Jei pirmoji Mišių dalis jums primena tikėjimą, kurio turite išmokti, antroji Mišių dalis, kuri yra svarbiausia, tam tikru būdu yra aukos branduolys. Po Credo jūs įeinate į paslaptingą tylą. Jūs meldžiatės Dievui ir įeinate į šią didžiąją paslaptį, kuri yra pats Dievas. Todėl Bažnyčia reikalauja iš kunigo kalbėti šias maldas tyliai. Tai nereiškia, kad ji nereikalauja iš tikinčiųjų su jomis jungtis, tai reiškia, kad tuo momentu kunigas tam tikru laipsniu išnyksta iš susirinkusiųjų tarpo, kad stotų akis į akį su Dievu, kaip Mozė ant Sinajaus kalno, kaip apaštalai ant Taboro kalno. Jie užkopė ant kalno. „Aš kopsiu link Dievo altoriaus“[1]. Kunigas užkopė prie Dievo altoriaus; jis dabar yra akis į akį su Dievu, visiškai vienas. Tuoj įvyks didžioji paslaptis, mūsų Viešpaties auka, kaip ant Kalvarijos kalno.[2]
Antroji Mišių dalis, tai yra auka, vaizduoja Dievo meilę ir artimo meilę. Ši antroji dalis yra esminė. Tai akivaizdu: tikėjimas, skleidęsis pirmojoje Mišių dalyje, rengia vienybę su Dievu, vienybę su mūsų Viešpačiu. Per antrąją Mišių dalį įvyksta veiksmas, sudabartinantis Kalvarijos auką ant mūsų altorių, sudabartinantis ir šią mūsų Viešpaties kontempliaciją ant Kryžiaus, kontempliaciją, kuri kreipiama pirmiausia į jo Tėvą. Pasistenkime per mūsų Viešpaties auką visiškai atsiduoti Tėvui, Švč. Trejybei. Tai, kas vyksta konsekracijos momentu, yra iš tiesų pasaulio viršūnė, visos Bažnyčios viršūnė, istorijos viršūnė.[3]
[Kunigas atsisukęs į kryžių] Kunigas atsisuka į krucifiksą ir į Dievą, kad įvykdytų šią paslaptį, kaip vyriausiasis kunigas, kuris vieną kartą per metus pasitraukdavo už uždangos, kad būtų ten vienas su Dievu. Po to vyriausiasis kunigas grįždavo, kad atneštų tikintiesiems palaiminimus. Taip pat ir šiandien, pabuvęs veidu į Dievą, kunigas vėl atsisuka į tikinčiuosius, kad jiems teiktų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.[4]
Atnašavimas
Mišių auka yra ne kas kita, kaip Kristaus auka. Ji prasideda atnašavimu, po to seka konsekracija, o baigiasi komunija. Kunigas, ir tik jis, turi didžiulę galią aukoti dieviškąją Auką Dievui Bažnyčios vardu.
1. Auka, malda par excellence
Auka yra esmingiausias dalykas normaliame žmogaus gyvenime. Pats svarbiausias normalaus žmogiško tvarinio, tai yra tokio, kuris tiki į Dievą, kuris pripažįsta Dievą visų dalykų Kūrėju[5], veiksmas yra išreikšti tą dėkingumą visagaliam Dievui per auką, per atnašavimą būtybės, žyminčios to žmogaus paties savęs atnašavimą Dievui, ir, kaip sako šv. Tomas, ne tik atnašavimą, bet ir aukojimą nužudant[6]. Aukojamas objektas yra sunaikinamas, nes tai yra šventas objektas. Sacrificium reiškia facere sacrum, padaryti šventą, tai yra padaryti šventu daiktą, duodamą Dievui. Tam, kad būtų iš tiesų parodytas visiškas šio daikto dovanojimas Dievui ir kad jo nebebūtų galima naudoti profaniniams tikslams, jis sunaikinamas. Šis šventas objektas sunaikinamas, norint parodyti, kad jis visiškai dovanojamas Dievui. Ką gi, tai būdinga žmogui. Auka suteikia žmogui jo tikrąją dimensiją, jo tikrąją vietą Dievo atžvilgiu.[7]
2. Auka, pagrindinis religijos dorybės veiksmas
Leonas XIII savo enciklikoje Caritatis studium 1898 m. liepos 25 d. rašė: „Pati religijos esmė, prigimtis apima savyje aukos būtinybę... Pašalinkite aukas, ir jokia religija negalės egzistuoti, pati jos idėja nebegalės būti suvokiama“[8].
Šv. Tomas labai aiškiai parodo, kad religijos dorybė – tai yra dorybė, susijusi su teisingumo dorybe – mus riša su Dievu. Ir patikslina[9]: „Religija, tiesiogine prasme, apima savyje aukos idėją“.[10]
Mums reikia praktikuoti religijos dorybę. Ši religijos dorybė yra tai, kas žmoguje giliausia, net ir prigimties požiūriu. Šita religijos dorybė teisingumo dorybės centre išreiškia tai, kas mes esame Dievo atžvilgiu ir mūsų artimo atžvilgiu. Įvykdyti pareigas, kurias mes privalome atlikti Dievui, savo artimui – tai praktikuoti teisingumo dorybę. Dievo atžvilgiu mes turime pareigų, ir pirmoji pareiga kaip tik ir yra religijos, tai yra Dievo garbinimo, dorybė. Atrodo, kad gimstantis vaikas, jeigu suprastų, ką yra skolingas Dievui, jau turėtų savo širdyje garbinti Dievą, dėkoti Dievui už tai, kad jį sukūrė, ir visa tai turėtų būti net ir grynai prigimtiniu požiūriu. Tai būtų teisinga, jei žmogiška siela, vos sukurta, atsigręžtų į savo Dievą, kad jį pašlovintų: „Aš esu kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus, aš ateinu į šį pasaulį vykdyti Tavo šventosios valios“[11]. Štai koks turėtų būti pirmasis sielos judesys nuo jos sukūrimo momento. Tėvai turėtų tai įskiepyti savo vaikams, kai tik jie sugeba suprasti, jog yra Dievo kūriniai. Ši religijos dorybė praktikuojama ne vien išoriniu, bet ir vidiniu garbinimu. Tačiau mums reikia ir išorinio garbinimo. Jeigu mes neišreikšime šio Dievo garbinimo jausmo Dievo vertu būdu, mes rizikuosime prarasti ir tą vidinį garbinimo jausmą, kuris yra ne kas kita, kaip mūsų atsidavimas, pasiaukojimas Dievui. Taip mes palenkiame visą savo valią, savo protą, visa tai, kas esame, Dievui, kuris mus sukūrė ir kuris mūsų laukia amžinybėje.
Taigi, jei religijos dorybė turi būti praktikuojama jau net prigimtiniame lygmenyje, tuo labiau ji turi būti praktikuojama antgamtiniame. Dievas panoro ateiti į mūsų tarpą. Jis įsikūnijo, norėdamas tam tikru laipsniu pats mums parodyti, kaip religingas žmogus, kūrinys, turi elgtis Jo atžvilgiu. Mūsų Viešpats atėjo į žemę; jis meldėsi, jis garbino savo Tėvą; jis parodė, kas yra religija; jis visiškai atsidavė savo Tėvui ant kryžiaus; jis visiškai, pilnutinai pasiaukojo savo Tėvo garbei ir sielų išganymui.[12]
3. Auka tegali būti paaukota Dievui
Kaip sako šv. Tomas[13], auka gali būti aukojama tik Dievui, nes mes visą savo asmenį, tai, kas esame, galime dovanoti tik tam, kuris mums šiuos dalykus davė. Mes tikrai galime būti kažkiek atsidavę kūriniams, bet ne atlikti aukojimo veiksmą kūriniui – tai neįsivaizduojama. Auka yra rezervuota Dievui.[14]
4. Nėra aukos be kunigo
Žmonių giminė visada juto poreikį turėti kunigų, tai yra žmonių, kurie per oficialią jiems patikėtą misiją būtų tarpininkai tarp Dievo ir žmonijos ir kurie, visiškai pasišventę šiam tarpininkavimui, paverstų jį savo gyvenimo užduotimi. Todėl kunigai yra žmonės, išrinkti tam, kad teiktų Dievui oficialias maldas ir aukas visuomenės vardu, visuomenės, kuri pati yra įpareigota teikti Dievui šį viešą ir visuomeninį kultą, pripažinti Jį aukščiausiuoju Viešpačiu ir pirmuoju Principu, linkti į Jį kaip į galutinį savo tikslą ir siekti Jo palankumo.
„Iš tiesų, visose tautose, kurių papročius mes žinome, jei tik jos nėra jėga priverstos paneigti švenčiausius žmogiškos prigimties įstatymus, randami kunigai, nors dažnai tarnaujantys netikriems dievams; visur, kur žmonės išpažįsta religiją, visur, kur jie stato altorius, tuo pačiu yra ir kunigystė, apsupta ypatingų garbės ir pagarbos ženklų“[15].
Tad niekas nėra taip giliai įrašyta į žmogiškąją prigimtį, kaip religija ir jos esminis veiksmas – auka. Taigi tam, kad būtų galima įvykdyti šventą dalyką, „padaryti šventą“[16], reikės taip pat ir pašvęstų, išrinktų, galinčių prisiartinti prie Dievo ir jam tarnauti, asmenų. Šis asmuo bus kunigas, sacerdos, „duodantis šventą“[17]. Mes pamatysime, kaip Dievas iš savo begalinio gerumo ir gailestingumo viską sutvarkė taip, kad nuo jo atitolę žmonės atliktų Jo vertą kultą.[18]
5. Kristaus auka atnaujinama ant mūsų altorių
Kryžiaus auka, sako Tridento Susirinkimo katekizmas, buvo be galo maloni Dievui. Vos tik Jėzus Kristus paaukojo kryžiaus auką, jo Tėvo pyktis ir pasipiktinimas buvo visiškai numaldyti. Taip pat ir Apaštalas rūpinasi, kad mes pastebėtume, jog Išganytojo mirtis buvo tikra auka. „Jėzus Kristus mus pamilo, – sako jis, – ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2).
Tad mūsų Viešpaties kančia yra tikra auka. Tai yra tikėjimo tiesa, apibrėžta Efezo ir Tridento Susirinkimuose. Efezo Susirinkimas sako: „Mes turime Vyskupą ir Apaštalą, kuris pats save paaukojo už mus kaip kvapią auką“. Ir Tridento Susirinkimas patvirtina: „Kristus pasiaukojo ant kryžiaus altoriaus“; „savo mirtimi jis pasiaukojo Dievui, savo Tėvui, kad mus atpirktų, kad įvykdytų visų žmonių atpirkimą“[19].
Jūs matote, kančia yra tikra auka, jos pasekmės neišmatuojamos, nes jos apima visą žmonijos istoriją, visą kūrinijos istoriją, visa tai, kas gali būti prieš arba po tos aukos, paaukotos Dievo šlovei ir garbei.[20]
Tam tikru būdu galima teigti, kad ištikimojoje tautoje yra tik vienas aukojimas, tik vienas kunigas, tik viena auka ir tik vienas atnašavimas, įvykdytas kryžiaus aukoje: nėra dviejų kryžiaus aukų. Bet gerasis Dievas panoro, kad ši kunigystė, šis aukojimas, ši auka ir šis atnašavimas tęstųsi, kad jo Sūnaus įgyti nuopelnai būtų pritaikyti mūsų sieloms.[21]
Kalvarijos auka ant mūsų altorių tampa Mišių auka, kuri, įvykdydama kryžiaus auką, tuo pat metu įvykdo Eucharistijos sakramentą, padarantį mus dieviškosios Aukos, nukryžiuotojo Jėzaus, dalyviais.[22]
[1] Introibo ad altare Dei.
[2] Homilija, primicijos, Mantes-la-Jolie, 1977 m. liepos 2 d.
[3] Rekolekcijos, Le Barroux, 1985 m. rugpjūtis.
[4] Paskaita, Barselona, 1975 m. gruodžio 29 d.
[5] Summa theologiæ, II–II, q. 81, a. 3.
[6] Summa theologiæ, II–II, q. 85, a. 3.
[7] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[8] Necessitatem sacrificii vis ipsa et natura religionis continet... Remotisque sacrificiis nulla nec esse nec cogitari religio potest.
[9] Religio proprie importat ordinem ad Deum (Summa theologiæ, II–II, q. 81, a. 1.
[10] Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1971 m. kovas.
[11] Plg. Žyd. 10, 9.
[12] Homilija, Lionas, 1976 m. vasario 8 d.
[13] Summa theologiæ, II–II, q. 85, a. 2.
[14] Homilija, sutanos ir tonzūros priėmimas, Flavigny, 1988 m. vasario 2 d.
[15] Pijus XI, Ad catholici sacerdotii, 1935 m. gruodžio 20 d.
[16] Sacrum facere.
[17] Sacra dans.
[18] Kunigų rekolekcijos, Barselona, 1971 m. kovas.
[19] Se ipsum obtulit in ara crucis, morte intercedente; ut æternam illic redemptionem operaretur: plg. D.S. 1740 ir 1743.
[20] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d.
[21] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[22] Itinéraire spirituel (Dvasinis kelionių vadovas), p. 61.