Kaip visiems žinoma, kunigų vis mažiau ir mažiau, o vis indiferentiškesnį religijos klausimams žmogų iš gatvės apie tai reguliariai informuoja laikraštis. Daugiau kaip prieš penkiolika metų išėjo knyga, pavadinta Demain, une Église sans prźtres?[1]
Tačiau padėtis dar rimtesnė, negu atrodo. Reikėtų pridurti: kiek kunigų dar tebeturi tikėjimą? Ir net iškelti trečią klausimą: ar tikrai jį turi kai kurie pastaraisiais metais įšventinti kunigai? Kitaip sakant, ar bent dalis įšventinimų yra galiojantys? Tokia pat abejonė slegia ir dėl kitų sakramentų. Tai pasakytina ir apie kai kurių vyskupų įšventinimą, pvz., Briuselyje 1982 m. vasarą, per kurį konsekruotojas sakė įšventinamajam: „Būk apaštalas, kaip Gandhis, Helderis Camara[2] ir Mahometas!“ Ar galima šias nuorodas, bent jau į Gandhi ir Mahometą, suderinti su akivaizdžia intencija daryti tai, ko nori Bažnyčia?
Štai leidinys apie kunigo įšventinimą prieš keletą metų Tulūzoje. „Pagyvintojas“ pradeda šventimą, vardu pristatydamas įšventinamąjį C. ir sakydamas: „Jis nusprendė gyventi (visiškai atsiduodamas Dievui ir žmonėms) gilesnį gyvenimą, visiškai pasišvęsdamas Bažnyčios tarnybai darbininkų klasėje“. C. „judėjimą“, t. y. seminariją, baigė kartu su kitais. Būtent jie siūlo vyskupui: „Prašome jus pripažinti, patvirtinti jo žygį ir įšventinti jį kunigu“. Po to vyskupas užduoda jam keletą klausimų, atstojančių kunigystės apibrėžimą: Ar nori būti įšventintas kunigu, „kad galėtum tikintiesiems būti Ženklas ir Liudytojas to, ko ieško žmonės, siekdami Teisingumo, Brolybės ir taikos“, „tarnauti Dievo tautai“, „žmonių gyvenime atpažinti Dievo veikimą judėjime, kultūrose, daugeriopuose pasirinkimuose“, „švęsti Dievo veikimą ir laiduoti jo tarnybą“, ar nori „dalytis su manimi ir visais vyskupais atsakomybe, kuri mums patikėta Evangelijos tarnyboje“?
Išlaikoma sakramento materija – vėliau atliekamas rankų uždėjimas, taip pat forma – įšventinimo žodžiai. Tačiau privalu pastebėti, kad intencija labai neaiški. Ar kunigo įšventinimas pritaikomas tik vienoje visuomenės klasėje ir pirmiausia teisingumo, brolybės ir taikos įgyvendinimo plotmėje, beje, iš pažiūros apsiribojančioje prigimtine tvarka? Šia kryptimi vyksta ir paskesnis Eucharistijos šventimas, žodžiu, naujojo kunigo „primicijos“. Atnašavimo sandara proginė: „Priimame Tave, Viešpatie, iš Tavo dosnumo gaudami šios duonos ir šio vyno, kuriuos Tu mums dovanoji, mes norime tuo išreikšti visą savo darbą, savo pastangas statyti teisingesnį ir žmoniškesnį pasaulį, norėdami visu tuo, ką mėginsime įgyvendinti, laiduoti geresnes gyvenimo sąlygas...“ Dar labiau abejotina atnašų malda: „Pažvelk, Viešpatie, į mūsų aukojamą duoną ir vyną; tegul jie tampa mums vienu iš Tavo buvimo pavidalų“. Ne, šitaip celebruojantys žmonės netiki Tikruoju buvimu!
Viena yra tikra: pirmoji tokio papiktinančio įšventinimo auka yra jaunas žmogus, visam laikui įsipareigojantis tiksliai nežinodamas kam, bet manydamas tai žinąs. Kaipgi jam gali anksčiau ar vėliau neiškilti kai kurių klausimų, nes jam siūlomas idealas negali ilgai jo tenkinti? Jam atsiskleis jo misijos dviprasmiškumas. Tai vadinamoji „kunigo tapatybės krizė“. Kunigas iš esmės – tikėjimo žmogus. Nebežinodamas kas esąs, jis praranda tikėjimą savimi ir tuo, kas yra jo kunigystė.
Šv. Pauliaus ir Tridento Susirinkimo pateiktas kunigystės apibrėžimas radikaliai pertvarkytas. Kunigas jau nebėra tas, kuris užkopia prie altoriaus ir aukoja Dievui šlovinimo auką nuodėmėms atleisti. Tikslų seka apversta. Kunigystės pirminis tikslas – Aukos aukojimas, antrinis – evangelizavimas.
Kaip rodo C. atvejis – toli gražu ne vienintelis, nes pavyzdžių esama daug – evangelizavimas smarkiai persveria Auką ir sakramentus. Jis yra savitikslis. Tokios rimtos klaidos padariniai tragiški: praradęs tikslą, evangelizavimas bus išmuštas iš vėžių, jame bus ieškoma tokių pasauliui patinkančių motyvų kaip klaidingas socialinis teisingumas, klaidinga laisvė, įgavusi naujų vardų: plėtra, pažanga, pasaulio statyba, gyvenimo sąlygų gerinimas, pacifizmas. Mus užlieja kalba, vedanti į visas revoliucijas.
Altoriaus aukai nebesant pirmąja kunigystės priežastimi, grėsmė kyla visiems sakramentams, kuriems „atsakingas už parapijos sekciją asmuo“ ir jo „komanda“ kvies pasauliečius, pernelyg užsiėmusius profesinių sąjungų ar politikos uždaviniais – dažniau politikos, negu profesinių sąjungų. Iš tikrųjų, į socialines kovas įsitraukiantys kunigai beveik be išimties renkasi labiausiai politizuotas organizacijas. Jose jie ima kariauti su politinėmis, bažnytinėmis, šeimos ir parapijos struktūromis. Niekas negali išlikti. Komunizmas niekada neturėjo tokių veiksmingų agentų, kokie esti šie kunigai.
Kartą vienam kardinolui pasakojau, ką veikiu savo seminarijose, apie mūsų dvasingumą, ypač orientuojamą į Mišių Aukos teologijos gilinimą ir į liturginę maldą. Jis tarė man:
– Bet, vyskupe, tai viškai priešinga tam, ko mūsų jaunieji kunigai dabar nori. Kunigas dabar apibūdinamas tik santykiu su evangelizacija.
Aš atsakiau:
– Kokia evangelizacija? Jei ji neturi pamatinio ir esminio ryšio su Šventąja Auka, tai kaip ją suprasti? Kaip politinę, socialinę, humanitarinę evangelizaciją?
Nebeskelbdamas Jėzaus Kristaus, apaštalas virsta profesinių sąjungų ir marksizmo aktyvistu. Tai normalu. Tai visiškai suprantama. Jam reikalinga nauja mistika, ir šitaip jis ją randa, tačiau praranda altoriaus mistiką. Nenuostabu, jei visiškai išsimušęs iš vėžių, jis tuokiasi ir meta kunigystę. 1970 m. Prancūzijoje įšventinti 285 kunigai, 1980 m. – 111. O kiek dar grįžo arba grįš į pasaulietinį gyvenimą? Net šie dramatiški skaičiai neatspindi tikrosios klero padėties. Tai, kas siūloma jaunuoliams ir ko, kaip sakoma, jie „dabar nori“, matyt, neatitinka jų lūkesčių.
Beje, įrodyti tai nesunku. Pašaukimų nebėra, nes nebežinoma, kas ta Mišių Auka. Todėl nebeįmanoma apibrėžti kunigo. Priešingai, kur Auka pažįstama ir branginama, kaip visada mokė Bažnyčia, ten pašaukimų gausu.
Galiu tai paliudyti savo seminarijomis. Jose nedaroma nieko kita, kaip tik iš naujo patvirtinamos amžinosios tiesos. Pašaukimai ateina pas mus patys, be reklamos. Vienintelę reklamą daro modernistai. Per trylika metų aš įšventinau 187 kunigus. Nuo 1983 m. reguliarus ritmas siekia 35–40 įšventinimų per metus. Sakau tai ne kokios nors asmeninės šlovės vaikydamasis: šioje srityje nesu nieko naujo išradęs. Jaunuolius, stojančius į Écône’ą, Ridgefieldą (JAV), Zaitzkofeną (VFR), Francisco Alvarezą (Argentina), Albano (Italija), patraukia Mišių Auka. Kokia ypatinga malonė jaunuoliui kopti prie altoriaus kaip mūsų Viešpaties tarnui, būti antruoju Kristumi! Čia, žemėje, nėra nieko gražesnio ir didingesnio. Dėl to verta palikti šeimą, atsisakyti ją kurti, atsižadėti pasaulio, prisiimti neturtą.
Tačiau kai nebėra šio patrauklumo – sakau visiškai nuoširdžiai – tuomet to daryti neverta, ir todėl ištuštėja seminarijos.
Tęsiant jau dvidešimt metų Bažnyčioje priimtą liniją, į klausimą, ar dar bus kunigų 2000 metais, galima atsakyti: Ne. Grįžus prie tikrosios tikėjimo sampratos, atsiras ir pašaukimų tiek seminarijoms, tiek vienuolių kongregacijoms.
Juk kas gi sudaro vienuolio ir vienuolės didybę ir grožį? Savęs kaip aukos paaukojimas ant altoriaus kartu su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Antraip vienuoliškasis gyvenimas nebeturi jokios prasmės. Jaunimas mūsų laikais toks pat kilniadvasis kaip ir ankstesniais. Jis siekia pasiaukoti. Silpnumą išgyvena mūsų epocha.
Viskas susiję: pasikasus po pamatais, griūva visas statinys. Nebėra Mišių, nebėra kunigų. Iki reformos per apeigas vyskupas turėdavo sakyti: „Priimk galią aukoti Dievui Auką ir švęsti šventąsias Mišias už gyvus ir mirusius. Viešpaties vardu“. Jis iš anksto laimindavo įšventinamojo rankas, ištardamas žodžius: „Tegul visi, kuriuos jos laimins, bus palaiminti ir tegul visa, ką jos šventins, bus pašventinta...“ Suteikiamoji galia išreiškiama nedviprasmiškai: „Tegul Tavo liaudies išganymui jie tyru palaiminimu atlieka duonos ir vyno perkeitimą į Tavo dieviškojo Sūnaus Kūną ir Kraują“.
Dabar vyskupas sako: „Priimk šventosios tautos aukas ir atnašauk jas Dievui“. Naująjį kunigą jis paverčia veikiau tarpininku, negu tarnaujamosios kunigystės turėtoju, tai yra aukotoju. Samprata visiškai skirtinga. Šventojoje Bažnyčioje kunigas visada buvo suvokiamas kaip turintis Šventimų sakramento suteiktą charakterį. Štai kaip rašo vyskupas, kurio už tai nesuspendavo:[3] „Kunigas nėra asmuo, darantis tai, ko nedaro paprasti tikintieji; jis nėra didesnis ‚kitas Kristus‘, negu bet kuris pakrikštytasis“. Šis vyskupas paprasčiausiai daro išvadas iš mokymo, vyraujančio po Susirinkimo, ir iš naujosios liturgijos.
Sukelta sumaištis dėl tikinčiųjų kunigystės ir kunigų kunigystės. Juk, kaip sakė kardinolai, įpareigoti pareikšti pastabų dėl pernelyg pagarsėjusio Olandų katekizmo, „tarnaujamosios kunigystės (kunigų kunigystės) didybė, slypinti jos dalyvavime Kristaus kunigystėje, skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės ne tik laipsniu, bet ir esme“. Tvirtinti priešingai reikštų ir šiuo atžvilgiu lygiuotis į protestantizmą.
Bažnyčia nuolat moko, jog kunigas įgyja neišdildomą šventimų charakterį: Tu es sacerdos in aeternum.[4] Kad ir kas atsitiktų, angelų akivaizdoje, Dievo akivaizdoje, amžinybėje jis liks kunigas. Tegul jis numeta sutaną į dilgėles, tegul dėvi raudoną ar kokios kitos spalvos megztinį, tegul padaro blogiausių nusikaltimų, tai nieko nepakeis. Šventimų sakramentas jį pakeitė iš prigimties.
Mums nepriimtinas kunigas, „bendruomenės išrinktas eiti pareigas Bažnyčioje“, o juo labiau kunigystė ribotam laikui, kaip kai kas siūlo, kuriai pasibaigus, kulto tarnautojas – tik tokiu žodžiu galiu jį pavadinti – grįžta į savo vietą tarp tikinčiųjų.
Tokia kunigiškosios tarnybos vizija visiškai savaimingai veda prie klausimo dėl kunigų celibato. Triukšmingos spaudimo grupės reikalauja jį panaikinti, nepaisydamos Romos magisteriumo kartojamų įspėjimų. Matėme, kaip Nyderlanduose seminaristai streikavo dėl įšventinimo, norėdami gauti „garantijų“ šiuo klausimu. Necituosiu vyskupų, pakėlusių balsą, kad Šventasis Sostas paskubėtų pradėti šią bylą.
Klausimas nė nekiltų, jei dvasininkija būtų išlaikiusi Mišių ir kunigystės prasmę.
Giluminė priežastis pati atsiskleidžia, jei gerai suvoki šias dvi realybes. Dėl tos pačios priežasties Švenčiausioji Mergelė liko mergele: ji išnešiojo savo įsčiose mūsų Viešpatį, todėl buvo teisinga ir tinkama, kad ji tokia ir liktų. Panašiai kunigas per konsekraciją tariamais žodžiais atveda Dievą į žemę. Jis toks artimas Dievui, dvasinei būtybei ir pirmiausia dvasiai, kad gera, teisinga ir aukščiausiu laipsniu tinkama, jog jis irgi būtų nekaltas bei pasiliktų celibate.
Galima paprieštarauti, kad Rytuose esama vedusių kunigų. Nederėtų apsirikti, nes tai tik toleruojama. Nei vyskupai, nei svarbesnes pareigas einantieji Rytuose negali būti vedę. Ši dvasininkija gerbia kunigiškąjį celibatą, kuris yra dalis seniausios Bažnyčios Tradicijos ir kurio nuo Sekminių akimirkos laikėsi tie apaštalai, kurie, kaip Petras, buvo vedę ir gyveno su žmonomis, bet jų jau „nebepažino“.
Pažymėtina, kad vadinamosios socialinės ar politinės misijos miražo suvilioti kunigai beveik automatiškai sudaro santuokas. Abudu dalykai eina greta.
Mus norima įtikinti, kad dabarties laikai pateisina bet kokį apsileidimą, kad dabartinėmis gyvenimo sąlygomis neįmanoma būti skaisčiam, kad vyrų ir moterų vienuolių skaistumo įžadas yra anachronizmas. Pastarųjų dvidešimt metų patirtis rodo, kad pasikėsinimai į kunigystę, dangstomi prisitaikymu prie dabarties epochos, yra jai mirtinai pavojingi. Negalima nė įsivaizduoti „Bažnyčios be kunigų“ – Bažnyčia savo esme yra kunigiška. Liūdnai atrodo ta epocha, kuri trokšta pasauliečių laisvosios sąjungos ir kunigų santuokos! Jei šiame tariamajame nelogiškume įžvelgiate nenumaldomą logiką, siekiančią sugriauti krikščioniškąją visuomenę, tai dalykus matote aiškiai ir sprendžiate teisingai.
[1] „Rytoj – Bažnyčia be kunigų?“
[2] Vyskupas P. Amerikoje, komunistinės „išsilaisvinimo teologijos“ skelbėjas.
[3] Suspenduoti – sustabdyti teisę vykdyti kunigystės pareigas.
[4] Esi kunigas per amžius – lot.