Smilkymas
Liturgija yra pagarbos mokykla. Smilkome kitus, smilkome sielas – Šventosios Dvasios šventoves. Tai yra pagarbos ženklas, pagarbos, kuri turėtų būti įprastinė mūsų laikysena. Tai nereiškia tik tai, kad smilkydami kitus turime galvoti, jog jie turi sielą, kuri sukurta pagal Dievo paveikslą ir yra Šventosios Dvasios šventovė. Tai turėtų matytis mūsų elgesyje ir mūsų įprastiniuose santykiuose su kitais. Jausti pagarbą kitiems turėtume ne tik liturgijoje. Tai turi persmelkti visą mūsų gyvenimą[1].
Tai, kas šventa ir dieviška, įkvepia pagarbą. Vienas iš Brolijos narių požymių bus pagarbus elgesys su pakrikštytomis sielomis ir su visais šventais dalykais, ypač su tais, kurie susiję su švenčiausiuoju veiksmu, šv. Mišių auka.
Taigi, turime saugotis, kad mūsų neįtrauktų tas vulgarumo ir profanacijos srautas – desakralizacijos vaisius. Mūsų pagarba sau ir kitiems tebūna ypatingas Bažnyčios tikrosios dvasios ženklas.
Tikintieji, ir netgi netikintieji, yra labai jautrūs šios Bažnyčios dvasios apraiškoms. Tai yra tikras krikščioniškos dvasios ir krikščioniškos civilizacijos pasireiškimas, civilizacijos, pagrįstos tikėjimu ir pagarba tam, kas šventa ir dieviška, tai yra, mūsų Viešpačiui, viskam, kas Jam atstovauja, ir viskam, kas yra Jo paties išraiška[2].
25 psalmė[3]: Lavabo
Lavabo inter innocentes manus meas: et circumdabo altare tuum, Domine:
Ut audiam vocem laudis, et enarrem universa mirabilia tua.
Domine, dilexi decorem domus tuæ: et locum habitationis gloriæ tuæ.
Ne perdas cum impiis, Deus, animam meam, et cum viris sanguinum vitam meam.
In quorum manibus iniquitates sunt: dextera eorum repleta est muneribus.
Ego autem in innocentia mea ingressus sum: redime me, et miserere mei.
Pes meus stetit in directo: in ecclesiis benedicam te, Domine.
Gloria Patri...
Amen.
Plausiu savo rankas tarp nekaltųjų, ir eisiu aplink Tavo altorių, Viešpatie.
Kad girdėčiau šlovinimo balsą ir išpasakočiau visus Tavo stebuklus.
Viešpatie, aš mylėjau Tavo namų grožį ir vietą, kur gyvena Tavo garbė.
Nepražudyk su bedieviais, Dieve, mano sielos, ir su kraujo vyrais – mano gyvybės.
Jų rankose nedorybės, jų dešinė pilna dovanų.
O aš vaikščiojau nekaltybėje. Išvaduok mane ir pasigailėk manęs.
Mano koja stovi tiesiame kelyje. Prieš visą Bažnyčią Tave, Viešpatie, garbinsiu.
Garbė Dievui Tėvui...
Amen.
Jūs turite vis labiau mylėti Dievo namus; kunigo namai yra bažnyčia. Kunigo namai ir tai, ką jis turi mėgti labiau už viską – tai altorius. „Viešpatie, aš mylėjau Tavo namų grožį ir vietą, kur gyvena Tavo garbė[4]“ (Ps 25, 8) – tai kunigas kalba kiekvieną kartą plaudamasis rankas. Dėl to turime padaryti taip, kad bažnyčia būtų vieta, kurią tikintieji galėtų mylėti ir gerbti, kad įėję jie pajustų Dievo didybę. Pamėkime puošti Dievo namus, pamėkime juos daryti vertais To, kuris juose gyvena[5].
Reikia, kad viskas čia būtų kilnu, didinga, gražu, pagal paties Dievo, esančio šventovėje, paveikslą, nes šventykla nėra visų pirma Dievo tautos namai, bet pirmiausia Dievo namai, domus Dei (Pr 28, 17)[6], kur tauta ateina sutikti, rasti Dievą ir su Juo bendrauti [7].
Giliai įsitikinę, kad gyvenimo šaltinis randamas nukryžiuotame Kristuje, vadinasi, ir aukoje, kurią Jis mums paliko, Brolijos nariai su vis didesniu džiaugsmu pamatys, kad mūsų Viešpaties mistinė Sužadėtinė, gimusi iš pervertos Jėzaus širdies, nelaiko savo pareiga nieko kito, kaip tik perduoti, su Šv. Dvasios įkvėptu puošnumu, šį brangų testamentą.
Iš čia liturgijos, kuri šlovina nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų, prabanga. Bažnyčia širdis pavergiančiu, sielas keliančiu, dievišku būdu mokėjo mums pristatyti šias paslaptis ir išmokyti mus jomis gyventi. Viskas buvo sutvarkyta su ištikimos žmonos ir gailestingos motinos meile. Viskas buvo skirta mūsų pamokymui – šventos vietos, apeigos, papuošimai, giesmės, pasirenkamos mišiolo, brevijoriaus, pontifikalo ir apeigyno maldos.
Kaip siela, gyvenanti savo tikėjimu ir derinanti savo tikėjimą su Bažnyčios tikėjimu, galėtų siekti desakralizacijos[8]?
Prieš pradėdamas maldą „Suscipe, Sancta Trinitas“, kunigas pakelia savo žvilgsnį į altoriaus kryžių. Šį gestą kunigas per Mišias atlieka devynis kartus, kad parodytų ryšį tarp Mišių aukos ir Kryžiaus aukos.
Yra vienas Kryžius, daug gražesnis, negu šie akmeniniai kryžiai; šitie yra niekas. Jie nėra gyvi, jie tik atvaizdai, skulptūros. Kur yra tas gyvasis Kryžius? Kur jis? (...) Jis yra čia, ant altoriaus, kiekvienose Mišiose po konsekracijos, nes mūsų Viešpats Jėzus Kristus, esantis ant altoriaus, yra tas pats, kuris buvo nukryžiuotas[9].
Visi katalikai visuomet mylėjo Mišias ir juto Mišių poreikį, kartais gerai to nesuprasdami, bet jie sau sakė: man reikia nueiti į Mišias. Kodėl? Nes mums reikia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiaus, mums reikia vienytis su juo šiame skausmų slėnyje, šioje tremties žemėje. Mums reikia jaustis palaikomiems šio mūsų Viešpaties Kryžiaus[10].
„Sveikas, o Kryžiau, mūsų viltie[11]!“ Kryžius yra mūsų viltis, nes Kryžius nėra kažin koks kelias, kaip ir kiti. Kryžius yra kelias į amžinąjį gyvenimą, į amžinąją garbę. Tačiau tam reikia pereiti Kryžių, reikia imti Kryžių ir nešti paskui mūsų Viešpatį. Šiuo via crucis, kryžiaus keliu turime eiti visą savo gyvenimą, kad pasiektume amžinąjį gyvenimą[12].
[1] Dvasinė paskaita, Écône, 1975 m. sausio 28 d.
[2] 1981 m. birželio 4 d., Cor Unum, p. 56.
[3] Naujajame Šv. Rašto vertime ši psalmė yra 26-oji (vert. past.).
[4] Domine, dilexi decorem domus tuæ: et locum habitationis gloriæ tuæ.
[5] Homilija, diakonatas ir subdiakonatas, Écône, 1978 m. kovo 12 d.
[6] Plg. bažnyčių dedikavimo Mišias.
[7] „1963 m. kovo 25 d. laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II susirinkimo sesijos“, Vyskupas kalba, p. 21.
[8] 1981 m. rugsėjo 26 d., Cor Unum, p. 57.
[9] Homilija, Sutvirtinimas, Doué-la-Fontaine, 1977 m. gegužės 19 d.
[10] Homilija, Massongex, 1977 m. kovo 20 d.
[11] O Crux ave, spes nostra! Plg. šeštąją Kančios laiko mišparų himno Vexilla regis strofą.
[12] Homilija, Écône, 1975 m. rugsėjo 14 d.