis į dangų, karštai trokšdamas vienytis su visuomet gyvo Kristaus auka. Juk Jėzus ir toliau mus užtaria bei drauge su savimi aukoja Tėvui visus gyvus savo Mistinio Kūno narius, ypač tuos, kurie kenčia Jo pavyzdžiu. T. Garrigou‑Lagrange šia tema yra parašęs[1] iš tiesų jaudinančių dalykų. Spėju, kad jis jautė ypatingą pamaldumą konsekracijai: „Niekada nebus per maža raginti pamaldžias sielas puoselėti didelę pagarbą konsekracijai. Tai yra pati Mišių aukos esmė, iškilmingiausias kiekvienos mūsų dienos momentas“[2].
Konsekracijos žodžiai
Qui pridie quam pateretur, accepit panem in sanctas ac venerabiles manus suas: et elevatis oculis in cælum ad te Deum Patrem suum omnipotentem, tibi gratias agens, bene†dixit, fregit, deditque discipulis suis, dicens: Accipite et manducate ex hoc omnes.
HOC EST ENIM CORPUS MEUM.
Simili modo postquam cænatum est, accipiens et hunc præclarum Calicem in sanctas ac venerabiles manus suas: item tibi gratias agens, bene†dixit, deditque discipulis suis, dicens: Accipite et bibite ex eo omnes.
HIC EST ENIM CALIX SANGUINIS MEI, NOVI ET ÆTERNI TESTAMENTI: MYSTERIUM FIDEI: QUI PRO VOBIS ET PRO MULTIS EFFUNDETUR IN REMISSIONEM PECCATORUM.
Hæc quotiescumque feceritis, in mei memoriam facietis.
Kuris Kančios išvakarėse paėmė duoną į savo šventas ir garbingas rankas ir pakėlęs akis į dangų, į Tave, Dievą, savo visagalį Tėvą, Tau dėkodamas, lai†mino, laužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: Imkite ir valgykite jos visi.
NES TAI YRA MANO KŪNAS.
Lygiai taip po vakarienės, imdamas ir šią brangiąją Taurę į savo šventas ir garbingas rankas, taip pat Tau dėkodamas, lai†mino ir davė savo mokiniams, sakydamas: Imkite ir gerkite iš jos visi.
NES TAI YRA MANO KRAUJO TAURĖ, NAUJOSIOS IR AMŽINOSIOS SANDOROS: TIKĖJIMO PASLAPTIS: KURIS UŽ JUS IR UŽ DAUGELĮ BUS IŠLIETAS NUODĖMĖMS ATLEISTI.
Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui.
1. Hoc est enim... Hic est enim
Konsekracijos žodžiai – žinoma, trumpi, bet kokie prasmingi!
„Tai“: tai pratęsta Kryžiaus auka, įamžinta savo fizinėje ir mistinėje tikrovėje, tai Kryžiaus auka, pratęsta duona ir vynu, konsekruotais ir substancialiai tapusiais Jėzaus Kūnu ir Krauju.
„Tai“: tai gyvojo Kristaus, pasiaukojusio ant Kryžiaus vieną kartą už visus ir toliau už mus tarpininkaujančio, nekruvinos atnašos auka.
„Tai“: tai prisikėlusiojo Jėzaus Kūnas ir Kraujas, tampantis Jo Mistinio Kūno maistu, nes būtent iš Kryžiaus aukos plaukia tikinčiųjų sielų prisikėlimo per krikštą, atgailą, paskutinį patepimą bei kitų sakramentų malonės.
Kunigai, tie Jėzaus Kristaus kunigystėje dalyvaujantys dieviškųjų paslapčių tarnai, mūsų Viešpaties pasirinkti ir pažymėti kaip kunigai per amžius, yra tokie dėl šventųjų Mišių ir Kryžiaus aukos, joms abiem iš esmės esant ta pačia ir viena mūsų Viešpaties auka.
Todėl ant altoriaus, kaip priminimas kunigui, stovi kryžius, ant kurio prikaltas Kunigas ir Auka par excellence ir kuris yra įsikūnijusio Žodžio, Atpirkėjo egzistencijos pagrindas. „Visas Tavo gyvenimas buvo kryžius ir kančia[3]“[4].
2. Corpus meum
Tridento Susirinkimo katekizme randame tokius teiginius: „Yra tik vienas ir tas pats Kunigas – Jėzus Kristus, nes tarnai, kurie aukoja šventąją Mišių auką, neveikia savo vardu. Jie atstovauja Jėzaus Kristaus Asmeniui, kai konsekruoja Jo Kūną ir Kraują, kaip tai matoma iš pačių konsekracijos žodžių; nes kunigai nesako – gerai įsiklausykite – nes kunigai nesako: „Tai yra Jėzaus Kristaus Kūnas“, bet: „Tai yra mano Kūnas“, taip atsistodami į mūsų Viešpaties vietą, kad perkeistų duonos ir vyno substanciją į tikrą Jo Kūno ir Kraujo substanciją. Vadinasi, reikia be jokių svyravimų su šventuoju Susirinkimu mokyti, kad kilnioji Mišių auka nėra vien tik šlovinimo ir dėkojimo auka, nėra ir paprastas To, kuris buvo paaukotas ant Kryžiaus, paminėjimas. Ji yra ir tikra permaldavimo auka Dievo rūstybei numaldyti ir Jo palankumui laimėti“[5] Štai ko mus moko mūsų tikėjimas.[6]
3. Calix Sanguinis mei
Šv. Tomas[7] sako, kad brangiausiojo Kraujo konsekracijos formulė geriau išryškina mūsų sielų atpirkimo paslaptį nei mūsų Viešpaties Kūno konsekracijos formulė, nes būtent Kraujo praliejimas geriausiai išreiškia mūsų Išganymą[8].
***
Mums, gyvenantiems šioje žemėje, mūsų Viešpaties auka ypač turi atsiteisimo už nuodėmes vertę.
Jo Kraujas teka kaip tik dėl atsiteisimo už mūsų nuodėmes. Be abejo, Jis dar ir teikia didžiulę garbę bei dėkojimą savo Tėvui, tačiau mūsų atžvilgiu ypač svarbus Kryžiaus atsiteisiamasis aspektas. Mūsų akys gali matyti šį kraują, tekantį iš pervertų rankų, kojų, širdies ir erškėčių vainiko sužalotos galvos. Kraujas, tekantis iš mūsų Viešpaties Kūno, reiškia atsiteisimą už nuodėmę.
Šis atsiteisimas turi tęstis, kad būtų pritaikytas kiekvienai sielai, ir būtent tai vyksta per mūsų Viešpaties įsteigtą Mišių auką. Iš čia plaukia atskira Kūno ir Kraujo konsekracija: ši dviguba Kraujo (vyno pavidalu) ir Kūno (duonos pavidalu) konsekracija žymi mūsų Viešpaties mirtį. Atskyrimas yra aukos ženklas, nors iš tikrųjų Jėzaus Kūnas ir Kraujas, Jo Siela ir Jo Dievystė yra abiejuose pavidaluose, nes dabar mūsų Viešpats nebegali atskirti savo Kraujo nuo savo Kūno[9], nebegali mirti. Taigi, tai yra mistinis atskyrimas. Mūsų Viešpats norėjo, kad būtų šis atskyrimas[10]. Atskyrimas yra mistinis, bet auka reali. Ši auka yra mūsų Viešpaties aukos pratęsimas. Mūsų Viešpats atliko Kūno, po to Kraujo konsekraciją, kad pažymėtų savo mirtį už mūsų nuodėmes, mirtį, kurios vaisiai dosniai teikiami mūsų sieloms[11].
***
Kraujo konsekracijos forma išreiškia, kokiu būdu mes dalyvaujame Kančioje. Pirmieji žodžiai: „Tai yra mano Kraujo taurė“ reiškia vyno perkeitimą į Kraują, o tolesni žodžiai[12] nurodo per Kančią išlieto Kraujo savybę, veikiančią šiame sakramente. Ši savybė mums leidžia gauti amžiną palikimą. Kaip rašoma Laiške žydams (10, 19), „per Jo Kraują mes turime užtikrintą įėjimą į šventovę – ir priduriama, – naujosios ir amžinosios Sandoros“. Per Kraują mes dalyvaujame amžinojoje Sandoroje. Tai visų laikų Sandora, Sandora, kuri tęsis Danguje.[13]
***
Ką reiškia šis Kraujas?
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus atėjo į žemę ne dėl to, kad paprasčiausiai pralietų kraują, o dėl to, kad šis Kraujas – tai meilė. Jo Kraują išliejo Šventoji Dvasia, Jo meilė. Tai Jo meilės mums ženklas. Štai kas yra mūsų Viešpaties Kraujas. Kraujo praliejimas reiškia, kad mūsų Jėzus lieja į mus savo meilę, savo Šventąją Dvasią. Ši Šventoji Dvasia mus kreipia į Dievą, skatina mus atlikti savo pareigą, įvykdyti Dievo Įstatymą, kuris yra ne kas kita, kaip meilės įstatymas: mylėk Dievą, mylėk savo artimą – tai yra mūsų įstatymas. Dievo Kraujas yra ne kas kita, kaip meilės šaltinis.
Tai dargi yra atgailos, aukos ženklas. Nuo šiol Dievo valia mes nebegalime mylėti nesiaukodami. Iš tiesų, kad galėtume mylėti, privalome save apmarinti, užmiršti. Kol vis dar mylime save netvarkinga meile, kol vis dar savęs ieškome, tol mumyse nėra meilės, tol mes pilni egoizmo, tol ieškome tik savęs pačių, savo naudos, savo savimeilės, tik to, kas mums patinka. Šv. Paulius sako: „Meilė neieško savo naudos, meilė kantri, meilė visa nukenčia, visa tiki, visko viliasi[14]“ (1 Kor 13, 4-7). Štai kas yra meilė; štai ką mūsų Viešpaties Kraujas mums duoda, ką mums reiškia ir ką mumyse daro[15].
4. Novi et æterni Testamenti
„Naujosios ir amžinosios Sandoros Kraujas[16]“. Kodėl „naujosios ir amžinosios Sandoros[17]“ ? Ar buvo dar ir kitas Testamentas, nes čia kalbama apie naują ir amžiną Testamentą? O taip! Buvo kitas Testamentas. Žodis „testamentas“ reiškia palikimą, ir nebūna testamento, jeigu nėra palikimo. Pirmasis pirmojo Testamento palikimas buvo Mesijo atėjimo pažadas, sukonkretintas tuose akmens plokštėse iškaltuose įstatymuose, kurie buvo įdėti į Sandoros skrynią. Bet tai nebuvo tikrasis ir amžinasis Testamentas, tai nebuvo amžinasis palikimas, kurį Dievas norėjo duoti žmonėms. Visa tai buvo tik įvaizdis, tik parengimas to palikimo, kurį turėjome gauti, palikimo, kuris yra pats Jėzus Kristus, esantis mūsų tabernakuliuose. Jis atiduos save toje Kryžiaus aukoje ir, tarpininkaujant kunigams, įamžins tą Kryžiaus auką ant mūsų altorių. Štai didysis palikimas, kurį Gerasis Dievas nori mums duoti. Šis palikimas yra iš tiesų amžinas. Novi et æterni Testamenti. Amžinas palikimas, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus, atiduodamas save mums, pakelia mus iki savęs, leidžia mums dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Šis dieviškasis gyvenimas, kuriame dalyvaujame nuo savo krikšto momento, jau yra amžinasis gyvenimas; jis prasideda čia ir danguje bus mūsų džiaugsmas, mūsų garbė, mūsų laimė. Per krikštą mes jau turime tą amžinąjį gyvenimą: Novi et æterni Testamenti[18].
***
Mysterium fidei. Tikėjimo paslaptis yra taip pat ir Dievo meilės mums paslaptis. Jos vertė sieloms, kurios tiki į Jėzų Kristų, įsikūnijusį Dievo Žodį ir žmonių Atpirkėją, yra begalinė.
5. Mysterium fidei
Tai yra taip gražu, taip prakilnu, taip didinga, taip puiku – galėti padaryti, kad pats Dievas nusileistų ant aukos altoriaus – jog kunigas, atlikdamas šį, tokį nepaprastą, veiksmą sušunka: „Tikėjimo paslaptis.“[19] Kunigas šiuos žodžius ištaria vyno konsekracijos viduryje, nes supranta, kokį nuostabų dalyką ką tik atliko. Štai kokia nuostabi yra mūsų šventoji religija[20].
***
Tikėjimo paslaptis, mysterium fidei – šv. Tomas savo Sumoje sako, kad šie žodžiai tikrai kyla iš apaštalinės Tradicijos, gautos iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus[21]. Supraskite šio įterpinio, šių žodžių būtinumą, jie ten atsidūrė neatsitiktinai. Mišios mums leidžia įgyti nenusipelnytą nuteisinimą, kuris, anot Laiško romiečiams (5, 1–2; 9), yra tikėjimo vaisius.[22]
***
Netgi tada, kai kunigas aukoja šv. Mišias vienas, rezultatas būna toks pat, nes šv. Mišių auka yra viešas Bažnyčios aktas. Šventoji Mišių auka, aukojama iš tiesų pašventintų kunigų, gavusių kunigiškąjį charakterį, visada išlaiko savo paslaptingą, neišmatuojamą, begalinę vertę, nepriklausomai nuo to, ar ji būtų aukojama iškilmingai, ar privačiai: Mišių auka yra mysterium fidei, mūsų tikėjimo paslaptis. Šiame pasaulyje mes nepajėgūs suprasti Mišių aukos didybės ir kilnumo. Mes tai suprasime tik danguje – ir kažin, ar tobulai? Mes tai suprasime tam tikru būdu, kaip mums tai leis suprasti Gerasis Dievas, bet tik pats Dievas gali perprasti visą šią mūsų tikėjimo paslaptį.[23]
***
Kas ji, ši mūsų tikėjimo paslaptis? Tai Dievo meilės mums paslaptis. Esame apstulbinti to, ką dėl mūsų padarė Gerasis Dievas. Kaip tai įmanoma, kad Dievas už mus atidavė visą savo Kraują? Ar tai įtikėtina? Ar tai suvokiama? Taip, mes turime tuo tikėti. Tai yra mūsų tikėjimo paslaptis. Mes neturime teisės abejoti kaip žydai, kurie atsitraukė nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kai Jis jiems pasakė: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 54), ir „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite amžinojo gyvenimo“ (Jn 6, 52).[24]
***
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo tikra paslaptis aplinkiniams: kaip gali būti, kad šis žmogus, kuris yra toks pat kaip mes, kuris valgo kaip mes, keliauja kaip mes, pavargsta kaip mes, kaip gali būti, kad jis yra ir Dievas, pasaulio Sutvėrėjas, tas, kuris sukabino dangaus šviesulius, kuris visa sukūrė, kuris mus laiko savo rankose, visus ir kiekvieną iš mūsų? Kaip tai įmanoma? Tačiau tai tiesa! Negalime tuo abejoti. Šis žmogus, kuris gimė iš Mergelės Marijos, kuris užaugo Nazarete, kuris po to vaikščiojo Palestinos keliais, padarė stebuklų tarp savo tautos žmonių, šis žmogus buvo Dievas. (...)
Taigi, kaip mūsų Viešpats buvo paslaptis žydams, kai vaikščiojo po Palestiną ir su jais susitikdavo, taip ir šv. Eucharistija yra paslaptis mums. Garbinti Kristų po duonos išore – ar gali būti, kad duonos substancija išnyko ir užleido vietą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo substancijai? Ar taip gali būti? O taip, tai nesuvokiama, nepaprasta paslaptis, mysterium fidei, mūsų tikėjimo paslaptis! Kaip tik iš to atskirsime krikščionis ir nekrikščionis: tuos, kurie garbina Švč. Eucharistiją, ir tuos, kurie atsisako ją garbinti, kurie šaiposi iš Švč. Eucharistijos ir kurie tyčiojasi iš krikščionių, kad jie ją garbina. Štai kaip bus atskirti tie, kurie myli mūsų Viešpatį, kurie Juo tiki, ir tie, kurie Jį atmeta. Todėl privalome nusižeminti, mylėti ir garbinti švenčiausiąją Eucharistiją.[25]
6. Qui pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum
Vyno konsekracijos žodžiai yra ypač išraiškingi. Iš tiesų, kai kunigas sako, kad Naujojo Testamento Kraujas yra čia ir kad jis yra išliejamas nuodėmėms atleisti, „kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti[26]“, jis patvirtina, jog Mišių auka yra aukojama tam, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės ir, vadinasi, kad mums iš naujo būtų įkvėpta Šventoji Dvasia, meilės Dvasia, ir mes atgautume Dievo bei artimo meilę, kurią per nuodėmę prarandame. Štai dėl ko yra aukojama Mišių auka[27].
***
Mūsų Viešpats yra vienintelis vyriausiasis kunigas, o Mišios yra asmeninis Jėzaus Kristaus veiksmas. Kunigas yra tik įrankis, ir jo tyrumas turi būti panašus į skaisčiojo Kristaus tyrumą.
7. Hæc quotiescumque feceritis
Jėzus Kristus, būdamas tikrasis Kunigas, Paskutinės vakarienės dieną suteikė kunigiškąjį charakterį tiems, kurie turėjo būti Jo kunigai, Jo įrankiai, Jo tarnai. Jis yra Kunigas vakar, šiandien ir amžinai. Mūsų Viešpats visada yra vyriausiasis kunigas, vienintelis vyriausiasis kunigas. Kiti yra tik Jo tarnai, Jo įrankiai.[28]
***
Ką mūsų Viešpats įsakė savo kunigams? Jis jiems pasakė: „Tai darykite mano atminimui[29]“ (Lk 22, 19). Jis savo apaštalams pasakė: „Kartokite tai, ką aš padariau“, tai yra, kartokite mano auką, Mišių auką; kartokite šį Eucharistijos sakramentą, per kurį aš tiems, kurie mane priima šventojoje Komunijoje, duodu savo Kūną, savo Kraują, savo Sielą ir savo Dievystę.[30]
***
Protestantai sako: „Yra tik viena auka. Jokių kitų nebeturi būti.“ Tai tiesa, kad ji yra vienintelė, bet ji yra tęsiama. Mūsų Viešpats norėjo, kad ji vėl įvyktų ant altoriaus kiekvieną kartą, kai ištariami konsekracijos žodžiai. Mūsų Viešpats to reikalavo per Paskutinę vakarienę: „Tai darykite mano atminimui.“[31]
***
Jis [kunigiškasis charakteris] jums leidžia ištarti šv. Mišių konsekracijos žodžius ir tam tikra prasme priversti Dievą paklusti jūsų įsakymui. Sulig jūsų žodžiais Jėzus Kristus ateina asmeniškai, fiziškai, substancialiai į duonos ir vyno pavidalus. Jis yra ant altoriaus, ir jūs Jį garbinate, jūs klaupiatės, kad Jį pagarbintumėte. Štai kas yra kunigas. Kokia nepaprasta tikrovė! Mums reikės būti danguje, kad tai suprastume, ir netgi būdami danguje ar suprasime, kas yra kunigas? Ar ne šventasis Arso klebonas yra pasakęs: „Jeigu susitikčiau kunigą ir angelą, pirmiausia sveikinčiausi su kunigu ir tik po to su angelu.“[32]
***
Kaip nuostabu kunigui mąstyti, kad jis panašus į švč. Mergelę, kai stovi prie altoriaus, ir kad, būdamas vargšas kūrinys, jis taria konsekracijos žodžius! Tada jis, kaip švč. Mergelė, turi tikrą valdžią Dievui, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, nes jis savo žodžiais gali priversti nužengti mūsų Viešpatį su savo Kūnu ir Siela, savo Krauju ir Dievyste, kaip švč. Mergelė savuoju „Fiat“!
Tad tarp kunigo ir Marijos esama labai didelio panašumo, ir tai yra nepaprasta privilegija! Niekada, galbūt netgi danguje, nesuprasime tos neįtikėtinos Marijos ir kunigo garbingumo paslapties. Kad vargšai kūriniai turėtų valdžią Dievui, visagaliui Dievui, Sutvėrėjui, Atpirkėjui, be kurio nieko nebūtų, niekas neegzistuotų, kad šie vargšai kūriniai turėtų galią Jį priversti nusileisti į žemę, argi tai nenuostabu? Mes turime tuo tikėti![33]
***
Jei Gerasis Dievas panoro, kad Mergelė Marija būtų tokio šventumo, kuris pranoksta visų kūrinių šventumą, jūs, Jėzaus Kristaus kunigai, jūs, kurie priverčiate mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ateiti ant altoriaus, jūs taip pat privalote būti šventi. Savuoju „Fiat“, paruoštu savo visiškoje skaistybėje, švč. Mergelė priėmė Viešpaties atėjimą. Lygiai taip pat jūsų lūpos, ištardamos konsekracijos žodžius, tam tikru laipsniu atkartoja Mergelės Marijos „Fiat“ ir priverčia patį Jėzų ateiti ant altoriaus, Jėzų, su kuriuo pirmiausia jūs galėsite susivienyti, prieš dalydami Jį žmonėms. Todėl jūs, kaip ir Marija, privalote būti šventi[34].
***
Kaip švč. Mergelė Marija privalėjo būti skaisti, kad turėtų tokią didelę, tokią kilnią galią priimti Jėzų į savo įsčias, taip kunigas privalo būti skaistus, nes ir jis turi valdžią mūsų Viešpaties Kūnui, Kraujui, Sielai ir Dievystei.
Štai kunigo celibato prasmė, kitos nėra. Nesakykime, kad kunigas privalo laikytis celibato, nes vedęs jis būtų pernelyg užimtas – tai tik papildoma priežastis. Tikroji kunigo celibato priežastis yra tai, kad jis turi galią savo žodžiais, konsekracijos žodžiais, priversti mūsų Viešpatį nusileisti ant šventojo altoriaus.
Tam, kuris turi šią valdžią Dievui – Dvasiai, pasaulio Valdovui ir Kūrėjui – pridera būti skaisčiam, laikytis celibato. Štai esminė kunigo celibato priežastis[35].
[1] L’amour de Dieu et la Croix de Jésus (Dievo meilė ir Jėzaus Kryžius), leidykla Militia, Monrealis, Kanada, 1953, p. 771.
[2] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjis.
[3] Tota vita crux et martyrium (pagal Kristaus sekimą, II knyga, 12 sk.).
[4] Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1971 m. kovas.
[5] Catéchisme du concile de Trente (Tridento susirinkimo katekizmas), sk. 20, § 8, p. 246.
[6] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[7] Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad 2 : „Kadangi, kaip matėme, Kraujas, konsekruotas atskirai, aiškiai vaizduoja Kristaus Kančią, tai būtent Kraujo konsekracijoje paminimas Kristaus Kančios padarinys, labiau negu Kūno, kuris yra Kančios priežastis, konsekracijoje.“
[8] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 16 d.
[9] Yra tik vienas Kristaus Kūnas, tas, kuris yra Danguje po Prisikėlimo. Tai Kūnas, kuris per konsekraciją padaromas čia esančiu sakramentiniu būdu. Žodžiais: „Tai yra mano Kūnas“ Kristaus Kūnas padaromas tiesiogiai čia esančiu. Bet po Prisikėlimo Kristaus Kūnas yra susijungęs su Jo Krauju, Jo Siela; taigi, po duonos pavidalu (tuo, kas prieinama pojūčiams: spalva, skonis...) slypi Jėzaus Kristaus Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė (tai yra koegzistencija). Lygiai taip pat ir po vyno pavidalu.
[10] Šis pasiaukojimas yra paslaptingas, „mistinis“, sako Mons. Lefebvre, nes jis yra tikrai realus, bet ne kruvinu būdu, kaip ant Kryžiaus, o apčiuopiamu ženklu, kurį mes matome: atskirtomis Kūno ir Kraujo konsekracijomis. Tai pasiaukojimas, kurį galima pavadinti sakramentiniu. Šv. Pijaus X katekizmas mus moko, kad sakramentas yra apčiuopiamas veiksmingas malonės ženklas: jis žymi ir produkuoja malonę. Pavyzdžiui, krikšte nuplovimas vandeniu žymi ir produkuoja gimtosios nuodėmės nuplovimą. Lygiai taip pat, kaip sakramentas žymi ir produkuoja malonę, atskirta pavidalų konsekracija žymi ir produkuoja Kristaus pasiaukojimą sakramentiniu būdu (apčiuopiamu veiksmingu ženklu). Šv. Tomas rašo: „Eucharistija yra tobulas Viešpaties Kančios sakramentas“ (Summa theologiæ, III, q. 73, a. 5, ad 2).
[11] Saint-Michel-en-Brenne, 1989 m. balandis.
[12] „Naujosios ir amžinosios Sandoros Kraujo: tikėjimo paslaptis: kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti.“
[13] Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d.
[14] Caritas non quærit quæ sua sunt, caritas patiens est, caritas omnia suffert, omnia credit, omnia sperat.
[15] Homilija, Fanjeaux, 1979 m. liepos 7 d.
[16] Sanguis novi et æterni Testamenti.
[17] Novi et æterni Testamenti.
[18] Homilija, Fanjeaux, 1979 m. liepos 7 d.
[19] Mysterium fidei.
[20] Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.
[21] Plg. Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad 9; ir Pierre Le Brun, Explication de la messe (Mišių išaiškinimas), leidykla Cerf, Paryžius, 1949, p. 435 ir sek.
[22] Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 10 d.
[23] Homilija, Écône, 1975 m. birželio 29 d.
[24] Homilija, Brannay, 1979 m. liepos 15 d.
[25] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 6 d.
[26] Pro vobis et pro multis effundetur in remissionem peccatorum.
[27] Homilija, Brannay, 1979 m. liepos 15 d.
[28] Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.
[29] Hoc facite in meam commemorationem.
[30] Homilija, Écône, 1977 m. birželio 29 d.
[31] Rekolekcijos, Écône, 1978 m.
[32] Homilija, primicijos, Ženeva, 1976 m. liepos 4 d.
[33] Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.
[34] Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1981 m. birželio 29 d.
[35] Homilija, Garges-lès-Gonesse, 1973 m. vasario 11 d.