IV. Šventoji Mišių Auka

Rengiantis 1981 m. Eucharistiniam kongresui, buvo platinamas klausimynas, kurio pirmas klausimas buvo toks:
„Kurį iš šių dviejų apibrėžimų Jūs spontaniškai rinktumėtės: ‚Šventoji Mišių Auka‘ ar ‚Eucharistinis valgis‘?“ Daug ką būtų galima pasakyti apie tokį klausinėjimo būdą, leidžiantį katalikams savotiškai rinktis asmenišką sprendimą dėl tokių dalykų, kuriuose spontaniškumui nėra ką veikti. Mišių apibrėžimo nesirenkama, kaip renkamasi politinė partija.
 
 
Deja, dėl tokios užuominos kaltas ne šio klausimyno sudarytojo neapsukrumas. Reikia aiškiai suprasti: liturgijos reforma siekia Aukos sąvoką ir tikrovę pakeisti valgio tikrove. Kaip tik taip kalbama apie eucharistinį šventimą, apie Vakarienę, o Aukos terminas daug mažiau minimas; jis beveik pranykęs iš katechezės vadovėlių ir iš pamokslų. Jo nėra antrajame, vadinamajame šv. Ipolito Kanone[1].
 
 
Tokia tendencija siejasi su tuo, ką pastebėjome dėl tikrojo Jėzaus Buvimo Eucharistijoje: jei nebėra aukojimo, nebėra nė aukos poreikio. Auka yra tik ten, kur vyksta aukojimas. Mišių pavertimas minėjimo valgiu, broliškomis vaišėmis yra protestantų klaida.
 
 
Kas gi atsitiko XVI amžiuje? Kaip tik tai, kas vyksta šiandien. Jie tučtuojau pakeitė altorių stalu, nuėmė nuo jo Nukryžiuotąjį ir atgręžė į tikinčiuosius „Susirinkimo vadovą“. Protestantiškosios Vakarienės scenarijus įdėtas į rinkinį Pierres Vivantes,[2] sudarytą Prancūzijos vyskupų ir privalomą visiems katekizmo besimokantiems vaikams: „Krikščionys renkasi švęsti Eucharistijos. Tai Mišios… Jie skelbia Bažnyčios tikėjimą, meldžiasi už visą pasaulį, aukoja duoną ir vyną... Susirinkimui vadovaujantis kunigas skaito didžiąją padėkos maldą...“
 
 
Katalikų religijoje kunigas švenčia Mišias, jis atnašauja duoną ir vyną. Vadovo sąvoka tiesiogiai perimta iš protestantizmo. Žodynas eina paskui dvasios pokyčius. Kadaise sakyta: „Monsinjoras Lustigeris švęs pontifikalines Mišias“. Man buvo pranešta, kad per Radio Notre-Dame [Marijos Radija] dabar sakoma taip: „Jean-Marie Lustigeris vadovaus koncelebracijai“.
 
 
Štai kas apie Mišias sakoma Šveicarijos Vyskupų Konferencijos išleistoje brošiūroje: „Viešpaties valgiu pirmiausia įgyvendinama bendrystė su Kristumi. Tai ta pati bendrystė, kurią savo žemiškajame gyvenime Jėzus įgyvendindavo, sėsdamas už stalo su žvejais, ir kuri po prisikėlimo dienos tęsiama eucharistiniu valgiu. Viešpats kviečia susirinkti savo draugus ir bus tarp jų“.
 
 
Ką gi, kiekvienas katalikas įpareigotas griežtai atsiliepti: Ne! Mišios nėra tai! Tai ne tąsa valgio, panašaus į tą, kuriam mūsų Viešpats sukvietė šv. Petrą ir keletą mokinių ežero pakrantėje rytą po prisikėlimo: „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėta žuvų ir duonos… Jėzus jiems tarė: ‚Eikite šen pusryčių!‘ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: ‚Kas tu esi?‘ – nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat žuvies“ (Jn 21, 9–13).
 
 
Kunigo ir tikinčiųjų Komunija yra bendrystė su Atnaša, pasiaukojusia ant aukojimo altoriaus. Šis yra masyvus, akmeninis, o jei ne akmeninis, taip bent turintis altoriaus akmenį, kuris yra aukojimo akmuo. Į jį dedamos kankinių relikvijos, nes jie aukojo kraują už savo Mokytoją. Mūsų Viešpaties Kraujo bendrystė su kankinių krauju padrąsina ir mus aukoti savo gyvybę.
 
 
Jei Mišios yra valgis, tai aš suprantu, jog kunigas atsigręžia į tikinčiuosius. Jis vadovauja valgant, neatsukdamas nugaros vaišių dalyviams. Tačiau auka atnašaujama Dievui, o ne dalyviams. Štai kodėl kunigas tikinčiųjų priešakyje atsigręžia į Dievą, į virš altoriaus dominuojantį Nukryžiuotąjį.
 
 
Kiekviena proga primygtinai pabrėžiama tai, kas „Naujajame sekmadienių mišiole“ vadinama „įsteigimo pasakojimu“. Jean-Bart’o centras, oficialus Paryžiaus vyskupijos sielovados centras, skelbia: „Mišių šerdis yra pasakojimas“. Dar kartą: Ne! Mišios – ne pasakojimas, tai veiksmas.Kad tai būtų Kryžiaus Aukos tąsa, būtinos trys sąlygos: atnašos paaukojimas, tikrą, o ne simbolinį jos buvimą daranti transsubstanciacija bei šventimas, kurį atlieka kunigas, užimantis mūsų Viešpaties kaip Aukščiausiojo Kunigo vietą ir privalantis būti pašventintas Kunigystės šventimais.
 
 
Tik taip Mišios gali teikti nuodėmių atleidimą. Tam toli gražu nepakanka paprasto minėjimo, valgį lydinčio įsteigimo pasakojimo. Visa antgamtinė Mišių vertė kyla iš jų ryšio su Kryžiaus Auka. Jei tuo netikima, tai niekuo nebetikima šventojoje Bažnyčioje, Bažnyčia nebeturi buvimo pagrindo ir nebereikia stengtis būti kataliku. Liuteris gerai suprato, jog Mišios yra Bažnyčios šerdis, jos siela. Jis sakė: „Sugriaukime Mišias, ir mes sugriausime Bažnyčią.“
 
 
Taigi pastebime, kad Novus Ordo missae,[3] t. y. po Susirinkimo priimtose naujose nuostatose, lygiuojamasi į protestantiškas sąvokas arba mažų mažiausiai pavojingai prie jų priartėjama. Pasak Liuterio, Mišios gali būti šlovinimo auka, t. y. šlovinimo, padėkos aktas, bet tikrai ne permaldavimo auka, atnaujinanti ir pritaikanti Kryžiaus auką. Pasak jo, Kryžiaus auka įvykdyta konkrečiu istorijos momentu, ji – šios istorijos kalinė, ir Kristaus nuopelnus mes galime sau pritaikyti tik tikėdami Jo mirtimi bei prisikėlimu. Bažnyčia mano priešingai, kad ši auka mistiškai įgyvendinama ant mūsų altorių per kiekvienas Mišias, nekruvinuoju būdu atskiriant Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais. Šis atnaujinimas leidžia tikintiesiems prisiimti kryžiaus nuopelnus, įamžinti šį malonių šaltinį laike ir erdvėje. Evangelija pagal Matą baigiasi žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
 
 
Sąvokų skirtumas nemenkas. Tačiau stengiamasi jį sumažinti, iškreipiant katalikybės mokymą, kaip rodo daugelis ženklų liturgijoje.
 
 
Liuteris sakė: „Kultu buvo kreipiamasi į Dievą Jį garbinant, nuo šiol juo bus kreipiamasi į žmogų, siekiant jį paguosti ir apšviesti. Anksčiau svarbiausią vietą užėmė auka, ją išstums pamokslas“. Tai reiškė žmogaus kulto įvedimą ir „žodžio liturgijos“ sureikšminimą Bažnyčioje. Atsiverskime naujuosius mišiolus, juose ši revoliucija jau įvykdyta. Prie dviejų buvusių pridurtas trečias skaitinys, o „visuotinė malda“ dažnai panaudojama politinių ar socialinių idėjų perteikimui. Įskaičius dar ir homiliją, pusiausvyra pažeidžiama žodžio naudai. Baigus pamokslą, Mišios iš tikrųjų priartėja prie pabaigos.
 
 
Kunigą Bažnyčioje išskiria neištrinamas charakteris, paverčiantis jį alter Christus;[4] tik jis gali atnašauti Šventąją Auką. Skirtį tarp dvasininkų ir pasauliečių Liuteris laikė „pirmąja siena, sumūryta Romos šalininkų“. Visi krikščionys – kunigai, o ganytojas atlieka savo pareigas tik kaip „evangelinių Mišių“ vadovas. Naujajame ordo celebranto „aš“ pakeistas „mes“. Visur rašoma, jog tikintieji „celebruoja“, jie pasitelkiami kulto veiksmams, jie skaito epistolę, prireikus – Evangeliją, dalija komuniją, jie kartais sako homiliją, kurią gali pakeisti „dalijimasis mažose grupėse mintimis apie Dievo žodį“, jie iš anksto renkasi „statydinti“ sekmadienio šventimo. Tačiau tai tik vienas etapas. Jau daugelį metų ketinama per vyskupijų įstaigų atsakinguosius asmenis pateikti tokio pobūdžio pasiūlymus: „Celebruoja ne tarnautojai, o susirinkimas“ (Nacionalinio pastoracinės liturgijos centro žiniaraštis) arba: „susirinkimas yra pagrindinis liturgijos subjektas“. Svarbu ne „apeigų vykdymas, o paveikslas, kuriuo susirinkimas pats save atvaizduoja, ir tarp koncelebrantų nusistovintys santykiai“ (tėvas Gelineau, liturgijos reformos šalininkas, Paryžiaus katalikų instituto profesorius). Jei svarbu susirinkimas, tai suprantama, jog privačiosios Mišios menkai reikšmingos, todėl kunigai jų nebelaiko, nes vis sunkiau ir sunkiau sukviesti susirinkimą, ypač šiokiadieniais. Taip nutrūksta ryšys su nekintamu mokymu: Bažnyčiai reikalingas didelis Mišių skaičius tiek dėl Kryžiaus aukos diegimo, tiek dėl kitų joms priskirtų tikslų: garbinimo, padėkos, propiciacijos[5] ir impetracijos.[6]
 
 
Negana to, kai kas siekia ryžtingai nušalinti kunigą, ir iš čia kyla garsieji SSNK (Sekmadienio susirinkimai, nedalyvaujant kunigui). Galima įsivaizduoti tikinčiuosius, susirenkančius bendra malda pagerbti Viešpaties dienos, tačiau iš tikrųjų šie SSNK yra savotiškos sausos Mišios, kurioms trūksta tik konsekracijos, ir tai tik dėl to, kaip galima sužinoti iš Lilio regiono socioreliginių studijų centro dokumento, kad „net pagal naująją tvarką pasauliečiai negali atlikti šio veiksmo“. Kunigo nebuvimas esą gali būti pageidautinas, „kad tikintieji išmoktų tvarkytis patys vieni“. Tėvas Gelineau knygoje Demain la liturgie[7] rašo, jog SSNK – tai tik „pedagoginis perėjimas, kol pasikeis mentalitetas“, ir su įstabia logika apibendrina, kad Bažnyčioje kol kas dar per daug kunigų, „be abejo, per daug, kad dalykai galėtų rutuliotis greitai“.
 
 
Liuteris panaikino atnašavimą: kam atnašauti tyrą nesuteptą ostiją, jei nebėra aukos? Naujajame prancūziškame ordo atnašavimo praktiškai nebėra; beje, jis taip nė nebevadinamas. „Naujajame sekmadienių mišiole“ kalbama apie „pateikimo maldas“. Vartojama formulė veikiau primena padėką, dėkojimą už žemės vaisius. Norint tuo įsitikinti, pakanka ją palyginti su Bažnyčios vartojamomis tradicinėmis formulėmis, kuriose aiškiai atsiskleidžia permaldaujamasis ir atlyginamasis tikslas aukos, „kurią aš… aukoju Tau… už nesuskaitomas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, … už visus čia esančius, taip pat už visus ištikimuosius krikščionis, gyvus ir mirusius, kad ši auka man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui“. Paskui, pakėlęs taurę, kunigas sako: „Aukojame Tau, Viešpatie, išganymo taurę, prašydami Tavo gerumo, kad ji Tavo dieviškosios didybės akivaizdoje pakiltų meiliu kvapu už mūsų ir viso pasaulio išganymą“.
 
 
Kas iš to liko naujosiose Mišiose? Štai kas: „Garbė Tau, Dieve, visatos Kūrėjau! Iš Tavo dosnumo mes turime duonos, kurią aukojame Tau. Tas žemės ir žmogaus darbo vaisius taps mums gyvybės duona“ ir taip pat apie vyną, kuris taps „amžinosios karalystės vynu“. Kam reikėjo truputį toliau pridurti: „Nuplauk, Viešpatie, mano kaltybę, nuvalyk mano nuodėmes“ ir: „Melskitės, … kad… Dievas… maloniai priimtų mano ir jūsų auką“? Kokias nuodėmes? Kokią auką? Kaip tikintysis gali sujungti šį neaiškų atnašų pristatymą su jo laukiamu atpirkimu? Užduosiu kitą klausimą: kam keisti aiškų ir visiškai prasmingą tekstą mįslingais sakiniais, menkai susijusiais tarpusavyje? Jei jaučiamas poreikis keisti, tai turi būti padaryta geriau. Šios kelios užuominos, kuriomis, atrodo, siekiama pataisyti „pateikimo maldų“ nepakankamumą, vėl verčia prisiminti Liuterį, kuris bent jau stengėsi parengti perėjimus. Jis kiek galėdamas išlaikė senąsias ceremonijas ir apsiribojo jų prasmės pakeitimu. Mišios išlaikė didžiąją dalį išorinės sąrangos, liaudis rasdavo bažnyčiose beveik tą pačią puošybą, beveik tas pačias apeigas su jai patinkančiomis pataisomis, kadangi nuo tada į ją būdavo atsižvelgiama daug labiau, negu iki tol. Ji labiau nei prieš tai jautė, jog ji kažką reiškia kulte. Ji aktyviau jame dalyvaudavo giedodama ir garsiai melsdamasi. Galiausiai lotynų kalba po truputį užleido vietą vokiečių kalbai.
 
 
Ar tai Jums nieko neprimena? Liuteris taip pat stengėsi naujai kuriamomis giesmėmis pakeisti „visus papistų[8] niūniavimus“ – reformas visuomet įkvėpia kultūrinė revoliucija.
 
 
Naujajame ordo seniausia Romos Kanono dalis, siekianti apaštalų laikus, pertvarkyta ir priartinta prie liuteriškos konsekracijos formulės, kai ką pridėjus ir atmetus. Dar atsainesniame prancūziškame vertime iškraipyta žodžių pro multis prasmė. Vietoj „mano kraujo, kuris už jus ir daugelį išliejamas“ skaitome: „kuris už jus ir daugybę[9] išliejamas“. Tai reiškia ne tą pat ir teologijos požiūriu nėra neutralu.
 
 
Galėjote pastebėti, kad šiandien daugelis kunigų vienu atsikvėpimu ištaria pagrindinę Kanono dalį, prasidedančią žodžiais: „Kančios išvakarėse jis paėmė duoną į savo šventas, garbingas rankas“, neišlaikydami Romos Mišiolo rubrikoje numatytos pauzės: „Abiem rankomis laikydamas ostiją tarp rodomojo piršto ir nykščio, konsekracijos žodžius jis taria tyliai, bet aiškiai ir sutelkdamas dėmesį į ostiją“. Tonas pakinta, jis tampa tylesnis, penki žodžiai Hoc est enim corpus meum[10] padaro transsubstanciacijos stebuklą, kaip ir tie, kurie ištariami konsekruojant vyną. Naujajame Mišiole celebrantas raginamas išlaikyti pasakojimo intonaciją, tarsi iš tikrųjų rengtų minėjimą. Kai taisykle laikomas kūrybiškumas, galima pamatyti, kad kai kurie [Mišių] laikytojai sako savo tekstą ir rodo ostiją ar net atvirai ją laužo ratelio viduryje, norėdami žodžius papildyti judesiais ir geriau iliustruoti savo pasakojimą. Kai du priklaupimai iš keturių panaikinami, o ir paliktieji kartais praleidžiami, visai teisėta klausti savęs, ar kunigas tikrai jaučiasi atliekąs konsekraciją, jei apskritai galima daryti prielaidą, kad tokį ketinimą jis iš tiesų turi.
 
 
Tada, sutrikusieji katalikai, Jūs jau tampate sunerimusiais katalikais: ar Mišios, kuriose dalyvavote, tikrai galioja? Ar ostija, kurią priėmėte, tikrai yra Kristaus Kūnas?
 
 
Tai rimta problema. Kaip tikintysis gali ją spręsti? Egzistuoja šios esminės Mišių galiojimo sąlygos: materija, forma, intencija ir galiojančius šventimus turintis kunigas. Jei šių sąlygų laikomasi, negali būti jokių priekaištų dėl galiojimo. Atnašavimo, Kanono ir komunijos maldos reikalingos dėl aukos ir Sakramento pilnumo, o ne dėl galiojimo. Kardinolas Mindszenty,[11] slapčia sakydamas konsekracijos žodžius ties trupučiu duonos ir vyno, kad galėtų sargų nepastebėtas pasistiprinti mūsų Viešpaties Kūnu ir Krauju, tikrai atliko auką ir sakramentą.
 
 
Amerikiečio vyskupo, apie kurį kalbėjau, Mišios, švenčiamos su medaus pyragėliais, aiškiai negalioja, kaip ir tokios, kuriose rimtai iškraipomi ar net praleidžiami konsekracijos žodžiai. Aš nieko neprasimanau, nes tikrai pasitaikė toks atvejis, kai celebrantas buvo taip pertekęs kūrybiškumo, kad tiesiog pamiršo konsekraciją. Tačiau kaip įvertinti kunigo intenciją? Aišku, galiojančių Mišių vis mažiau dėl to, kad kunigų tikėjimas pagedęs ir kad jie nebeturi intencijos daryti tai, ką visada darė Bažnyčia. Dabartinis vadinamųjų seminaristų ugdymas neparengia jų galiojančių Mišių laikymui. Jie nebemokomi Šventosios Aukos laikyti esminiu kunigiškojo gyvenimo darbu.
Kita vertus, nė kiek neperdedant galima sakyti, kad dauguma Mišių, švenčiamų be altoriaus akmens, su prasčiokiškais rykais, rauginta duona, su profaniniu įvadu į patį Kanoną ir t. t., yra šventvagiškos ir iškraipančios bei sumenkinančios tikėjimą. Desakralizacija yra tokia, kad Mišios gali prarasti antgamtinį „tikėjimo slėpinio“ pobūdį ir virsti prigimtinės religijos aktais.
 
 
Jūsų sutrikimas tada galbūt įgauna tokį pavidalą: ar, norėdamas atlikti sekmadienio pareigą, aš galiu dalyvauti tokiose šventvagiškose, tačiau galiojančiose Mišios, jei kitokių nėra? Atsakymas paprastas: tokios Mišios negali būti įpareigojančios. Beje, dalyvavimo ar bendrininkavimo tikėjimui pavojingame ar net šventvagiškame veiksme atvejais taikytinos moralinės teologijos ir kanonų teisės nuostatos.
 
 
Tos pačios išlygos tinka net pamaldžiai ir pagal liturgijos nuostatas laikomoms naujosioms Mišioms, nes jos persmelktos protestantiškos dvasios. Jose slypi tikėjimui kenkiantys nuodai. Tai nustatęs, šiandienis Prancūzijos katalikas pamato, kad jo religijos praktikavimo sąlygos atitinka misijų kraštų sąlygas. Tokiomis sąlygomis kai kurių regionų gyventojai gali dalyvauti Mišiose tik tris ar keturis kartus per metus. Mūsų šalies tikintieji turėtų pasistengti kartą per mėnesį dalyvauti visų laikų Mišiose, tame tikrajame malonės ir pašventinimo šaltinyje, laikomose tose vietovėse, kur jos vis dar gerbiamos.
 
 
Tiesa įpareigoja mane be apsirikimo baimės sakyti ir tvirtinti, kad šv. Pijaus V kodifikuotos[12] – bet ne išrastos, kaip dažnai verčiama manyti – Mišios aiškiai išreiškia šias tris realybes: auka, tikrasis buvimas ir dvasininkų kunigystė. Kaip patikslina Tridento Susirinkimas, jose taip pat atsižvelgiama į žmogaus prigimtį, kuriai pakilti iki dieviškųjų dalykų apmąstymo reikalinga tam tikra išorinė pagalba. Nustatytieji papročiai nėra atsitiktiniai, jų negalima nebaudžiamai klibinti ar tiesiog naikinti. Kiek tikinčiųjų, jaunų kunigų, vyskupų prarado tikėjimą, priėmus reformas! Stojus prieš prigimtį ir tikėjimą, visada susilaukiama atpildo.
 
 
Tačiau mes esame įtikinėjami, kad žmogus tikrai nebėra toks pat, koks buvo prieš šimtą metų; jo prigimtį pakeitusi techninė civilizacija, į kurią jis esąs paniręs. Kokia nesąmonė! Novatoriai aiškiai stengiasi neatskleisti tikintiesiems savo troškimo lygiuotis į protestantizmą. Jie remiasi kitokiu argumentu – permainomis. Štai kaip aiškinama Strasbūro vakarinėje teologijos mokykloje:
 
 
„Turime pripažinti, jog šiandien susiduriame su tikra kultūrine mutacija. Tam tikras būdas švęsti Viešpaties atminimą buvo susijęs su religijos pasauliu, kuris nebėra mūsų religijos pasaulis“. Užtenka tai pasakyti, ir viskas dingo. Reikia vėl pradėti nuo nulio. Tokiais sofizmais mes verčiami keisti savo tikėjimą. Kas tas „religijos pasaulis“? Verčiau jau būti atviram ir sakyti: „religija, kuri nebėra mūsų religija“.
 

[1] Antrasis iš daugelio naujajame Mišiole siūlomų Kanonų (pagrindinių Mišių maldų), sudarytas iškraipius seną šv. Ipolitui priskiriamą Kanoną.
[2] „Gyvieji akmenys“.
[3] Naujoji Mišių tvarka – lot.: 1969 m. pop. Pauliaus VI įvestos naujosios Mišių apeigos.
[4] Kitu Kristumi – lot.
[5] Dievo permaldavimo veiksmo. – aut. past.
[6] Veiksmo, prašant Dievo malonės ir palaiminimų. – aut. past.
[7] Joseph Gelineau SJ, Liturgija rytoj, Edition du Cerf, 1976.
[8] Taip protestantai ir stačiatikiai vadina katalikus.
[9] Lietuviškame vertime – „už jus ir už visus“.
[10] Nes tai yra mano kūnas – lot.
[11] Vengrų kardinolas Jozephas Mindszenty (1892–1975), ilgai kalintas komunistų.
[12] Apvalytos nuo nukrypimų ir patvirtintos kaip privalomos visiems laikams.