Ištisai atnaujintame Bažnyčios žodyne keletas žodžių išliko. Vienas jų – tikėjimas. Tačiau jis vartojamas įvairiausiomis prasmėmis. O juk egzistuoja tikėjimo apibrėžimas, ir jo negalima keisti. Juo turi remtis ir katalikas, nebegalintis suprasti, kas jam painiai ir pretenzingai sakoma.
Tikėjimas yra Dievo žodžio apreikštos tiesos priėmimas protu. Mes tikime tiesą, kuri ateina iš išorės, o ne tam tikru būdu išgaunama mūsų proto. Mes tikime ja dėl ją apreiškusio Dievo autoriteto. Kitur ieškoti nebereikia.
Niekas neturi teisės atimti šio tikėjimo iš mūsų ir pakeisti jį kitu. Mes matome, kaip vėl atgyja prieš aštuoniasdešimt metų Pijaus X pasmerktas modernistinis tikėjimo apibrėžimas, pasak kurio, tai esąs vidinis jausmas – religijos paaiškinimas, kurio nedera ieškoti už žmogaus ribų: „Jis slypi pačiame žmoguje ir pačiame žmogaus gyvenime, nes religija yra gyvenimo forma“. Jis esąs grynai subjektyvus dalykas, mūsų protui neprieinamo Dievo priėmimas sieloje, kurį kiekvienas turi sau, kiekvienas – savo sąžinėje.
Modernizmas – ne naujas išradimas, jis nebuvo naujas jau 1907 m., puikiosios enciklikos pasirodymo metu. Tai nuolatinė Revoliucijos dvasia, norinti mus įkalinti žmogiškume ir išstumti Dievą už įstatymo ribų. Neteisingu jo [tikėjimo] apibrėžimu siekiama tik pakirsti Dievo autoritetą ir Bažnyčios autoritetą.
Tikėjimas ateina pas mus iš išorės, ir mes įpareigoti jam paklusti. „Kas įtikės…, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“, – tvirtina mūsų Viešpats (Mt 11, 16).
1976 m. lankydamas popiežių, dideliam savo nustebimui, susilaukiau jo priekaišto, esą savo seminaristus verčiu duoti prieš jį nukreiptą priesaiką. Sunku buvo suprasti, iš kur tai galėjo atsirasti, nes kažkas turėjo jam įpiršti tokią mintį, siekdamas mane apjuodinti. Paskui mano protas prašviesėjo: šia prasme klaidingai buvo interpretuota priesaika, kurią iki tol iškilmingai turėdavo duoti kunigas prieš įšventinimą ir bet koks bažnytinis dignitorius paskyrimo į pareigas momentu.[1] Jo Šventenybė Paulius VI pats turėjo savo gyvenime ne kartą ją duoti. Štai kas sakoma šioje priesaikoje:
„Tvirtai priimu ir nuoširdžiai išpažįstu, kad tikėjimas yra ne aklas religinis jausmas, išnyrantis iš pasąmonės tamsybių dėl širdies postūmio ir moraliai suformuotos valios polinkio, o tikras proto pritarimas iš išorės gautai tiesai, kurios dėka dėl Dievo autoriteto mes tikrai tikime visa tai, ką mums sako, liudija ir apreiškia asmeniškai Dievas, mūsų Kūrėjas ir Valdovas“.
Antimodernistinė priesaika tampant kunigu ar vyskupu nebereikalinga. Jei ji tebebūtų reikalinga, įšventinimų būtų dar mažiau negu dabar. Iš tikrųjų tikėjimo samprata iškreipta, ir daugelis, nieko bloga nemanydami, pasiduoda modernizmo poveikiui. Štai kodėl jie patiki, kad išgano visos religijos: jei kiekvienas turi tikėjimą pagal savo sąžinę, jei tikėjimas kyla būtent iš sąžinės, tai nebėra pagrindo manyti, jog vienas tikėjimas išgano geriau negu kitas, jei tik sąžinė krypsta link Dievo. Pasitaiko tokių teiginių kaip, pvz., viename Prancūzijos episkopato katechezės komisijos dokumente: „Tiesa – ne tai, kas gauta ir visiškai įvykdyta, o tai, kas vyksta“.
Požiūriai absoliučiai skiriasi. Sakoma, kad žmogus ne gauna tiesą, o kuria ją. Bet mes žinome, ir pats mūsų protas patvirtina, kad tiesa nesukuriama, kad ne mes ją kuriame.
Tačiau kaip gintis nuo šių iškreiptų mokymų, ardančių religiją, juo labiau kad tie „naujovių skelbėjai“ veikia Bažnyčios viduje? Ačiū Dievui, amžiaus pradžioje jie buvo demaskuoti tokiu būdu, kuris leidžia juos lengvai atpažinti. Nemanykite, kad omenyje turimas senovės reiškinys, dominantis tik Bažnyčios istorikus – Pascendi atrodo kaip šiandien rašytas tekstas, jis itin aktualus ir vaizdingas, toks gyvas, kad šie vidaus priešai negali pernelyg juo žavėtis.
Štai jie, „stokojantys rimtos filosofijos ir teologijos, be jokio kuklumo nuduodantys Bažnyčios atnaujintojus,… tačiau niekinantys bet kokį autoritetą, nepakenčiantys jokio stabdžio… Jų taktika – ne dėstyti savo mokymus metodiškai ir kaip visumą, bet tam tikra prasme trupinti juos, barstyti tai čia, tai ten, o tai verčia juos laikyti svyruojančiais ir neryžtingais, nors jų idėjos, priešingai, tvirtos ir nekintamos... Kokį nors jų veikalo puslapį galėtų pasirašyti katalikas; verskite kitą puslapį ir pamanysite, jog rašo racionalistas... Peikiami ir smerkiami, jie eina savo keliu, po apgaulingai nuolankia išvaizda slėpdami beribį įžūlumą... Kam nors, savo nelaimei, pakritikavus vieną ar kitą jų naujovę, kad ir kokia siaubinga ji būtų, jie sutelktomis gretomis jį puola. Kas ją neigia, tas laikomas neišmanėliu, kas ją pripažįsta ir gina, tas aukštinamas iki debesų... Pasirodžiusį veikalą, visomis savo poromis alsuojantį naujumu, jie pasitinka plojimais ir susižavėjimo šūksniais. Juo autorius įžūliau į šipulius trupins senovę ir rausis po Bažnyčios Tradicijos bei magisteriumo pamatais, juo mokslingesnis jis bus. Galiausiai, jei atsitiks taip, kad vienas jų susilauks Bažnyčios pasmerkimo, tai kiti tučtuojau susiburs aplink jį, viešai liaupsindami ir garbindami vos ne kaip tiesos kankinį“.
Visi šie bruožai gerai tinka tam, kas, kaip matyti, laikoma visiškai nauju reiškiniu. Po Hanso Küngo pasmerkimo 1980 m. grupė krikščionių priešais Kelno katedrą surengė „autodafė“, protestuodama dėl Šventojo Sosto sprendimo atimti iš šveicarų teologo kanoninę misiją. Į sukrautą laužą jie įmetė manekeną ir Küngo veikalų, „simboliškai išreikšdami narsios ir garbingos minties uždraudimą“ (Le Monde). Kiek anksčiau bruzdėjimų buvo sukėlusios sankcijos tėvui Pohier: 300 dominikonų ir dominikonių viešu laišku protestavo prieš šias sankcijas, kokie dvidešimt veikėjų pasirašė kitą tekstą, pagalbon stojo Boqueno abatija, Montparnasse’o koplyčia ir kitos pažangios grupės. Vienintelė naujovė, palyginti su šv. Pijaus X aprašu, tokia, kad jie nebesidangsto apgaulingai nuolankia išvaizda. Jie įgavo tikrumo, jie turi pernelyg daug ramsčių Bažnyčioje, kad dar reikėtų slapstytis. Modernizmas nemirė, priešingai, jis tik progresavo ir dabar puikuojasi.
Toliau skaitykime Pascendi: „Po to nėra ko stebėtis, kad modernistai su visu nepalankumu ir kandumu smarkiai persekioja už Bažnyčią kovojančius katalikus. Nėra tokių keiksmų, kuriais jie nesisvaidytų jų pusėn. Jei priešininko erudicija ir dvasios stiprybė kelia grėsmę, jie pasistengs jį padaryti bejėgį, aplink organizavę tylėjimo sąmokslą“. Taip šiandien elgiamasi su vaikomais ir persekiojamais kunigais tradicionalistais, su rašytojais vienuoliais ir pasauliečiais, apie kuriuos niekada nė žodžiu neužsimenama į progresistų rankas patekusioje spaudoje. Jaunimo sąjūdžiai irgi nustumti į šalį dėl to, kad jie lieka ištikimi, o pamokoma jų veikla, piligrimystės ir kt. lieka nežinomomis visuomenei, nors ši galėtų iš to pasisemti paguodos.
„Rašydami istoriją, jie smalsiai ieško ir, nuduodami saką visą tiesą ir beveik atvirai džiūgaudami, kelia į viešumą visa, kas jiems atrodo kaip dėmė Bažnyčios istorijoje. Užvaldyti išankstinio nusiteikimo, jie kiek galėdami griauna maldingiausias liaudies tradicijas. Jie išjuokia kai kurias relikvijas, labai gerbiamas dėl jų senovės. Pagaliau jie yra apsėsti tuščio troškimo priversti kitus apie juos kalbėti. Jie gerai žino, jog nepavyks to pasiekti, jei jie kalbės taip, kaip iki šiol visada buvo kalbama.“
Jų mokymas remiasi keliais punktais, kuriuos nesunku atpažinti dabartinėse pakraipose: „Žmogiškasis protas nepajėgus pakilti iki Dievo tiek, kad bent iš kūrinių pažintų jo egzistavimą“. Kadangi bet koks išorinis Apreiškimas neįmanomas, žmogus savyje pačiame ieško, kuo patenkinti juntamą dievybės poreikį, įsišaknijusį jo pasąmonėje. Šis dievybės poreikis sieloje sukelia ypatingą jausmą, „tam tikru būdu jungiantį žmogų su Dievu“. Toks, pasak modernistų, esąs tikėjimas. Taip sieloje sukuriamas Dievas, ir tai esąs Apreiškimas.
Nuo religinio jausmo pereinama prie proto srities, kuri išvysto dogmą: žmogus turi apmąstyti savo tikėjimą, jis jaučia tokį poreikį, nes apdovanotas protu. Jis kuria formules, kuriose slypi ne absoliuti tiesa, o tiesos paveikslai, simboliai. Todėl šios dogminės formulės pavaldžios kitimui, jos evoliucionuoja. „Taip atveriamas kelias į dogmų esminį kitimą.“
Formulės nėra paprastos teologinės spekuliacijos; idant taptų tikrai religinėmis, jos esą turi būti gyvos. Jausmas turi jas pasisavinti „gyvastingai“.
Šiandien kalbama apie „tikėjimo išgyvenimą“. „Idant būtų ir liktų gyvos, – tęsia Pijus X, – šios formulės turi būti priderintos prie tikinčiojo ir jo tikėjimo. Jei kurią nors dieną toks derinimas liautųsi, tą pačią dieną jos staiga prarastų visą ankstesnį turinį; nebebūtų, ko imtis, nebent jas keisti. Turint omenyje tokį netvarų ir nepastovų dogminių formulių pobūdį, puikiai suprantama, jog modernistai menkai jas vertina, jei ne atvirai niekina. Religinis jausmas, religinis išgyvenimas – visa tai nuolatos jų lūpose.“ Iš homilijų, konferencijų, katekizmų vejamos „galutinės formulės“.
Tikintysis kaupia asmeninę savo tikėjimo patirtį, o paskui skelbdamas ją perduoda kitiems – taip plinta religinė patirtis. „Kai tikėjimas tampa bendras, arba, kaip sakoma, kolektyvinis“, pajuntamas poreikis burtis į bendruomenę, kurioje bendrasis lobis būtų saugomas ir didinamas. Taip įsisteigia Bažnyčia. Bažnyčia yra „kolektyvinės sąmonės vaisius, kitaip tariant, individualių sąmonių rinkinys. Tos sąmonės kilusios iš pirmojo tikinčiojo, anot katalikų – iš Jėzaus Kristaus“.
Ir Bažnyčios istorija toliau rašoma tokiu būdu. Pradžioje, kai dar tikėta, jog Bažnyčios valdžia kyla iš Dievo, ji suvokta autokratiškai. „Bet šiandien požiūris gerokai pasikeitęs. Kaip Bažnyčia yra kolektyvinės sąmonės gyvastingoji emanacija, taip savo ruožtu valdžia yra Bažnyčios gyvastingasis kūrinys.“ Taigi galia turi pereiti į kitas rankas ir kilti iš bazės. Politinė sąmonė sukūrė liaudies valdžią, taip pat turi būti ir Bažnyčioje: „Jei bažnytinė vadovybė nenori sąmonės gilumoje įžiebti ir pakurstyti konflikto, ji turi paklusti demokratinėms formoms“.
Dabar jau suprantate, sutrikusieji katalikai, kur savo idėjų sėmėsi kardinolas Suenensas ir visi triukšmingieji teologai. Posusirinkiminė krizė tobulu tęstinumu jungiasi su ta krize, kuri sukrėtė praėjusio amžiaus pabaigą ir šio pradžią. Taip pat suprantate, kodėl tose katekizmo knygose, kurias Jūsų vaikai parsineša į namus, viskas pradedama nuo pirmųjų bendruomenių, susidariusių po Sekminių, kada mokiniai pajuto dieviškumo poreikį ir, pastūmėti Jėzaus, kartu išgyveno „pirminę patirtį“. Taip pat galite išsiaiškinti, kodėl tose pačiose knygose ir pamoksluose nėra dogmų, Švenčiausiosios Trejybės, Įsikūnijimo, Atpirkimo, Ėmimo į dangų ir t. t. Prancūzijos episkopato parengtame katechezės Texte de référence plačiai kalbama apie grupes, tapsiančias „miniatiūrinėmis Bažnyčiomis“, o iš jų susidarysianti ateities Bažnyčia pagal modelį, kurį modernistai tariasi įžvelgę apaštalų Bažnyčios gimime: „Į katechezės grupę vedėjai, tėvai ir vaikai atsineša savo gyvenimo patirtį, giliausius lūkesčius, religinius vaizdinius, tam tikrą tikėjimo dalykų pažinimą. Iš čia kyla sugretinimas, kuris yra tiesos sąlyga, nes suteikia postūmį asmenų giliausiems lūkesčiams ir iš tikrųjų įtraukia juos į neišvengiamas transformacijas, kurias atskleidžia kiekvienas sąlytis su Evangelija. Gali pasitaikyti užsisklendimo atvejų. Būtent po pertrūkio, atsivertimo, tam tikros mirties gali malonės dėka įvykti tikėjimo išpažinimas“.
Taip vidury dienos vyskupai pritaiko šv. Pijaus X pasmerktąją modernistų taktiką! Visa tai – šioje pastraipoje,[2] perskaitykite ją atidžiai: poreikio sukeltas religinis jausmas, gilieji lūkesčiai, patirčių sugretinime gimstanti tiesa, dogmų kitimas, atotrūkis nuo Tradicijos.
Pasak modernistų, sakramentai gimsta irgi iš poreikio, „nes, kaip minėta, būtinybė, poreikis jų sistemoje yra didelis ir visuotinis paaiškinimas“. Religijai reikia suteikti apčiuopiamą kūną: „Sakramentai (pasak jų) yra grynieji ženklai ir simboliai, nors ir pasižymintys veiksmingumu. Jie lygina juos su tam tikrais žodžiais, paprastai vadinamais įkvėptais, galinčiais įžiebti galingas ir skvarbias mintis, kurios jaudina ir išjudina. Kitaip sakant, sakramentai įsteigti tikėjimui maitinti – tai Tridento Susirinkimo pasmerktas požiūris“.
Šia idėja vadovaujasi, pvz., Besret, buvęs Susirinkimo „ekspertas“: „Dievo meilę į pasaulį atneša ne sakramentai. Dievo meilė veikia visuose žmonėse. Sakramentas – jos viešosios raiškos mokinių bendruomenėje momentas... Taip sakydamas, anaiptol nenoriu paneigti nustatytųjų ženklų veiksmingumo aspekto. Žmogus reiškiasi ir kalbėdamas, ir tai tinka sakramentams, kaip ir kitokiai jo veiklai“.[3]
O kaip šventosios Knygos? Pasak modernistų, tai „konkrečios religijos patirčių rinkiniai“. Per šias knygas kalba Dievas, tačiau – mumyse esantis Dievas. Tai įkvėptosios knygos, kurių įkvėptumas šiek tiek panašus į poetinį įkvėpimą. Įkvėptumas primena tikinčiojo jaučiamą įtemptą poreikį raštu perduoti savo tikėjimą. Biblija – žmogaus veikalas.
Rinkinyje Pierres Vivantes vaikams sakoma, kad Pradžios knyga esanti „poema“, kurią vieną dieną parašė „apmąstę“ tikintieji. Modernizmu dvelkia beveik kiekvienas puslapis šio rinkinio, Prancūzijos vyskupų skirto visiems besimokantiems katekizmo. Brūkštelėkime glaustą sugretinimą:
Šv. Pijus X: „Dėsninga (pasak modernistų), kad raštų atsiradimo laiką galima apibrėžti tik pagal poreikius, kuriuos tuo metu patyrė Bažnyčia.“
Pierres Vivantes: „Norėdami padėti bendruomenėms gyventi pagal Evangeliją, kai kurie apaštalai rašė joms laiškus, dar vadinamus epistolėmis... Tačiau apie tai, ką būdamas tarp jų veikė ir sakė Jėzus, apaštalai ypač pasakojo žodžiu... Vėliau keturi autoriai – Morkus, Matas, Lukas ir Jonas – užrašė tai, ką pasakojo apaštalai… Evangelijų sudarymas: Morkaus – apie 70 (?) m., Luko – apie 80–90 (?) m., Mato – apie 80–90 (?) m., Jono – apie 95–100 (?) m…. Jie apsakė Jėzaus gyvenimo įvykius, žodžius ir ypač Jo mirtį bei Prisikėlimą, norėdami apšviesti tikinčiųjų tikėjimą.“
Šv. Pijus X: „Šventosiose Knygose (sako jie) nemaža tokių vietų, kurios susijusios su mokslu bei istorija ir kuriose esama akivaizdžių klaidų. Bet šiose knygose pasakojama ne apie istoriją ar mokslą, o tik apie religiją ir dorovę.“
Pierres Vivantes: „Ji (Pradžios knyga) yra poema, o ne mokslo veikalas. Mokslas sako, kad prireikė milijardų metų, kol pasirodė gyvybė… Evangelijose apie Jėzaus gyvenimą pasakojama ne taip, kaip šiandien apie įvykį pranešama per radiją, televiziją ar laikraščiuose.“
Šv. Pijus X: „Jie nedvejodami tvirtina, jog šios knygos, ypač Penkiaknygė ir trys pirmosios Evangelijos, susiformavo iš lėto, papildant gana glaustus pirminius pasakojimus teologiniais ar alegoriniais intarpais arba tiesiog perėjimais ir sandūromis.“
Pierres Vivantes: „Tai, kas užrašyta daugelyje šių knygų, iš pradžių tėvai pasakojo vaikams žodžiu. Vieną dieną kas nors, savo ruožtu norėdamas perduoti, tai užrašė, o kiti perrašė, norėdami perduoti dar kitiems žmonėms... 538 m., persų viešpatavimas – apmąstymai ir tradicijos virsta knygomis. Ezras apie 400 m. surenka (įvairias knygas) ir iš jų sudaro Įstatymą arba Penkiaknygę. Sudaromi Pranašų knygų ritiniai. Išminčių apmąstymai virsta tikrais šedevrais.“
Katalikams, nustebintiems „Susirinkimo Bažnyčioje“ vartojamos naujos kalbėsenos, naudinga žinoti, jog ji ne tokia jau nauja, jog jau praėjusiame amžiuje ją vartojo Lamennais, Fuchsas, Loisy, kurie tik tuo ir užsiėmė, kad rankiojo visas klaidas, galėjusias įsivelti amžiams slenkant. Kristaus religija nepasikeitė ir niekada nepasikeis, neturime leisti to padaryti.
[1] 1910 m. pop. šv. Pijaus X įvesta „Priesaika prieš modernizmo klaidas“.
[2] Texte de référence , par. 312. – aut. past.
[3] De commencement en commencement, p. 176. – aut. past.