XIV. Vatikano II Susirinkimo ardomoji veikla

Bažnyčios krizę aš gretinu su Prancūzų revoliucija ne dėl paprasčiausio metaforiškumo. Mes iš tikrųjų nepertraukiamai susieti su XVIII a. filosofais ir su jų idėjų sukeltu pasaulio sukrėtimu. Bažnyčiai šį nuodą perdavusieji tai pripažįsta patys. Antai kardinolas Suenensas, šūktelėjęs: „Vatikano II Susirinkimas – tai Bažnyčios 89-ieji“,[1] – prie kitų pareiškimų be jokių iškalbos vingrybių pridūrė: „Neįmanoma suprasti Prancūzų ar Rusijos revoliucijos, nieko nežinant apie režimą, kuriam ji padarė galą… Taip ir bažnytiniuose reikaluose apie reakciją galima spręsti tik pagal ankstesnę dalykų būklę.“ Ankstesnė būklė, kurią jis laiko panaikintina, buvo lyg nuostabus hierarchinis statinys, vainikuotas popiežiaus, Jėzaus Kristaus vietininko žemėje: „Vatikano II Susirinkimas žymi epochos pabaigą; kai kuriais atžvilgiais jis netgi žymėjo ištisos epochų sekos pabaigą, laikotarpio pabaigą“.
Ne kitaip kalbėjo ir tėvas Congaras, vienas reformų šalininkų: „Bažnyčia įvykdė taikią Spalio revoliuciją.“ Visiškai sąmoningai jis pastebėjo: „Religinės laisvės deklaracija yra apčiuopiamai išreikšta Syllabus priešingybė.“ Galėčiau pacituoti daugybę tokio pobūdžio prisipažinimų. 1976 m. tėvas Gelineau, vienas iš virtinės Nacionalinio liturginės pastoracijos centro vadovų, nepaliko jokių iliuzijų tiems, kurie nori naujajame ordo įžvelgti apeigas, šiek tiek besiskiriančias nuo iki tol visuotinai švęstų, bet iš esmės nešokiruojančias: „Vatikano II Susirinkimo priimta reforma davė signalą atlydžiui… Griūva ištisos sienos… Neapsirikime: vertimas nėra to paties dalyko pasakymas kitais žodžiais. Tai formos keitimas... Keičiantis formoms, keičiasi ir apeigos. Keičiantis vienam elementui, keičiasi ir reikšmių visuma... Reikia pasakyti be išsisukinėjimų: tokių Romos apeigų, kokias žinojome, nebėra. Jos sunaikintos“.[2]
Liberalieji katalikai iš tikrųjų įvedė revoliucinę padėtį. Štai kas rašoma vieno iš jų – Doubs senatoriaus pono Prelot knygoje:[3] „Pusantro amžiaus mes kovojome, kad Bažnyčioje persvertų mūsų nuomonės, bet to nepasiekėme. Pagaliau atėjo Vatikano II Susirinkimas, ir mes nugalėjome. Nuo tada liberaliosios katalikybės tezės ir principai galutinai ir oficialiai priimti šventojoje Bažnyčioje“.
Būtent šios liberaliosios katalikybės padedama pacifizmo ir visuotinės brolybės dingstimi prasiskverbė Revoliucija. Pačių liberaliųjų popiežių dėka ir per Vatikano II Susirinkimo malonę šiuolaikinio žmogaus klaidos bei neteisingi principai persmelkė Bažnyčią ir užkrėtė dvasininkiją.
Pats laikas galutinai paaiškinti dalykus, todėl priminsiu, kad 1962 m. aš nebuvau visuotinio Susirinkimo rengimo priešininkas. Atvirkščiai, su dideliu lūkesčiu jį sveikinau. Šiandien tai liudija laiškas, kurį 1963 m. siunčiau Šventosios Dvasios tėvams ir kuris išspausdintas viename ankstesnių mano veikalų.[4] Jame rašiau: „Nedvejodami tarkime, kad kai kurios liturgijos reformos būtinos ir kad pageidautina, jog Susirinkimas eitų šiuo keliu“. Aš pripažinau, jog atsinaujinti verčia būtinybė, kad pasibaigtų savotiška sklerozė, kad užsivertų praraja, kuri atsivėrė tarp kulto vietose užsklęstos maldos ir veikimo, mokyklos, profesijos, miesto.
Popiežiaus paskirtas Centrinės rengimo komisijos nariu, aš uoliai ir entuziastingai triūsiau dvejus metus trukusiuose darbuose. Centrinė komisija buvo atsakinga už visų parengiamųjų schemų, gaunamų iš specializuotų komisijų, tikrinimą ir nagrinėjimą. Taigi mano padėtis leido sužinoti, kas padaryta, kas turi būti patikrinta ir kas turi būti pristatyta Susirinkimui.
Darbas buvo atliekamas labai sąžiningai ir tobulai. Turiu septyniasdešimt dvi parengiamąsias schemas. Jose Bažnyčios mokymas absoliučiai ortodoksiškas, jos tam tikru būdu pritaikytos mūsų epochai, tačiau labai saikingai ir išmintingai.
Viskas buvo parengta iki paskelbtosios datos, ir 1962 m. spalio 11 d. tėvai užėmė savo vietas Romos Šv. Petro bazilikos navoje. Tačiau Šventasis Sostas nebuvo numatęs vieno dalyko: nuo pat pirmų dienų Susirinkimą apniko progresistų pajėgos. Mes tai patyrėme bei jautėme, o sakydamas „mes“, aš turiu omenyje tuometinę Susirinkimo tėvų daugumą.
Mums susidarė įspūdis, kad vyksta kažkas nenormalaus, ir šis įspūdis veikiai pasitvirtino: penkiolikai dienų praėjus po atidarymo sesijos, nebeliko nė vienos iš septyniasdešimt dviejų schemų. Viskas buvo grąžinta, atmesta, išmesta į šiukšlių dėžę.
Veikta taip. Susirinkimo reglamente buvo numatyta, kad parengiamajai schemai atmesti reikia dviejų trečdalių balsų. Prasidėjus balsavimui, šešiasdešimt procesų būdavo prieš schemas, o keturiasdešimt procentų jas palaikydavo. Vadinasi, priešininkai nesurinkdavo dviejų trečdalių, ir Susirinkimas turėjo normaliai rutuliotis, remdamasis tais parengiamaisiais darbais.
Tada pasireiškė galinga, labai galinga organizacija, parengta Reino pakrančių kardinolų ir puikiai veikiančio jų sekretoriato. Jie aplankė Joną XXIII, pasakė jam: „Tai nepriimtina, Šventasis Tėve, kad būtume verčiami gilintis į daugumos nepalaikomas schemas“ – ir laimėjo bylą: didžiulis nuveiktas darbas buvo pasiųstas į nebūtį, Susirinkimas liko tuščiomis rankomis, be jokio pasirengimo. Koks administracijos tarybos pirmininkas, kad ir kokia maža būtų jo bendrovė, sutiktų posėdžiauti be darbotvarkės, be dokumentų rinkinių? Vis dėlto Susirinkimas prasidėjo.
Paskui iškilo reikalas paskirti Susirinkimo komisijas. Problema sunki: įsivaizduokite iš visų pasaulio šalių atvykusius ir staiga vienoje auloje susirinkusius vyskupus. Iš 2 400 dalyvių daugelis vienas kito nepažinojo, buvo susipažinę su trim ar keturiais kolegomis ir girdėjo keleto kitų vardus. Kaip jie galėjo žinoti, kurie tėvai labiausiai tinka kunigystės, liturgijos, kanonų teisės ir kt. komisijoms?
Visiškai teisėtai kardinolas Ottavianis įteikė visiems sąrašus ikisusirinkiminių komisijų narių, taigi Šventojo Sosto parinktų ir jau dirbusių prie diskutuotinų temų. Jie nebuvo įpareigojantys, bet galėjo palengvinti pasirinkimą, ir, žinoma, buvo pageidautina, kad keletas iš šių patyrusių žmonių figūruotų komisijose.
Tačiau tada pasigirdo riksmas; man nereikia priminti, kuo vardu buvo tas Bažnyčios kunigaikštis,[5] kuris atsistojo ir pasakė tokią kalbą: „Nepakenčiama, kad Susirinkimui būtų taikomas spaudimas, peršant vardus. Susirinkimo tėvams reikia duoti laisvės. Romos kurija vėl stengiasi įtaisyti savo narius.“
Su šiokiu tokiu išgąsčiu dėl šio staigaus įsikišimo posėdis buvo baigtas, o po pietų sekretorius arkivysk. Felicis pranešė: „Šventasis Tėvas pripažįsta, jog galbūt bus geriau, jei susirinks ir sąrašus pateiks vyskupų konferencijos.“
Vyskupų konferencijos tais laikais tebebuvo užuomazgos tarpsnyje. Šiaip taip jos sudarė reikalaujamus sąrašus, beje, neįstengusios deramai susirinkti, nes joms buvo duotos tik dvidešimt keturios valandos.
Tačiau tie, kurie rezgė šį mažąjį valstybinį perversmą, turėjo viskam pasiruošusių ir gerai atrinktų žmonių iš įvairių šalių. Jie sugebėjo aplenkti vyskupų konferencijas ir faktiškai laimėjo didžiąją daugumą. Rezultatas buvo toks, kad du trečdalius komisijų narių sudarė progresistų frakcija, o likusį trečdalį skyrė popiežius.
Gana greitai buvo parengtos naujos schemos, savo kryptimi visiškai besiskiriančios nuo pirmųjų. Norėčiau vieną dieną paskelbti ir vienas, ir kitas, idant būtų galima palyginti ir nustatyti, koks buvo Bažnyčios mokymas dieną prieš prasidedant Susirinkimui.
Turintys šiokią tokią pasaulietinių ir dvasinių Susirinkimų patirtį supras, kokioje padėtyje buvo atsidūrę tėvai. Tose naujose schemose iš tikrųjų buvo galima pakeisti kai kuriuos sakinius ir staigiai pasiūlyti papildymų; esmės pakeisti nebuvo įmanoma. Padariniai buvo sunkūs. Iš pat pradžių iškreipto teksto ištisai pataisyti neįmanoma, jis visada išlaiko redaktoriaus ir jį įkvėpusios minties žymę. Nuo šio momento Susirinkimas įgavo savo kursą.
Vairavimą liberaliąja kryptimi palengvino trečias elementas. Vietoj dešimt Jono XXIII paskirtų Susirinkimo pirmininkų popiežius Paulius VI dvi paskutines sesijas pavedė keturiems vedėjams, apie kuriuos galima pasakyti nebent tai, kad jie nebuvo iš apdairiausių kardinolų. Jų įtaka Susirinkimo tėvų masei buvo lemtinga.
Liberalai sudarė mažumą, tačiau veiklią ir organizuotą, besiremiančią teologų modernistų plejada, kuriai priklausė be paliovos toną užduodantys vardai: Leclercas, Murphy, Congaras, Rahneris, Küngas, Schillebeeckxas, Besret, Cardonnelis, Chenu...[6] Tik įsivaizduokite gausią Vokietijos ir Nyderlandų vyskupų konferencijų subsidijuojamos olandų informacijos centro IDOC[7] leidybą, kuri kiekvieną akimirką skubino tėvus veikti tarptautinės nuomonės laukiama kryptimi ir šia prasme kūrė savotišką psichozę: nederėjo nuvilti pasaulio, kuris tikėjosi išvysti, kaip Bažnyčia perima jo požiūrius. Šio sąjūdžio kurstytojai be jokių keblumų nuolat reikalavo Bažnyčios prisitaikymo prie šiuolaikinio žmogaus, t. y. prie tokio žmogaus, kuris nori išsilaisvinti nuo visko. Jie pabrėždavo, kad Bažnyčia apimta sklerozės, neprisitaikanti ir bejėgė, jie mušdavosi į krūtinę dėl savo pirmtakų kaltės. Katalikai buvo vaizduojami tokie pat nusikaltę dėl ankstesnių skilimų kaip ir protestantai bei stačiatikiai: jie turėjo atsiprašyti „atsiskyrusių brolių“, kurių nemažai buvo pakviesta į Romą dalyvauti darbuose.
Tradicijos Bažnyčia buvo kalta dėl savo turtų ir pasitikėjimo savimi, o Susirinkimo tėvai jautėsi kalti dėl buvimo už pasaulio ir nebuvimo pasaulyje. Jie jau raudonavo dėl savo vyskupiškų insignijų, o netrukus būtų nuraudę net dėl to, kad pasirodo vilkėdami sutaną.
Ši išsivadavimo atmosfera netrukus turėjo pasiekti visas sritis. Kolegializmo dvasia rengėsi tapti drabužiu, užmetamu ant Nojaus gėdos – gėdijimosi vykdyti asmeninę valdžią, tokią priešingą XX a. žmogaus mentalitetui, tiksliau, liberaliojo žmogaus mentalitetui! Religinė laisvė, ekumenizmas, teologinis ieškojimas, kanonų teisės peržiūrėjimas ir pakeitimas turėjo sumažinti Bažnyčios, besiskelbiančios vienintele išganymo arka, pasitikėjimą savimi. Kaip sakoma, yra „susigėdusių vargšų“ ir yra „susigėdusių vyskupų“, kurie tapo tokiais, sukėlus jiems sąžinės graužatį. Toks metodas taikytas visose revoliucijose.
Rezultatai ne vienąsyk užrašyti Susirinkimo aktuose. Šiuo atžvilgiu dera paskaityti schemos „Bažnyčia šiuolaikiniame pasaulyje“ pradžią apie šiuolaikinio pasaulio permainas, paspartėjusį istorijos vyksmą, religinį gyvenimą liečiančias naująsias sąlygas, mokslo ir technikos vyravimą. Kaip galima nepamatyti šiuose tekstuose gryniausio liberalizmo raiškos?
Būtume turėję puikų Susirinkimą, jei jam būtų vadovavęs popiežius Pijus XII. Nemanau, kad yra tokia šiuolaikinio pasaulio problema ar aktualija, kurios jis nebūtų įstengęs išspręsti su visu savo mokytumu, visa savo teologija ir visu savo šventumu. Jis yra pateikęs beveik galutinių sprendimų, iš tikrųjų regėdamas dalykus tikėjimo požiūriu.
Tačiau šitaip jų regėti neįmanoma nuo tos akimirkos, kai atsisakoma rengti dogminį Susirinkimą. Vatikano II Susi­rinkimas buvo pastoracinis[8] – taip sakė Jonas XXIII, o Paulius VI pakartojo. Per posėdžius nesyk mums panorus apibrėžti sąvokas, būdavo atsakoma: „Mes čia neužsiimame dogmatika, mes neužsiimame filosofija, mes užsiimame pastoracija.“ Kas yra laisvė? Kas yra žmogiškasis orumas? Kas yra kolegialumas? Apsiribota begaliniu tekstų analizavimu, norint sužinoti, kaip juos suprasti, bet pasiekta tik apytikrio įvertinimo, nes terminai buvo dviprasmiški. Ir ne dėl nerūpestingumo ar atsitiktinumo. Tėvas Schillebeeckx‘as pripažino: „Susirinkime mes vartojome dviprasmius terminus, bet žinojome, kas iš to išeis.“ Šie žmonės žinojo, ką daro.
Visi kiti Susirinkimai per amžius buvo dogminiai. Visuose kovota su klaidomis. Dievas žino, kiek buvo klaidų, su kuriomis reikėjo kovoti mūsų laikais! Dogminis Susirinkimas būtų buvęs reikalingesnis. Pamenu, kaip kardinolas Wyszyńskis sakė: „Parenkime schemą apie komunizmą; jei šiandien yra rimta klaida, gresianti pasauliui, tai būtent komunizmas. Jei popiežius Pijus XI manė turįs paskelbti encikliką apie komunizmą, tai būtų labai naudinga ir mums, susirinkusiems į plenarinį posėdį, vieną schemą skirti šiam klausimui.“
Komunizmui, siaubingiausiai klaidai, kokia tik galėjo kada nors kilti iš šėtono dvasios, atviri oficialūs Vatikano priimamieji, o jo pasaulinę revoliuciją itin palengvino oficialusis Bažnyčios nesipriešinimas ir net nereta parama, kurios jis čia susilaukia, nepaisant Rytų šalių kalėjimus ištvėrusių kardinolų desperatiškų perspėjimų. Jau vien to, kad atsisakyta jį viešai pasmerkti šiame pastoraciniame Susirinkime, pakanka užsitraukti gėdai prieš visą istoriją, prisiminus dešimtis milijonų kankinių, krikščionių ir disidentų, kurių asmenybės lyg jūrų kiaulytės moksliniais eksperimentais naikintos psichiatrinėse ligoninėse. O pastoracinis Susirinkimas nutilo. Mes buvome gavę keturis šimtus penkiasdešimt vyskupų parašų, remiančių deklaraciją prieš komunizmą. Jie buvo pamiršti stalčiuje... Atsakydamas į mūsų klausimus, Gaudium et Spes referentas tarė: „Gautos dvi peticijos dėl komunizmo pasmerkimo.“ – „Dvi? – sušukome mes. – Jų daugiau negu keturi šimtai.“ – „Na, aš apie tai nieko nežinau.“ Paieškojus, jos atsirado, bet per vėlai.
Tokie yra faktai, ir aš juos išgyvenau. Būtent aš nunešiau parašus Susirinkimo sekretoriui arkivysk. Feliciui, lydimas Diamantinos arkivyskupo de Proenēa Sigaud, ir aš jaučiu pareigą papasakoti, kad vyko, tiesą sakant, neleistini dalykai. Elgiuosi taip ne dėl to, kad norėčiau pasmerkti Susirinkimą, bet žinau, kad tai gerokai padidins daugelio katalikų sutrikimą. Juk vis dėlto, jų manymu, Susirinkimą įkvėpusi Šventoji Dvasia!
Nebūtinai. Pastoracinis Susirinkimas – ne dogminis, tai pamokslas, savaime nesisiejantis su neklaidingumu. Baigiantis sesijoms, mes paklausėme arkivysk. Felicio: „Gal galėtume gauti tai, ką teologai vadina Susirinkimo nota?“ Jis atsakė: „Kiekvienoje schemoje reikia skirti dalis, kurios praeityje jau buvo dogmiškai apibrėžtos, o dėl deklaracijų, pasižyminčių naujumu, reikia susilaikyti.“
Taigi Vatikano II Susirinkimas buvo ne toks kaip kiti, todėl mes turime teisę spręsti apie jį, laikydamiesi apdairumo ir santūrumo. Iš šio Susirinkimo ir reformų aš priimu visa, kas visiškai dera su Tradicija. Mano įsteigtoji veikla tai pakankamai patvirtina. Ypač mūsų seminarijos tobulai atitinka Susirinkimo pareikštus pageidavimus ir šventosios Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos Ratio fundamentalis.[9]
Tačiau negalima tvirtinti, jog blogi buvo tik posusirinkiminiai pritaikymai. Nejaugi dvasininkų maištai, ginčai su vyskupijų vadovybėmis, visos liturgijos ir naujosios teologijos keistenybės, bažnyčių tuštėjimas neturi nieko bendro, kaip dar neseniai sakyta, su Susirinkimu? Kurgi ne! Tai jo vaisiai.
Taip sakydamas, suprantu, jog tik didinu Jūsų, sunerimę skaitytojai, sutrikimą. Ir vis dėlto šioje sumaištyje suspindo šviesa, pajėgi nieku paversti pasaulio pastangas ir Kristaus Bažnyčią atvesti į tikslą: 1968 m. birželio 30 d. Šventasis Tėvas paskelbė savo tikėjimo išpažinimą. Dogmatikos požiūriu, šis aktas svarbesnis už visą Susirinkimą.
Šis Credo, Petro įpėdinio parengtas Petro tikėjimui patvirtinti, įgavo tikrai ypatingo iškilmingumo. Jam atsistojus jį skaityti, kardinolai irgi atsistojo, ir jais sekti panoro visa minia, bet jis privertė visus susėsti. Jis norėjo vienas, kaip Kristaus Vietininkas, paskelbti savo Credo ir tai padarė iškilmingiausiais žodžiais Švenčiausiosios Trejybės vardan, šventųjų angelų ir visos Bažnyčios akivaizdoje. Vadinasi, jis suformulavo aktą, saistantį Bažnyčios tikėjimą.
Taip mes susilaukėme šios paguodos ir pasitikėjimo kupino jausmo, jog Šventoji Dvasia mūsų nepaliko. Galima sakyti, kad tikėjimo arka, gavusi atramos tašką Vatikano I Susirinkime, susilaukė naujo atramos taško Pauliaus VI tikėjimo išpažinime.
 

[1] 1789 m. – Didžiosios Prancūzų revoliucijos pradžios metai.
[2] Demain la liturgie, Ed. du Cerf.– aut. past.
[3] Le liberalisme catholique, Ed. Armand Colin, 1969. – aut. past.
[4] Un eveque parle, Ed. Dominique Martin Morin,1974. – aut. past.
[5] Kelno kardinolas Joseph Frings.
[6] Žinomi teologai Jacques Leclerc, Paul Murphy SJ, Bernard Besret, Marie-Dominique Chenu OP.
[7] International Documentation on the Conciliar Church – Tarptautinė Bažnyčios Susirinkimo dokumentacija.
[8] T. y. ganytojiškas, nurodantis praktinės sielovados gaires.
[9] Esminiai seminarijų darbo principai.