Katechezės ardomąjį poveikį patyrusiose kartose jau matyti jo padariniai. Šventosios seminarijų ir universitetų kongregacijos 1970 m. įpareigojimu į savo seminarijų Ratio studiorum[1] aš įtraukiau vienerių metų trukmės dvasingumo kursą šešerius metus trunkančių studijų pradžioje. Dvasingumas – tai asketizmas, mistika, meditacijos ir maldos ugdymas, dorybės, antgamtinės malonės, Šventosios Dvasios buvimas...
Gana greitai mums teko nusivilti. Pastebėjome, kad gyvai trokštantys tapti tikrais kunigais jaunuoliai, pasižymintys gilesniu negu daugelio bendraamžių vidiniu gyvenimu ir maldos įpročiais, neišmano net pamatinių mūsų tikėjimo sąvokų. Jos niekada nebuvo jiems dėstomos. Dvasingumo metais prireikė juos katechizuoti!
Daug kartų esu pasakojęs, kaip atsirado Écône’o seminarija. Buvo numatyta, kad Valais [kantone], tarp Siono ir Martigny įsikūrusiuose namuose būsimieji kunigai išeis tik tą vienerių metų dvasingumo kursą, o paskui tęs studijas Fribūro universitete. Visa seminarija buvo sukurta labai greitai dėl to, kad Fribūro universitetas nebegarantavo tikrai katalikiško išsilavinimo.
Universitetų teologijos, kanonų teisės, liturgikos ir bažnytinės teisės katedras Bažnyčia visada suvokė kaip savo magisteriumo ar bent pamokslavimo įstaigas. Tačiau dabar faktiškai visuose ar beveik visuose katalikų universitetuose dėstomas nebe ortodoksiškas katalikų tikėjimas. Nėra nė vieno tokio, kuriame tai dar būtų daroma, nematau jų nei laisvojoje Europoje, nei Jungtinėse Valstijose, nei Pietų Amerikoje. Visada būna keletas profesorių, teologinių ieškojimų dingstimi leidžiančių sau skleisti ne tik antriniais aspektais mūsų tikėjimui prieštaraujančias nuomones.
Anksčiau minėjau Strasbūro teologijos fakulteto dekaną, pasak kurio, mūsų Viešpaties buvimas Mišiose lygintinas su Wagnerio buvimu Bairoito festivalyje. Jam nebekyla klausimų dėl Novus Ordo: pasaulis vystosi taip sparčiai, kad šie dalykai veikiai atsiduria praeityje. Jo manymu, reikia rūpintis, kad Eucharistija kiltų iš pačios grupės. Kokia ji bus? Jis to nežino. Tačiau savo knygoje Pensée contemporaine et expression de la foi eucharistique[2] pranašauja, kad grupės nariai sukurs bendrystės su tarp jų būvančiu Kristumi jausmą, tačiau jokiu būdu ne su esančiu duonos ir vyno pavidalais. Jam kelia šypsena ta Eucharistija, kuri kartu su kitais sakramentais vadinama „veiksmingu ženklu“. Tai juk visiems sakramentams bendras apibrėžimas. „Tai juokinga, – sako jis, – šiandien nebegalima sakyti tokių dalykų. Mūsų epochoje tai nebeturi prasmės.“
Jaunuosius studentus, kurie iš savo profesoriaus, dargi dekano, lūpų girdi tokius dalykus, šiose paskaitose dalyvaujančius jaunuosius seminaristus pamažu persmelkia klaida – jų ugdymas jau nebe katalikiškas. Tas pat pasakytina apie tuos, kurie neseniai girdėjo vieną Fribūro universiteto profesorių dominikoną tikinant, kad ikisantuokiniai ryšiai – normalus ir pageidautinas dalykas.
Mano seminaristai susipažino su kitu dominikonu, kuris mokė juos kurti naujus [Mišių] Kanonus: „Tai nelabai sunku; štai keletas principų, kuriais galėsite nesunkiai pasinaudoti, tapę kunigais.“ Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių. Smuldersas Amsterdamo aukštojoje teologijos mokykloje įtaria, kad šv. Paulius ir šv. Jonas prievarta primetė Jėzaus kaip Dievo Sūnaus sampratą, ir atmeta Įsikūnijimo dogmą. Schillebeeckx‘as Nijmegeno universitete skleidžia ekstravagantiškiausias idėjas, išradinėja transsignifikaciją, dogmą kaitalioja pagal kiekvienos epochos nulemtas aplinkybes, mokymui apie išganymą priskiria socialinį ir žemišką tikslą. Küngas Tiūbingene, kol jam dar nebuvo uždrausta dėstyti katalikų teologijos katedroje, abejojo dėl Švč. Trejybės slėpinio, Mergelės Marijos, sakramentų, o Jėzų laikė viešu pasakininku „be jokios teologinės kultūros“. Snackenburgas Viurcburgo universitete kaltina šv. Matą prasimanius išpažinimo Cezarėjoje epizodą, siekiant patvirtinti Petro primatą. Neseniai miręs Rahneris per paskaitas Miuncheno universitete menkindavo Tradiciją, praktiškai neigdavo Įsikūnijimą, nuolat vadindamas mūsų Viešpatį „natūraliai pradėtu“ žmogumi, neigdavo gimtąją nuodėmę ir Nekaltąjį Prasidėjimą, ugdydavo teologinį pliuralizmą.
Visus šiuos žmones pažangieji neomodernizmo gaivalai aukštino iki debesų. Juos rėmė spauda, todėl jų teorijos publikos akyse įgydavo svarbos, o vardai tapdavo žinomi. Atrodė, kad nuo šiol jie atstovauja visai teologijai ir skatina galvoti, kad Bažnyčios mokymas pasikeitė.
Pavojingąjį švietimą jie gali tęsti ilgus metus, tik kartais pertraukiami švelnių sankcijų. Popiežiai reguliariai primena teologo misijos ribas. „Neįmanoma, – neseniai sakė Jonas Paulius II, – nusigręžti, atsiskirti nuo pamatinių atskaitos taškų, kurie yra konkrečios dogmos, nerizikuojant prarasti katalikiškąją tapatybę.“ Schillebeeckx‘as, Küngas, tėvas Pohier susilaukė papeikimų, bet ne sankcijų, pastarasis – dėl knygos, kurioje neigia Kristaus kūno prisikėlimą.
Ar galima įsivaizduoti, kad Romos universitetuose, įskaitant Grigaliaus universitetą, teologinių ieškojimų dingstimi pakenčiamos neįtikimiausios teorijos Bažnyčios ir valstybės santykių, skyrybų ir kitais pamatiniais klausimais?
Neabejotina, kad pertvarkius Šv. Oficiją, Bažnyčioje visada laikytą Tikėjimo tribunolu, šiems piktnaudžiavimams rodomas palankumas. Iki tol bet kuris tikintysis, kunigas, juo labiau vyskupas galėdavo pateikti Šv. Oficijai rašinį, žurnalą, straipsnį ir klausti, ar, Bažnyčios manymu, tas rašinys atitinka katalikybės mokymą, ar ne. Po mėnesio ar šešių savaičių Šv. Oficija atsakydavo: „Tai teisinga, tai klaidinga, tai turi būti paaiškinta, dalis teisinga, o dalis klaidinga.“
Taip būdavo išnagrinėjamas ir galutinai įvertinamas visas dokumentas. Jus stebina, kad šitaip rašinius tribunolui galėdavo pateikti trečiasis asmuo? O kaipgi tai vyksta pilietinėje visuomenėje? Argi neegzistuoja Konstitucinė taryba, skirianti, kas atitinka Konstituciją, o kas ne? Argi neegzistuoja teismai, į kuriuos kreipiasi įvairiai nukentėję asmenys ir kolektyvai? Galima prašyti teisėją įsikišti net viešosios moralės atvejais, dėl nepadorios reklamos arba viešai parduodamo laikraščio, kurio pirmasis puslapis užgauna dorovinius papročius, nors leistinumo ribos pastaraisiais laikais daugelyje šalių gerokai prasiplėtė.
Tačiau Bažnyčioje nebepriimamas teismo įsikišimas, nebereikia nei teisti, nei smerkti. Modernistai, kaip ir protestantai, išplėšia iš Evangelijos jiems rūpimą sakinį: „Neteiskite“ (Mt 7, 1). Tačiau jie neatsižvelgia į tai, kad netrukus po to mūsų Viešpats sako: „Sergėkitės netikrų pranašų… Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 15). Katalikas neturi neapdairiai teisti savo brolių klaidų, jų asmeniškų veiksmų, tačiau Kristus yra jam įsakęs saugoti savo tikėjimą, o kaip tai padaryti, kritiškai nepažvelgus, ką jam tenka perskaityti ar išklausyti? Kai nuomonė jam atrodys abejotina, jis kreipsis į magisteriumą – štai kam buvo reikalinga Šv. Oficija. Tačiau po ją palietusios reformos[3] ji pati save apibrėžia kaip „teologinių ieškojimų įstaigą“. Skirtumas aiškus.
Pamenu, kaip paklausiau buvusio dominikonų generalinio vyresniojo kardinolo Browne’o, ilgai priklausiusio Šv. Oficijai:
– Jūsų Eminencija, ar ši permaina jums atrodo radikali, ar tiesiog paviršinė ir atsitiktinė?
– O ne! – atsakė jis. – Tai esminė permaina.
Štai kodėl nėra ko stebėtis, kad daugiau nebesmerkiama arba smerkiama menkai, jei Bažnyčios Tikėjimo tribunolas nebeatlieka savo vaidmens teologų ir visų rašančių teologijos temomis atžvilgiu. Todėl klaidos sklinda visur, jos išėjo iš universitetų katedrų ir apniko katekizmus bei atkampiausių parapijų kunigiją. Erezijos nuodas baigia apimti visą Bažnyčią. Taigi bažnytinis magisteriumas išgyvena labai rimtą krizę.
Naudojantis absurdiškiausiais išvedžiojimais, į žaidimą įtraukiami vadinamieji teologai. Buvo galima matyti, kaip po Prancūziją keliauja tėvas Duquocas, profesorius iš Liono, skaitydamas paskaitas apie kai kurių pasauliečių, įskaitant moteris, tinkamumą laikinajai kunigystei. Tai čia, tai ten nemažai katalikų ėmus reaguoti į tai, vienas Pietų Prancūzijos vyskupas keletą kartų ryžtingai stojo prieš šį abejotiną pamokslininką. Tačiau Lavalio vyskupijoje pasipiktinę pasauliečiai išgirdo: „Mūsų svarbiausia pareiga tokiomis aplinkybėmis ginti žodžio laisvę Bažnyčioje.“ Nuostabu! Iš kurgi ištraukta ta žodžio laisvės sąvoka? Bažnyčios teisei ji visiškai svetima. Ir tai paversta svarbiausia vyskupo pareiga! Tai visiškai priešinga tikrajai vyskupo atsakomybei – ginti tikėjimą ir saugoti jam pavestąją tautą nuo erezijos.
Beje, aš parinkau pavyzdžius, kurie priklauso viešajai sferai. Vis dėlto skaitytojas tenemano, kad šią knygą rašau, norėdamas sukritikuoti asmenis. To pat laikėsi ir Šv. Oficija. Ji nagrinėdavo ne asmenis, o kūrinius. Vienas toks teologas skundėsi, kad neišklausius jo buvo pasmerkta viena jo knyga. Tačiau Šv. Oficija smerkdavo tiktai kūrinių detales, o ne autorius. Ji sakydavo: „Šioje knygoje esama sakinių, nesuderinamų su Bažnyčios tradiciniu mokymu.“ Ir viskas, taškas! Kam kastis prie to, kas juos parašė? Jo intencijos, jo kaltumas – jau kito, Atgailos tribunolo[4] reikalas.
[1] Studijų tvarką – lot.
[2] „Šiuolaikinė mintis ir eucharistinio tikėjimo išraiška“.
[3] Šventąją Oficiją (Šv. Inkviziciją) pop. Paulius VI 1967 m. reformavo į Tikėjimo mokslo kongregaciją.
[4] Sacra poenitentiaria teismas Romoje.