Praėjus dvidešimt metų, buvo galima tikėtis, kad Susirinkimo reformų sukelta reakcija nurims, kad katalikai palaidos religiją, kurioje buvo auklėjami, kad jaunesni, jos nepažinę, prisiderins prie naujosios. Tuo bent jau buvo tikri modernistai. Jie per daug nesijaudino dėl neramumų, iš pradžių pasitikėdami savimi. Paskui jie nebebuvo tokie pasitikintys: daugeriopos ir esminės nuolaidos pasaulio dvasiai nedavė lauktų rezultatų, niekas nebenorėjo tapti naujojo kulto kunigais, tikintieji tolo nuo religinės praktikos, Bažnyčia, norėjusi būti vargšų Bažnyčia, tapo vargše Bažnyčia, priversta griebtis reklamos, norėdama surinkti aukų, ir pardavinėti savo nekilnojamąjį turtą.
Per tą laiką ištikimybė Tradicijai buvo palaikoma visose krikščioniškose šalyse ir ypač Prancūzijoje, Šveicarijoje, Jungtinėse Valstijose, Lotynų Amerikoje. Pats naujųjų Mišių šalininkas arkivysk. Annibale Bugninis savo pomirtinėje knygoje buvo priverstas konstatuoti šį pasaulinio masto pasipriešinimą.[1] Pasipriešinimas be paliovos plėtojasi, organizuojasi, traukia pasaulį. Ne, „tradicionalizmo“ sąjūdis neketina „prarasti greičio“, kaip ramindamiesi retkarčiais rašo žurnalistai progresistai. Kur susirenka tiek žmonių į Mišias, kaip Saint-Nicolas-du-Chardonnet, kur būna tiek Mišių, tiek Švč. Sakramento išstatymų, tiek gražių pamaldų? Pasaulyje priskaičiuojama septyniasdešimt Šv. Pijaus X brolijos namų, turinčių bent po vieną kunigą, tokių bažnyčių, kaip Briuselyje, kaip visai neseniai nusipirktoji Londone, kaip mums perduotoji Marselyje, mokyklų, ketvertas seminarijų.[2]
Atsidaro ir plačiau plinta karmeliai. Vienuolių vyrų bei moterų bendruomenės, kurios susibūrė maždaug prieš penkiolika metų ar anksčiau ir griežtai laikosi regulos tų ordinų, iš kurių jos kilusios, yra pertekusios pašaukimų, todėl reikia be paliovos plėsti patalpas, statyti naujus pastatus. Katalikų tikinčiųjų kilniadvasiškumas nepaliauja mane stebinęs, ypač Prancūzijoje.
Vienuolynai – spinduliavimo centrai, į juos renkamasi miniomis ir neretai iš labai toli. Apgaulingų malonumų ir visokiausių rūšių pabėgimo pagundomis suklaidinti jaunuoliai čia susiranda savo kelią į Damaską. Reikėtų išvardyti visas vietas, kuriose saugomas tikrasis katalikų tikėjimas ir kurios dėl to patrauklios: Le Barroux, Flavigny-sur-Ozerain ir La Hayeaux-Bonshommes, Alčs ir Lamairé benediktinai, Fanjeaux, Brignoles ir Pontcallec seserys, tokios bendruomenės, kaip kunigo Lecareux...[3]
Daug keliaudamas, visur mačiau savo Bažnyčią laiminančio Kristaus ranką. Meksikoje paprasti žmonės išvijo iš bažnyčių reformistinę dvasininkiją, sužavėtą išsilaisvinimo teologijos ir norėjusią pašalinti šventųjų statulas. „Ne statulos, o jūs iškeliausite!“ Politinės sąlygos sutrukdė mums įsteigti namus Meksikoje,[4] bet ištikimieji kunigai veikia ten iš El Paso vietovėje įsikūrusio centro Jungtinių Valstijų pasienyje. Jiems rengia šventes ir juos kviečiasi į savo bažnyčias cristeros[5] palikuonys. Gyventojų pakviestas, Sutvirtinimo sakramentą ten suteikiau 2500 asmenų.
Jungtinėse Valstijose pas Brolijos kunigus lankosi jauni daugiavaikiai sutuoktiniai. 1982 m. šioje šalyje įšventinau pirmus tris kunigus, visapusiškai išugdytus mūsų seminarijose. Tradicinių grupių daugėja, o parapijos smunka. Nepaklusnioje naujovėms Airijoje reforma įgyvendinta 1980 m., altoriai sumesti į upes arba panaudoti kaip statybinė medžiaga. Vienu metu susiformavo grupės Dubline ir Belfaste. Brazilijoje, Campos vyskupijoje, apie kurią jau kalbėjau, gyventojai susitelkė aplink naujojo vyskupo iš parapijų išvarytuosius kunigus. Gatves užplūdo 5 000 – 10 000 demonstrantų, kurie protestavo prieš kunigų išvarymą.
Taigi einame geru keliu, tai patvirtina įrodymai, medis atpažįstamas iš jo vaisių. Visa tai, ką įgyvendina dvasininkai ir pasauliečiai, nepaisydami liberaliojo klero persekiojimų – nes, kaip sakė Louis Veuillot,[6] „nėra didesnio sektanto už liberalą“ – yra beveik stebuklinga.
Nesileiskite klaidinami, mieli skaitytojai, „tradicionalisto“ termino, kuriam mėginama priskirti blogą prasmę. Tai savotiškas pleonazmas,[7] nes aš nesuprantu, kaip gali būti kataliku, jei nesi tradicionalistu. Tikiuosi, jog pakankamai įrodžiau šioje knygoje, kad Bažnyčia – tai tradicija. Mes esame tradicija. Kartais dar kalbama apie „integrizmą“.[8] Jeigu tai suprantama kaip pagarba dogmos, katekizmo, krikščioniškosios moralės, Mišių Šventosios Aukos integralumui, tai mes tikrai integristai. Bet aš jokiu būdu nesuprantu, kaip gali būti toks katalikas, kuris nebūtų šia prasme integristas.
Taip pat rašoma, kad po manęs mano darbas sunyks, kadangi nebus mane pakeisiančių vyskupų. Aš įsitikinęs priešingai ir nejaučiu jokio nerimo. Galiu mirti rytoj, visi sprendimai – gerojo Dievo rankose[9]. Pasaulyje Jis ras, aš tai žinau, pakankamai vyskupų mūsų seminaristams įšventinti. Net jeigu šiandien Jis ir tyli, tas ar kitas iš tų vyskupų iš Šventosios Dvasios įgaus drąsos pakilti.[10] Jei mano darbas – iš Dievo, Jis sugebės jį saugoti ir panaudoti Bažnyčios gerovei. Mūsų Viešpats pažadėjo: pragaro vartai jos nenugalės.
Todėl aš užsispyręs, o jei norite sužinoti giliąją šio užsispyrimo priežastį, tai ji tokia. Aš noriu, kad kai mirties valandą mūsų Viešpats manęs paklaus: „Kaip tu pasielgei su savo vyskupyste, kaip tu pasielgei su vyskupystės ir kunigystės malone?“ – neišgirsčiau iš Jo lūpų šių baisių žodžių: „Kartu su kitais tu prisidėjai prie Bažnyčios griovimo.“
1984 m. liepos 4 d.
[1] La Reforma liturgica, Edizioni Liturgiche, Roma, 1983. – aut. past.
[2] 2003 metais Brolijos nariai dirbo 59-iose pasaulio šalyse. Buvo 453 kunigai, 70 brolių ir 68 seserys oblatės. Jie gyveno 155 prioratuose ir aptarnavo daugiau nei 800 bažnyčių bei koplyčių, 30 vidurinių bei 60 pradinių mokyklų.
[3] Po to, kai tai buvo parašyta (1984), kai kurios bendruomenės (Le Barroux, Pontcallec) nutolo nuo mūsų, tačiau į sąrašą galima įtraukti kitas (Morgon, Bellaigue, Le Trévoux, Le Rafflay…).
[4] Šv. Pijaus X brolija Meksikoje dabar turi 4 prioratus.
[5] Valstiečiai, kurie 1926–29 m. ginklu priešinosi masoniškai Meksikos vyriausybei, remiamai Jungtinių Amerikos Valstijų.
[6] Louis Veuillot (1813–1883) – vienas žymiausių katalikų publicistų Prancūzijoje.
[7] Minties reiškimas pakeičiant žodį kitu panašiu žodžiu.
[8] Iš lot. integer – nepaliestas, visas, pilnas. Taip priešai vadino liberalizmą ir modernizmą atmetusius katalikus XIX a. pab. – XX a. pr.
[9] Arkivysk. Lefebvre’as visada troško laikytis Apvaizdos nurodymų ir manė, kad Dievo valia, jog prieš mirdamas jis pats turi įšventinti savo įpėdinius vyskupus. Kad to nori Apvaizda, jam ypač parodė du įvykiai: visus papiktinęs paties popiežiaus sukviestas ir vadovaujamas visų religijų maldos susirinkimas 1986 m. spalį Asyžiuje ir Romos atsakymas į jo klausimus bei priekaištus dėl religinės laisvės, kuriame neatsižadama katalikų tikėjimui prieštaraujančių religinės laisvės principų. Todėl 1988 m. birželį jis konsekravo keturis vyskupus Šv. Pijaus X brolijai, kurie tęsia jo darbą.
[10] Filipiniečių vyskupas Salvadoras Lazo (1916-2000) iš tikrųjų gavo šią malonę – perskaitęs daug knygų apie katalikų Tradiciją, jis suprato, kad tai vienintelė išeitis Bažnyčiai iš visuotinės krizės, 1995 m. grįžo prie ištikimybės Tradicijai ir ėmėsi ją ginti.