Nuo pat pradžių turiu taip išsklaidyti vieną nesusipratimą, kad vėliau nebereikėtų prie jo grįžti: aš – ne sąjūdžio vadas, juo labiau – ne dalinės Bažnyčios vadovas. Aš – „ne tradicionalistų vadas“, kaip nesiliaujama rašyti. Prieita prie to, kad kai kurie asmenys pavadinami „lefebristais“, tarsi omenyje būtų turima partija ar mokykla. Tai piktnaudžiavimas kalba.
Aš neturiu asmeniško religinio mokymo. Visą savo gyvenimą laikausi to, ko buvau mokomas Romos prancūzų seminarijos suole, būtent tokio katalikybės mokymo, kokį po paskutinio apaštalo mirties, žymėjusios Apreiškimo pabaigą, magisteriumas[1] perduoda iš vieno amžiaus kitam.
Nederėtų čia ieškoti peno patenkinti sensacijų alkiui, kurį jaučia žurnalistai, o per juos – ir šiandienė plačioji publika. Vis dėlto visa Prancūzija sujudo, sužinojusi, kad 1976 m. rugpjūčio 29 d. Lilyje[2] aš laikysiu Mišias. Kas čia ypatinga, jei vyskupas celebruoja Šventąją Auką? Pamokslą turėjau sakyti priešais mikrofonų eilę, o kiekvienas mano žodis susilaukdavo tokių sveikinimų, lyg jis būtų kurtinantis pareiškimas. Tačiau argi aš sakiau ką nors daugiau, negu galėtų pasakyti bet kuris kitas vyskupas?
Ak, štai kur mįslės raktas: kiti vyskupai jau keletą metų apie tai nekalba! Ar dažnai girdite juos kalbant, pvz., apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus socialinį karališkumą?
Nesiliauju stebėjęsis savo paties nuotykiu: daugelis šių vyskupų buvo mano bendramoksliai Romoje, jie buvo lygiai taip pat ugdomi. Ir štai netikėtai aš pasijutau esąs visiškai vienišas. Jie pasikeitė, atsižadėjo to, ko buvo išmokę. Aš nepramaniau nieko naujo, aš tęsiau. Vieną dieną kardinolas Garrone’as[3] man pasakė: „Romos prancūzų seminarijoje mes buvome apgauti.“ Apgauti dėl ko? Argi iki Susirinkimo jis nevertė vaikus tūkstančius kartų iš katekizmo skaityti tikėjimo aktą: „Tikiu, Dieve, visa, ką Tu apreiškei ir per šventąją savo Bažnyčią davei mums tikėti, nes Tu, būdamas pati tiesa, negali suklysti nei kitų suklaidinti“?
Kaipgi visi tie vyskupai galėjo šitaip pasikeisti? Matau tik vieną paaiškinimą: jie pasiliko Prancūzijoje ir leidosi lėtai užkrečiami. Aš Afrikoje buvau apsaugotas. Grįžau kaip tik Susirinkimo metais; blogis jau buvo padarytas. Vatikano II Susirinkimas tik atvėrė vožtuvus, sulaikančius ardomąjį srautą.
Per trumpiausią laiką, dar iki ketvirtosios sesijos uždarymo, įvyko krachas. Visa ar beveik visa turėjo būti nušluota ir pirmiausia – malda.
Dievą jaučiantį ir gerbiantį krikščionį žeidžia tai, kaip šiandien meldžiamasi. Mintinai išmoktos formulės vadinamos „įkyriu kartojimu“, vaikai jų nebemokomi, jų nebėra katekizme, išskyrus kreiptis „tu“ įpareigojantį naują, protestantiškos dvasios, maldos „Tėve mūsų“variantą.[4] Sistemingas Dievo tujinimas nėra didelės pagarbos ženklas ir neatskleidžia mūsų kalbos dvasios, teikiančios galimybių skirtingai kreiptis į vyresnius, tėvus, draugus. Tame pačiame posusirinkiminiame „Tėve mūsų“ prašoma Dievo „neduoti mūsų pagundai“, vartojant mažų mažiausiai dviprasmišką sąvoką, kai tuo tarpu tradicinis prancūziškas vertimas yra pagerinta lotyniškoji formulė, kuri buvo gana nevykusiai nukopijuota iš hebrajų kalbos.[5] Kokia čia pažanga? Tujinimas yra užgožęs visą liturgiją gimtąja kalba; knygoje Nouveau Missel des dimanches[6] jis vartojamas ištisai ir privalomai, nors nematyti jokių priežasčių, dėl kurių būtų reikalingas šis pakeitimas, toks priešingas prancūzų papročiams ir kultūrai.
Katalikų mokyklose buvo tikrinami dvylikos–trylikos metų vaikai. Tik keletas mintinai mokėjo Pater noster, savaime suprantama, prancūziškai, keletas – „Sveika, Marija“. Be vienos ar dviejų išimčių, šiems vaikams nebuvo žinomas Apaštalų tikėjimo išpažinimas, „Prisipažįstu Dievui“, tikėjimo, vilties, meilės ir atgailos aktai, „Viešpaties angelas“, „Atsimink, maloningoji Mergele Marija...“ Kaip jie mokės, jei daugelis net nėra girdėję to kalbant? Malda turi būti „savaiminga“, kaip dabar sakoma, kalbėti Dievui reikia sklandžiai, ir taip nepaisoma nuostabiausios Bažnyčios pedagogikos, nugludinusios visas tas maldas, kurias vartojo didžiausi šventieji.
Kas dar padrąsina krikščionis šeimoje melstis rytą ir vakare, prieš valgant ir pavalgius? Aš sužinojau, jog daugelyje katalikų mokyklų nebenorima kalbėti maldos pamokų pradžioje ta dingstimi, kad esama netikinčių arba kitų religijų mokinių, kurių sąžinės nedera šokiruoti, be to, nereikia rodyti triumfalistinių[7] jausmų. Džiaugiamasi į šias mokyklas priėmus daugumą nekatalikų ir net nekrikščionių, bet nieko nedaroma, kad jie būtų vedami Dievop. Patys mažieji katalikai privalo slėpti savo tikėjimą, nuduodami gerbią savo draugų pažiūras.
Ant kelių klaupiasi tik labai nedidelė dalis tikinčiųjų; vietoj to linktelima galva, o dar dažniau išvis nieko nedaroma. Įžengiama bažnyčion ir atsisėdama. Aplinka pakeista, klauptai sukūrenti, daug kur pastatyti žiūrovų sales primenantys krėslai, beje, leidžiantys patogiau įsitaisyti koncertams panaudojamų bažnyčių publikai. Girdėjau pasakojant, kad didelės Paryžiaus parapijos Švč. Sakramento koplyčioje per pietus apsilankydavo netoliese dirbantys žmonės. Vieną dieną dėl darbų ji buvo uždaryta; kai durys vėl atsivėrė, klauptai buvo dingę, o ant prabangaus kilimo sustatyti puošnūs ir gilūs minkštasuoliai, aiškiai brangūs ir panašūs į tokius, kokių galima pamatyti didelių bendrovių arba aviakompanijų laukiamuosiuose. Pasikeitė ir tikinčiųjų elgesys – kai kas klaupdavosi ant kilimo, tačiau dauguma įsitaisydavo patogiai ir, uždėję koją ant kojos, medituodavo priešais tabernakulį. Aišku, kad šios parapijos dvasininkija veikė apgalvotai, juk brangiai kainuojantys pakeitimai nedaromi neapmąsčius. Pastebimas noras žmogaus santykius su Dievu keisti draugiškumo ir nesivaržymo pusėn, traktuojant Jį kaip sau lygų. Kaip, panaikinus laikyseną, kuria išreiškiama „religijos dorybė“,[8] galima patikėti, jog tu esi visų dalykų Kūrėjo ir aukščiausiojo Valdovo akivaizdoje? Ar taip kartu nerizikuojama sumenkinti Jo tikrojo buvimo tabernakulyje jutimą?
Katalikus išmuša iš vėžių ir sąmoningas banalumas ar net vulgarumas, sistemingai primetamas kulto vietoms. Triumfalizmu laikoma visa, kas prisideda prie pastatų grožio ir ceremonijų spindesio. Puošyba turi priartėti prie kasdienybės, prie „gyvenimo“. Tikėjimo amžiais Dievui teikta visa, kas brangiausia; būtent kaimo bažnyčioje būdavo galima pamatyti tai, kas tikrai nepriklausė kasdieniam pasauliui: juvelyrinių dirbinių, meno kūrinių, subtilių audinių, nėrinių, siuvinėjimų, brangakmeniais vainikuotų Švč. Mergelės statulų. Krikščionys aukodavo pinigų, norėdami geriau pagarbinti Aukščiausiąjį. Visa tai prisidėdavo prie maldos, padėdavo sielai pakilti, nes tai žmogui būdinga laikysena – prie varganos Betliejaus prakartėlės atėję išmintingieji karaliai atnešė aukso, miros ir smilkalų. Katalikai verčiami melstis banalioje aplinkoje, „daugeriopos paskirties salėse“, nesiskiriančiose nuo kitų viešų vietų ir net neprilygstančiose joms. Tai čia, tai ten paliekama didinga gotikinė ar romaninė bažnyčia ir statoma kažkas panašaus į nuogą ir liūdną angarą, arba „namų Eucharistija“ organizuojama valgomuosiuose ir net virtuvėse. Girdėjau pasakojant apie vieną jų, švęstą velionio namuose, dalyvaujant šeimos nariams ir bičiuliams. Po ceremonijos taurė buvo nuimta, ir ant to paties stalo, uždengto ta pačia staltiese, patiekti užkandžiai. Tuo metu už keleto šimtų metrų vien paukščiai giedojo Viešpačiui aplink XIII a. bažnyčią, puošiamą didingų vitražų.
Prieškarį menantys skaitytojai tikriausiai nėra pamiršę jaudinančių Dievo Kūno procesijų su daugybe nešiojamųjų altorėlių, giesmių, smilkytuvų, saulėtą dieną po auksu siuvinėtu baldakimu kunigo nešamos monstrancijos, vėliavų, gėlių, varpų. Vaikų sielose gimdavo ir visam gyvenimui įsirėždavo pagarbumo jausmas. Šio pirmapradžio maldos aspekto, atrodo, visiškai nebepaisoma. Ar dera čia kalbėti apie neišvengiamą raidą, apie naujus gyvenimo įpročius? Tirštas automobilių eismas netrukdo gatvių demonstracijoms, o jų dalyviai, nė kiek nesigėdydami žmonių, išreiškia savo politines nuomones ir teisingus ar neteisingus reikalavimus. Kodėl atstumiamas tik Dievas ir kodėl tik krikščionys turi susilaikyti nuo Jam prideramo viešojo kulto teikimo?
Procesijos Prancūzijoje beveik visiškai išnyko ne dėl tikinčiųjų nebesidomėjimo. Taip atsitiko dėl naujosios pastoracijos, nors ji be paliovos ieško „veiklaus Dievo tautos dalyvavimo“ būdų. 1969 m. buvo nušalintas vienas klebonas Oise [departamente], kuriam jo vyskupas uždraudė rengti tradicinę Dievo Kūno procesiją, tačiau procesija vis dėlto įvyko ir sutraukė dešimt kartų daugiau žmonių, negu gyvena šiame miestelyje. Ar galima sakyti, kad naujoji pastoracija, beje, šiuo atžvilgiu prieštaraujanti Susirinkimo Konstitucijai apie šventąją liturgiją, atitinka prie tokių pamaldumo formų prisirišusių krikščionių giliausius siekius?
Kas jiems siūloma mainais? Menkniekis, nes kulto apeigos buvo sparčiai sutrumpintos. Kunigai nebešvenčia Šventosios Aukos kasdien, o kitu laiku švenčiamų Mišių gerokai sumažėjo. Kaime praktiškai nebeįmanoma jose dalyvauti šiokiadieniais, o sekmadienį būtinas automobilis nuvažiuoti į vietovę, kuri eilės tvarka laukia atitinkamo „sektoriaus“ kunigo. Daugelis bažnyčių Prancūzijoje galutinai uždarytos, kitų durys prasiveria tik keliskart per metus. Dar prisideda pašaukimų arba veikiau jų priėmimo krizė, ir religinė praktika metai po metų tampa vis sunkesnė. Didieji miestai apskritai aptarnaujami geriau, tačiau čia dažniausiai ilgą laiką negalima gauti Komunijos, pvz., pirmaisiais mėnesio penktadieniais arba šeštadieniais. Žinoma, nebėra ko svajoti apie kasdienes Mišias, dažnoje miesto parapijoje jos laikomos pagal užsakymą konkrečiai grupei tam tikrą valandą ir taip, kad atsitiktinai čia patekęs praeivis pasijunta svetimas šventimui, papuoštam užuominomis į tos grupės veiklą ir gyvenimą. Suardytas pasitikėjimas tuo, kas vadinama individualia celebracija, priešpriešinant ją kolektyviam šventimui. Iš tikrųjų bendruomenė suskeldėjo į mažas ląsteles; neretai galima pamatyti kunigą laikant pamaldas namie pas krikščionį, įsitraukusį į Katalikų akcijos ar kitokią veiklą, dalyvaujant keletui aktyvistų. Arba galimas ir toks sekmadienio ryto tvarkaraštis, išdalytas įvairioms kalbinėms grupėms: portugališkos Mišios, prancūziškos Mišios, ispaniškos Mišios... Tokiais laikais, kai paplitusios kelionės į užsienį, katalikai verčiami dalyvauti Mišiose, kuriose nesupranta nė žodžio, nors nuolat girdi, kad neįmanoma melstis „nedalyvaujant“. Kaip jie gali tai padaryti?
Nebėra Mišių arba jų nedaug, nebėra procesijų, nebėra Švč. Sakramento garbinimo, nebėra Mišparų... Bendroji malda sutrumpinta iki paprasčiausios formulės. Tačiau kuo gali patenkinti dvasinį troškulį tikintysis, įveikęs laiko ir vietos sunkumus? Aš dar kalbėsiu apie liturgiją ir ją ištikusius rimtus pokyčius. Dabar akimirką sustokime ties dalykų išore, ties šios bendrosios maldos formomis. Pernelyg dažnai katalikų religinį jausmą žeidžia šio „šventimo“ atmosfera. Tai profaninių ritmų įsiveržimas su visokiausiais mušamaisiais instrumentais, gitaromis, saksofonais. Muzikas, atsakingas už vienos vyskupijos Šiaurės Prancūzijoje sakralinę muziką, remiamas daugelio iškilių muzikos pasaulio asmenybių, rašė: „Nors dabar taip ir vadinami, šie giedojimai nėra šiuolaikiniai. Jų muzikos stilius ne naujas, o seniai praktikuojamas visiškai profaninėse vietose ir terpėse (kabaretuose, miuzikholuose, dažnai daugiau ar mažiau geidulingumu pasižyminčiuose šokiuose užsienietiškais pavadinimais) ...Kyla noras linguoti, ‚svinguoti‘, visi ima nenustygti vietoje. Tai aiškiai svetima mūsų vakarietiškai kultūrai ‚kūno raiška‘, menkai tinkanti susikaupimui ir kelianti įtarimų dėl savo kilmės... Dažniausiai mūsų ansambliai, kuriems jau sunku nesumaišyti ketvirtinių ir aštuntinių natų 6/8 takte, neišlaiko ritmo, ir mušamieji nutyla. Tada jau nebėra noro judėti, o ritmas praranda formą, ir juo labiau išryškėja melodinei linijai būdingas skurdumas“.
Kuo gi čia virsta malda? Laimei, bent vienu atžvilgiu grįžtama prie mažiau barbariškų papročių. Tada norintys giedoti priversti naudoti oficialių organizacijų, specializuotų bažnytinei muzikai, produkciją, bet jiems nekyla mintis panaudoti nuostabiausią praėjusių amžių paveldą. Įprastinės, visuomet tos pačios melodijos nepasižymi dideliu įkvėptumu. Chorų atliekami labiau ištobulinti fragmentai patiria profaninę įtaką ir veikiau skatina jausmingumą, negu perveria sielą kaip grigališkasis choralas. Visų kūrinių žodžiai pramanyti pagal naująjį žodyną, tarsi visuotinis tvanas prieš kokius dvidešimt metų būtų pražudęs visus antifonarijus, iš kurių, net norint juos iš naujo perkurti, būtų galima semtis įkvėpimo. Prie dabarties momento taikomas stilius sparčiai išeina iš mados ir labai greitai tampa nebesuprantamas. Nesuskaičiuojamais diskais, skirtais „įkvėpti gyvumo“ parapijoms, platinami psalmių atpasakojimai, beje, pristatomi kaip pačios psalmės, kurie išstumia dieviškai įkvėptus šventuosius tekstus. Kodėl gi neužgiedojus pačių psalmių?
Jau kurį laiką gyvuoja naujovė – plakatai prie įėjimo į bažnyčias, skelbiantys: „Norėdami šlovinti Dievą, plokite delnais“. Per pamaldas „pagyvintojui“ davus ženklą, virš galvų rankas iškėlę dalyviai su įkarščiu ritmingai ploja, šventovės viduje keldami neįprastą triukšmą. Tokio pobūdžio naujovė, neturinti nieko bendra net su mūsų profaniniais papročiais ir siekianti įdiegti liturgijon dirbtinius judesius, aiškiai neturi ateities, tačiau ji stumia į nusiminimą katalikus ir didina jų sutrikimą. Galima susilaikyti nuo Gospel Nights[9] lankymo, tačiau ką daryti, jei ši apgailėtina praktika užplūsta retas sekmadienio Mišias?
Grupinė pastoracija, kaip ji dabar vadinama, verčia tikintįjį daryti naujus judesius, kurių naudingumo jis nemato ir kurie prieštarauja jo prigimčiai. Pirmiausia visa tai turi būti daroma kolektyviai, apsikeičiant žodžiais, Evangelijos ištraukomis, požiūriais, rankų paspaudimu. Kaip rodo skaičiai, liaudis tuo seka niūriai. Visi naujausi statistikos duomenys liudija naują Eucharistijos lankymo nuosmukį nuo 1977 iki 1983 m., tuo tarpu asmeninė malda išgyvena nedidelį pakilimą.[10] Taigi grupinė pastoracija neužkariavo katalikų liaudies. Štai ką perskaičiau Paryžiaus regiono parapijos biuletenyje:
„Jau dvejus metus 9.30 val. Mišios retkarčiais būna šiek tiek kitokio stiliaus ta prasme, kad po Evangelijos skaitinio tikintieji dalijasi mintimis, pasiskirstę į grupes po dešimt. Iš tikrųjų pirmąsyk pabandžius taip švęsti, dalijimosi grupes sudarė 69 asmenys, o 183 į jas neįsijungė. Buvo galima manyti, kad bėgant laikui padėtis keisis. Bet taip neatsitiko“.
Tada parapijos komitetas surengė susirinkimą, norėdamas sužinoti, ar tęsti „Mišias su dalijimusi“, ar ne. Suprantama, du trečdaliai parapijiečių, iki tol besipriešinusių posusirinkiminėms naujovėms, nesusižavėjo improvizuotais plepalais viduryje Mišių. Kaip sunku šiandien būti kataliku! Prancūziška liturgija net be „dalijimosi“ apkurtina dalyvius žodžių srautu, ir daugelis nusiskundžia per Mišias nebegalį melstis. Tai kada gi jiems melstis?
Sutrikdyti krikščionys mato, kad jiems peršamais receptais, visuomet priimamais hierarchijos, siekiama juos nutolinti nuo katalikiškojo dvasingumo. Keisčiausi iš jų yra joga ir dzenas. Pamaldumą klaidingais keliais nukreipiantis pragaištingas orientalizmas[11] pretenduoja vesti į tam tikrą „sielos higieną“. O kas apsakys žalą kūno raiškos, kuri pažemina asmenybę ir kartu aukština kūną, kuri priešinga pakilimui link Dievo? Šios naujos mados, kartu su daugeliu kitų įvestos kontempliatyviuose vienuolynuose, yra be galo pavojingos ir duoda pagrindą sakyti: „Jie keičia mūsų religiją.“
[1] Neklystantis Bažnyčios mokymas tikėjimo ir dorovės klausimais.
[2] Arkivyskupo gimtasis Tourcoing miestas yra Lilio diecezijoje Š. Prancūzijoje.
[3] Kard. Gabriel-Marie Garrone’as vadovavo pop. Pauliaus VI sudarytai komisijai, turėjusiai panaikinti Šv. Pijaus X kunigų broliją.
[4] Prancūzų kalboje į Dievą ir šventuosius maldoje kreipiamasi „Jūs“.
[5] Tradiciniame „Tėve mūsų“ buvo: „et ne nous laisez pas succomber ą la tentation“ – „neleisk mums pasiduoti pagundai“, tuo tarpu naujajame: „et ne nous soumets pas a la tentation“ – „neduok mūsų pagundai“, t. y. apskritai neleisk mūsų gundyti.
[6] Naujasis sekmadienių mišiolas.
[7] „Triumfalizmas“ – po Vatikano II Susirinkimo tarp modernistų populiarus žodis, paniekinančiai apibūdinantis kovojančios Bažnyčios didingumą, liturgijos puošnumą, didžiavimąsi katalikiškumu.
[8] Teisingumo dorybės dalis, skatinanti mus teikti Dievui priderantį garbinimą.
[9] Parapijose veikiančios oratorijono kun. Guy de Fatto organizuotos gospel stiliaus grupės.
[10] Madame Figaro ir Sofres apklausa, 1983 m. rugsėjis. Pirmas klausimas buvo toks: „Ar priimate Komuniją kartą per savaitę arba rečiau, bent kartą mėnesį?“ Tai beveik atitinka dalyvavimą Mišiose, nes šiandien Komuniją priima visi. Teigiamai atsakiusių buvo nuo 16 iki 9%. – aut. past.
[11] Po II Vatikano madingas budistinio dvasingumo, meditacijos technikų perėmimas.