Reforma ir maldos įstatymas
Glausta „pateikimo maldų“ ir konsekracijos analizė parodo, kokie pakeitimai buvo padaryti antrojoje Mišių dalyje.
„Pateikimo maldų“ ir konsekracijos naujajame rituale analizė
Naujųjų Mišių ofertoriumas nebeišreiškia aukos permaldaujamojo ir atsiteisiamojo tikslo.
1. Praktiškai neegzistuojantis ofertoriumas
Naujajame prancūziškame mišiole ofertoriumas praktiškai neegzistuoja; be to, jis ir vadinamas kitaip. „Naujajame sekmadienių mišiole“[1] kalbama apie „pateikimo maldas“. Naudojama formulė labiau primena dėkojimą, padėką už žemės vaisius. Kad tai suprastume, užtenka ją palyginti su Bažnyčios tradiciškai naudojamomis formulėmis, kuriose aiškiai išreiškiamas aukos permaldaujamasis ir atsiteisiamasis tikslas: „Priimk <...> šią be dėmės auką, kurią <...> aukoju Tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus aplink stovinčius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir numirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui.“.
Paskui pakylėdamas taurę kunigas sako: „Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, prašydami Tavo gerumo, kad ji Tavo dieviškosios didybės akivaizdoje pakiltų meiliu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą.“
Kas iš to lieka naujosiose Mišiose?
Štai kas: „Garbė tau, Dieve, visatos Kūrėjau! Iš tavo dosnumo turime duonos, kurią aukojame tau. Tas žemės ir žmogaus darbo vaisius taps mums gyvybės duona.“ Panašiai kalbama ir apie vyną: „Tas vynmedžio ir žmogaus darbo vaisius taps mums dvasiniu gėrimu.“
Kam reikėjo šiek tiek toliau pridurti: „Nuplauk, Viešpatie, mano kaltybę, nuvalyk mano nuodėmes“ ir: „Melskitės, <...> kad visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir jūsų auką“? Kokias nuodėmes? Kokią auką? Kaip tikintieji gali susieti šį miglotą atnašų įteikimą su jų laukiamu Atpirkimu?[2]
2. Kam keisti aiškų tekstą mįslingomis frazėmis?
Užduosiu kitą klausimą: kam keisti aiškų ir visiškai prasmingą tekstą mįslingais sakiniais, menkai susijusiais tarpusavyje?[3] Jeigu jaučiamas poreikis keisti, tai turi būti daroma tam, kad būtų geriau.
Šie keli [aukos ir nuodėmių] paminėjimai, kuriais, atrodo, siekiama pataisyti „pateikimo maldų“ nepakankamumą, vėl verčia prisiminti Liuterį. Šis bent jau stengėsi palikti tam tikrus logiškus perėjimus. Jis išsaugojo kiek įmanoma daugiau senųjų apeigų, apsiribodamas jų prasmės pakeitimu. Mišios išlaikė didžiąją dalį išorinės sąrangos, o tikintieji bažnyčiose rasdavo beveik tą pačią puošybą, beveik tas pačias apeigas su jiems patinkančiomis pataisomis: mat nuo šiol į juos būdavo kreipiamasi daug dažniau. Jie labiau nei anksčiau jautėsi liturgijoje šį tą reiškiantys, aktyviau dalyvaudavo pamaldose, giedodami ir garsiai melsdamiesi.[4]
Šios ofertoriumo maldos egzistavo jau daugelį amžių iki šv. Pijaus V kodifikacijos. (...) Kadangi jos buvo tarsi tvirtovės pylimas prieš protestantizmą, jas panaikinti tolygu atiduoti tvirtovę. Reformos šalininkai teigia, kad jos šia forma neegzistavo Grigaliaus Didžiojo laikais. Tačiau tada dar nebuvo ir protestantiškų idėjų![5]
Naujosiose Mišiose konsekracijos žodžiai tariami nebe įsakmiu, o pasakojamuoju tonu – tai panašiau į paprastą pasakojimą, ne į veiksmą. Tradiciniame mišiole pasakojimo dalis ir pačios konsekracijos žodžiai yra atskirta ir atspausdinta skirtingu šriftu – dabar to nebėra.
3. Konsekracija: veiksmas ar pasakojimas?
[Tradicinėse Mišiose] kunigas „abiem rankomis laikydamas ostiją tarp rodomojo piršto ir nykščio, tyliai, bet aiškiai taria konsekracijos žodžius, sutelkdamas dėmesį į ostiją“. Tonas pakinta, tampa įsakmus[6]. Šie penki žodžiai: „Nes tai yra mano Kūnas“[7] įvykdo transsubstanciacijos stebuklą, kaip ir tie, kurie ištariami konsekruojant vyną.[8]
***
Mūsų mišioluose parašyta: Canon actionis. Iš tiesų Kanonas yra veiksmas. Veiksmo Kanonas – tai taisyklė, kurios turi laikytis kunigas, kad atliktų aukojamąjį veiksmą. Naujosiose Mišiose viskas, kas išreikšdavo veiksmą, praktiškai pašalinta. Iš Kanono padarytas pasakojimas, šitai rodo daugybė smulkių, bet svarbių detalių: esminiai konsekracijos žodžiai buvo sujungti su prieš juos einančiais ir po jų sekančiais žodžiais, pašalinant šrifto skirtumą. Anksčiau didelėmis raidėmis buvo rašomi tik konsekracijos žodžiai, nes veiksmas įvykdomas vien šiais žodžiais. Juos supantys sakiniai yra pasakojimas. O dabar šrifto skirtumas pašalintas. Be to, tariant konsekracijos žodžius nebereikia pasilenkti. Vietoj to kunigas vienu atsikvėpimu sukalba pagrindinę Kanono dalį, prasidedančią žodžiais „Savo Kančios išvakarėse Jis paėmė duoną į savo šventas rankas...“, nedarydamas pauzės, kurią numatydavo Romos mišiolo rubrika: jis nebestabteli prieš tardamas konsekracijos žodžius. Tai visiškai priešinga Mišių aukos teologijai. Taigi tai labai rimtas prieštaravimas.
Žinoma, jei reformatoriams papriekaištausime: „Jūs nebeatliekate veiksmo“, jie atsakys: „Tai netiesa. Toks žodžių tarimas dar nereiškia, kad netikime veiksmu. Jūs pernelyg griežtai teisiate.“ Jie visada turi ką atsakyti, bet faktai kalba patys už save.[9]
Naujojo ritualo konsekracijos formulėje įvykdyti trys pakeitimai. Konsekruojant duoną, po žodžių „Nes tai yra mano Kūnas“ pridurta „kuris už jus atiduodamas“[10], o konsekruojant vyną, po žodžių „Nes tai yra taurė mano Kraujo, naujosios ir amžinosios Sandoros“[11] pašalinta frazė „tikėjimo paslaptis“[12].
Ar šie pakeitimai padaryti tam, kad labiau priartėtume prie protestantų? Jie tokią formulę naudoja norėdami kuo tiksliau atkartoti Šv. Rašte esantį pasakojimą apie Paskutinę vakarienę (1 Kor 11, 24). Galiausiai frazė „už daugelį“[13] daugumoje vertimų į kitas kalbas buvo pakeista į „už visus“[14].
4. Prie konsekracijos žodžių pridurta „Quod pro vobis tradetur“
Kitas dalykas, parodantis, kad Mišių reforma įvykdyta nepriimtinu būdu – tai konsekracijos žodžių pakeitimai. Čia nekalbu apie vertimus, kurie dar labiau viską iškreipė. Prie duonos konsekracijos žodžių pridurta „quod pro vobis tradetur – kuris už jus atiduodamas“. Kam tai padaryta? Žinoma, dėl to konsekracija netampa negaliojanti. Tokią formuluotę naudojo ir tebenaudoja Rytų apeigų katalikai. Negalima sakyti, kad Rytų apeigų katalikai naudoja negaliojančias formules. Jos yra katalikiškos. Tačiau kam tai imti iš Rytų apeigų katalikų! Juk mes, Romos katalikai, turime pačią gražiausią liturginę tradiciją, siekiančią apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus, Romos Bažnyčios įkūrėjų, laikus. Mes turime garbingiausią ir labiausiai paplitusią iš visų Bažnyčios liturgijų. Kam griauti mūsų liturgiją, kopijuojant nedidelių Rytų apeigų grupelių liturgiją? Taip, Rytų apeigų katalikus reikia gerbti, tačiau kokia prasmė jais sekti? Verčiau jie turėtų į mus lygiuotis!
Šios naujovės intencija tikriausiai yra ekumeninė. Spėju, kad tai padaryta siekiant priartėti prie protestantų, nes Liuteris irgi pridėjo tuos pačius žodžius. Kodėl jis rūpinosi juos pridurti? Liuteris tai padarė tam, kad konsekracijos žodžiai neva labiau atitiktų Šv. Raštą[15] ir kad tai labiau panėšėtų į pasakojimą apie Paskutinę vakarienę. Tačiau yra visiškai neleistina sekti Liuteriu.[16]
5. Valgis ar auka?
Protestantams Paskutinė vakarienė yra tik valgis, o ne auka. Tačiau per Paskutinę vakarienę įvyko tikra auka: mūsų Viešpats atskyrė savo Kūną ir savo Kraują, taip iš anksto atvaizduodamas auką, kurią turėjo paaukoti ant Kryžiaus. O protestantai tai neigia ir pasakojimą apie Paskutinę vakarienę nori atkartoti tik kaip atminimo puotą. <...>
Protestantiška samprata yra negyva, nes ji vien istorinė: čia tik pakartojami kadai įvykę dalykai. Katalikiškoje sampratoje, priešingai, Mišios yra tikra auka, ta pati, kuri įvyko Kalvarijoje.[17]
6. Šv. Tomas Akvinietis iš anksto atsakė Liuteriui
Nagrinėdamas klausimą apie Eucharistijos formą,[18] t. y. konsekracijos žodžius, šv. Tomas Akvinietis savęs klausia, kodėl duonos konsekracijai Bažnyčia apsiribojo žodžiais: „Tai yra mano Kūnas.“ Kodėl nebuvo pridėta frazė „kuris už jus atiduodamas“? Atrodytų, kad ją tarti skatina pats Šv. Raštas. Šv. Tomas atsako:[19] to, ką turime daryti, mus moko ne vien Evangelija, bet ir Šventoji Tradicija. Nėra abejonių, kad konsekracijos žodžiai yra tradiciniai, tikriausiai ateinantys iš apaštalų laikų. Jei mūsų Viešpaties auka iš tiesų yra Bažnyčios širdis, jeigu ji turi tokią svarbą Bažnyčioje, vadinasi, mūsų Viešpats prieš savo mirtį turėjo duoti apaštalams nurodymų, susijusių bent su esminiais Mišių dalykais.
Žinoma, liturgija buvo formuojama ne vieną amžių, bet galime užtikrintai teigti, kad iš esmės ji liko ta pati, kad jos esmines dalis nustatė pats Jėzus Kristus. Nėra abejonių, kad per tas keturiasdešimt dienų, kurias praleido žemėje po savo Prisikėlimo, mūsų Viešpats daug ko mokė savo tikinčiuosius, netgi tais klausimais, kurie mums gali pasirodyti smulkmena, bet kurie turi labai didelę svarbą.[20]
7. „Mysterium fidei“ pašalinimas
Iš konsekracijos žodžių pašalintas įterpinys „mysterium fidei“, kuris galbūt yra kilęs iš paties mūsų Viešpaties, kai Jis po savo Prisikėlimo su apaštalais praleido keturiasdešimt dienų.[21]
Beje, įdomu paskaityti atsakymą, kurį dar XIII a. pradžioje, 1202 metais, popiežius Inocentas III parašė Liono arkivyskupui Jonui: „Jūs klausiate, kokius žodžius Kristus pavartojo perkeisdamas duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują, mat visos Bažnyčios naudojamame Mišių Kanone yra tai, ko nerašė nė vienas evangelistas.“ Taigi, atrodo, kad arkivyskupas Šventajam Tėvui buvo parašęs laišką, kuriame galbūt klausė: „Įdomu, kodėl Eucharistijos sakramento formos žodžiai neatitinka nei vienos iš evangelijose pateiktų formulių?“ Į tai popiežius atsakė: „Mišių Kanone randame tariamai įterptus žodžius: „mysterium fidei“. Tiesą sakant, randame daug Viešpaties žodžių ir veiksmų, kuriuos evangelistai nutylėjo ir kuriuos, kaip skaitome, perteikė apaštalai. Todėl tikime, kad tokią žodžių formą, kokią randame Kanone, apaštalai gavo iš Kristaus, o jų įpėdiniai – iš apaštalų.“[22] Taigi popiežius Inocentas III sako, kad Romos Kanone vartojamą perkeitimo formulę apaštalai gavo iš paties Kristaus. Be to, jo teiginys atitinka tai, ką skelbia Tridento Susirinkimas. Tiesa, šis kalba ne konkrečiai apie konsekracijos formulę, bet apskritai teigia, kad Romos Kanono maldos yra kilusios iš apaštalų ir paties Kristaus.[23] Taigi perkeitimo žodžiai verti didžiausios pagarbos, o juos pertvarkyti, ypač pakeisti verčiant į liaudies kalbas yra labai rimtas dalykas.[24]
***
Šv. Tomas sau užduoda klausimą: „Ar „mysterium fidei“ iš tiesų yra mūsų Viešpaties ištartų žodžių dalis?“ Jis atsako: „Taip“ ir patikslina: „Tuo esame tikri remdamiesi ne Šventuoju Raštu, o Tradicija.“[25] Turime tikėti Tradicija. Galime būti tikri, kad turime mūsų Viešpaties ištartus žodžius.[26]
***
Kaip puikiai paaiškina tėvas Pačė iš Turino, Tradicija yra daug senesnė ir labiau išvystyta už Šventąjį Raštą. Apaštalai aukojo Mišias anksčiau, nei pasirodė evangelijos ir jų laiškai. Apaštalų darbuose minima, kad jie laužydavo duoną – taigi, aukodavo auką. Apaštalai dešimtmečius aukojo šv. Mišių auką. Jūs teisingai galvojate, kad jie kreipė dėmesį į Mišių celebravimo būdą. Neturime daugiau žinių apie pirmuosius amžius, nes apaštalai privalėjo tai laikyti didelėje paslaptyje, kad nebūtų palaikyti žmogėdromis. Mūsų Viešpats juk pasakė: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują...“ Kai kurie žmonės tikriausiai sakė: „Atrodo, kad jie kažką aukoja, kad jie valgo kažkieno kūną.“ Apaštalai nenorėjo, kad netikintieji rastų vietas, kur jie laiko Mišias. Jie bijojo persekiojimo: iš čia Evangelijų ir apaštalų laiškų santūrumas. Tokioje aplinkoje šventosios paslaptys buvo itin saugojamos: jos būdavo perduodamos iš burnos į ausį, iš vyskupų – tiems, kuriuos jie šventino, ir iš vyskupo – vyskupui. Tai faktas! Todėl katakombose viskas vaizduojama simbolių forma.[27]
8. Terminas „už daugelį“ į daugumą kalbų išverstas „už visus“
Kalbant apie Eucharistijos sakramento formą, daugiausia abejonių kelia vertimai. Naujojoje lotyniškoje formulėje dar yra terminas „pro multis“ (už daugelį), bet į daugumą liaudies kalbų jis išverstas visiškai klaidingai: „už visus“. Tai prieštarauja tam, ką Bažnyčia išgirdo iš mūsų Viešpaties, būtent – išganymą pasiekia ne visi. Nors mūsų Viešpats atėjo, kad išganytų visus žmones, ne visi tuo pasinaudoja, nes kai kurie žmonės dėl savo kaltės nenori priimti Atpirkimo malonių. Mišių formulėje naudojamas terminas „pro multis“ nurodo Atpirkimo vaisius, kuriais pasinaudoja daug sielų, bet ne visos.[28]
***
Dauguma vertimų yra blogi, jie visiškai priešingi tam, ko moko Tridento Susirinkimo katekizmas. Tridento Susirinkimo katekizme paaiškinta, kodėl mūsų Viešpats nesakė „pro omnibus“ ir kodėl Mišiose sakoma ne „pro omnibus“, o „pro multis“.[29] Šį klausimą Katekizmo autoriai manė esant naudinga paaiškinti išsamiai, nes jis yra labai svarbus. Mūsų Viešpaties nuopelnai pritaikomi ne visiems. Deja, tai faktas. Jei visi deramai pasinaudotų mūsų Viešpaties nuopelnais, nebūtų pragaro – visi eitų į dangų.[30]
[1] Nouveau missel des dimanches (vert. past.).
[2] Atviras laiškas sutrikusiems katalikams, IV sk.
[3] Šios maldos „įkvėptos gražių šventinių žydų valgio laiminimo maldų“ (Jean-Charles Didier „Apie Mišias ir jų celebravimą“, Esprit et vie. L’Ami du clergé nr. 1, 1975 m. sausio 2 d., p. 15. Kai kurie šio naujojo ofertoriumo gynėjai džiaugiasi dėl ofertoriumo atskyrimo nuo eucharistinės aukos: „Duonos ir vyno pateikimo formulės yra pakeistos į biblines formules, kad būtų išvengta painiojimo su tikrąja auka, atliekama Kanone“ (Charles Lefebvre, „Šventosios Apeigų Kongregacijos dekretas Ordine missæ“, L’Année canonique, XIV, 1970 m.).
[4] Atviras laiškas sutrikusiems katalikams, IV sk.
[5] Iškilus erezijoms, ypatingai protestantizmui, buvo atlikti liturginiai paaiškinimai, kad dogma būtų apsaugota ir jos paaiškinimas atsispindėtų maldoje. Atmesti šį vystymąsi mažų mažiausiai reikštų pašalinti apsaugą nuo erezijų, o gal net netiesiogiai priimti šias erezijas.
[6] Konsekracijos žodžiai nėra tik grynas pasakojimas. Pacituokime šv. Tomą: „Kadangi šie žodžiai ištariami Kristaus vardu, Jo įsakymu jie gauna instrumentinę savybę, kylančią iš Kristaus, kuri įvykdo transsubstanciaciją“ (Summa theologiæ, III, q. 78, a. 4.
[7] Hoc est enim Corpus meum.
[8] Lettre ouverte aux catholiques perplexes (Atviras laiškas sutrikusiems katalikams), p. 41.
[9] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.
[10] Quod pro vobis tradetur.
[11] Hic est enim calix Sanguinis mei, novi et æterni Testamenti.
[12] Mysterium fidei : ši formulė buvo perkelta po konsekracijos, bet tada joje nėra jokios aliuzijos į ką tik įvykdytą transsubstanciaciją.
[13] Pro multis.
[14] Pro omnibus.
[15] Plg. 1 Kor 11, 24.
[16] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.
[17] L’Eglise infiltrée par le modernisme, p. 85.
[18] „Sakramentų forma susideda iš žodžių, kurie ištariami juos teikiant“ (Catéchisme de saint Pie X, 4 dalis, 1 sk., § 1, DMM, 1993, p. 117).
[19] Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad. 9.
[20] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1980 m. vasario 7 d.
[21] Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. kovo 21 d.
[22] D.S. 782.
[23] „Iš tiesų, aiškiai pasirodo, kad jis [kanonas] sukurtas arba iš pačių Viešpaties žodžių, arba iš apaštalų tradicijų ir šventų vyskupų pamaldžių nustatymų“ (Tridento susirinkimas, 22 sesija, 4 sk., D.S. 1745).
[24] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. vasario 15 d.
[25] Summa theologiæ, III, q. 78, a. 3, ad 9.
[26] 1987 m. liepos 28 d.
[27] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjo 22 d.
[28] Dvasinė paskaita, Écône, 1977 m. kovo 21 d.
[29] „Kiti žodžiai: „už jus ir už daugelį“ yra pasiskolinti, vieni iš šv. Mato (Mt 26, 28), kiti iš šv. Luko (Lk 22, 20). Būtent Bažnyčia, įkvėpta Dievo Dvasios, juos sujungė. Jie reikalingi Kančios vaisiams ir naudai išreikšti. Jeigu iš tiesų apsvarstysime jų vertę ir veiksmingumą, turėsime pripažinti, kad Viešpaties Kraujas buvo išlietas visų išganymui. Bet jeigu ištirsime vaisius, kuriuos žmonės iš jo paima, bus akivaizdu, kad tik daugelis, o ne visi, juo pasinaudoja. Kai Jėzus Kristus sakė: „už jus“, Jis turėjo mintyje tuos, kurie ten buvo, ir kuriems Jis kalbėjo, išskyrus Judą, arba išrinktuosius iš žydų tarpo, tokius, kaip Jo mokiniai. Pridėdamas „už daugelį“, Jis norėjo nurodyti visus kitus išrinktuosius, tiek iš žydų, tiek iš pagonių tarpo. Jis neatsitiktinai nepasakė: „už visus“, nes čia reikalas lietė Kančios vaisius, kurie vien išrinktiesiems suteikė išganymą. Būtent šia prasme reikia suprasti šiuos apaštalo žodžius: „Jėzus Kristus buvo paaukotas tik vieną kartą, kad panaikintų daugelio nuodėmes“ (Žyd 9, 26)“ (Tridento susirinkimo katekizmas, sk. 18, § 3, p. 216-217).
[30] Dvasinė paskaita, Écône, 1979 m. vasario 15 d.