Antroji dalis
Novus ordo missæ[1]
I –Liturginės reformos esmė
Įvadas
Ar liturginė reforma buvo įmanoma ir pageidautina?
Vatikano II Susirinkimo metu mons. Lefebvreʼas iš esmės neprieštaravo idėjai reformuoti liturgiją. Vis dėlto jis priminė, kad liturgija pirmiausia yra viešas Dievo garbinimo kultas, ir tik po to – apaštalavimo priemonė. Tiems, kurie nevertino tradicinės liturgijos, arkivysk. Lefebvreʼas atsakydavo, kad katalikų abejingumo liturgijai priežastis – ne pati liturgija, o dvasinė apatija. Vadinasi, tam, kad pasiektų savo tikslą, liturginis atnaujinimas turi iš esmės perkeisti tikinčiųjų sielas ir prisidėti prie Jėzaus Kristaus karalystės išplitimo – ne tik šeimose ir bendruomenėse, bet ir pilietinėje visuomenėje.
1. Kokiu pagrindu turi būti pagrįsta liturginė reforma?
Turime labai džiaugtis, tarp savo amžininkų matydami didelį troškimą gyventi liturgija ir atgimusią pagarbą šiam neprilygstamam Dievo Dvasios šaltiniui. Susirinkimas šiuos pamaldžius troškimus turėjo paskatinti ir nukreipti tinkama linkme.
Šiandien visa Bažnyčia trokšta grąžinti liturgiją į jos tikrąją vietą krikščionių gyvenime.
Šį atnaujinimą pradėjo jau ankstesni popiežiai, taip tiesiog išreikšdami tai, ką širdies gilumoje jautė daugybė vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų. Ar tai nėra Šventosios Dvasios būdas veikti giliai ir švelniai?
Vis dėlto klausimas, ką galima vadinti „liturginiu atgimimu“, iškelia visai Bažnyčiai esminių problemų. Pavyzdžiui, koks yra liturgijos vaidmuo Bažnyčios apaštalavime? Ar per amžius statyto liturginio pastato reforma turi paveikti patį liturginį Dievo garbinimą, ar tik liturgijos, kaip apaštalavimo priemonės, funkciją? Ar tai nebūtų liturgijos sumenkinimas, redukuojant ją iki apaštalavimo priemonės ir nebesvarstant apie ją kaip viešą Dievo kultą ir garbinimą? Ar katalikų abejingumo liturgijai priežastis – nebetinkamas liturginis savaime vertingų veiksmų ir tiesų pateikimas, ar, priešingai, tikėjimo dvasios sunykimas dėl su liturgija visiškai nesusijusių motyvų?
Žmogiškoji veikla tapo tokia svetima Dievui, taip nutolusi nuo Kūrėjo ir nuo Jo Dvasios Gaivintojos, kad tikėjimą vis dar išlaikę žmonės siekia vėl sumegzti nutrūkusius ryšius tarp maldos ir veiklos.
Būtų pernelyg paprasta ir beveik vaikiška dėl tikėjimo sunykimo kaltinti liturgiją, jos išraišką ir veikimo būdą.
Popiežius Pijus XII klebonams ir gavėnios pamokslininkams sakė:
„Kai žvelgiame į mus supančią žmoniją ir klausiame savęs, ar ji nori ir gali priimti šią antgamtinio gyvenimo tikrovę, akivaizdu, kad daugelio atsakymas būtų neigiamas. Antgamtinis pasaulis jiems tapo svetimas, nieko jiems nebesako, tarsi juose būtų atrofavęsi ar mirę dvasiniai tokių kilnių ir išganingų tiesų pažinimo organai. Kai kurie tokią sielų būklę mėgino paaiškinti Bažnyčios liturgijos trūkumais. Jie manė, jog užtektų ją apvalyti, reformuoti ir pagerbti, kad tie, kurie šiandien klaidžioja klystkeliais, vėl atrastų kelią į šventąsias paslaptis. Kas taip mano, parodo turįs labai paviršutinišką suvokimą apie šią dvasinę anemiją ir apatiją. Ji turi gilesnes šaknis.“[2]
Taigi nedvejodami pripažįstame, kad tam tikros liturginės reformos buvo reikalingos ir kad Susirinkimas šiuo keliu galėjo eiti, tačiau po to jis turėjo padaryti pauzę, nes nesuvokiama, kad kas dešimtmetį būtų keičiami mišiolai, brevijoriai, apeigynai ir kiti oficialūs tekstai bei vertimai.
Vis dėlto tam, kad šis liturginis atnaujinimas neštų vaisių, galbūt dar svarbiau vėl atstatyti prigimtinius ir antgamtinius ryšius tarp liturginės maldos, Dievo garbinimo ir kasdienės veiklos. Tai buvo ir tebėra misionieriškos Bažnyčios darbas: „Visa atnaujinti Kristuje.“[3] (Ef 1, 10). „Visa“ reiškia šeimą, mokyklą, bendruomenę, profesiją, valstybę. Reikia iš naujo atlikti šį darbą su krikščioniškų šeimų, taip pat visų Katalikų akcijos judėjimų ir kitų susivienijimų, besistengiančių išplėsti mūsų Viešpaties karalystę, pagalba.
Norint tinkamai įvykdyti liturginę reformą, būtina aiškiai suvokti, kad liturgija pirmiausia yra viešas Dievo garbinimas – bendruomenės, visuomenės malda su visais iš to išplaukiančiais aspektais. Iš liturgijos plaukiančios malonės nužengia ant krikščioniškos liaudies ir viso pasaulio, kad pašventintų žmones bei visus jų veiksmus[4].
2. Principai, kurių reikia laikytis vykdant bet kokią reformą
Matydamas tam tikras apgailėtinas liturgines naujoves, arkivysk. Lefebvreʼas pasiremia popiežiaus Pauliaus VI alokucija, kad parodytų liturgijos vietą ir funkciją. Nuo 1965 m. jis apgailestauja dėl statulų pašalinimo iš bažnyčių, dėl lotyniškų giesmių pakeitimo mažiau vertingomis giesmėmis liaudies kalba, dėl to, kad bažnyčios iš Dievo namų tapo žmonių namais. Vis dėlto arkivyskupas sutinka su tam tikromis reformomis, pavyzdžiui, su pirmosios Mišių dalies reforma, su sąlyga, kad jos atitiktų gryniausią Bažnyčios Tradiciją ir vestų sielas į asmeninę vienybę su mūsų Viešpačiu, esančiu Eucharistijoje.
Šventasis Tėvas savo glaustoje, bet nuostabioje apžvalgoje apibrėžia liturgijos vietą: „Joje aptinkame vertybių ir pareigų hierarchiją: Dievas užima pirmąją vietą, o malda yra mūsų svarbiausia pareiga...“[5] Po to jis kalba apie liturgijos, to „pirminio dieviškojo gyvenimo šaltinio“, tos „pirmosios dvasinio gyvenimo mokyklos“, tos „pirmosios dovanos, kurią galime įteikti krikščioniškai liaudžiai“ funkciją. Tada popiežius keliais sakiniais nubrėžia visą programą. Galiausiai jis kviečia pasaulį „praverti savo iki šiol sučiauptas lūpas... ir drauge su mumis šlovinti Dievą...“ Tai karštas kreipimasis į tuos, kurie dar nesimeldžia su krikščioniška liaudimi.
Kitame skyriuje Šventasis Tėvas peržvelgia liturgijos ir Bažnyčios santykį ir patvirtina esminę liturgijos svarbą Bažnyčios gyvenime. „Bažnyčia yra religinė bendruomenė, ji yra maldos bendrija...“ Jis pabrėžtinai įspėja, kad, jeigu ir būtų įvesti keli supaprastinimai, jie jokiu būdu nereikštų „maldos svarbos sumenkinimo, nei jos pajungimo kitiems šventosios tarnystės rūpesčiams ar sielovadinei veiklai, nei jos išraiškos jėgos ar jos meniško patrauklumo sumažinimo“. Šių principų reikia laikytis, kad galėtume tinkamai aiškinti dekretus, kurie bus priimti ateityje.
„Kad pasiektume šį rezultatą – trečiajame skyriuje priduria Šventasis Tėvas, – mes nenorime, kad kas nors kenktų Bažnyčios oficialios maldos normoms, įvesdamas privačias reformas ar atskirus ritualus. Mes nenorime, kad kas nors pasisavintų teisę savavališkai pirma laiko taikyti Konstituciją [Susirinkimo konstitucija apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“]... Jos [liturgijos] vienybė visame pasaulyje sudaro Bažnyčios maldos didybę. Tegu niekas jos neardo, tegu niekas nedaro jai žalos...“
Ryžtingi ir stiprūs žodžiai. Deja, jie tapo ypač aktualūs dėl daugybės neįtikėtinų iniciatyvų, kurias bejėgiškai stebi tūkstančiai nuliūdusių tikinčiųjų. Yra daugybė bažnyčių, kuriose liturginės taisyklės nebaudžiamai pažeidinėjamos. Galbūt pavojingiau už pačią liturginę naujovę yra kunigų – taigi tų, kurie davė paklusnumo įžadą ir turėtų būti jo pavyzdžiu – atviro nepaklusnumo įprotis ir pavyzdys.
Greitai bus viešai paskelbtos oficialios Šventojo Sosto instrukcijos. Reikia palinkėti, kad pirmasis jų viešo paskelbimo rezultatas būtų privačių iniciatyvų nutraukimas.[6]
3. Keletas pastabų dėl liturgijos reformos
Matydamas tiek daug prieštaravimų, perlenkimų ir ginčų, apibūdinančių šį liturgijos pritaikymo [mūsų laikams] procesą, norėčiau pateikti keletą minčių.
Ši Bažnyčiai neįprasta skuba, su kuria visose šalyse įgyvendinami liturginiai pakeitimai, verčia nuogąstauti, kad kai kurios priemonės gali sukelti nenumatytų ir blogų padarinių.
Tai pasakytina apie pamaldumą Švč. Sakramentui, Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems – jų statulos pašalintos iš daugybės bažnyčių, visiškai nesirūpinant elementariausia sielovada ir katecheze; apie gražų ir deramą bažnyčių sutvarkymą – jos iš Dievo namų tapo žmonių namais; apie dievišką lotyniškų giesmių grožį – jos panaikintos ir dar nepakeistos lygiavertėmis melodijomis.
Ar iš to turime daryti išvadą, kad reikėjo išsaugoti visus šiuos dalykus jų nekeičiant? Susirinkimas nuosaikiai ir atsargiai atsakė neigiamai. Kai kuriuos dalykus iš tiesų reikėjo reformuoti ir iš naujo atrasti.
Ar, nepaisant šiuo metu vyraujančios tam tikros idėjų painiavos, galima tikėtis naujos aušros, kurią Susirinkimas atneš į pasaulį?
Žinoma, visa tai bus aiškiau matyti po kelerių metų. Tačiau ar nėra pageidautina, kad tie, kurie dalyvavo Susirinkime, pasistengtų, tobulai paklusdami Petro įpėdiniui, taip įgyvendinti jo nutarimus, kad pažadintų tinkamas ir sveikas iniciatyvas, kylančias iš gryniausios Bažnyčios Tradicijos bei Dievo Dvasios, visuomet gyvenančios savo Sužadėtinėje?
Akivaizdu, kad pirmoji Mišių dalis, skirta pamokyti tikinčiuosius ir paskatinti juos išreikšti savo tikėjimą, šiuos tikslus turi pasiekti kuo aiškiau ir suprantamiau. Mano kuklia nuomone, čia naudinga būtų atlikti dvi reformas: pirma, reformuoti šios pirmosios dalies apeigas, ir antra, kai ką išversti į liaudies kalbas.
Padaryti taip, kad kunigas priartėtų prie tikinčiųjų, su jais bendrautų ir melstųsi, liptų į sakyklą ir jų kalba skaitytų Šventojo Rašto skaitinius, drauge su jais giedotų dieviškas tradicines Kyrie, Gloria ir Credo melodijas. Geros visos reformos, kurios skatina šioje Mišių dalyje iš naujo atrasti jų tikrąjį tikslą. Šios mokančiosios dalies pertvarkymas giedotinėse sekmadienio Mišiose turėtų tapti pavyzdžiu perdarant kitas Mišias.
Pridėkime nurodymus pamokslavimui: kad jis būtų teisingas, paprastas, uždegantis, stiprinantis tikėjimą ir gerus pasiryžimus. Tai vienas iš svarbiausių tikslų, kurio reikėtų siekti šios Mišių dalies atnaujinimu. (...)
Tačiau argumentai už lotynų kalbos išsaugojimą tose Mišių dalyse, kurios vyksta prie altoriaus, yra tokie stiprūs, kad norisi tikėtis, jog greitai bus uždėti apribojimai liaudies kalbų invazijai į šį vienybės ir universalumo lobį, į šią paslaptį, kurios jokia žmogiška kalba negali išreikšti ir aprašyti.
Turėtume karštai trokšti, kad tikinčiųjų sielos dvasiškai, asmeniškai vienytųsi su mūsų Viešpačiu, esančiu Eucharistijoje, ir su Jo dieviškąja Dvasia, todėl viskas, kas gali trukdyti šiam tikslui – ar tai būtų garsiai kalbamų maldų ir apeigų pervertinimas, ar pagarbos Eucharistijai trūkumas, ar dieviškosioms paslaptims neprideramas vulgarumas – turi būti visiškai uždrausta. Reforma šioje srityje tik tada gali būti gera, kai neabejotinai užtikrina šiuos esminius dieviškųjų paslapčių, kurias įsteigė mūsų Viešpats ir mums perdavė Tradicija, tikslus[7].
4. Mes niekada neatmetėme tam tikrų pakeitimų
Katalikams, kurie aiškiai jaučia, kad daromi radikalūs pakeitimai, labai sunku priešintis atkakliai propagandai, būdingai visoms revoliucijoms. Jiems sakoma: „Jūs nepriimate pokyčių, bet gyvenimas nuolat keičiasi. Jūs laikotės fiksizmo[8], bet juk tai, kas buvo gera prieš penkiasdešimt metų, nebetinka dabartiniam mentalitetui ir mūsų gyvenimo būdui. Jūs esate įsikibę į praeitį, nesugebate pakeisti savo įpročių.“ (...)
Tačiau mes niekada neatmetėme tam tikrų pakeitimų, tam tikrų patobulinimų, liudijančių Bažnyčios gyvybingumą. Liturgijos srityje tai nebe pirma reforma, su kuria susiduria mano amžiaus žmonės. Netrukus po to, kai gimiau, šv. Pijus X įvedė tam tikrų patobulinimų: suteikė daugiau svarbos liturginių metų ciklui, paankstino amžių, kada vaikai gali priimti Pirmąją Komuniją, atgaivino sunykusį liturginį giedojimą.
Vėliau Pijus XII dėl šiuolaikiniam gyvenimui būdingų sunkumų sutrumpino eucharistinio pasninko trukmę ir leido aukoti Mišias po vidurdienio, taip pat perkėlė Velykų vigilijos pamaldas į Didžiojo šeštadienio vakarą, pertvarkė Didžiosios savaitės apeigas.
Pats Jonas XXIII dar iki Susirinkimo padarė keletą pataisų vadinamajame šv. Pijaus V rituale.
Bet visa tai anaiptol neprimena to, kas įvyko 1969 metais, būtent naujos Mišių sampratos įvedimo.[9]
Reforma pačių reformatorių lūpomis
1. „Esminė aggiornamento dalis“
Pats popiežius apie „liturginį atnaujinimą“ kalba (1965 m. sausio 13 d. alokucija) kaip apie „naują religinę pedagogiką“, kuri užims „pagrindinio variklio vietą didžiajame judėjime, įrašytame į konstitucinius Bažnyčios principus“, atnaujintus Susirinkimo.
Mons. Dvajeris (Dwyer), Birmingemo arkivyskupas ir liturgijos Konsiliumo[10] narys, pripažino šios reformos svarbą (Spaudos konferencija, 1967 m. spalio 23 d.): „Būtent liturgija formuoja žmonių, drąsiai sprendžiančių problemas, charakterį ir mąstyseną... Liturginė reforma yra esminė aggiornamento (atsinaujinimo) dalis: neapsirikite, štai čia prasideda revoliucija.“[11]
2. Mons. Buninis pristato naująsias Mišias.
Iš karto po Susirinkimo, aš, kaip Šv. Dvasios Tėvų kongregacijos generalinis vyresnysis, nuvykau į Romą dalyvauti visų generalinių vyresniųjų susitikime. Mes paprašėme kun. Buninio (Bugnini) paaiškinti, kas yra tos naujosios Mišios, nes juk, galų gale, tai buvo nemenkas įvykis. Netrukus po Susirinkimo imta kalbėti apie „normatyvines Mišias“, „naująsias Mišias“, „Novus ordo“ („Naująją tvarką“). Kas tai per dalykas? Apie tai nebuvo kalbėta Susirinkime. Kas vyksta? Tad mes paprašėme kun. Buninį geranoriškai tai paaiškinti 84 susirinkusiems generaliniams vyresniesiems, tarp kurių buvau ir aš.
Kun. Buninis nedvejodamas mums paaiškino, kas yra „normatyvinės Mišios“: pakeisime tą, pakeisime aną, įdėsime kitą ofertoriumą, bus galima pasirinkti kanoną, bus galima sutrumpinti komunijos maldas, bus galima naudoti keletą Mišių pradžios formų, bus galima laikyti Mišias liaudies kalba. Mes žvalgėmės tarpusavyje, galvodami: tai neįmanoma!
Jis kalbėjo taip, tarsi iki jo Bažnyčioje niekada nebūtų buvę Mišių. Jis apie savo normatyvines Mišias kalbėjo kaip apie naują išradimą.
Aš asmeniškai buvau taip sukrėstas, kad nors visada atvirai pasakau, su kuo nesutinku, šį kartą netekau žado. Negalėjau ištarti nė žodžio. Atrodė neįmanoma, kad štai šiam prieš mane stovinčiam žmogui būtų patikėta visa katalikų liturgijos, šv. Mišių aukos, sakramentų, brevijoriaus, visų mūsų maldų reforma. Kur einame? Kur eina Bažnyčia?
Du generaliniai vyresnieji išdrįso atsistoti. Vienas jų kun. Buninio paklausė: „Ar aktyvus dalyvavimas – tai vien fizinis dalyvavimas, t. y. garsiai kalbamos maldos, o gal tai ir dvasinis dalyvavimas? Šiaip ar taip, jūs tiek kalbėjote apie tikinčiųjų dalyvavimą, kad atrodo, jog nebepateisinate Mišių be tikinčiųjų, nes visos jūsų Mišios paremtos tikinčiųjų dalyvavimu. Mes, benediktinai, aukojame Mišias be tikinčiųjų. Ar tai reiškia, kad turėsime nutraukti privačias Mišias, nes pas mus nėra tikinčiųjų, kurie jose dalyvautų?“
Pakartosiu visiškai tiksliai, ką atsakė kun. Buninis. Mane tie žodžiai taip pritrenkė, kad iki šiol tebeskamba ausyse: „Tiesą pasakius, mes apie tai nepagalvojome“, – pasakė jis!
Po to atsistojo kitas generalinis vyresnysis ir tarė: „Gerbiamas tėve, jūs kalbėjote: išbrauksim tą, išbrauksim aną, pakeisim šitą tuo, ir vis trumpesnėmis maldomis... Man susidarė įspūdis, kad jūsų naująsias Mišias bus galima atlaikyti per dešimt, dvylika ar penkiolika minučių. Tai nerimta, tai nepagarba tokiam Bažnyčios aktui“. O jis atsakė štai ką: „Visada bus galima ką nors pridėti“. Ar jis kalbėjo rimtai? Aš pats tai girdėjau! Jeigu man būtų papasakojęs kas nors kitas, aš suabejočiau, bet girdėjau tai savo ausimis. [12]
3. Išankstinės nuostatos naujosioms Mišioms įvertinti
Norėdami apsvarstyti ir įvertinti Naująją Mišių tvarką (Novus ordo), pirmiausia turime remtis originaliu, lotynišku Apeigų kongregacijos paskelbtu tekstu, nes tai autentiška, oficiali versija.
Po to seka Novus ordo pritaikymas oficialiame Apeigų kongregacijos[13] leidinyje „Notitiae“. Šiame pritaikyme jau randame daugybę smulkmenų, keičiančių pirminę Novus ordo versiją.
Trečias dalykas, kurį reikia apsvarstyti – vertimai. Novus ordo neliko lotyniška. Aš kalbu tik apie oficialius Apeigų kongregacijos pripažintus vertimus.
Be šių oficialių dalykų, jei pažvelgsime į praktinį jų įgyvendinimą, rasime begalinę Naujosios tvarkos pritaikymo įvairovę: greitai kiekvienas kunigas turės savo Naująją tvarką.
Galima išskirti ir šalis. Vienose šalyse Novus ordo buvo pritaikyta siauriau, kitose – daug plačiau[14].
[1] Naujasis ritualas vadinamas N.O.M., tai yra Novus ordo missæ, Naujoji Mišių tvarka.
[2] Pijus XII, alokucija In meno di un anno, 1945 m. vasario 17 d. B.P., VII, 48-58.
[3] Omnia instaurare in Christo.
[4] 1963 m. kovo 25 d. laiškas visiems Šv. Dvasios kongregacijos nariams dėl pirmosios Vatikano II Susirinkimo sesijos“, Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 18.
[5] Paulius VI, Susirinkimo antrosios sesijos uždarymo alokucija, 1963 m. gruodžio 4 d., D.C. nr. 1415, 4 skiltis.
[6] Po antrosios Vatikano II Susirinkimo sesijos, 1964 m. sausio 21 d., Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 33-35.
[7] Tarp trečiosios ir ketvirtosios Susirinkimo sesijos, 1965 m. birželio 6 d., Un évêque parle (Vyskupas kalba), p. 57-59.
[8] Doktrina, pagal kurią gyvūnų ir augalų rūšys nuo jų atsiradimo Žemėje išliko nepakitusios (vert. past.).
[9] Atviras laiškas sutrikusiems katalikams, V skyrius, Kaunas: Laetitia, 2005 m.
[10] Organas Vatikano II susirinkimo dekreto Sacrosanctum concilium pritaikymui, įkurtas popiežiaus Pauliaus VI 1964 m. vasario 26 d.
[11] Laiškas kardinolui Seperiui, 1978 m. vasario 26 d.
[12] L’Eglise infiltrée par le modernisme (Į Bažnyčią įsiskverbė modernizmas), p. 32-34.
[13] Apaštaline konstitucija Sacra Rituum Congregatio (1969 m. gegužės 8 d.) , Šventoji Apeigų kongregacija (įkurta 1588 m. popiežiaus Siksto V) buvo padalinta į dvi kongregacijas: Šventąją Dieviškojo kulto kongregaciją (prefektas – kardinolas Gut; sekretorius – tėvas Bugnini) ir Šventąją Šventųjų bylų kongregaciją (prefektas – kardinolas Bertoli; sekretorius – mons. Antonelli).
[14] Dvasinė paskaita, Zaitzkofen, 1979 m. spalio 1 d.