XVII. Tradicija, kuri nepraeina

Mūsų dienomis, kaip ir vakar, modernizmas iš tiesų griauna Bažnyčią iš vidaus. Enciklikoje Pascendi pastebėsime keletą bruožų, atitinkančių tai, ką šiandien išgyvename. „Kadangi jos tikslas grynai dvasinis, religinė vadovybė turi nusikratyti viso to išorinio aparato, visų tų pompastiškų puošmenų, su kuriomis ji pasirodo tarsi spektaklyje. Taip pamirštama, kad religija, nors ir priklausydama grynai sielai, nėra jos ribojama ir kad vadovybei teikiama pagarba persilieja ją įsteigusiam Jėzui Kristui.“
Kaip tik dėl tų „naujovių skelbėjų“ spaudimo Paulius VI atsisakė tiaros, vyskupai išsivadavo iš violetinės ir net juodos sutanos bei žiedo, kunigai pasirodo vilkėdami civilinį kostiumą, o didžiąją dalį laiko mielai praleidžia nerūpestingai apsirengę. Iki šiol visos reformos, tiek jau įgyvendintos, tiek primygtinai reikalaujamos įgyvendinti yra tokios, kokias šv. Pijus X vadino „maniakiškai“ trokštamomis modernistinių reformatorių. Jas atpažinsite šioje atkarpoje: „Kulte (jie nori), kad sumažėtų ar bent nebedaugėtų išorinių pamaldumo formų… Kad bažnytinė vadovybė pasuktų į demokratiją, taigi kad valdyme dalį gautų žemesnioji dvasininkija ir net pasauliečiai, o valdžia būtų decentralizuota. Romos kongregacijų, ypač Šv. Oficijos ir Indekso, reformos... Galiausiai, aidu kartodami savo mokytojus protestantus, jie trokšta bažnytinio celibato panaikinimo“.
Matote, kad formuluojami tie patys reikalavimai ir nieko naujo nesugalvojama. Krikščioniškosios minties ir būsimųjų kunigų ugdymo srityse Pijaus X laikų reformistai norėjo, kad scholastinės filosofijos būtų atsisakyta, kad ji būtų išstumta „filosofijos istorijon tarp pasenusių sistemų“, ir patarė, kad „jaunimui būtų dėstoma modernioji filosofija, vienintelė tikra, vienintelė tinkama mūsų laikams…, kad vadinamoji racionalioji teologija būtų grindžiama moderniąja filosofija, o pozityvioji teologija remtųsi dogmų istorija“. Šiuo atžvilgiu modernistai pasiekė, ko norėjo, ir dar daugiau. Įstaigoje, užimančioje seminarijos vietą, dėstoma antropologija ir psichoanalizė, o šv. Tomą Akvinietį pakeitė Marksas. Tomistinės filosofijos pagrindai atmesti ir pakeisti neapibrėžtomis sistemomis, nors ir pripažįstant, kad jos netinka pasaulio ekonomikai įvertinti ir skatina absurdo filosofijos plėtrą. Vienas šių laikų revoliu­cionierius, intelektualų labai mėgiamas kunigas su pakrikusiomis idėjomis seksui skiria svarbiausią vietą tarp visų dalykų ir be jokių būgštavimų viešuose susirinkimuose skelbia: „Senovės hipotezės mokslo srityje buvo grynos kvailystės, ir būtent šiomis kvailystėmis rėmėsi šv. Tomo bei Origeno sistemos.“ Netrukus po to jis nusirita iki absurdo, gyvybę pavadinęs „evoliu­cionuojančia nepaaiškinamų biologijos faktų virtine“. Iš kur jis žino, kad tai nepaaiškinama? Kaip gali kunigas, norėčiau pridurti, išvengti vienintelio paaiškinimo – Dievo?
Modernistai būtų sunaikinti, jei savo prasimanymus turėtų ginti, stoję priešais Angeliškojo mokytojo principus, potencijos ir akto, esencijos, substancijos ir akcidencijos, sielos ir kūno sąvokas ir t. t. Šalindami šias sąvokas, Bažnyčios teologiją jie padarė nesuprantamą, todėl, kaip sakoma motu proprio Doctoris Angelici,[1] „šventųjų disciplinų studentai net nebesupranta žodžių, kuriais magisteriumas pristato Dievo apreikštąsias dogmas“. Tad puolimas prieš scholastinę filosofiją reikalingas norint pakeisti dogmą, užsipulti Tradiciją.
O kas gi ta Tradicija? Man atrodo, kad šis žodis dažnai suprantamas netobulai. Jis suplakamas su „tradicijomis“, egzistuojančiomis profesijose, šeimose, civiliniame gyvenime: „vainiku“, tvirtinamu prie namo stogo, uždėjus paskutinę čerpę, juosta, perkerpama atidarymo metu, ir t. t. Aš kalbu ne apie tai. [Bažnyčios] Tradicija – ne papročiai, paveldėti iš praeities ir ištikimai saugomi net nebeturint aiškių motyvų. Tradicija apibrėžiama kaip tikėjimo lobynas, magisteriumo perduodamas iš vieno amžiaus kitam. Šį lobyną mums dovanojo Apreiškimas, t. y. apaštalams patikėtasis Dievo žodis, kurio perdavimą laiduoja jų įpėdiniai.
Taigi dabar norima „ieškoti“ visur, tarsi mums nebūtų duotas Credo, tarsi mūsų Viešpats nebūtų atėjęs ir atnešęs Tiesos, vieną kartą ir visiems laikams. Ko norima rasti tuose ieškojimuose? Katalikai, kuriems siekiama primesti [tikėjimo] „peržiūrėjimą“, prieš tai privertus „išmesti savo tikrumą“, turi atminti: Apreiškimo lobynas buvo užbaigtas paskutinio apaštalo mirties dieną. Baigta, jo nebegalima liesti iki amžių pabaigos. Apreiškimas nereformuojamas. Vatikano I Susirinkimas aiškiai priminė: „Dievo apreikštasis tikėjimo mokymas nepateiktas protui kaip filosofijos išradimas, kurį galima tobulinti, bet pavestas Jėzaus Kristaus Sužadėtinei (Bažnyčiai) kaip dieviškasis lobynas, kurį reikia ištikimai saugoti ir neklaidingai aiškinti“.[2]
Tačiau, pasakys kas nors, Marijos – Dievo Motinos dogma siekia tik 431 m., transsubstanciacijos – 1215 m., popiežiaus neklystamumo – 1870 m. ir t. t. Argi čia nesama evoliucijos? Jokiu būdu. Amžių bėgyje apibrėžtos dogmos jau slypėjo Apreiškime, Bažnyčia jas tiesiog suformulavo. 1950 m. apibrėždamas Ėmimo į dangų dogmą, popiežius Pijus XII aiškiai pasakė, kad ši tiesa apie Mergelės Marijos perkėlimą į dangų su kūnu slypėjo Apreiškimo lobyne, kad ji jau egzistavo tekstuose prieš mirštant paskutiniam apaštalui. Į šią sritį neįmanoma įnešti nieko naujo, galima ne pridėti naują dogmą, bet vis aiškiau, vis gražiau ir vis didingiau išreikšti jau egzistuojančias.
Tai taip tikra, kad laikytina taisykle, pagal kurią dera spręsti apie kasdien mums peršamas klaidas ir be nuolaidžiavimo jas atmesti. Bossuet tvirtai rašo: „Kai prireikia aiškinti krikščio­niškosios moralės ir Bažnyčios esminių dogmų principus, visa, ko nėra visų amžių Tradicijoje ir ypač senovėje, ne tik įtartina, bet ir bloga bei smerktina. Būtent šiuo svarbiausiu pamatu remdamiesi visi šventieji (Bažnyčios) Tėvai ir dar labiau popiežiai smerkė neteisingus mokymus, kuriuose Bažnyčiai niekada nebuvo nieko bjauresnio už naujoves“.
Terorizuojamiems tikintiesiems pabrėžiamas šis argumentas: „Jūs prisirišę prie praeities, jūs atsilikę, gyvenkite su savo laiku!“ Kai kurie sutrikę nežino, ką atsakyti, tačiau atsikirsti lengva: čia nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities, Tiesa priklauso visiems laikams, ji amžina.
Siekiant pramušti plyšį Tradicijoje, ji protestantišku metodu supriešinama su Šventuoju Raštu, tvirtinant, kad Evangelija – vienintelė svarbi knyga. Tačiau Tradicija ankstesnė už Evangeliją! Nors sinoptinės Evangelijos ir parašytos anaiptol ne taip vėlai, kaip mėginama įtikinti, praėjo keletas metų, kol Ketvertas galutinai jas sudarė. Taigi, jau egzistavo Bažnyčia, buvo įvykusios Sekminės, paskatinusios gausių atsivertimų, tris tūkstančius – jau tą pačią dieną, išėjus iš Vakarienės kambario. Ką jie tikėjo tuo momentu? Kaipgi buvo perduotas Apreiškimas, jei ne žodinės tradicijos būdu? Tradicijos neįmanoma palenkti šventosioms Knygoms, ar net jomis bandyti Tradiciją atmesti.
Tačiau nemanykime, kad taip elgdamiesi jie be galo gerbia įkvėptąjį tekstą. Jie net ginčija tai, kad jis visas įkvėptas: „Kas gi Evangelijoje įkvėpta? Tik mūsų išganymui būtinos tiesos.“ Vadinasi, stebuklai, pasakojimai apie vaikystę, mūsų Viešpaties veikla ir darbai priskiriami daugiau ar mažiau legendinės biografijos žanrui. Susirinkime kovota dėl sakinio: „Tik išganymui būtinos tiesos“; buvo vyskupų, norėjusių susiaurinti Evangelijų istorinį autentiškumą, ir tai parodo, kokiu mastu neomodernizmas yra pažeidęs dvasininkiją. Katalikai neturi leisti jam plisti. Visa Evangelija įkvėpta, ją rašiusiųjų protus iš tiesų taip veikė Šventoji Dvasia, kad jos visuma yra Dievo žodis, Verbum Dei. Neleista rinktis ir šiandien sakyti: „Imsime aną dalį, o tos kitos nenorime.“ Išsirinkimas – erezija, pasak graikiško žodžio etimologijos.
Šiaip ar taip, būtent Tradicija mums perduoda Evangeliją, ir Tradicija, magisteriumas turi aiškinti, kas slypi Evangelijoje. Jei neturime nieko, kas galėtų mums aiškinti, tarp mūsų gali atsirasti keletas, kurie tą patį Kristaus žodį supras visiškai priešingai. Tai veda prie protestantų laisvojo sprendimo ir prie visų šiandienos charizmatikų laisvojo įkvėpimo, nusviedžiančio mus į gryną avantiūrą.
Visi dogminiai Susirinkimai tiksliai išreiškė Tradiciją, tiksliai išreiškė tai, ko mokė apaštalai. Tai nereformuojama. Nebeį­manoma pakeisti Tridento Susirinkimo nutarimų, nes jie neklaidingi, užrašyti ir pateikti oficialiu Bažnyčios aktu, skirtingai nuo Vatikano II Susirinkimo, kurio pasiūlymai nėra neklaidingi, nes popiežiai nepanoro suteikti jiems neklaidingumo. Tad niekas negali sakyti: „Jūs prisirišę prie praeities, jūs pasilikote prie Tridento Susirinkimo.“ Bet juk Tridento Susirinkimas – ne praeitis! Tradicija įgavo viršlaikinį pobūdį, pritaikytą visiems laikams ir visoms vietoms.
 

[1] Šv. Pijaus X motu proprio, 1914 m.
[2] Vatikano I Susirinkimo Konstitucija apie tikėjimą (1870), c. 5.