Vienas dalykas, be abejo, negalėjo Jūsų nenustebinti: nė vienu šios bylos momentu neiškilo Mišių klausimas, o vis dėlto jis sudarė konflikto šerdį. Šia priverstine tyla pripažįstama, kad vadinamosios šv. Pijaus V apeigos tikrai tebėra leistinos.
Dėl šio dalyko katalikai gali būti visiškai ramūs: šios Mišios nėra ir negali būti uždraustos. Priminsime, jog šv. Pijus V jų neišrado, bet „atstatė mišiolą pagal senovės taisykles ir Šventųjų Tėvų apeigas“, kaip visiškai laiduojama bulėje Quo Primum, jo pasirašytoje 1570 m. birželio 14 d.: „Mes nutarėme ir pareiškiame, kad vyresnieji, administratoriai, kanauninkai, kapelionai bei kiti kunigai, kad ir kaip jie vadintųsi, arba bet kurio ordino vienuoliai negali būti įpareigoti švęsti Mišias kitaip negu mes nustatėme, ir kad niekada bei jokiu metu niekas, kad ir kas jis būtų, negali jų versti ir spirti atsisakyti šio mišiolo arba atšaukti ar pakeisti šių nurodymų, bet kad jie visada pasiliks veiksmingi ir galiojantys visa savo galia... Jei vis dėlto kas nors leistų sau jį iškreipti, tai težino, kad užsitraukė Visagalio Dievo ir jo palaimintųjų apaštalų nemalonę“.
Jei spėtume, kad popiežius galėjo pakeisti šį nuolatinį indultą, tai jis turėjo šitai atlikti irgi iškilmingu aktu. Apaštališkąja konstitucija Missale Romanum 1969 m. balandžio 6 d. buvo suteiktas leidimas vadinamosioms Pauliaus VI Mišioms, bet jokia aiškia formuluote neuždraustos tridentinės[1] Mišios. Todėl kardinolas Ottavianis 1971 m. galėjo sakyti: „tridentinės Mišių apeigos, kiek žinau, nepanaikintos.“ Vysk. Adamas, per Šveicarijos vyskupų plenarinį posėdį teigė, kad Konstitucijoje Missale Romanum esą uždrausta švęsti pagal šv. Pijaus V apeigas, išskyrus indulto atvejį. Bet, paprašytas pasakyti, kokiais žodžiais šis uždraudimas išreikštas, jis turėjo savo žodžius atsiimti.
Iš to matome, kad jei kunigas tuo pagrindu būtų nubaustas ar net ekskomunikuotas, jo pasmerkimas būtų visiškai negaliojantis. Šv. Pijus V kanonizavo šias šventas Mišias. Taigi popiežius negali pašalinti kanonizacijos, kaip negali pakeisti šventojo kanonizacijos. Mes galime tai pasakyti visiškai ramiai, o tikintieji – jose dalyvauti be jokios baimės, be to, jie turi žinoti, kad tai geriausias būdas palaikyti savo tikėjimą.
Tai yra taip teisinga, kad Jo Šventenybė Jonas Paulius II po daugelio metų tylėjimo dėl Mišių galiausiai sušvelnino katalikams uždėtą kilpą. Dieviškojo kulto kongregacijos 1984 m. spalio 3 d. laiške buvo iš naujo „leistos“ šv. Pijaus V apeigos jų prašantiems katalikams. Žinoma, juo primetamos mums nepriimtinos sąlygos, kita vertus, šis indultas naudotis mums nereikalingas, norint naudotis teise, kuri suteikta iki laikų pabaigos.
Tačiau šiuo pirmu veiksmu – meldžiamės, kad būtų ir kitų – nuimamas neteisingai Mišioms mestas kaltinimas ir išlaisvinama iki tol abejojusių dėl dalyvavimo jose sutrikusių katalikų sąžinė.
Dabar pereikime prie suspendavimo a divinis, ištikusio mane 1976 m. liepos 22 d. Tai buvo padarinys birželio 29 d. įšventinimų Écône. Tris mėnesius iš Romos mums buvo siunčiami priekaištai, maldavimai, potvarkiai, grasinimai, raginantys nutraukti veiklą, nesiimti kunigų įšventinimo. Paskutinėmis dienomis laiškų ir pasiuntinių srautas nutrūko. Ką gi jie mums sakė? Šešiskart buvau prašomas atkurti normalius santykius su Šventuoju Sostu, priimti naująsias apeigas ir pats pagal jas švęsti. Pas mane net buvo atsiųstas vyskupas, siūlęsis koncelebruoti su manimi, man į rankas įduotas naujasis mišiolas ir pažadėta, kad jei birželio 29 d. visų atėjusių melstis už naujuosius kunigus akivaizdoje aš laikysiu Pauliaus VI Mišias, visi kliuviniai tarp Romos ir manęs bus pašalinti.
Tai reiškia, kad man nedrausta atlikti šių įšventinimų, bet norėta, kad jie vyktų pagal naująją liturgiją. Nuo to momento tapo aišku, kad visa Romos ir Écône’o drama vyko ir iki šiol vyksta būtent dėl Mišių problemos.
Per įšventinimo Mišių pamokslą pasakiau: „Rytoj – tai labai tikėtina – laikraščiuose galbūt pasirodys mūsų pasmerkimas dėl šiandieninių šventimų. Aš veikiausiai būsiu suspenduotas, o šie jaunieji kunigai pripažinti neteisėtais, kas iš principo turėtų jiems trukdyti laikyti šventas Mišias. Taip gali atsitikti. Na, ką gi, aš apeliuoju į šv. Pijų V.“
Kai kuriuos katalikus galbūt suglumino mano abejingumas suspendavimui a divinis. Tačiau reikia gerai suprasti, jog visa tai sudaro tam tikrą seką. Kodėl man neleista atlikti šventimų? Todėl, kad Brolija buvo panaikinta, ir seminarija turėjo būti uždaryta. Tačiau iš tikrųjų aš nesutikau su tuo panaikinimu ir tuo uždarymu, nes nutarta buvo neteisėtai, priemonės, kurių imtasi, kanoniškai ydingos tiek savo forma, tiek esme (ypač tuo, ką administracinės teisės specialistai vadina „piktnaudžiavimu valdžia“, t. y. kompetencijų panaudojimu, kuris yra priešingas tikslui, kuriam jos turėtų būti panaudojamos). Aš turėjau priimti viską nuo pat pradžių, bet to nepadariau, nes mes buvome pasmerkti be teismo, be galimybės apsiginti, be perspėjimo, be protokolo ir be apeliacijos teisės. Atmetus pirmąjį nuosprendį, nėra pagrindo neatmesti kitų, nes kiti visada remiasi pirmuoju. Vieno negaliojimas užtraukia negaliojimą paskesniam.
Kartais tikintiesiems ir kunigams kyla kitas klausimas: ar galima būti teisiam prieš visą pasaulį? Vienoje spaudos konferencijoje Le Monde atstovas sakė man: „Bet juk jūs esate vienas. Vienas prieš popiežių, vienas prieš visus vyskupus. Ką reiškia jūsų kova?“ Tačiau ne, aš ne vienas! Su manimi – visa Tradicija, Bažnyčia gyvena laike ir erdvėje. Be to, žinau, jog daugelis vyskupų sielos gilumoje mąsto taip kaip mes. Šiandien, vyskupui de Castro-Mayeriui pasirašius kartu su manimi atvirą laišką popiežiui, mes esame dviese, atvirai stoję prieš Bažnyčios suprotestantinimą. Kartu su mumis – daug kunigų. Be to, dar yra mūsų seminarijos, kasmet išleidžiančios apie 40 naujų kunigų, 250 seminaristų, 30 brolių, 60 seserų vienuolių, 30 oblačių, atsidaro ir plėtojasi vienuolynai ir karmeliai, pas mus lankosi minia tikinčiųjų.
Beje, Tiesa nesusidaro iš skaičiaus, skaičius nepadaro Tiesos. Net jei būčiau vienas, paliktas visų seminaristų, net jei visa viešoji nuomonė nuo manęs nusigręžtų, aš dėl to būčiau abejingas. Aš prisirišęs prie Credo, prie katekizmo, prie Tradicijos, pašventinusios visus danguje esančius išrinktuosius, aš noriu išgelbėti savo sielą. Būtent viešoji nuomonė, kaip gerai žinoma, pasmerkė mūsų Viešpatį, praėjus kelioms dienoms po džiaugsmingo jo sveikinimo. Tai buvo Verbų sekmadienį, o paskui atėjo Didysis penktadienis. Jo Šventenybė Paulius VI teiravosi manęs: „Bet argi nejaučiate viduje ko nors, kas priekaištautų dėl to, ką darote? Jūs sukeliate Bažnyčioje didžiulį papiktinimą. Ar jūsų sąžinė jums dėl to nieko nesako?“ Aš atsakiau: „Ne, Šventasis Tėve, nė truputėlio.“ Jei turėčiau ką sau prikišti, tučtuojau liaučiausi.
Popiežius Jonas Paulius II nei patvirtino, nei atšaukė man uždėtą sankciją. Per man suteiktą audienciją 1979 m. lapkritį po ilgo pokalbio jis atrodė nusiteikęs leisti laisvai rinktis liturgiją, daryti visa, ko reikalavau nuo pat pradžios – tarp viso to, kas patiriama Bažnyčioje, padaryti „Tradicijos eksperimentą“. Galbūt buvo tokia akimirka, kai reikalai galėjo pasikeisti – jokio Mišių persekiojimo, jokios problemos. Tačiau ten buvęs kardinolas Šeperis pajuto pavojų. Jis sušuko: „Bet, Šventasis Tėve, tas Mišias jie paverčia vėliava!“ Sunki uždanga, akimirkai pakilusi, vėl nusileido. Reikės dar palaukti.
[1] Tridentinės, nes remiasi Tridento susirinkimu. – aut. past.