Šioje idėjų sumaištyje, atrodo, dabar patinkančioje krikščionims, esama itin kenksmingos tikėjimui tendencijos, kuri ypač pavojinga dėl dangstymosi artimo meile. Jau pats žodis, 1927 m. pasirodęs Lozanos konferencijoje, turėtų perspėti katalikus, jei jie pasižiūrėtų, kaip jis apibrėžiamas žodynuose: „Ekumenizmas – sąjūdis, palaikantis visų krikščionių bažnyčių susijungimą į vieną Bažnyčią“. Akivaizdu, jog negalima sulydyti prieštaraujančių principų, negalima taip sujungti tiesos ir klaidos, kad jie sudarytų vieną dalyką. Mažų mažiausiai tai reikštų priimti klaidas ir atmesti visą tiesą arba jos dalį. Toks ekumenizmas pats save pasmerkia.
Po pastarojo Susirinkimo šis terminas tapo toks madingas, kad persmelkė net profaninę kalbą. Kalbama apie universitetų ekumenizmą, informacijos ekumenizmą ir dar nežinia kokį, norint išreikšti polinkį arba išankstinį požiūrį į įvairovę, į eklektizmą.
Religinėje kalboje ekumenizmas, pastaruoju metu apimantis ir nekrikščionių religijas, tučtuojau virto veiksmais. Viename Vakarų [Prancūzijos] laikraštyje tiksliu pavyzdžiu parodyta, kaip vyksta ši evoliucija. Mažoje Cherbourg’o regiono parapijoje gyventojai katalikai rūpinasi ką tik į statybų aikštelę atvykusiais darbininkais musulmonais. Tai artimo meilės darbas, ir jį galima tik sveikinti. Antrame tarpsnyje matyti, kaip musulmonai prašo patalpos ramadanui švęsti, ir krikščionys jiems pasiūlo savo bažnyčios pusrūsį. Paskui šioje patalpoje pradeda veikti Korano mokykla. Po dvejų metų krikščionys kviečia musulmonus kartu švęsti Kalėdas „bendra malda, sudaryta iš Korano surų ir Evangelijos ištraukų“. Blogai suprasta artimo meilė nuvedė šiuos krikščionis į sandėrį su klaida.
Lilyje dominikonų atiduotą koplyčią musulmonai pertvarkė į mečetę. Versalio bažnyčiose buvo renkamos aukos „musulmonų kulto vietai pirkti“. Dar dvi koplyčios jiems užleistos Roubaix ir Marselyje, taip pat bažnyčia Argenteuilyje. Krikščionys tampa blogiausio Kristaus Bažnyčios priešo islamo apaštalais ir renka aukas Mahometui! Prancūzijoje yra berods 400 mečečių, ir daugeliu atvejų pinigų jų statybai davė kaip tik katalikai.
Visos religijos šiandien turi pilietybės teises Bažnyčioje. Vieną dieną prancūzas kardinolas šventė Mišias stebint pirmoje eilėje susodintiems bei savo iškilmių drabužiais apsirengusiems Tibeto vienuoliams ir lenkėsi jiems, o vedėjas skelbė: „Bonzos kartu su mumis dalyvaus Eucharistijos šventime.“ Vienoje Rennes’o bažnyčioje buvo švenčiamas Budos kultas. Italijoje budistas iškilmingai įšventino į dzeną dvidešimt vienuolių.
Galėčiau be galo minėti sinkretizmo pavyzdžius, su kuriais susiduriame. Matome, kaip plėtojasi draugijos, kaip kyla sąjūdžiai, visada susirandantys vadovų tarp bažnytininkų, pvz., siekiančių „visus dvasingumus sulydyti meilėje“. Gimsta stulbinantys projektai, pvz., Dievo Motinos Globos bažnyčią pertvarkyti į krikščionių, musulmonų ir žydų monoteistinio kulto vietą. Laimei, šiam projektui užkirto kelią pasauliečių grupės.
Siauriau suprantamas, t. y. krikščionimis apsiribojantis ekumenizmas organizuoja bendrus su protestantais Eucharistijos šventimus, pvz., Strasbūre. Arba „eucharistinės Vakarienės“ švęsti į Šartro katedrą buvo kviečiami anglikonai. Tik šventųjų Mišių pagal šv. Pijaus V kodifikuotas apeigas nebūtų leista švęsti nei Šartre, nei Strasbūre, nei Rennes’e.
Kokią išvadą iš viso to galėtų padaryti katalikas, matantis, kaip bažnytinė vadovybė dangsto šias papiktinančias ceremonijas? Kad visos religijos lygiavertės ir kad išganymą jis galėtų kuo puikiausiai pasiekti pas budistus arba protestantus. Jis rizikuoja prarasti tikėjimą Bažnyčia. Bažnyčią norima palenkti bendrajai teisei, pastatyti greta ir toje pačioje plotmėje su kitomis religijomis. Net kunigai, seminaristai ir seminarijų profesoriai atsisako tvirtinti, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė Bažnyčia, kad ji turi tiesą, kad tik ji gali teikti žmonėms išganymą per Jėzų Kristų. Dabar atvirai sakoma: „Bažnyčia – tai toks pat visuomenės dvasinis raugas, kaip ir kitos religijos, galbūt – truputėlį labiau negu kitos religijos...“ Tik kraštutiniu atveju, ir tai ne visada, sutinkama jai teikti šiokią tokią viršenybę.
Tokiu atveju Bažnyčia būtų tik naudinga, bet ne būtina. Ji taptų tik vienu iš būdų pasiekti išganymą.
Reikia pasakyti aiškiai: ši samprata radikaliai prieštarauja pačios Katalikų Bažnyčios dogmai. Bažnyčia yra vienintelė išganymo arka, ir neturime bijoti tai pasakyti. Jūs dažnai girdite sakant: „Už Bažnyčios nėra išganymo“, ir tai šokiruoja šiuolaikinę mąstyseną. Prisiminus tai, lengva patikėti, kad šis principas nebegalioja. Jis atrodo pernelyg griežtas.
Tačiau šioje srityje niekas nepasikeitė, niekas negali būti pakeista. Mūsų Viešpats įkūrė ne kelias, o tik vieną Bažnyčią. Yra tik vienas kryžius, per kurį galima pasiekti išganymą, ir tas kryžius atiduotas Katalikų Bažnyčiai, o ne kitoms. Savo Bažnyčiai, kuri yra jo mistinė sužadėtinė, Kristus suteikė visas savo malones. Jokia malonė pasaulyje, jokia malonė žmonijos istorijoje negali būti suteikta ne per ją.
Ar tai reiškia, kad nė vienas protestantas, nė vienas musulmonas, nė vienas budistas, nė vienas animistas nebus išganytas? Ne, taip manyti būtų dar viena klaida. Kas šaukia apie nepakantumą, išgirdęs šv. Kiprijono formulę: „Už Bažnyčios nėra išganymo“, tas atmeta Credo: „Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti“ ir nepakankamai nusimano apie tai, kas yra Krikštas. Jis gaunamas trejopu būdu: vandens Krikštas, kraujo Krikštas (jį gauna kankiniai, išpažinę tikėjimą dar tebebūdami katechumenai) ir troškimo Krikštas.
Troškimo Krikštas gali būti išreikštas. Afrikoje ne kartą teko išgirsti katechumeną sakant: „Tėve, pakrikštykite mane dabar pat, nes jei mirsiu, kol jūs vėl atvažiuosite, tai nueisiu į pragarą.“ Mes atsakydavome: „Ne, jei jūsų sąžinės neslėgs mirtinoji nuodėmė ir jūs trokšite krikštytis, tai jau turėsite ir jo malonę.“
Toks yra Bažnyčios mokymas, tačiau jis pripažįsta ir numanomo troškimo Krikštą. Jo esmė – Dievo valios vykdymas. Dievas pažįsta visas sielas, todėl ir žino, kad tarp protestantų, musulmonų, budistų ir visų žmonių yra geros valios sielų. Jos gauna Krikšto malonę, pačios to nežinodamos, tačiau veiksmingu būdu. Per tai jos ir susijungia su Bažnyčia.
Tačiau klaidinga manyti, kad jos išganomos savo religijos dėka. Jos išganomos savo religijoje, bet ne jos dėka. Islamo ar šintoizmo dėka negaunama išganymo. Danguje nėra nei budistų, nei protestantų Bažnyčios. Galbūt sunku tai girdėti, bet tokia jau tiesa. Ne aš įkūriau Bažnyčią, o mūsų Viešpats, Dievo Sūnus. Mes, kunigai, privalome sakyti tiesą.
Tačiau kaip sunku krikščionybės nepersmelktų kraštų žmonėms pasiekti troškimo Krikštą! Klaida atitveria nuo Šventosios Dvasios. Štai kodėl Bažnyčia visada siųsdavo misionierius į visas pasaulio šalis, ir daugelis jų patyrė kankinystę. Jei išganymą galima rasti bet kurioje religijoje, tai kam plaukti per jūras, kenksmingomis sąlygomis kęsti gyvenimo vargus, ligas, ankstyvą mirtį? Po to, kai buvo nukankintas šv. Steponas – pirmasis atidavęs savo gyvybę už Kristų, todėl ir minimas pirmą dieną po Kalėdų, gruodžio 26-ąją – apaštalai laivu iškeliavo skleisti gerosios naujienos Viduržemio jūros baseine. Argi jie būtų taip elgęsi, jei išganymą lygiai sėkmingai būtų galima pasiekti Kibelės kultu ar Eleusino misterijų dėka? Kam mūsų Viešpats būtų juos siuntęs: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19)?
Stebėtina, kad šiandien kai kas linksta palikti kiekvieną ieškoti savo kelio pas Dievą pagal jo „kultūrinėje aplinkoje“ gyvuojančius tikėjimus. Mažuosius musulmonus atversti norinčiam kunigui jo vyskupas tarė: „Na ne, padarykite juos gerais musulmonais, ir tai bus daug geriau, negu daryti juos katalikais!“ Kaip man buvo paliudyta, o tai galiu tvirtai pasakyti, Taizé[1] tėvai prieš Susirinkimą norėjo atsižadėti savo klaidų ir tapti katalikais. Vadovybė tada jiems pasakė:
„Ne, palūkėkite! Po Susirinkimo jūs tapsite tiltu tarp katalikų ir protestantų.“
Taip atsakiusieji prisiėmė sunkią atsakomybę Dievui, nes malonė ateina akimirksniu, bet ateina galbūt ne visada. Dabar mielieji Taizé tėvai, be abejo, turintys gerų intencijų, visą laiką yra už Bažnyčios ribų ir sėja sumaištį į susitikimus su jais atvykstančių jaunuolių protuose.
Kalbėjau apie atsivertimus, o jie staiga išseko tokiose šalyse kaip Jungtinės Valstijos, kuriose jų būdavo priskaičiuojama apie 170 000 per metus, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje... Misionieriškoji dvasia užgeso dėl blogo Bažnyčios apibrėžimo ir Susirinkimo Deklaracijos dėl religinės laisvės, apie kurią dabar turiu pakalbėti.
[1] Ekumenišką pamaldumą skleidžianti „brolio“ Rogerio 1940 m. įsteigta kalvinistų bendruomenė Burgundijoje.