Pats laikas reaguoti. Juk Gaudium et Spes minimą istorijos vyksmą, kuris „taip spartėja, kad pavienis žmogus vos pajėgia jį sekti“, galima suprasti kaip liberaliųjų visuomenių veržimąsi link griuvimo ir chaoso. Sergėkimės, kad juo nepasektume!
Kaip suprasti, kad vadovai priskiria save prie krikščioniškosios religijos ir kartu griauna bet kokią valstybės valdžią? Priešingai, reikia atkurti ją, kaip nori Apvaizda, dviejose dieviškosios teisės prigimtinėse bendrijose, kuriose jos įtaka pirmaeilė: šeimoje ir pasaulietinėje visuomenėje. Šeima pastaraisiais laikais susilaukė skaudžiausių smūgių. Tokių šalių kaip Prancūzija ir Ispanija perėjimas į socializmą tik paspartino procesą.
Po to priimti įstatymai ir kitos priemonės rodo, koks rimtas yra noras griauti šeimos instituciją: tėvo autoriteto menkinimas, skyrybų lengvinimas, atsakomybės už gimdymo aktą naikinimas, netvarkingų ir net homoseksualių porų administracinis pripažinimas, jaunimo bendras gyvenimas, bandomosios santuokos, socialinės paramos ir mokesčių nuolaidų gausioms šeimoms mažinimas... Vadovaudamasi savo interesais, pati valstybė pradeda pastebėti, kaip dėl to mažėja gimstamumas, ir klausia, kaip artimiausiu metu jaunoji karta galės aprūpinti pensijomis tuos, kurie prarado ekonominį veiklumą. Tačiau daug rimtesni padariniai dvasinėje srityje.
Būdami piliečiai, katalikai turi ne sekti jais, o pasverti visą jų sunkumą, kad galėtų visa atitaisyti taip, kaip turi būti. Štai kodėl jie neturi šalintis politikos. Tačiau jų pastangos bus itin pastebimos išsilavinime, kurį jie duos savo vaikams.
Šioje srityje pačias autoriteto ištakas ginčija tie, kurie skelbia, jog „tėvai – ne vaikų savininkai“, norėdami pasakyti, kad jų švietimas priklauso valstybei, jos pasaulietinėms mokykloms, darželiams, lopšeliams. Tėvams priekaištaujama, kad jie negerbia savo vaikų „sąžinės laisvės“ ir auklėja juos pagal savo religinius įsitikinimus.
Šios mintys siekia XVII a. anglų filosofus, norėjusius matyti žmones tik kaip izoliuotus individus, nuo pat gimimo nepriklausomus, tarpusavyje lygius, niekam nepavaldžius. Mes žinome, kad tai netiesa. Iš tėvo ir motinos vaikas gauna viską: peną kūnui ir intelektui, dorovinį ir visuomeninį auklėjimą. Jiems padeda mokytojai, jaunuolių akyse besidalijantys savo autoritetu su tėvais, tačiau visa, kas jaunystėje gaunama tiek iš vienų, tiek iš kitų, veikiau bus išmoktas, gautas, priimtas mokslas, negu išvestas iš stebėjimo ir asmeninės patirties. Pažinimas daugiausia perimamas iš jį perduodančio autoriteto. Mokydamasis jaunuolis tiki tėvais, dėstytojais, knygomis, ir taip plečiasi jo žinios.
Tai juo labiau pasakytina apie religinį pažinimą, religijos praktiką ir tikėjimą, tradicijas, papročius atitinkančios moralės laikymąsi. Apskritai žmonės gyvena pagal šeimos tradicijas, ir tai pastebima visame žemės rutulyje. Atsivertimas iš vaikystėje gautosios religijos į kitą susiduria su rimtomis kliūtimis.
Ši ypatinga šeimos ir aplinkos įtaka atitinka Dievo valią. Jis norėjo, kad Jo geradarybes pirmiausia perduotų šeima. Kaip tik todėl šeimos tėvui jis suteikė didelį autoritetą, didžiulę galią paveikti šeimos bendruomenę, žmoną, vaikus. Vaikas gimsta toks silpnas, kad jam absoliučiai būtinas nuolatinis ir neišardomas šeimos židinys.
Siekis aukštinti vaiko asmenybę ir sąžinę šeimos autoriteto sąskaita neša jam nelaimę, pastūmėja maištauti ir niekinti tėvus, o gerbiantiems juos pažadėtas ilgas gyvenimas. Primindamas tai, šv. Paulius taip pat uždeda pareigą tėvams neerzinti savo vaikų, bet auklėti juos, drausminti ir mokyti Viešpaties vardu.
Jei, norint įtikėti ir atsiversti, reikėtų sulaukti religinės tiesos supratimo, krikščionių šiandien būtų tik labai nedaug. Religinėmis tiesomis tikima dėl to, kad jų liudytojai nusipelno pasitikėjimo savo šventumu, nesuinteresuotumu, artimo meile. Po to, kaip sako šv. Augustinas, pats tikėjimas suteikia supratimo.
Tėvų vaidmuo labai pasunkėjęs. Kaip matyti, dauguma privačiųjų mokyklų faktiškai laicizuotos, jose nebedėstoma nei tikrosios religijos, nei pasaulietinių mokslų tikėjimo šviesoje. Katekizmuose skleidžiamas modernizmas. Neramus gyvenimas suryja laiką, profesinės reikmės vaikus ir tėvus nutolina nuo kadaise auklėjime dalyvavusių senelių. Katalikai ne tik sutrikę, bet ir nuginkluoti.
Vis dėlto [jie nuginkluoti] ne tiek, kad negalėtų garantuoti esminio dalyko – juk Dievo malonė viską papildo. Ką daryti? Esama tikrai katalikiškų mokyklų, nors jų ir mažiau. Siųskite į jas savo vaikus, net jei tai ir apsunkins Jūsų biudžetą. Atidarykite naujų, kaip kai kas jau padarė. Jei lankyti įmanoma tik tokias mokyklas, kuriose auklėjimas iškreiptas, renkite demonstracijas, kelkite reikalavimus, neleiskite auklėtojams iš vaikų atimti tikėjimą.
Nuolat skaitykite Tridento katekizmą,[1] gražiausią, tobuliausią ir išsamiausią. Organizuokite „lygiagretų katechizavimą“, dvasiškai vadovaujamą gerų kunigų, nebijokite, jei būsite, kaip mes, apšaukiami „laukiniais“. Beje, jau veikia daug grupių, galinčių priimti Jūsų vaikus.
Atmeskite knygas, skleidžiančias modernizmo nuodą. Ieškokite patarimo. Drąsūs leidėjai platina puikių veikalų ir perspausdina tuos, kuriuos sunaikino progresistai. Nepirkite bet kokios Biblijos. Kiekvienai krikščioniškai šeimai derėtų turėti Vulgatą – Bažnyčios kanonizuotą šv. Jeronimo IV a. lotyniškąjį vertimą.[2] Laikykitės tikrojo Rašto aiškinimo, sergėkite tikrąsias Mišias ir tokius sakramentus, kokie dar neseniai buvo visur teikiami.
Nūnai demonas pasileido nuo grandinės prieš Bažnyčią, atrodo, kad mes dalyvaujame galbūt viename paskutinių mūšių, lemiamajame mūšyje. Jis puola visais frontais, ir jei Fatimos Dievo Motina pasakė, kad vieną dieną jis užkops iki aukščiausių Bažnyčios sferų, tai šitaip ir turės atsitikti. Nieko neteigiu nuo savęs, tačiau esama ženklų, kurie verčia manyti, kad aukščiausiuose Romos organuose žmonės yra praradę tikėjimą.
Reikia imtis neatidėliotinų dvasinių priemonių. Reikia melstis, atgailauti, kaip reikalavo Švč. Mergelė, šeimoje kalbėti Rožančių. Kaip matyti kiekviename kare, žmonės pradeda melstis, pradėjus kristi bomboms. Tačiau jos krinta kaip tik dabar: mes tučtuojau galime prarasti tikėjimą. Ar suvokiate, kad rimtumu tai pranoksta visas katastrofas, kurių baiminasi žmonės, visas pasaulines ekonomikos krizes ir atominius konfliktus?
Mums primetami atnaujinimai, tačiau nemanykite, kad čia negalėsime pasikliauti jaunimu. Ne visi jaunuoliai pagedę, kaip bandoma įtikinti. Daugelis turi idealą, daugeliui kitų reikia tik jį pasiūlyti. Gausu sąjūdžių, sėkmingai apeliuojančių į jų kilniadvasiškumą. Juos traukia Tradicijai ištikimi vienuolynai, pašaukimo nestokoja jaunieji seminaristai arba ugdymo trokštantys novicijai. Reikia nuveikti puikų darbą pagal apaštalų nurodymus: Tenete traditiones... Permanete in iis quae didicistis.[3]
Senasis pasaulis, pašauktas išnykti, yra aborto pasaulis. Tradicijai ištikimos šeimos kartu yra gausios šeimos, pats jų tikėjimas laiduoja joms palikuonis. „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ Saugodami tai, ko visada mokė Bažnyčia, Jūs susisiejate su ateitimi.
[1] 1566 m. šv. Pijaus V nurodymu išleistas „Katekizmas klebonams“.
[2] Deja, Vulgatos prancūziškų vertimų rasti sunku. Galima nurodyti arba seną Crampon leidimą, arba Dominique’o Martino Morino parengtą Naujojo Testamento leidimą. – aut. past.
[3] Laikykitės tradicijų... Pasilikite tame, ko išmokote (2 Tes 2, 15).