XV. Bažnyčios ir Revoliucijos santuoka

Revoliucijos, kuri yra „neapykanta bet kokiai tvarkai, kurią nustatė ne žmogus ir kurioje jis nėra karalius ir Dievas kartu paėmus“, ištakos – puikybė, jau buvusi Adomo nuodėmės priežastimi. Revoliucija Bažnyčioje paaiškinama puikybe mūsų moderniųjų laikų, laikančių save naujaisiais laikais, tokiais laikais, kuriais žmogus pagaliau „suvokė savo orumą“, kuriais jis taip giliai save suprato, jog „galima kalbėti apie tikras visuomenines bei kultūrines permainas, paliečiančias ir religinį gyvenimą... Pats istorijos vyksmas taip spartėja, kad pavienis žmogus vos pajėgia jį sekti... Taip žmonija nuo palyginti statiškos tikrovės sampratos pereina prie dinamiškesnės ir labiau evoliucinės sampratos. O tai gimdo didžiulį naujų problemų rezginį, skatinantį naujai skaidytis ir naujai jungtis“. Šie Konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje įvadinių pastabų sakiniai (Gaudium et spes 5, 3), kaip ir daugelis kitų, dvelkia susižavėjimu ir nerodo grįžimo prie evangelinės dvasios. Matome, kaip sunku išgyventi tokiame judėjime ir pokyčiuose.
O kaipgi suprasti tai: „Palengva plinta pramoninės visuomenės tipas…, iš pašaknų keičiantis nuo amžių įprastas visuomeninio gyvenimo sąvokas“, jei ne taip, kad iš tikrųjų norima, jog susiformuotų visuomenės sąvoka, nebeturinti nieko bendra su krikščionišku supratimu pagal Bažnyčios socialinį mokymą? Tokios prielaidos gali atvesti tik prie naujos Evangelijos, naujos religijos. Štai:
„Tikintieji gyvenime tepalaiko kuo glaudžiausią ryšį su kitais savo meto žmonėmis ir tesistengia tobulai suvokti kultūroje pasireiškiančią jų galvoseną bei jauseną. Naujųjų mokslų bei teorijų ir naujausių atradimų teikiamas žinias jie tejungia su krikščioniškąja morale ir krikščioniškuoju mokymu, idant jų religinis sąmoningumas ir dvasios dorumas žengtų koja kojon su moksliniu pažinimu ir kasdien tobulėjančia technika. Taip jie pajėgs visa vertinti ir aiškinti tikrai krikščioniška dvasia“ (Gaudium et Spes, 62, 6). Keisti patarimai, nes Evangelija reikalauja vengti klaidingų mokymų! Tegul niekas nesako, kad tai galima suprasti dvejopai. Naujojoje katechezėje tai suprantame taip, kaip nori Schillebeeckx‘as: joje patariama klausytis ateistų, nes jie daug ko gali pamokyti, jie apskritai turi motyvų, dėl kurių netiki Dievu ir su kuriais naudinga susipažinti.
Taip pat galima sakyti, kad pirmo skyriaus pirmas sakinys: „Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, jog viskas žemėje turi būti palenkta žmogui, kaip centrui ir viršūnei“ (12, 1), vėliau išaiškinamas krikščioniškai. Vis dėlto, jis yra savaime reikšmingas dėl to, kad aiškiai matyti, kaip jis visur įgyven­dinamas posusirinkiminėje Bažnyčioje, siūlant žmonijai išganymą, apsiribojantį ekonominiu ir socialiniu klestėjimu.
Savo ruožtu manau, kad tikintieji, kurie priima tokį pasiūlymą kaip dialogo su netikinčiaisiais pagrindą ir derina naująsias teorijas su krikščionybės mokymu, tiesiog praras tikėjimą. Mūsų laikų žmonių puikybė yra apvertusi Bažnyčios aukso taisyklę: dabar klausomasi nebe visuomet gyvo ir vaisingo Kristaus žodžio, o pasaulio žodžio. Toks aggiornamento[1] pats save pasmerkia. Dabartinės netvarkos šaknys glūdi moderniojoje arba veikiau modernistinėje dvasioje, atmetančioje Credo, Dievo ir Bažnyčios įsakymus, sakramentus, krikščioniškąją moralę kaip vienintelį atsinaujinimo šaltinį visais laikais iki pat pasaulio pabaigos. „Technikos pažanga tokia didelė, kad keičia žemės veidą ir jau bando užvaldyti antžeminę erdvę“ (Gaudium et Spes, 5, 1) – jos akinami Bažnyčios žmonės, kurių nedera painioti su pačia Bažnyčia, atrodo, mano, kad mūsų Viešpats negalėjo numatyti mūsų epochos technologijos evoliucijos, todėl ir Jo žinia tam nepritaikyta.
Liberalai jau pusantro amžiaus svajoja sutuokti Bažnyčią ir Revoliuciją. Per visus tuos pusantro amžiaus Vyriausieji Kunigai smerkė liberaliąją katalikybę; tarp svarbiausių dokumentų minėtini: popiežiaus Pijaus VI bulė Auctorem fidei (1794) prieš Pistojos susirinkimą,[2] Grigaliaus XVI enciklika Mirari vos (1832) prieš Lamennais, Pijaus IX enciklikos Quanta cura ir Syllabus (1864), Leono XIII enciklika Immortale Dei (1885) prieš naująją teisę, šv. Pijaus X aktai prieš Sillon bei modernizmą (1910) ir ypač dekretas Lamentabili (1907), Pijaus XI enciklika Divini Redemptoris (1937) prieš komunizmą, Pijaus XII enciklika Humani Generis (1950).
Visi popiežiai atmetė Bažnyčios ir Revoliucijos santuoką kaip svetimavimo ryšį, iš kurio gali gimti tik pavainikiai. Naujųjų Mišių apeigos yra pavainikės, sakramentai – pavainikiai, ir nežinia, ar šie sakramentai teikia malonę, ar ne. Seminarijas baigę kunigai yra pavainikiai, jie nebežino kas esą. Jie nebežino, kad turi kopti prie altoriaus, aukoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auką ir teikti sieloms Jėzų Kristų.
Revoliucijos vardu kunigai buvo siunčiami ant ešafoto, vienuolės persekiojamos ir žudomos. Tik prisiminkite Nanto laivus, kurie paniro į vandenį, kai ant jų buvo suvaryti visi ištikimieji kunigai. Bet tai, ką darė Revoliucija, yra niekis, palyginus su Vatikano II Susirinkimo darbais, nes geriau jau tie dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių kunigų, [po Susirinkimo] atsižadėjusių kunigystės ir Dievui duotos priesaikos, būtų užkopę ant ešafoto ir tapę kankiniais – tada bent jau būtų išgelbėtos jų sielos, o dabar jie rizikuoja jas pražudyti.
Sakoma, kad daugelis tų vargšų susituokusių kunigų jau išsiskyrė, daugelis pateikė prašymus Romai pripažinti jų santuokas negaliojančiomis. Ar galima tai pavadinti gerais Susirinkimo vaisiais? Dvidešimt tūkstančių moterų vienuolių Jungtinėse Valstijose ir nemažai kitose šalyse sulaužė su Jėzumi Kristumi jas jungusius amžinuosius įžadus, irgi panorusios tuoktis. Užlipusios ant ešafoto, jos bent būtų paliudijusios savo tikėjimą. Kankinių kraujas – krikščionių sėkla, o prie pasaulio dvasios prisišliejantys kunigai ar paprasti tikintieji nepradeda jokios pjūties. Pradėti griauti Bažnyčią išvengiant kankinių atsiradimo – didžiausia velnio pergalė.
Bažnyčios ir Revoliucijos svetimavimo ryšys konkretizuojasi dialogo pavidalu. Mūsų Viešpats sakė: „Eikite ir mokykite tautas, atverskite jas“ (Mt 28, 11), o ne: „Megzkite su jomis dialogą, nemėgindami jų atversti.“ Klaida ir tiesa nesuderinamos, megzti dialogą su klaida reiškia sulyginti Dievą ir demoną. Štai ką visada kartojo popiežiai ir aiškiai suprato krikščionys, nes tai tiesiog sveiko proto klausimas. Norint primesti tam tikrą elgseną ir atitinkamus refleksus, reikėjo taip veikti smegenis, kad naująjį mokymą skleisti pašaukti kunigai taptų modernistais. Tai vadinama perkvalifikavimu: tai toks parengimas, kurio paskirtis – pertvarkyti patį instrumentą, Dievo duotą žmogui sprendimams priimti.
Mačiau, kaip tai veikė mano kongregacijoje, kurios generaliniu vyresniuoju kurį laiką buvau.[3] Pirmiausia pareikalauta, kad subjektas „pripažintų pokytį“: Susirinkimas padarė pokyčių, taigi turime keistis ir mes patys. Pokytis gilus, nes gebėjimą samprotauti reikia pritaikyti taip, kad jis sutaptų su savavališkai kuriamomis idėjomis. Paryžiaus arkivyskupijos sekretoriato leidinyje La Foi mot a mot rašoma: „Antras ir subtilesnis veiksmas yra įvairūs būdai, kuriais pokyčius patyrę krikščionys įvertina patį pokyčio faktą. Šis pasikeitimas labai svarbus, nes dabartiniuose prieštaravimuose slypi daugiau savaiminių ir nesąmoningų nuostatų, negu tikslaus kiekvieno pokyčio įvertinimo.
Atrodo, jog ryškėja dvi tipinės nuostatos, nors jokiu būdu neatmestinos ir visos tarpinės galimybės. Laikantis pirmosios, įvedama šiek tiek naujovių, įsitikinus, kad jos priimamos viena po kitos. Šis atvejis būdingas daugeliui krikščionių, daugeliui katalikų, nusileidžiančių laipsniškai.
Laikantis antrosios, ant naujojo nežinomo kultūros amžiaus slenksčio sutinkama su krikščioniškojo tikėjimo formų visumos atnaujinimu. Belieka tik nuolat tikrintis ištikimybę apaštalų tikėjimui“.
Ši iškalbos priemonė būdinga modernistų tradicijai: jie visada tikina besilaiką ortodoksiškumo ir trumpu sakiniu drąsina sielas, gąsdinamas tokių perspektyvų kaip „krikščioniškojo tikėjimo formų visumos atnaujinimas ant naujojo nežinomo kultūros amžiaus slenksčio“, tačiau sutikus su šiomis manipuliacijomis, jau būna per vėlu, o visiškai sunaikinus tikėjimą, pats laikas susirūpinti apaštalų tikėjimu!
Trečias veiksmas tampa būtinas tokiu atveju, kai nustatoma antra diagnozė: „Krikščionis negali nenujausti didelio pavojaus tikėjimui. Ar jis tiesiog ir paprasčiausiai neišnyks kartu su prie to privedusia problematika? Taigi jam reikalingas pamatinis tikrumas, leidžiantis įveikti pirmąsias bergždžias nuostatas“.
Todėl numatomos visos pasipriešinimo pakopos. Koks gi „pamatinis tikrumas“ galiausiai suteikiamas neofitui?[4] Šventoji Dvasia. „Būtent Šventoji Dvasia padeda tikintiesiems istorijos vyksme.“
Tikslas pasiektas: nebėra magisteriumo, dogmos, hierarchijos, net Šventraščio kaip įkvėpto ir istoriškai tikro teksto – krikščionis tiesiogiai įkvepia Šventoji Dvasia.
Tada Bažnyčia griūva, perkvalifikuotasis krikščionis atviras visoms įtakoms, klusnus visiems šūkiams, ir galima jį vesti, kur tik panorėjus, o jei jis siekia tikrumo, vėl griebtis teiginio: „Vatikano II Susirinkimas neabejotinai pateikia daug problematikos pokyčio nuorodų“.
„Pirmutinė ir tiesioginė (modernizmo) priežastis slypi proto iškrypime“, – rašo Pijus X enciklikoje Pascendi (1907). Perkva­lifikavimas tokį iškrypimą sukelia tiems, kurie jo neturėjo. Šventasis Pontifikas cituoja tokią savo pirmtako Grigaliaus XVI pastabą: „Gaila žiūrėti, kur veda žmogiškojo proto nukrypimai, paklusus naujumo dvasiai: priešingai Apaštalo perspėjimui, norima žinoti daugiau negu reikia, ir, per daug pasitikint savimi, manoma, kad tiesos galima ieškoti anapus Bažnyčios, nors jos juk netemdo nė menkiausia klaida“.[5]
 

[1] „Atsinaujinimas“ – ital. Pop. Jono XXIII pavartotas žodis, tapęs modernistinės reformos šūkiu.
[2] 1794 m. Pistojoje vykęs vyskupų sinodas, bandęs įvesti protestantiškas reformas.
[3] Šventosios Dvasios tėvų kongregacija – didžiausias pasaulyje misionierių ordinas, kuriam arkivysk. Lefebvre‘as vadovavo 1962–1968 m.
[4] Naujai pakrikštytajam.
[5] Singulari Nos, 1834. – aut. past.