Kas paneigs, kad šio besibaigiančio XX amžiaus katalikai sutrikę? Tuo galima įsitikinti vien stebint, kas vyksta, nors tai palyginti naujas pastarųjų dvidešimt Bažnyčios istorijos metų reiškinys. Neseniai visas kelias buvo nužymėtas; juo būdavo einama arba neinama.Tikėjimą turėjai, buvai praradęs arba dar neturėjai. Tačiau kas jį turėjo, per Krikštą buvo įžengęs į Bažnyčią, būdamas vienuolikos metų atnaujinęs jo pažadus, Sutvirtinimo dieną gavęs Šventąją Dvasią, tas žinojo, ką turi tikėti ir daryti.
Šiandien daugelis to jau nebežino. Bažnyčiose galima girdėti tiek stulbinančių dalykų, perskaityti tiek pareiškimų, prieštaraujančių tam, ko visada buvo mokoma, kad į protus smelkiasi abejonė.
1968 m. birželio 30 d. užbaigdamas Tikėjimo metus, Jo Šventenybė Paulius VI visų Romoje esančių vyskupų ir šimtų tūkstančių tikinčiųjų akivaizdoje išpažino katalikų tikėjimą. Šio išpažinimo preambulėje jis visus perspėjo dėl grėsmės mokymui, sakydamas, jog „dėl jos, deja, kaip šiandien matyti, kyla sukrėtimas ir sutrikimas daugelio tikinčiųjų širdyse“.
Su tuo pačiu žodžiu susiduriame Jo Šventenybės Jono Pauliaus II 1981 m. vasario 6 d. kalboje: „Daugelis krikščionių šiandien jaučiasi pasiklydę, susipainioję, sutrikę ir net nusivylę“. Priežastis Šventasis Tėvas apibendrina taip: „Iš visų pusių sklinda idėjos, prieštaraujančios apreikštajai ir nuolat mokomai tiesai. Dogmų ir moralės srityse skelbiamos tikros erezijos, skatinančios abejones, suirutę ir maištą. Pažeista net liturgija. Skandinami intelektiniame ir moraliniame ‚reliatyvizme‘ krikščionys gundomi neaiškiu moraliniu iliuminizmu, sociologine krikščionybe be apibrėžtų dogmų ir objektyvios moralės“.
Šis sutrikimas pasireiškia kiekvieną akimirką pokalbiuose, rašiniuose, laikraščiuose, radijo ir televizijos laidose, katalikų laikysenoje jis virsta žymiai silpnėjančiu praktikavimu, kaip liudija statistika, menkėjančiu susidomėjimu Mišiomis ir sakramentais, bendru papročių nuosmukiu.
Todėl esame priversti savęs klausti, kas kaltas dėl tokios padėties? Kiekvienas padarinys turi savo priežastį. Ar žmonių tikėjimas susilpnėjo dėl sielos kilniadvasiškumo sumenkimo, polinkio mėgautis, gyvenimo malonumų ir šiuolaikinio pasaulio siūlomų pramogų patrauklumo? Visa tai nėra tikrosios priežastys, tai visuomet egzistavo vienokiu ar kitokiu pavidalu. Staigus religinės praktikos nuosmukis kyla veikiau iš naujos dvasios, prasiskverbusios Bažnyčion ir paskatinusios įtariai žvelgti į visą praeities bažnytinį gyvenimą, mokymą bei principus. Visa tai rėmėsi nekintamu Bažnyčios tikėjimu, perteikiamu katekizme ir pripažįstamu viso episkopato.
Tikėjimas buvo grindžiamas tikrumu. Išklibinus jį, buvo pasėtas sutrikimas.
Paimkime tokį pavyzdį. Bažnyčia mokė ir visi tikintieji tikėjo, jog katalikybė yra vienintelė tikra religija. Iš tikrųjų ji įsteigta paties Dievo, tuo tarpu kitos religijos – žmogaus kūriniai. Todėl krikščionis turi vengti bet kokių ryšių su neteisingomis religijomis, kita vertus, daryti viską, kad jų šalininkai būtų atvesti pas Kristų. Ar tai visada tiesa? Žinoma! Tiesa negali keistis, antraip ji niekada nebūtų tiesa. Jokie nauji duomenys, jokie teologijos ar mokslo atradimai – jei išvis gali būti teologijos atradimų, niekada nepadarys, kad katalikų religija nebebūtų vienintelis išganymo kelias.
Tačiau štai pats popiežius dalyvauja tų klaidingų religijų ceremonijose, meldžiasi ir pamokslauja eretinių sektų šventyklose. Televizija paskleidžia visame pasaulyje šių stulbinančių kontaktų vaizdus. Tikintieji nebesupranta.
Liuteris, prie kurio dar grįšime paskesniuose puslapiuose, nutolino nuo Bažnyčios ištisas tautas, jis dvasiškai ir politiškai sukrėtė Europą, suardydamas katalikų hierarchiją, katalikų kunigiją, pramanydamas klaidingą mokymą apie išganymą, klaidingą mokymą apie sakramentus. Jo maištu prieš Bažnyčią paseks visi būsimieji revoliucionieriai, sukelsiantys netvarką Europoje ir pasaulyje. Praėjus penkiems šimtams metų, neįmanoma paversti jo pranašu ar Bažnyčios mokytoju, kaip kai kas norėtų, nes jis ne šventasis.
Tačiau skaitydamas La Documentation catholique arba vyskupijų žurnalus, aš randu, kad Vatikano oficialiai pripažinta Mišrioji katalikų ir liuteronų komisija rašo štai ką:[1]
„Kai kuriose Vatikano II Susirinkimo idėjose galima įžvelgti Liuterio postulatus, pvz.:
– Bažnyčia apibūdinama kaip ‚Dievo tauta‘ (pagrindinė naujos kanonų teisės idėja – demokratinė, o nebe hierarchinė);
– pabrėžiama visų pakrikštytųjų kunigystė, dėl asmens teisių įsipareigojama laisvei religijos klausimuose.
Šiandienės Bažnyčios teologijoje ir praktikoje patenkinami šie anuomet Liuterio suformuluoti reikalavimai: gimtosios kalbos vartojimas liturgijoje, komunijos dviem pavidalais galimybė, Eucharistijos teologijos ir šventimo atnaujinimas“.
Koks reikšmingas pripažinimas! Patenkinami ryžtingu ir griežtu Mišių ir popiežiaus priešu pasirodžiusio Liuterio reikalavimai! Priimama tai, ko reikalavo šis piktžodžiautojas, sakęs: „Aš tvirtinu, jog visi viešnamiai, žudynės, vagystės, svetimavimai yra mažesnis blogis, negu tos atstumiančios Mišios!“ Iš šios nenormalios reabilitacijos galima daryti tik tokias išvadas: arba reikia pasmerkti ją leidusį Vatikano II Susirinkimą, arba pasmerkti Tridento Susirinkimą[2] ir visus popiežius, kurie nuo XVI a. skelbė, jog protestantizmas yra eretiškas ir schizmatiškas.[3]
Suprantama, jog katalikai sutrikę dėl tokio apsivertimo.
Tačiau ir dėl daugybės kitų dalykų! Metai po metų jie matė, kaip keičiasi pagrindas ir pavidalas tos religinės praktikos, kurią suaugusieji buvo pažinę pirmoje savo gyvenimo pusėje. Altoriai bažnyčiose buvo sunaikinti arba pakeisti stalais, neretai kilnojamais ir išskleidžiamais. Tabernakuliui nebeskiriama garbinga vieta, daugiausiai laiko jis slepiamas nuošalyje, kolonoje, o kai jis atsiduria centre, Mišias laikantis kunigas atsuka jam nugarą.
Celebrantas ir tikintieji dalyvauja dialoge vienas prieš kitus. Bet kas gali liesti šventuosius indus, o šie neretai pakeičiami pintinėmis, dubenimis, keramikiniais dubenėliais; pasauliečiai, įskaitant moteris, dalija į rankas teikiamą komuniją. Su Kristaus Kūnu elgiamasi be pagarbos, šitaip sukeliant abejonių dėl transsubstanciacijos[4] tikrumo.
Sakramentai įvairiose vietose teikiami skirtingais būdais. Kaip pavyzdžius paminėsiu krikštijimą ir sutvirtinimą skirtingame amžiuje, santuokos palaiminimo pagražinimą nieko bendro su liturgija neturinčiais, iš kitų religijų ar grynai profaninės literatūros pasiskolintais giedojimais bei skaitiniais, tiesiog išreiškiančiais tik politines pažiūras.
Beveik visiškai išnyko lotynų kalba, Bažnyčios visuotinė kalba, ir grigališkasis giedojimas. Visos giesmės pakeistos šiuolaikinėmis dainomis, neretai pasižyminčiomis pasilinksminimo vietų ritmais.Katalikus taip pat nustebino netikėtas bažnytinių drabužių išnykimas, tarsi kunigai ir vienuoliai būtų pradėję gėdytis pasirodyti, kas esą.
Tėvai, leidžiantys vaikus katekizmo, pastebi, kad jie nebemokomi net elementariausių tikėjimo tiesų: Švenčiausiosios Trejybės, Įsikūnijimo paslapties, Atpirkimo, gimtosios nuodėmės, [Švč. M. Marijos] Nekaltojo Prasidėjimo. Iš čia kyla gilaus sąmyšio jausmas: ar tai jau nebe tikra, ar tai jau nebegalioja ir yra „pralenkta“? Krikščioniškosios vertybės nebeminimos; kokiame katechezės vadovėlyje dar kalbama, pvz., apie nusižeminimą, skaistumą, marinimąsi? Tikėjimas virtęs kintama sąvoka, artimo meilė – visuotinio solidarumo rūšimi, viltis – dažniausiai geresnio pasaulio lūkesčiais.
Tai ne tokios naujovės, kurios laikui bėgant atsiranda žmogiškojoje plotmėje ir su kuriomis apsiprantama, kurios pasisavinamos po pradinio netikėtumo ir svyravimo laikotarpio. Žmogaus gyvenime daug kas keičiasi; jei tebebūčiau Afrikos misionierius, keliaučiau nebe laivu, bet lėktuvu, nes sunku būtų rasti šią liniją vis dar aptarnaujančią jūreivystės bendrovę. Šiuo atžvilgiu galima pasakyti, jog reikia ir net privalu gyventi koja kojon su savo epocha.
Tačiau katalikai, kuriems pagal tą patį principą norima primesti naujoves dvasinėje ir antgamtinėje srityje, puikiai supranta, jog tai neįmanoma. Šventoji Mišių Auka ir Jėzaus Kristaus įsteigtieji sakramentai nesikeičia, vieną kartą visiems apreikšta tiesa nesikeičia, viena dogma nekeičiama kita.
Tolesniuose puslapiuose norime atsakyti į klausimus, kurie kyla Jums, pažįstantiems kitokį Bažnyčios veidą. Jais taip pat norime apšviesti tuos jaunus žmones, kurie gimę po Susirinkimo ir kuriems katalikų bendruomenė nesuteikia to, ko jie turi teisę tikėtis. Pagaliau norėčiau kreiptis į indiferentus ar agnostikus[5], kuriuos vieną dieną palytės Dievo malonė, tačiau kyla pavojus, kad bažnyčios tada bus be kunigų, o mokymas neatitiks jų sielos lūkesčių.
Galiausiai visiškai aišku, jog sprendžiant iš informacinės spaudos dėmesio, ypač mūsų šalyje, šis klausimas domina visus. Žurnalistai irgi parodo savo sutrikimą. Štai keletas atsitiktinių antraščių: „Ar krikščionybė rengiasi mirti?“ – „Ar laikas veikia Jėzaus Kristaus religijos nenaudai?“ – „Ar 2000 metais dar bus kunigų?“
Į šiuos klausimus noriu atsakyti ne savo ruožtu keldamas naujas teorijas, bet remdamasis nenutrūkstama Tradicija, kuri vis dėlto pastaraisiais metais yra taip pamiršta, jog daugeliui skaitytojų, be abejo, pasirodys kaip kažkas nauja.
[1] La Documentation catholique, 3 juillet, no. 1085, p. 696–697. – autoriaus pastaba. [„Katalikų dokumentacija“ yra asumpcionistų leidžiamas žurnalas, skelbiantis oficialius Bažnyčios dokumentus].
[2] Tridento Susirinkimas vyko 1545–1563 m. – (kitos pastabos – vertėjo.)
[3] T. y. atkritęs nuo katalikų tikėjimo ir atsiskyręs nuo Bažnyčios.
[4] Transsubstanciacija arba esmėkaita yra duonos ir vyno esmės (substancijos) perkeitimas į Kristaus Kūno bei Kraujo substanciją. Pasilieka tik duonos ir vyno akcidencijos (išorinės savybės), bet Ostijoje ir taurėje iš tikrųjų, o ne dvasiškai ar simboliškai yra pats Kristus.
[5] T. y. abejinguosius tikėjimui arba manančius, jog objektyvios tiesos pažinti neįmanoma.