VI. Naujieji sakramentai

Tiek reguliariai praktikuojantis, tiek svarbiomis gyvenimo akimirkomis kelią bažnyčion atrandantis katalikas priverstas užduoti sau svarbius klausimus, pvz.: kas yra Krikštas?
Tai naujas reiškinys: ne taip seniai kiekvienas tai galėjo pasakyti, vadinasi, niekas to ir neklausdavo. Pirmas Krikšto padarinys – gimtosios nuodėmės atleidimas. Sūnus tai sužinodavo iš tėvo, duktė – iš motinos.
Bet dabar jau niekur apie tai nebekalbama. Supaprastinta ceremonija bažnyčioje primena apie nuodėmę tokiame kontekste, kad atrodo, jog kalbama apie tą arba tas iš jų, kurias per gyvenimą padarys pakrikštytasis, o ne apie gimtąją nuodėmę, kurios prislėgti visi mes gimstame.
Nuo šiol Krikštas atrodo tiesiog kaip vienijimosi su Dievu arba veikiau priėmimo į bendruomenę sakramentas. Taip galima paaiškinti „priėmimo apeigas“, kurias kai kur primeta kaip pirmą tarpsnį pirmoje ceremonijoje. Jos kilusios ne iš pavienių iniciatyvų, nes etapais skaidomas Krikštas visapusiškai aiškinamas Nacionalinio liturginės pastoracijos centro žiniaraščiuose. Jis dar ir vadinamas tęstiniu Krikštu. Po priėmimo, „judėjimo“, „ieškojimo“ [etapų] šis sakramentas bus teikiamas arba ne, kai vaikas pajėgs, kaip dabar sakoma, laisvai apsispręsti, o tai gali atsitikti sulaukus gana vėlyvo amžiaus, aštuoniolikos ar daugiau metų. Naujojoje Bažnyčioje didžiai vertinamas dogmatikos profesorius[1] yra nustatęs skirtumą tarp tų krikščionių, kuriems jis jaučiasi galįs priskirti autentišką tikėjimą bei religinę kultūrą, ir visų kitų, kurie prašo pakrikštyti jų vaikus – sudarančių daugiau kaip tris ketvirčius – kuriems jis pripažįsta tik tariamąjį tikėjimą. Šie „liaudiškosios religijos“ krikščionys būna aptinkami per parengiamuosius kursus ir atkalbinėjami nuo ėjimo toliau negu iki priėmimo ceremonijos. Toks veikimo būdas esąs „tinkamiausias mūsų civilizacijos kultūrinei padėčiai“.
Neseniai vienas klebonas Somme [departamente], prieš užrašydamas porą vaikų iškilmingajai Komunijai, pareikalavo išrašų apie Krikštą ir gavo juos iš tos šeimos ankstesnės parapijos. Tada jis pastebėjo, kad vienas vaikas krikštytas, o kitas – ne, nors tėvai manė priešingai. Jis tiesiog buvo įrašytas į priėmimo sąrašą. Štai kokios situacijos kyla iš šių praktikų: iš tikrųjų teikiama Krikšto regimybė, kurią dalyviai nuoširdžiai laiko tikru sakramentu.
Visai suprantama, kad visa tai Jus glumina. Tikriausiai Jūs priešinatės ir klaidinantiems išvedžiojimams, pasitaikantiems net parapijų biuleteniuose, pateiktiems pasiūlymų arba vien vardais pasirašytų, t. y. anoniminių, liudijimų pavidalu. Viename tokių Alainas ir Évelyne pareiškia: „Krikštas – ne maginė apeiga, stebuklingai ištrinanti kokią nors gimtąją nuodėmę. Mes manome, kad išganymas yra visuotinis, neatlyginamas ir suteikiamas visiems: savo meilėje Dievas išsirinko visus žmones, kad ir kokios būtų jų sąlygos, arba veikiau besąlygiškai. Mūsų akimis žiūrint, pasikrikštyti reiškia apsispręsti keisti gyvenimą – tai asmeniškas įsipareigojimas, kurio vietoj jūsų niekas negali priimti, tai sąmoningas sprendimas, kuriam reikalingas parengtinis mokymas ir t. t.“ Šitiek baisiausių klaidų keliose eilutėse! Jomis siekiama pateisinti kitą metodą – mažų vaikų Krikšto panaikinimą. Tuo vėlgi lygiuojamasi į protestantus, nepaisant to, ko Bažnyčia mokė nuo pat pradžių, kaip IV a. pabaigoje rašė šv. Augustinas: „Paprotys krikštyti vaikus – ne šviežia naujovė, o ištikimas apaštališkosios tradicijos aidas. Pats šio papročio buvimas savaime be jokio rašytinio dokumento yra tikra tiesos taisyklė“.[2] Kartaginos Susirinkimas 251 m. nustatė, kad Krikštas teiktinas vaikams „dar iki aštuntos dienos“, ir šventoji Tikėjimo mokymo kongregacija 1980 m. lapkričio 21 d. priminė šią pareigą, remdamasi „neatmenamos tradicijos nuostata“.[3]
Jūs turite tai žinoti, kad galėtumėte ginti šventą teisę, kurią siekiama iš Jūsų atimti, būtent, padaryti savo naujagimius malonės gyvenimo dalininkais. Tėvai nelaukia, kol jų vaikui sukaks aštuoniolika metų, spręsdami dėl jo mitybos režimo arba jo sveikatai reikalingos chirurginės operacijos. Antgamtinėje plotmėje jų pareiga dar svarbesnė, o tikėjimas, kuriuo vadovaujamasi sakramente, kol vaikas dar nepajėgus pats prisiimti „asmeniško įsipareigojimo“, yra Bažnyčios tikėjimas. Pagalvokite, kokią gąsdinančią atsakomybę prisiimate, atimdami iš savo vaiko amžinąjį gyvenimą rojuje! Mūsų Viešpats aiškiai pasakė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5).
Tokios keistos pastoracijos vaisių nereikėjo ilgai laukti. Paryžiaus vyskupijoje 1965 m. krikštytas buvo vienas iš dviejų vaikų, o 1976 m. – tik vienas iš keturių. Vienos priemiesčio parapijos dvasininkija, per daug nesikrimsdama nurodo, kad 1965 m. buvo 450 krikštų, o 1976 m. – 150. Nuosmukis matomas visoje Prancūzijoje. 1970–1981 m. bendras skaičius smuko nuo 596 673 iki 530 385, tuo tarpu gyventojų per tą patį laiką padaugėjo daugiau negu trim milijonais.
Visa tai kyla iš Krikšto apibrėžimo iškraipymo. Nuo tada, kai liautasi sakyti, jog jis ištrina gimtąją nuodėmę, žmonės klausinėja: „Kas yra Krikštas?“ – ir tuoj pat po to: „Kam reikalingas Krikštas?“ Jei taip toli ir nenueina, tai bent apmąsto jiems pateikiamus argumentus ir daro prielaidą, kad skubėti nėra ko ir kad vaikas jaunystėje, jei norės, visada galės žengti į krikščionių bendruomenę, kaip stojama į politinę partiją ar profesinę sąjungą.
Panašiai keliamas klausimas dėl Santuokos. Santuoką visuomet apibrėždavo jos pirminis tikslas – vaikai ir antrinis tikslas – santuokinė meilė. Tačiau Susirinkime norėta pertvarkyti šį apibrėžimą ir sakyti, kad nebėra pirminio tikslo, o minėtieji du tikslai – lygiaverčiai. Šį pakeitimą siūlė kardinolas Suenensas, ir pamenu, kaip dominikonų generalinis vyresnysis kardinolas Brownas atsistojo ir tarė: „Caveatis, caveatis! (Atsargiau, atsargiau!) Priimdami šį apibrėžimą, stojame prieš visą Bažnyčios Tradiciją ir iškraipome Santuokos prasmę. Mes neturime teisės keisti tradicinių Bažnyčios apibrėžimų.“
Savo perspėjimą jis grindė tekstų citatomis. Šv. Petro bazilikos navoje kilo didelis susijaudinimas. Šventasis Tėvas paprašė kardinolą Suenensą sušvelninti vartojamus terminus ir net pakeisti juos. Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et Spes [Nr. 50] vis dėlto pasiliko dviprasmiška atkarpa, kurioje pabrėžiamas vaikų gimdymas, „tačiau nenuvertinant kitų santuokos tikslų“. Lotynišką žodį posthabere galima versti ir taip: „nestatant į antrą vietą kitų Santuokos tikslų“, o tai reikštų: „visus vertinant vienodai“. Kaip tik taip ir norima suprasti mūsų dienomis. Kur tik kalbama apie Santuoką, įtraukiama neteisinga kardinolo Suenenso samprata, kad santuokinė meilė – netrukus pavadinta paprasčiausiai ir daug aštriau „seksualumu“ – vainikuoja visus santuokos tikslus. Rezultatas tas, kad su seksualumo iškaba tampa leistini visi veiksmai: kontracepcija, gimstamumo ribojimas, galiausiai abortas.
Tik vienas blogas apibrėžimas, o suyra visa tvarka.
Tradicinėje liturgijoje Bažnyčia liepia kunigui sakyti: „Viešpatie, paremk iš savo gerumo šį darbą, kurį įsteigei žmonių giminei plėsti…“ Ji parinko šv. Pauliaus Laiško efeziečiams atkarpą [5, 22–23], kurioje patikslinamos sutuoktinių pareigos, o jų tarpusavio santykiai atvaizduojami kaip Kristų ir jo Bažnyčią vienijančių santykių paveikslas. [Naujojoje liturgijoje] būsimieji sutuoktiniai dažnai raginami patys sudaryti savo Mišias, tačiau neįpareigoti rinktis laiško iš šventųjų Knygų, jie keičia jį profaniniu tekstu arba įdeda su priimamu sakramentu nesusijusią Evangelijos atkarpą. Kunigas paraginime iš tikrųjų vengia užsiminti apie reikalavimus, kuriems jie turi paklusti, bijodamas parodyti rūstų Bažnyčios paveikslą, galbūt šokiruoti išsiskyrusius dalyvius.
Kaip ir Krikšto atveju, pasitaiko bandymų tuokti etapais arba katalikus papiktinančių nesakramentinių santuokų. Episkopato toleruojami bandymai vyksta pagal oficialių organizacijų pateiktas schemas ir yra padrąsinami atsakingų vyskupijų asmenų. Jean-Bart’o centro biuletenyje nurodyta keletas veikimo būdų. Štai vienas jų: „Skaitomas tekstas: esmė neregima akimis (šv. Petro laiškas). Sutarties žodžiais neapsikeičiama, bet atliekama rankų darbą ir darbininkų solidarumą simbolizuojanti rankų liturgija. Tyliai apsikeičiama žiedais (be palaiminimo). Užuomina į Robert’o amatą: lydymas, suvirinimas (jis – šaltkalvis). Pasibučiavimas. Dalyvaujančių tikinčiųjų ‚Tėve mūsų‘. Ave, Maria! Jaunieji padeda gėlių puokštę prie Marijos statulos“.
Kam gi mūsų Viešpats steigė sakramentus, jei prireikia juos keisti tokios rūšies ceremonijomis, atsikračiusiomis nuo bet kokio antgamtiškumo, išskyrus dvi maldas pabaigoje? Prieš keletą metų nemažai kalbėta apie Lugny (Saône-et-Loire departamentas). Ten buvo aiškinama, kad pasitelkiant „Priėmimo liturgiją“, norima paskatinti jaunų porų troškimą vėliau iš tikrųjų susituokti. Po poros metų nė viena pora iš maždaug dviejų šimtų netikrų santuokų nepanoro susitvarkyti savo padėties. Ar būtų jie taip elgęsi, jei bažnyčios klebonas nebūtų įforminęs ir laidavęs, jei ne palaiminęs to, kas dvejetą metų buvo ne kas kita, kaip gyvenimas susidėjus? Apklausa bažnyčiose parodė, kad 23% Paryžiaus parapijų rengė nesakramentines iškilmes poroms, kurių vienas ar net abu nariai netikintys, pataikaujant šeimoms arba patiems sužadėtiniams, dažnai – rūpinantis padorumu visuomenės akyse.
Savaime suprantama, katalikas neturi teisės dalyvauti tokiose inscenizacijose. Vadinamieji sutuoktiniai visada galės sakyti buvę bažnyčioje ir, be abejo, galiausiai įtikės, jog jų padėtis įforminta, matydami, kad jų bičiuliai eina tuo pačiu keliu. Iš kelio išklydę tikintieji klausia savęs, ar tai ne geriau, negu nieko. Nusistovi indiferentiškumas, linkstama priimti bet kokią kitą formulę, paprastą civilinę santuoką arba jaunuolių gyvenimą susidėjus, kuriam šitiek tėvų rodo „supratimą“, ir taip prieinama prie laisvosios sąjungos. Kelio gale – visiškas nukrikščioninimas. Sutuoktiniai praras iš Santuokos sakramento kylančias malones, padedančias ugdyti vaikus, jei išvis sutiks jų turėti. Suirusių nepašventintų šeimų taip daugėja, kad tai kelia susirūpinimą Ekonominei ir socialinei tarybai, kurios naujausia ataskaita rodo, kad net pasaulietinė visuomenė suvokia žengianti į pražūtį dėl šeimų ar tariamųjų šeimų netvarumo.
Paskutinis patepimas – jau nebe sergančių ar ligonių sakramentas. Dabar tai senų žmonių sakramentas, kai kurių kunigų teikiamas trečiojo amžiaus žmonėms be jokio ypatingo artėjančios mirties ženklo. Tai jau nebe paskutinei akimirkai nuteikiantis, prieš mirtį nuodėmes panaikinantis ir galutiniam susivienijimui su Dievu parengiantis sakramentas. Prieš mano akis – vienoje Paryžiaus bažnyčioje visiems tikintiesiems dalijamas lapelis, pranešantis apie artimiausią Paskutinio patepimo teikimą: „Judėti galintiems asmenims Ligonių sakramentas teikiamas per Eucharistijos šventimą, dalyvaujant visai krikščionių bendruomenei. Data: toks ir toks sekmadienis, per 11 val. Mišias“. Šitoks Paskutinis patepimas yra negaliojantis.
Tokia pat kolektyvizmo dvasia išprovokavo Atgailos celebracijų madą. Atgailos sakramentas gali būti tik individualus. Pačiu savo pavadinimu ir esme, kaip jau pirmiau minėjau, tai teisinis aktas, nuosprendis. Negalima priimti nuosprendžio, nenurodžius priežasties; norint nuspręsti, reikia išklausyti kiekvieno priežastį, o paskui atleisti arba sulaikyti nuodėmes. Jo Šventenybė Jonas Paulius II daugelį kartų tai primygtinai pabrėžė, pvz., 1982 m. balandžio 1 d. Prancūzijos vyskupams sakydamas, kad asmeniškas klaidų pripažinimas prieš individualų išrišimą „pirmiausia yra dogminės plotmės reikalavimas“. Todėl neįmanoma pateisinti „susitaikinimo“ ceremonijų, aiškinant, kad bažnytinė drausmė sušvelninta, kad ji prisitaikė prie šiuolaikinio pasaulio reikalavimų. Tai ne drausmės klausimas.
Anksčiau būta vienos išimties – tai bendrasis išrišimas laivo katastrofos arba karo atveju, dėl kurio vertės, beje, autoriai diskutavo. Tačiau išimtį paversti taisykle neleistina. Apaštalų Sosto aktuose galima rasti tokių Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II posakių: „kolektyvinio išrišimo išimtinis pobūdis“, „rimtos būtinybės atveju“, „dėl rimtos būtinybės ypatingose situacijose“, „visiškai išimtinis pobūdis“, „išimtinėmis aplinkybėmis“...
Tačiau tokios rūšies šventimas nepraleido progos tapti įpročiu, nors toje pačioje parapijoje ir nebūna dažnas, nes stinga tikinčiųjų, nusiteikusių reguliariai susitikti su Dievu dažniau negu du ar tris kartus per metus. Kaip ir buvo galima numatyti, nebejaučiama poreikio, nes sielose nusitrynė nuodėmės sąvoka. Kiek kunigų dar primena Atgailos sakramento būtinumą? Vienas tikintysis man pasisakė atliekąs išpažintį, pavaikščiojęs iš vienos Paryžiaus bažnyčios į kitą ir radęs tam tikrą „priėmimo kunigą“, kuris dažnai tik sveikina ir dėkoja, atgailotoją priimdamas kaip staigmeną.
Į tokį šventimą „pagyvintojai“ įtraukia giedojimus arba paleidžia diską. Paskui skiriama vietos Žodžio liturgijai, o po jos eina litanijos pobūdžio malda, į kurią susirinkusieji atsiliepia žodžiais: „Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio“, arba kažkas panašaus į bendrąjį sąžinės patikrinimą. „Prisipažįstu Dievui“ eina prieš išrišimą, kuris, iškart teikiamas visiems dalyviams, tik sukelia problemą: ar dalyvaujantis asmuo, kuris išrišimo nenori, nepaisant to, vis tiek jį gaus? Rotoprintu spausdintame lapelyje, dalijamame vienos tokios ceremonijos dalyviams Lurde, matau atsakingojo asmens keliamą klausimą: „Norėdami gauti išrišimą, pamerkiame ranką į šaltinio vandenį ir pažymime save kryžiaus ženklu“, o pabaigoje: „Tiems, kurie versmės vandeniu pažymėjo save kryžiaus ženklu, kunigas uždeda rankas (?). Malda vienykimės su juo ir priimkime Dievo atleidimą“.
Anglų katalikų laikraštis The Universe prieš keletą metų parėmė dviejų vyskupų pradėtą procedūrą, kuria siekta priartinti prie Bažnyčios tikinčiuosius, jau seniai pametusius religinę praktiką. Vyskupų kreipimasis priminė pabėgusių paauglių šeimų skelbimus: „Mažylis X gali grįžti namo, niekas jam nepriekaištaus“.
Mat tiems būsimiesiems sūnums palaidūnams buvo sakoma: „Per šią gavėnią vyskupai kviečia jus atgauti džiaugsmą ir švęsti. Sekdama Kristumi, Bažnyčia visiems savo vaikams visiškai laisvai ir lengvai atleidžia nuodėmes, nors jie to nenusipelnė ir neprašo. Ji skubina juos tai priimti ir grįžti namo. Po nušalinimo metų daugelis trokšta grįžti Bažnyčion, tačiau negali apsispręsti eiti išpažinties. Bet kokiu atveju, ne iškart...“
Taigi jie gali priimti tokį pasiūlymą: „Per Kryžiaus kelio stočių Mišias jūsų dekanate, kuriose dalyvaus vyskupas (nurodoma diena ir valanda), visi dalyvaujantieji bus paraginti gauti visų praeityje padarytų nuodėmių atleidimą. Tuo momentu išpažintis nebūtina. Pakanka gailėtis dėl nuodėmių ir trokšti grįžti pas Dievą, o išpažinti nuodėmes galima vėliau, jau priimtam iš naujo į kaimenę.
Laukdami jie tik turi leisti mūsų dangiškajam Tėvui juos ‚švelniai apkabinti ir priglausti‘! Kilniadvasio atgailos akto dėka visiems norintiems dalyviams vyskupas suteiks nuodėmių atleidimą. Iškart po to jie vėl galės eiti komunijos...“
Lurdo dvisavaitrašyje Le Journal de la Grotte perspausdintas šis keistas vyskupų pastoracinis laiškas, pavadintas General Absolution. Communion now, confession later („Bendrasis išrišimas. Komunija dabar, išpažintis vėliau“), komentuojamas taip: „Mūsų skaitytojai gali suvokti giliai evangelišką jo įkvėptumą, taip pat konkrečių asmenų situacijų pastoracinį supratimą“.
Nežinau, kokių rezultatų buvo pasiekta, bet  dviejų vyskupų skelbiama amnestija išties primena dvi savaites užsigulėjusių prekių atsargų išpardavimą. Ar pastoracijoje galima taip nusižengti mokymui ir teikti Kristaus Kūną tikintiesiems, kurių dauguma, šitiek metų nepraktikavę religijos, veikiausiai yra mirtinosios nuodėmės būklėje? Žinoma, ne. Kaip galima taip lengvabūdiškai įsivaizduoti, jog už atsivertimą įmanoma atmokėti šventvagyste, ir ar daug šansų, kad toks atsivertimas bus tvarus? Šiaip ar taip, galima konstatuoti, kad iki Susirinkimo ir prieš pasirodant šiai priėmimo pastoracijai Anglijoje būdavo priskaičiuojama nuo 50 000 iki 80 000 atsivertimų per metus. Jų skaičius nukrito beveik iki nulio.[4] Medis pažįstamas iš jo vaisių.
Didžiojoje Britanijoje katalikai tokie pat sutrikę, kaip ir Prancūzijoje. Ar vyskupo patarimu pasekęs, kolektyvinį išrišimą gavęs ir tokiomis sąlygomis prie šventojo stalo atėjęs nusidėjėlis arba atsimetėlis nerizikuoja prarasti pasitikėjimą taip lengvai teikiamų sakramentų galiojimu, nes jis pagrįstai jautėsi jų nevertas? Kas atsitiks, jei paskui jis nesiims savo išpažinties „sureguliuoti“? Nevykęs grįžimas pas Tėvą tik apsunkins galutinį atsivertimą.
Štai prie ko veda dogminis nuolaidžiavimas. Kaip krikščionis gali būti įsitikinęs, jog iš tiesų gavo nuodėmių atleidimą tikrai ekstravagantiškose ceremonijose, praktikuojamose mūsų parapijų? Jį apima protestantams pažįstamas nerimas, abejonių keliamos vidinės kančios. Žinoma, iš permainų jis nieko nelaimi.
Reikalai prasti ne tik galiojimo, bet ir psichologinėje plotmėje. Juk kaip absurdiška rimtų nuodėmių turintiems asmenims teikti kolektyvinį nuodėmių atleidimą ir tik paskui išklausyti jų išpažintį! Juk aišku, kad žmonės nenori kitiems pasirodyti turį sąžinę slegiančių rimtų nuodėmių! Tai būtų tarsi išpažinties paslapties pažeidimas.
Dera pridurti, jog po kolektyvaus išrišimo priėmęs Komuniją tikintysis nebematys būtinybės vėl stoti prieš Atgailos teismą, ir tai suprantama. Mat susitaikinimo ceremonijos nesusijungia su išklausomąja išpažintimi, bet pašalina ir išstumia ją. Krypstama link Atgailos sakramento sunykimo, nors jį, kaip ir kitus šešis, įsteigė pats mūsų Viešpats. Jokiu pastoracijos rūpesčiu to negalima pateisinti.
Kad sakramentas galiotų, būtina materija, forma ir intencija. To negali pakeisti nė popiežius. Materija nustatyta Dievo; popiežius negali sakyti: „Rytoj vaikų krikštui naudosime alkoholį arba pieną.“ Jis jokiu būdu negali esmingai pakeisti formos. Esama esminių žodžių; pvz., negalima sakyti: „Krikštiju tave vardan Dievo“, nes pats Kristus yra nustatęs formą: „Krikštykite juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Su Sutvirtinimo sakramentu irgi elgiamasi blogai. Dabartinė formulė tokia: „Aš pažymiu tave Kryžiumi, priimk Šventąją Dvasią“.[5] Tačiau teikėjas nepatikslina, kokia yra ypatingoji Sakramento malonė, kuria suteikiama Šventoji Dvasia, ir sakramentas yra negaliojantis.[6]
Todėl aš visada atsiliepiu į prašymus tėvų, abejojančių jų vaikams suteikto Sutvirtinimo sakramento galiojimu ir būgštaujančių dėl jo teikimo negaliojančiu būdu, nes jie mato, kas vyksta aplink. Kardinolai, kuriems 1975 m. turėjau pasiaiškinti, pavertė tai priekaištu, ir nuo tada po kiekvienos mano kelionės spaudoje skelbiami smerkiantys pareiškimai. Aš paaiškinau, kodėl taip elgiuosi. Aš pasirašau galiojančio Sutvirtinimo reikalaujančių tikinčiųjų prašymą, net jei tai neteisėta, nes mes gyvename tokiu metu, kai prigimtinė ir antgamtinė dieviškoji teisė persveria pozityviąją bažnytinę teisę, kuri prieštarauja pirmajai, užuot buvusi jos lataku. Esame atsidūrę ypatingoje krizėje, ir nėra ko stebėtis, kad mano laikysena kartais peržengia įprastinės laikysenos ribas.
Trečia galiojimo sąlyga yra intencija. Vyskupas ar kunigas privalo turėti intenciją daryti tai, ko nori Bažnyčia. Pats popiežius negali to pakeisti.
Kunigo tikėjimas nėra būtinas elementas, kunigas ar vyskupas gali nebeturėti tikėjimo, vienas gali turėti jo mažiau, kito tikėjimas gali būti ne visiškai pilnas. Tai nedaro tiesioginės įtakos sakramentų galiojimui, bet gali daryti netiesioginę įtaką. Prisiminkime, kaip popiežius Leonas XIII skelbė, jog visi anglikonų šventimai yra negaliojantys dėl intencijos nebuvimo. Juk kaip tik dėl to, kad jie prarado tikėjimą, kuriuo tikima ne tik Dievu, bet ir visomis Credo tiesomis, įskaitant Credo in unam, sanctam, catholicam et apostolicam Ecclesiam, t. y. „Tikiu Bažnyčią, kuri yra viena“, anglikonai negali daryti to, ko nori Bažnyčia.
Ar ne taip pat atsitinka, kai tikėjimą praranda kunigai? Jau matome kunigų, nebenorinčių atlikti Eucharistijos sakramento pagal Tridento Susirinkimo apibrėžimą. „Ne, – sako jie, – Tridento Susirinkimas jau seniai praeitis. Nuo šiol mes turime Vatikano II Susirinkimą. Tai transsignifikacija, trans­finalizacija.[7] Transsubstanciacija? Ne, jos nebėra. Tikrasis Dievo Sūnaus buvimas duonos ir vyno pavidalais? Na, ką jūs, tik ne mūsų laikais!“
Kai kunigas taip sako, konsekracija yra negaliojanti. Tai ne Mišios, tai ne Komunija. Juk tikėti tuo, kaip Eucharistiją apibrėžė Tridento Susirinkimas, krikščionys įpareigoti iki laikų pabaigos. Galima aiškinti dogmos terminus, bet nebegalima jų keisti, tai neįmanoma. Vatikano II Susirinkimas nieko nepridėjo ir nieko neatėmė, beje, nė negalėjo to padaryti. Kas skelbia nepriimąs transsubstanciacijos, tam, to paties Tridento Susirinkimo žodžiais, anatema, taigi jis atskiriamas nuo Bažnyčios.
Štai kodėl XX a. pabaigos katalikai turi būti budresni už savo tėvus. Kad ir kas tai būtų, tenebūna jiems nieko šiais klausimais užkraunama naujosios teologijos, naujosios religijos vardu – naujojoje religijoje norima to, ko nenori Bažnyčia.
 

[1] Yves Marie-Jean Congar OP, vienas iš teologų ekspertų Vatikano II Susirinkime.
[2] Gen. litt. X 39; Serm. 174, 9; Bapt. IV 30–31.
[3] Instrukcija Pastoralis actio. – aut. past.
[4] Autorius vėliau patikslino duomenis: kasmet D. Britanijoje būdavo nuo 14 000 iki 15 000 atsivertimų, po Susirinkimo jų liko tik 5 000 per metus.
[5] Lietuviškose naujose apeigose: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“.
[6] Tradicinėse apeigose aiškiai nurodyta ypatinga šio sakramento teikiama malonė: „Ženklinu tave Kryžiaus ženklu ir sutvirtinu išganymo krizma vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Tačiau naujoji forma remiasi senovine Rytų apeigų formule, todėl naujasis Sutvirtinimas tikriausiai galiojantis, jei išpildytos kitos sąlygos.
[7] Naujos teorijos, kuriomis bandoma pakeisti tikėjimą į esmės pakeitimą. Transsignifikacija – esą perkeitime pasikeičia tik ženklo prasmė. Transfinalizacija – pasikeičia tik pavidalų tikslas.