1974 m. lapkričio 21 d. pareiškimas, paleidęs procesą, apie kurį kalbėjau, baigėsi šiais žodžiais: „Tai darydami… mes esame įsitikinę, jog liekame ištikimi Romos Katalikų Bažnyčiai, visiems Petro įpėdiniams ir esame ištikimi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus slėpinių teikėjai“. L‘Osservatore Romano paskelbus tekstą, ši pastraipa buvo praleista. Jau daugiau kaip dešimt metų mūsų priešai suinteresuoti išstumti mus iš Bažnyčios bendrijos, duodami suprasti, kad mes esą nepripažįstame popiežiaus valdžios. Būtų patogu paversti mus sekta ir apšaukti schizmatikais. Kiek kartų žodis schizma buvo ištartas mūsų adresu!
Aš nesiliauju kartojęs: jei kas ir atsiskiria nuo popiežiaus, tai tik ne aš. Klausimą galima apibendrinti taip: popiežiaus valdžia Bažnyčioje yra aukščiausia, bet ne absoliuti ir ne beribė, nes ji palenkta dieviškajai valdžiai, kuri išreiškiama Tradicija, Šventuoju Raštu ir Bažnyčios magisteriumo jau paskelbtais apibrėžimais. Iš tikrųjų šią valdžią riboja tikslas, dėl kurio ji žemėje suteikta Kristaus Vietininkui, tikslas, kurį Pijus IX aiškiai apibrėžė Vatikano I Susirinkimo Konstitucijoje Pastor aeternus. Taigi kalbėdamas apie tai, aš neiškeliu jokios asmeninės teorijos.
Aklas paklusnumas nėra katalikiškas: niekas neatleistas nuo atsakomybės, jeigu žmonėms paklūsta labiau negu Dievui, jei priima aukščiausios valdžios, tegul ir popiežiaus, potvarkius, kurie pasirodo esą priešingi tokiai Dievo valiai, kokią mums garantuotai leidžia pažinti Tradicija. Žinoma, tokios galimybės įsivaizduoti neįmanoma, kai popiežius naudojasi neklystamumu, bet jis taip elgiasi tik ribotais atvejais. Klaidinga manyti, kad kiekvienas žodis iš popiežiaus lūpų – neklaidingas.
Tai reiškia, jog aš ne iš tų, kurie daro užuominas arba tvirtina, kad Paulius VI esąs eretikas ir kad jau dėl paties jo erezijos fakto jis nebėra popiežius. Todėl daugelis jo paskirtųjų kardinolų nesą kardinolai ir negalėję galiojančiu būdu išrinkti kito popiežiaus. Taigi Jonas Paulius I ir Jonas Paulius II esą nebuvę teisėtai išrinkti. Tokia vadinamųjų sedevakantistų[1] pozicija.
Reikia pripažinti, kad popiežius Paulius VI iškėlė rimtą problemą katalikų sąžinei. Šis pontifikas daugiau pakenkė Bažnyčiai negu 1789 m. Revoliucija. Tokie tikri faktai, kaip [Naujojo Mišiolo] Institutio generalis 7 straipsnio, taip pat dokumento apie religinę laisvę pasirašymas, yra papiktinantys. Tačiau atsakyti į klausimą, ar popiežius gali būti eretikas, ne taip paprasta. Nemaža teologų mano, jog toks jis gali būti kaip privatus mokytojas, bet ne kaip visuotinės Bažnyčios mokytojas. Tad reikėtų nagrinėti, kokiu mastu savo neklystamumu Paulius VI naudojosi minėtaisiais atvejais.
Galima pastebėti, kad daug labiau jis veikė kaip liberalas, negu siejosi su erezija. Iš tikrųjų, perspėtas dėl gresiančio pavojaus, jis padarydavo tekstą prieštaringą, pridurdamas formulę, priešingą tai, kuri jau buvo patvirtintoje redakcijoje. Žinomas puikus pavyzdys – išankstinis aiškinamasis raštas dėl kolegializmo, įterptas po Konstitucijos Lumen Gentium. Arba jis parengdavo dviprasmišką formulę, kaip yra būdinga liberalui dėl jo nenuoseklumo.
Pauliaus VI liberalizmas, pripažintas jo bičiulio kardinolo Daniélou, pakankamai paaiškina jo pontifikato nesėkmes. Katalikas liberalas – dviveidis, nuolat prieštaringas žmogus. Jis nori likti kataliku, bet jį yra užvaldęs troškimas patikti pasauliui. Ar popiežius gali būti liberalas ir likti popiežiumi? Bažnyčia visada griežtai peikdavo katalikus liberalus, bet ne visada juos ekskomunikuodavo. Sedevakantistai iškelia kitą argumentą: ar vyresnių negu 80 metų kardinolų nušalinimas ir dvi pastarąsias konklavas rengę susirinkimai šių popiežių rinkimų nedaro negaliojančių? Negaliojantys – per drąsu, galbūt – abejotini. Vis dėlto rinkimų galiojimui pakanka, kad po to jie būtų faktiškai ir vienbalsiai patvirtinti kardinolų ir Romos dvasininkijos. Tokia teologų nuomonė.
Išvados tų, kurie teigia, jog popiežiaus nėra, daro Bažnyčios padėtį painią. Bažnyčios regimumo klausimas pernelyg svarbus jos egzistencijai, kad Dievas dešimtmečiais galėtų jo nespręsti. Kas gi gali pasakyti, kur dabar yra būsimasis popiežius? Kaipgi jį nustatyti, jei nebėra kardinolų? Mes čia įžvelgiame schizmos dvasią. Mūsų Brolija visiškai atsisako leistis į panašius svarstymus. Mes norime likti prisirišę prie Romos, prie Petro įpėdinio, visiškai atmesdami Pauliaus VI liberalizmą ir likdami ištikimi jo pirmtakams. Aišku, tokiais atvejais, kaip religinė laisvė ir eucharistinis svetingumas, pripažįstamais naujojoje kanonų teisėje, arba kolegializmas, suvokiamas kaip dviejų aukščiausiųjų valdžių Bažnyčioje patvirtinimas – šiais atvejais kiekvieno dvasininko ir tikinčiojo pareiga viena – priešintis ir atsisakyti paklusti. Pasipriešinimas turi būti viešas, jei blogis yra viešas ir išreiškia sielas papiktinantį dalyką. Štai kodėl, remdamiesi šv. Tomu Akviniečiu, 1983 m. lapkričio 21 d. mudu su vysk. de Castro-Mayeriu išsiuntėme atvirą laišką popiežiui Jonui Pauliui II, prašydami atskleisti pagrindines priežastis, dėl kurių Bažnyčia yra atsidūrusi dramatiškoje padėtyje. Visi mūsų privatūs žygiai per penkiolika metų buvo bergždi, bet mums atrodė, kad mūsų tylėjimas paverčia mus sielų pakrikimo visame pasaulyje bendrininkais.
„Šventasis Tėve, – rašėme mes, – neatidėliotinai būtina, kad šis blogis praeitų, nes kaimenė krinka, o paliktosios avys nuseka paskui samdinius. Maldaujame jus katalikų tikėjimo ir sielų išganymo labui iš naujo patvirtinti šioms klaidoms priešingas tiesas.“ Mūsų išgąstingą šauksmą dar karštesnį darė naujosios kanonų teisės paklydimai, jei ne erezijos, taip pat ceremonijos bei kalbos Liuterio gimimo penkiašimtųjų metinių proga.
Atsakymo mes negavome, bet padarėme, ką privalėjome padaryti. Mes negalime prarasti vilties, kaip galėtų atsitikti vien žmogiškos iniciatyvos atveju. Dabarties mėšlungiai praeis, kaip praėjo visos erezijos. Vieną dieną iš tikrųjų reikės grįžti prie Tradicijos. Romos Pontifiko valdžioje turės iš naujo pasirodyti galios, kurias simbolizuoja tiara, tikėjimo ir papročių gynybos teismas privalės vėl nuolat posėdžiauti, vyskupai – atgauti savo galias ir asmeninę iniciatyvą.
Tikrąjį apaštališkąjį darbą iš tiesų reikės išvaduoti iš visų impedimenta,[2] šiandien paralyžiuojančių jį ir naikinančių esminę [Evangelijos] žinią. Reikės grąžinti seminarijoms tikrąją paskirtį, atkurti vienuolijas, atgaivinti katalikų mokyklas bei universitetus ir atpalaiduoti juos nuo pasaulietinių valstybės programų, remti įmonininkų ir darbininkų organizacijas, pasiryžusias broliškai bendradarbiauti, gerbti visų pareigas bei teises ir užkirsti kelią socialinei nelaimei – streikams, kurie yra ne kas kita kaip šaltasis pilietinis karas. Galiausiai reikės skatinti su Bažnyčios įstatymais suderinamą civilinių įstatymų leidybą ir padėti iškilti katalikų delegatams, kuriuos skatina noras kreipti visuomenę į socialinio mūsų Viešpaties karališkumo oficialų pripažinimą.
Juk ką gi mes sakome, kasdien melsdamiesi? „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ O per Mišių Gloria? „Tu – vienatinis Viešpats, Jėzau Kristau…“ Mes tai pagiedame, o išėję tučtuojau sakome: „Ak, ne, tos sąvokos jau atgyvenusios, dabarties pasaulyje neįmanoma įsivaizduoti kalbėjimo apie Jėzaus Kristaus karališkumą“? Vadinasi, gyvename nenuosekliai? Krikščionys mes ar ne?
Tautos skęsta painiuose sunkumuose, daugelyje vietų nesibaigia karai, žmonės dreba, galvodami apie galimą branduolinę katastrofą, stengiamasi, kad gerėtų ekonominė situacija, kad pinigai duotų pelno, kad išnyktų nedarbas, kad klestėtų pramonė. Taigi net ekonomikos požiūriu reikalinga mūsų Viešpaties karalystė, nes ji remiasi meilės principais ir Dievo įsakymais, kuriančiais visuomenės pusiausvyrą, atnešančiais teisingumą ir taiką. Ar manote, kad būtų krikščioniška sudėti viltis į tą ar kitą politinį veikėją, į tam tikrą partijų derinį, įsivaizduoti, kad vieną dieną geresnė už kitas programa tikrai ir galutinai išspręs problemas ir sąmoningai atmesti „vienatinį Viešpatį“, tarsi jis neturėtų nieko bendra su žmogiškaisiais reikalais, tarsi tai jo neliestų? Koks yra tikėjimas tų, kurie dalija savo gyvenimą į dvi dalis ir aklina pertvara atskiria religiją nuo kitų rūpesčių – politinių, profesinių ir kt.? Argi dangų ir žemę sukūręs Dievas nepajėgtų sutvarkyti mūsų medžiaginių ir socialinių sunkumų? Jei esate meldęsi sunkiomis gyvenimo akimirkomis, tai esate patyrę, kad duonos prašantiems savo vaikams akmenų Jis neduoda.
Krikščioniškoji visuomenės santvarka priešinga marksistinėms teorijoms, kurios visose pasaulio dalyse, kuriose tik buvo taikomos, visada atnešdavo tik skurdą, silpniausiųjų naikinimą, panieką žmogui ir mirtį. Joje gerbiama privačioji nuosavybė, nuo bet kokio pagedimo saugoma šeima, puoselėjamos gausios šeimos ir moterų galimybės būti namie, privačioms iniciatyvoms suteikiama teisėto savarankiškumo, skatinamos smulkiosios ir vidutinės įmonės, remiamas grįžimas prie žemės ir deramai vertinamas žemės ūkis, palaikomos profesinės sąjungos, suteikiama laisvė mokykloms, piliečiai ginami nuo bet kokios ardomosios veiklos ir revoliucijos.
Aišku, krikščioniškoji santvarka skiriasi ir nuo liberaliųjų režimų, kurie remiasi Bažnyčios ir valstybės atskyrimu ir vis labiau rodo savo nesugebėjimą įveikti krizes. Ir kaipgi jie pajėgtų tai padaryti, savanoriškai atsisakę To, kuris yra „žmonių šviesa“? Kaipgi jie sutelktų piliečių energiją, negalėdami jiems pasiūlyti jokio kito idealo, išskyrus gerovę ir prabangą? Tam tikrą laiką jie sugebėjo palaikyti iliuziją, kadangi tautos išlaikė krikščioniškosios mąstysenos įpročius, o jų vadovai daugiau ar mažiau sąmoningai palaikė kai kurias vertybes. „Permąstymo“ epochoje nesąmoningos nuorodos į Dievo valią dingsta. Nebegaudamos jokio aukštesnės idėjos postūmio, savyje užsisklendusios liberaliosios sistemos išsenka, jos lengvai tampa ardomųjų ideologijų laimikiu.
Taigi kalbėti apie krikščioniškąją visuomenės santvarką nereiškia kabintis už baigtinės praeities. Priešingai, tai reiškia žvelgti į ateitį, kurios nebereikia bijoti. Jūs kovojate ne užnugaryje, Jūs esate tie, kurie žino, nes mokosi iš To, kuris sako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.“ Mūsų viršenybė – Tiesos turėjimas, tačiau ne mūsų pačių dėka, – mes turime ne tuo didžiuotis, o nuosekliai veikti. Bažnyčios viršenybė prieš klaidą yra ta, kad ji turi Tiesą. Jai padeda Dievo malonė, kurią ji turi skleisti, o ne gėdingai slėpti po indu.
Ir juo labiau nemaišyti jos su raugėmis, kaip nuolat daroma. L‘Osservatore Romano išspausdintas įdomus Paolo Befanio[3] straipsnis apie Vatikano palankumą socializmui. Autorius lygina Centrinės Amerikos ir Lenkijos padėtį:
„Be Europos, Bažnyčia dar turi atsižvelgti, viena vertus, į Lotynų Amerikos šalių padėtį ir joms daromą JAV įtaką, kita vertus, į sovietų imperijos orbitoje esančios Lenkijos padėtį.
Susidūrusi su šiomis dviem sienomis, Bažnyčia, Susirinkimo dėka perėmusi bei pranokusi Prancūzų revoliucijos demokratijos bei liberalizmo pasiekimus ir leisdamasi į žygį pirmyn (žr. encikliką Laborem exercens[4]) kaip ‚porevoliucinė‘ Rusijos marksistinės revoliucijos atžvilgiu, žlungančiam marksizmui siūlo sprendimo ‚raktą‘ – ‚savavaldį ir netotalitarinį pomarksistinį demokratinį socializmą su krikščioniškomis šaknimis‘.
Šmaikštų atsakymą Rytuose simbolizuoja Solidarność, įsmeigusi kryžių priešais Lenino laivų statyklą [Gdanske]. Lotynų Amerika daro klaidą, ieškodama sprendimo marksistiniame socializme su antikrikščioniškomis šaknimis“.
Štai kur liberalusis iliuzionizmas, įsitikinęs, jog siejant prieštaringus žodžius išreiškiama tiesa! Būtent šiems svetimaujantiems svajotojams, apsėstiems Bažnyčios ir Revoliucijos santuokos idėjos, turime būti dėkingi už tai, kad kilo chaosas, kai krikščioniškasis pasaulis atvėrė duris komunizmui. Šv. Pijus X sakė apie Sillon sąjūdžio dalyvius: „Jie aistringai trokšta socializmo, akis įsmeigę į chimerą“. Įpėdiniai tęsia jų veiklą. Po krikščioniškosios demokratijos – krikščioniškasis socializmas! Galiausiai prieisime prie ateistinės krikščionybės.
Spręstinas ne tik marksizmo žlugimas, bet ir įrodinėjimo nebereikalaujantis krikščioniškosios demokratijos žlugimas. Gana kompromisų, prigimčiai prieštaraujančių sąjungų! Ko gi ieškome šiame drumstame vandenyje? Katalikas turi tikrąjį „raktą“. Jo pareiga – darbuotis iš visų jėgų arba asmeniškai įsitraukus į politiką, arba balsuojant, kad jo tėvynė turėtų merų, tarėjų, deputatų, pasiryžusių iš naujo įkurti krikščionišką visuomenės santvarką, vienintelę galinčią suteikti taiką, teisingumą, tikrąją laisvę. Kitokio sprendimo nėra.
[1] Iš lot. sedes vacans – tuščias sostas. Sedevakantistai – tie, kurie nepripažįsta kelių paskutinių popiežių teisėtais.
[2] Pančių, kliūčių. – lot.
[3] L’Osservatore Romano, 1984 01 18. – aut. past.
[4] Jono Pauliaus II enciklika, 1981 m.