XII. Slaptosios jėgos, veikiančios prieš Bažnyčią

Apibendrinkime. Naujoji religija įvairiomis progomis prieštarauja krikščionio sveikam protui. Katalikas yra virtęs visuotinės desakralizacijos taikiniu; jame viskas keičiama, jame viskas pritaikoma. Jam įteigiama, kad visos religijos teikia išganymą, Bažnyčia neskirstydama priima atsiskyrusius krikščionis ir net visus Budai ar Krišnai besilankstančius tikinčiuosius. Aiškinama, kad dvasininkai ir pasauliečiai yra lygiateisiai „Dievo tautos“ nariai, tad tam tikroms pareigoms skirti pasauliečiai prisiima dvasininkų uždavinius (kaip matyti, jie vieni laiko laidotuvių pamaldas ir teikia viatiką[1] ligoniams), tuo tarpu dvasininkai prisiima pasauliečių uždavinius, rengiasi kaip jie, dirba gamyklose, stoja į profesines sąjungas, veikia politikoje. Naujojoje kanonų teisėje ši samprata sustiprinama. Joje tikintiesiems teikiamos iki šiol nebūtos prerogatyvos, mažinant skirtumą tarp jų ir kunigų bei kuriant vadinamąsias „teises“: pasauliečiai teologai gali vadovauti katalikų universitetų teologijos katedroms, tikintieji tampa dieviškojo kulto dalyviais, kuriais galėdavo būti tik gavusieji kai kuriuos žemesniuosius šventimus, tampa ir kai kurių sakramentų teikėjais: jie dalija Komuniją ir imasi būti tarnybiniais liudytojais Santuokos ceremonijose.

Kita vertus, ten vartojama ir įtartina formulė, esą Dievo Bažnyčia „yra įgyvendinta“[2] Katalikų Bažnyčioje, nors visada buvo mokoma, jog Dievo Bažnyčia „yra“ Katalikų Bažnyčia. Priėmus šią naująją formuluotę, pasirodytų, kad protestantų bei stačiatikių bendruomenės irgi yra jos dalis, bet tai neteisinga, nes jos atsiskyrė nuo Jėzaus Kristaus įsteigtosios vienos Bažnyčios: Credo in unam sanctam Ecclesiam (Tikiu į vieną šventąją Bažnyčią).

Naujoji kanonų teisė rengta paskubomis ir sumaištyje, kaip matyti iš to, kad po paskelbimo 1983 m. sausį tais pačiais metais padaryta 114 pataisų. Tai irgi glumina krikščionį, pripratusį remtis bažnytine įstatymų leidyba kaip nepajudinamu dalyku.

Jei uoliai praktikuojančiam ar nuo sakramentų praktikos nutolusiam šeimos tėvui rūpi geras jo vaikų auklėjimas, tai jo laukia nusivylimai. Katalikiškos mokyklos daugeliu atvejų yra abiejų lyčių, jose praktikuojamas lytinis auklėjimas, vyresnėse klasėse nelieka religinio švietimo, neretai pasitaiko socialistinės ar net komunistinės pakraipos mokytojų. Prancūzijos Vakaruose daug triukšmo sukėlusioje byloje vienas tokių mokytojų, pašalintas tėvų, o paskui grąžintas į darbą vyskupijos vadovybės, gynėsi taip: „Šešiems mėnesiams praėjus po mano grįžimo į Dievo Motinos mokyklą, vieno mokinio tėvas norėjo, kad būčiau pašalintas vien dėl to, kad mokslo metų pradžioje prisistačiau visais požiūriais – politiniu (kairė), socialiniu, religiniu... Pasak jo, privačioje įstaigoje negalima dėstyti filosofijos ir kartu būti socialistu.“

Kitas atvejis – Šiaurėje. Vyskupijos vadovybė paskyrė naują mokyklos direktorių. Po kurio laiko tėvai pastebėjo, kad jis – kairiosios profesinės sąjungos aktyvistas, iš kunigų perėjęs į pasauliečių luomą ir vedęs, o jo vaikai, atrodo, nekrikštyti. Per Kalėdas jis organizavo vaikų ir tėvų šventę, kurioje dalyvavo žinoma komunistų organizacija Secours populaire [Liaudies pagalba]. Tada geros valios katalikai susimąsto, ar verta leisti vaikus į privačiąją mokyklą.

Vieną rytą privačioje mergaičių mokykloje Paryžiaus centre pasirodo katechetas su Fresnes[3] kapelionu, lydimu aštuoniolikmečio kalinio. Moksleivėms jie paaiškina, kad kaliniai jaučiasi labai vieniši, kad jie pasigenda meilės, ryšių su išore ir laiškų. Jei viena ar kita moksleivė panorėtų tapti jų Krikšto motina, ji galėtų pasakyti savo pavardę ir adresą. Tačiau svarbiausia – apie tai nesikalbėti su tėvais, nes jie nesupranta tokių dalykų; tai turi būti jaunuolių reikalas.

Kitur mokytoja susilaukia papeikimo, šįkart – grupės tėvų, dėl to, kad vertė savo mokinius mokytis katekizmo formulių ir Ave, Maria. Savaime suprantama, vyskupas ją palaikė, bet tai pasirodė taip neįprasta, kad La Famille éducatrice išspausdintas laiškas tapo įvykiu.

Kaip čia susigaudyti? Prancūzijos vyriausybei nutarus baigti reikalą su privačiąja mokykla, pasirodė, kad ši pažeidžiama, beveik visais atvejais nebeatitinkanti savo misijos vienu ar keletu punktų. Jos priešininkai be jokių keblumų galėjo sakyti: ką jūs veikiate švietimo sistemoje? Kam tarnaujate? Mes darome tą pat, tad kam reikalingos dvejopos mokyklos? Žinoma, jose dar esama rezervų, ir dera atiduoti pagarbą daugeliui savo atsakomybę jaučiančių dėstytojų, tačiau katalikiškasis lavinimas aiškiai nebesiskiria nuo valstybinės mokyklos, jis nuėjęs jau pusę kelio, kuriuo jį nori pastūmėti uolieji laicistai. Man buvo pranešta, kad per demonstracijas tikrą skandalą sukėlė grupės, šaukusios: „Mes norime Dievo savo mokyklose“. Mat organizatoriai kiek galėdami buvo sekuliarizavę dainas, šūkius, pagaliau diskusijas, nenorėdami, kaip jie sakė, kad neteisingoje padėtyje atsidurtų ypatingų religinių nuostatų neturintys žmonės, tarp kurių buvo netikinčių ir net socialistų.

Ar noras mūsų mokyklose šalintis socializmo ir komunizmo yra politikavimas? Katalikas visada manė, kad Bažnyčia priešinga šiems mokymams dėl jų išpažįstamo karingojo ateizmo. Tai visiškai pagrįsta principo ir jo pritaikymo atžvilgiu: ateizme visiškai skirtingai įsivaizduojama gyvenimo prasmė, tautų likimas, visuomenės kryptingumas. Juo keisčiau Le Monde 1984 m. birželio 5 d. numeryje skaityti, kaip atsakydamas į šio laikraščio klausimus ir apskritai reikšdamas visiškai teisingas idėjas, kardinolas Lustigeris apgailestauja, kad Parlamente balsuojant dėl privačiosios mokyklos prarastas istorinis šansas. Pasak jo, buvo šansas sutartinai su socialkomunistais ir komunistais[4] rasti tam tikrą skaičių esminių vaikų auklėjimo vertybių. Kokių bendrų esminių vertybių gali turėti kairysis marksizmas ir krikščionybės mokymas? Tai visiškos priešingybės.

Tačiau katalikas nustebęs mato, kaip stiprėja bažnytinės hierarchijos ir komunistų dialogas. Sovietų vadovai, taip pat tokie teroristai, kaip Yasseras Arafatas, priimami Vatikane. Susirinkimas davė toną, atsisakydamas iš naujo pasmerkti komunizmą. Priminsime, jog jokio pėdsako neradę jiems pavestose schemose, keturi šimtai penkiasdešimt vyskupų pasirašė laišką, reikalaujantį papildymo šiuo klausimu. Jie rėmėsi ankstesniais pasmerkimais ir ypač Pijaus XI teiginiu, jog komunizmas „vidujai iškrypęs“,[5] o tai reiškia, kad šioje ideologijoje nesama neigiamų ir teigiamų aspektų, ir jis atmestinas kaip visuma. Pamename, kas iš to išėjo: papildymas tėvams nebuvo perduotas, Susirinkimo generalinis sekretoriatas pareiškė su juo nesusipažinęs, o paskui komisija sutiko, kad jis gautas, bet esą per vėlu, nors tai ir nebuvo tiesa. Kilo skandalas, popiežiaus potvarkiu pasibaigęs ne itin suprantamos užuominos įtraukimu į konstituciją Gaudium et Spes.

O kiek vyskupų savo pareiškimais pateisino, jei ne padrąsino, bendradarbiavimą su komunistais, nepaisant šių afišuojamo ateizmo! „Ne aš, o suaugę atsakingi krikščionys turi spręsti, kokiomis sąlygomis galima bendradarbiauti su komunistais“, – sakė vysk. Matagrinas.[6] Anot vysk. Delorme’o,[7] krikščionys turi „kovoti dėl didesnio teisingumo pasaulyje kartu su visais tais, kurie įsimylėję teisingumą ir laisvę, įskaitant komunistus“. Tuo pačiu varpu skambina vysk. Poupard’as,[8] raginantis „darbuotis su visais geros valios žmonėmis teisingumo statyboje, kurioje be paliovos statomas naujasis pasaulis“. Vyskupijos biuletenyje vieno darbininkų kunigo laidotuvių malda pakreipiama taip: „Jis stojo už darbininkų pasaulį per municipalinius rinkimus. Jis negalėjo būti visų kunigas. Jis pasirinko tuos, kurie rinkosi socialistinę visuomenę. Jam buvo sunku. Jis susilaukė priešų, bet ir daug naujų draugų. Tit-Paul’is buvo žmogus, turintis savo vietą“. Vienas vyskupas neseniai nepatarė savo kunigams parapijose kalbėti apie Kirche in Not[9] veiklą, sakydamas: „Man susidaro įspūdis, kad ši veikla įgyja pernelyg primygtinę antikomunistinę išvaizdą.“

Išgąstingai konstatuojama, kad atlaidumas tokio pobūdžio bendradarbiavimui remiasi savaime klaidingu supratimu, esą Komunistų partija siekianti įkurti teisingumą ir laisvę. Dera priminti Pijaus IX žodžius šia tema: „Jei tikintieji leidžiasi apgaunami dabartinių machinacijų iniciatorių, jei jie sutinka sąmokslauti su jais vardan iškrypusių socializmo ir komunizmo sistemų, tai tegul žino ir rimtai teapmąsto: dieviškojo Teisėjo akivaizdoje jie didina rūstybės dienos atpildo saiką. Iki to laiko iš šio sąmokslavimo jie laimės tautai ne kokios nors laikinosios naudos, bet veikiau skurdo ir nelaimių padidėjimo“.[10]

Norint įsitikinti šio perspėjimo, ištarto 1849 m., maždaug prieš šimtą keturiasdešimt metų, teisingumu, pakanka pamatyti, kas vyksta visose komunistinio jungo slegiamose šalyse. Įvykiai parodė, kad Syllabus[11] paskelbęs popiežius buvo teisus, tačiau nepaisant to, iliuzija tebegyvuoja ir net stiprėja. Net Lenkijoje, katalikiškiausioje šalyje, ganytojai nebekelia katalikų tikėjimo ir sielų išganymo klausimo kaip pagrindinio, verčiančio prisiimti visas aukas, įskaitant gyvybės paaukojimą. Jų supratimu, svarbiausia neprovokuoti santykių su Maskva nutraukimo, ir Maskvai tai leidžia dar visapusiškiau pavergti lenkų tautą, nesusiduriant su tikru pasipriešinimu.

Tėvas Floridis[12] aiškiai atskleidžia Vatikano Ostpolitik[13] sandėrius su sąžine:

„Kaip žinia, mons. Casarolio įšventintieji Čekoslovakijos vyskupai yra režimo bendradarbiai, kaip ir Maskvos patriarchatui priklausantys vyskupai... Džiaugdamasis galįs skirti po vyskupą kiekvienai Vengrijos vyskupijai, popiežius Paulius VI reiškė pagarbą Vengrijos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Janosui Kadarui, kaip ‚svarbiausiam ir autoritetingiausiam Šventojo Sosto ir Vengrijos santykių normalizavimo iniciatoriui‘. Tačiau popiežius nieko nepasakė apie aukštą kainą, sumokėtą už šį normalizavimą – ‚taikos kunigų‘ paskyrimą į svarbius postus Bažnyčioje... Faktiškai katalikai buvo be galo apstulbinti, išgirdę, kaip kardinolo Mindszenty įpėdinis kardinolas László Lékai žada stiprinti katalikų ir marksistų dialogą“. Kalbėdamas apie komunizmo vidinį iškrypimą, Pijus XI pridūrė: „Jokioje srityje bendradarbiavimas su juo nepriimtinas tiems, kurie nori išgelbėti krikščioniškąją civilizaciją“.[14]

Atotrūkis nuo Bažnyčios mokymo, pridūrus visus išvardytus dalykus, įpareigoja mus tvirtinti, jog Vatikaną yra užėmę modernistai ir šio pasaulio žmonės, tikintys, jog tai, ko jie randa žmogiškose ir diplomatinėse gudrybėse, labiau veiksminga pasaulio išganymui, negu tai, ką nustatė dieviškasis Bažnyčios steigėjas.

Aš paminėjau kardinolą Mindszenty; jis, kaip ir visi kiti didvyriai bei komunizmo kankiniai, ypač kardinolai Beranas, Stepinacas, Wyszyńskis, Slipyj, laikomi šiandienę Vatikano diplomatiją apsunkinančiais liudytojais – nebyliais priekaištais, kokie yra pirmieji, šiandien jau užmigę Viešpaties ramybėje, o galingą kardinolo Slipyj balsą bandoma nuslopinti.

Toks pat suartėjimas vyksta ir su masonais, nepaisant nedviprasmiško Tikėjimo mokymo kongregacijos 1981 m. vasario mėn. pareiškimo ir ankstesnio už jį Vokietijos Vyskupų Konferencijos 1980 m. balandžio mėn. pareiškimo. Tačiau naujojoje kanonų teisėje apie tai neužsiminta ir konkrečiai nesuformuluota jokių sankcijų. Katalikai jau anksčiau patyrė, kad B‘nai Brith masonai buvo priimti Vatikane,[15] o Paryžiaus arkivyskupas neseniai turėjo pokalbį su vienos ložės didžiuoju magistru, taigi kai kurie bažnytininkai vis dar tebenori šėtono sinagogą[16] sutaikinti su Kristaus Bažnyčia.

Kaip ir dėl viso kito, katalikai raminami, sakant: „Sektų smerkimas galbūt buvo pagrįstas vakar, tačiau ‚trijų taškų broliai‘[17] jau nebe tokie, kokie buvo.“ Tad pažvelkime į jų veiklą. Atmintyje tebėra gyvas skandalas dėl ložės P2 Italijoje.[18] Prancūzijoje neabejojama, jog laicistinio įstatymo, nukreipto prie privatųjį švietimą, svarbiausias kūrėjas yra Didžioji Rytų ložė, stiprinusi spaudimą Respublikos prezidento bei jo šalininkų vyriausybės aplinkoje ir ministrų kabinetuose, idant pagaliau būtų įgyvendinta „didžioji vieningoji nacionalinio švietimo tarnyba“. Šįkart jie veikė netgi visiškai viešai; tokiuose laikraščiuose, kaip Le Monde, reguliariai spausdinta jų veiksmų ataskaita, o planai ir strategija skelbti jų pačių žurnaluose.

Ar dar reikia pridurti, kad masonerija visada tokia pat, kokia buvo? Buvęs Didžiosios Rytų ložės didysis magistras Jacques’as Mitterrand’as, 1969 m. per radiją tikinęs: „Mūsų ložėse visada buvo vyskupų ir kunigų“, – taip išpažino savo tikėjimą: „Jei žmogų iškelti ant altoriaus, užuot ten stačius Dievą, yra Liuciferio nuodėmė, tai šią nuodėmę darė visi humanistai nuo Renesanso laikų.“ Tai viena iš pretenzijų, masonams pateiktų 1738 m., kai pirmąkart juos ekskomunikavo popiežius Klemensas XII.[19] 1982 m. didysis magistras Georges’as Marcou sakė ne ką kita: „Pirmenybė priklauso žmogaus problemai“. Pirmoje jo rūpesčių gretoje po perrinkimo buvo aborto išlaidų padengimas per socialinį draudimą, „šiuo mastu matuojant moterų ekonominę lygybę“.

Masonai prasiskverbė į Bažnyčią. 1976 m. sužinota, jog buvęs liturgijos reformos siela mons. Bugninis[20] yra masonas. Po šio demaskavimo galima manyti, jog jis nebuvo vienintelis. Didžiausią mistifikaciją, kurios taikiniai buvo dvasininkai ir tikintieji, dengęs šydas pradėjo trūkinėti. Bėgant laikui aiškiau matyti ir sekuliarieji Bažnyčios priešai: „Kai kas Bažnyčioje pasikeitė, – rašo Jacques’as Mitterrand’as, – ir popiežiaus atsakymai į tokius aštriausius klausimus, kaip kunigų celibatas arba gimstamumo reguliavimas, karštai ginčijami pačioje Bažnyčioje; Vyriausiojo Kunigo žodžiais abejoja kai kurie vyskupai, kunigai, tikintieji. Masonų požiūriu, dėl dogmos diskutuojantis žmogus jau yra masonas be prijuostės“.

Kitas brolis iš škotų apeigų ložės ponas Marsaudonas taip kalba apie Susirinkimo puoselėtąjį ekumenizmą: „Tačiau katalikai, ypač konservatyvieji, neturėtų pamiršti, jog kiekvienas kelias veda link Dievo. Be to, (jie turi) išlaikyti tą narsią minties laisvės sampratą, kuri didingai išsiskleidė virš Šv. Petro bazilikos kupolo, ir čia iš tikrųjų galima kalbėti apie revoliuciją, kilusią iš mūsų masonų ložių“.

Norėčiau pacituoti dar vieną tekstą, galintį nušviesti šį klausimą ir parodyti, kas tikisi tapti nugalėtoju abato Sixo ir tėvo Riquet[21] peršamame suartėjime. Tai ištrauka iš masonų žurnalo Humanisme 1968 m. lapkričio–gruodžio numerio:

„Iš atramų, kurios griūtų lengviausiai, minėtina neklaidingumu apdovanota mokymo galia, kurią prieš šimtą metų tikėjosi sutvirtinęs Vatikano I Susirinkimas ir kuri ką tik sulaukė antpuolių enciklikos Humanae Vitae[22] pasirodymo proga; tikrasis [Kristaus] buvimas Eucharistijoje, kurį Bažnyčia sugebėjo primesti masėms Viduramžiais ir kuris nunyks darant pažangą katalikų kunigų ir protestantų dvasininkų interkomunijoms bei koncelebracijoms;[23] kunigo sakralinis pobūdis, išsirutuliojęs iš Šventimų sakramento institucijos ir užleisiantis vietą renkamajam bei laikinajam pobūdžiui; skirtumas tarp vadovaujančiosios Bažnyčios ir juodosios kunigijos, nuo šiol judėjimui vykstant iš apačios į viršų, kaip bet kokioje demokratijoje; Sakramentų ontologinio ir metafizinio pobūdžio laipsniškas nykimas ir neabejotina išpažinties mirtis, nuodėmei mūsų civilizacijoje virtus viena anachroniškiausių sąvokų, kurią mums testamentu paliko griežtoji Viduramžių filosofija, pati buvusi biblinio pesimizmo paveldėtoja“.

Pastebima, kad masonai įstabiai domisi Bažnyčios ateitimi, tačiau tik dėl to, kad nori ją praryti. Katalikai turi tai žinoti, nepaisydami juos užmigdyti siekiančių sirenų, o visos šios ardomosios jėgos griežtai priklauso vienos nuo kitų. Masonerija apibrėžiama kaip liberalizmo filosofija, kurios aštrioji forma yra socializmas. Visa tai galima gana gerai apibendrinti mūsų Viešpaties vartotu žodžiu „pragaro vartai“.

 

[1] Šv. Komuniją, nešamą ligoniams į namus.

[2] Lotyniškai „subsistit in“ ; plg. Vatikano II Susirinkimo Konstituciją apie Bažnyčią, 8.

[3] Didelis kalėjimas prie Paryžiaus.

[4] 1981 Prancūzijoje valdžią paėmusi socialistų ir komunistų partijų koalicija.

[5] Enciklika Divini Redemptoris (1937).

[6] Grenoblio vyskupas Gabriel Matagrin.

[7] Liono vyskupas Maurice Delorme.

[8] Kardinolas Paul Poupard, buvęs Katalikų instituto Paryžiuje rektorius, vėliau Netikinčiųjų sekretoriato pirmininkas.

[9] Bažnytinis fondas, rėmęs krikščionis komunistiniuose kraštuose.

[10] Kalba konsistorijai Quibus quantisque malorum (1849).

[11] Popiežiaus pasmerktų klaidų sąrašas, paskelbtas 1864 m.

[12] R. P. Ulisse Floridi, Moscou et le Vatican, Ed. France-Empire. – aut. past.

[13] Rytų politika – vok.

[14] Enciklika Divini Redemptoris (1937).

[15] B‘nai Brith (Sandoros sūnūs) – nuo 1843 m. JAV veikianti įtakinga masonų ložė, kurios nariais gali būti tik žydai. Jos atstovai ne kartą priimti Vatikane popiežiaus Jono Pauliaus II.

[16] Plg. Apr 2,9.

[17] Nes prie savo vardo rašo tris taškus trikampio forma.

[18] Ložė P2 (Propaganda Due – priešprieša Vatikano misijų kongregacijai Propaganda Fidei), įkurta 1887 m., nužudė bankininką Roberto Calvi, kuris buvo artimai susijęs su Vatikano banku. Šiam bankui vadovavo lietuvių kilmės arkivysk. Paul Marcinkus.

[19] Bulė In eminenti.

[20] Arkivysk. Annibale Bugnini, vadovavęs 1969 m. liturginei reformai. Už priklausymą ložei popiežiaus Pauliaus VI „ištremtas“ nuncijumi į Iraną.

[21] Tėvas Jean Francois Six SJ, žymus teologas, bei tėvas Michel Riquet SJ, Notre Dame katedros Paryžiuje pamokslininkas. Jie Prancūzijos vyskupų įgalioti vedė „dialogą“ su masonais.

[22] Pop. Pauliaus VI enciklika (1986), uždraudusi kontracepciją. Ji sukėlė atviro nepritarimo bangą modernistų sluoksniuose.

[23] Bendram Komunijos dalijimui skirtingų konfesijų tikintiesiems, bendram Eucharistijos šventimui.