Ilgiausias diskusijas Susirinkime sukėlė religinės laisvės schema. Tai lengva paaiškinti liberalų daroma įtaka ir senųjų Bažnyčios priešų suinteresuotumu šiuo klausimu. Dabar, po dvidešimt metų, galime pamatyti, kad neperdėti buvo mūsų būgštavimai dėl šio teksto paskelbimo deklaracijos pavidalu, surinkus į ją Tradicijai ir pastarųjų popiežių mokymui prieštaraujančias sampratas. Taip pat neabejotina, kad praktikoje pritaikius neteisingus arba dviprasmiškai suformuluotus principus, atsiskleidžia juos priimant padaryta klaida. Kaip pavyzdį parodysiu, kad Vatikano II Susirinkimo pateikto naujojo religinės laisvės apibrėžimo logiškas padarinys buvo prieš katalikiškąjį švietimą Prancūzijoje nukreiptos socialistų vyriausybės atakos.
Pirmiausia – truputis teologijos, padedantis gerai suprasti, kokia dvasia ši Deklaracija parašyta. Pirminis – ir naujausias – argumentas, esą kiekvienas žmogus turi laisvę viduje ir išorėje praktikuoti savo pasirinktąją religiją, yra grindžiamas „žmogaus asmens orumu“. Taigi šis orumas grindžia laisvę ir suteikia jai buvimo prasmę. Savo orumo vardan žmogus įgalinamas priimti bet kokią klaidą.
Taip plūgas atsidūrė priešais jaučius, ir dalykas buvo pristatytas atvirkščiai. Juk tas, kuris priima klaidą, nusižengia savo orumui, ir šiuo jau nebegalima nieko grįsti. Kita vertus, laisvę grindžia ne orumas, o tiesa: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 33), – sakė mūsų Viešpats.
Kaip suprantamas orumas? Pasak katalikybės mokymo, žmogus jį gauna iš savo tobulumo, t.y. iš tiesos pažinimo ir gėrio įsisavinimo. Žmogus vertas pagarbos dėl savo intencijos paklusti Dievui, o ne dėl savo klaidų. Klaidos neišvengiamai gimdo nuodėmę. Pirmoji nusidėjėlė Ieva prasikaltusi pasakė: „Žaltys mane apgavo.“ Dėl jos ir Adomo nuodėmės žmogiškasis orumas buvo prarastas, ir nuo tada mes kenčiame.
Iš to seka, kad laisvės negalima sieti su šiuo praradimu kaip jos priežastimi. Priešingai, tiesos priėmimas ir Dievo meilė yra tikrosios religinės laisvės principai. Tad ją galima apibrėžti kaip laisvę teikti Dievui prideramą kultą ir gyventi pagal Jo įstatymus.
Kaip matyti iš šių samprotavimų, religinė laisvė nepritaikoma klaidingoms religijoms, ji nepakenčia dalijimo. Civilinėje visuomenėje Bažnyčia skelbia, kad klaida neturi teisių, valstybė turi pripažinti tik piliečių teisę praktikuoti Kristaus religiją.
Žinoma, neturinčiam tikėjimo tai atrodo kaip nepamatuota pretenzija. Laiko dvasia neužsikrėtusiam katalikui tai normalu ir teisėta. Deja, daugelis krikščionių išleidžia iš akių šias realijas. Jau tiek kartų kartota, kad reikia gerbti kitų idėjas, įsivaizduoti save jų vietoje, priimti jų požiūrį. Tiek kartų skelbta nesąmonė: „Kiekvienam – savo tiesa“; tiek kartų tikrų tikriausia pagrindine dorybe vadintas neišvengiamai į nuolaidas vedantis dialogas, kad iš nederamos artimo meilės krikščionis patikėjo, jog privalo jų daryti daugiau negu jo pašnekovai ir todėl dažniausiai vienintelis jas daro. Jis nebesiaukoja, kaip kankiniai, dėl tiesos – jis aukoja tiesą.
Kita vertus, pasaulietinių valstybių daugėjimas krikščioniškoje Europoje pripratino protus prie laicizmo ir atvedė prie Bažnyčios mokymui prieštaraujančio prisitaikymo. Mokymas neprisitaiko – jis nekintamas, apibrėžtas vienąkart visam laikui.
Centrinei Susirinkimo rengimo komisijai buvo pristatytos dvi schemos: viena – kardinolo Bea, pavadinta „Dėl religinės laisvės“, kita – kardinolo Ottavianio, pavadinta „Dėl religinės tolerancijos“. Pirmoji apėmė keturiolika puslapių ir neturėjo jokių nuorodų į ankstesnį magisteriumą. Antrąją sudarė septyni puslapiai teksto ir šešiolika puslapių nuorodų nuo Pijaus VI (1790) iki Jono XXIII (1959).
Mano ir reikšmingo skaičiaus tėvų nuomone, kardinolo Bea schemoje buvo su amžinąja Bažnyčios tiesa nesuderinamų teiginių. Pvz., ten buvo rašoma: „Štai kodėl pagirtina, kad religijų laisvę ir lygybę mūsų dienomis skelbia daugelis tautų ir Tarptautinė žmogaus teisių organizacija“.
Tuo tarpu kardinolas Ottavianis klausimą dėstė labai tiksliai: „Kadangi civilinė valdžia mano turinti teisę ginti piliečius nuo klaidos pagundų... ji gali pati reguliuoti bei švelninti kitų kultų viešąsias apraiškas ir ginti savo piliečius nuo skleidžiamų klaidingų mokymų, Bažnyčios manymu, keliančių grėsmę jų amžinajam išganymui“.
Pasak Leono XIII (Rerum novarum), laikinasis bendrasis gėris kaip civilinės visuomenės tikslas yra ne grynai medžiagiškos plotmės, jis yra „iš principo moralinis gėris“. Žmonės buriasi į visuomenę dėl bendrojo gėrio – kaipgi galima atmesti aukščiausiąjį gėrį, kuris yra dangiškosios palaimos gavimas?
Neigdama klaidingų religijų pilietybės teisę, Bažnyčia vadovaujasi ir kitu aspektu: neteisingų idėjų skleidėjai natūraliai daro spaudimą silpniausiems, mažiausiai išsilavinusiems. Kas gali ginčyti valstybės pareigą ginti silpniausius? Tai pirmutinė pareiga, susiorganizavimo į visuomenę prasmė. Ji gina savo piliečius nuo priešų iš išorės, kasdieniame gyvenime saugo juos nuo bet kokio pobūdžio puolimo, vagių, žudikų, sukčių, ir net pasaulietinėse valstybėse laiduojama papročių apsauga, pvz., draudžiant viešai platinti pornografinius žurnalus, nors padėtis Prancūzijoje pastaraisiais metais gerokai pablogėjo, o blogiausia tokiose šalyse, kaip Danija. Tačiau apskritai krikščioniškosios civilizacijos šalys ilgai išlaikė įsipareigojimo jausmą pažeidžiamiausių ir ypač vaikų atžvilgiu. Liaudis čia tebėra jautri ir per savo šeimų draugijas reikalauja, kad valstybė imtųsi būtinųjų priemonių. Uždraustinos radijo laidos, kuriose yda pernelyg demonstruojama, nes, nors niekas neprivalo jų klausytis, vaikai dažnai turi tranzistorių, todėl jau nebėra apsaugoti. Tad Bažnyčios mokymas, galintis atrodyti labai griežtas, yra prieinamas paprastam svarstymui ir sveikam protui.
Šiandien priimta atmesti prievartą bet kokiu pavidalu ir apgailėti jos taikymą tam tikrais istorijos momentais. Paklusdamas šiai madai, Jo Šventenybė Jonas Paulius II kelionėje į Ispaniją pasmerkė inkviziciją. Tačiau prisiminti norima tik inkvizicijos perlenkimus, užmiršus, kad kurdama Šv. Oficiją, kurios tikslus pavadinimas buvo Sanctum Officium Inquisitionis, Bažnyčia vykdė savo pareigą – ginti sielas ir persekioti tuos, kurie, mėgindami klastoti tikėjimą, kelia grėsmę visų gyventojų amžinajam išganymui. Inkvizicija padėdavo ir patiems eretikams, kaip žmonėms, kurie šoka į vandenį, norėdami taip užbaigti savo gyvenimą: argi gelbėtojus būtų galima apkaltinti nepakęstinos prievartos taikymu tiems nelaimingiesiems? Jei reikia dar vieno palyginimo, tai aš nemanau, kad net sutrikusiam katalikui galėtų toptelėti mintis priekaištauti vyriausybei dėl narkotikų uždraudimo ta dingstimi, kad besisvaiginantiems šitaip taikoma prievarta.
Galima suprasti, kad šeimos tėvas nustato tikėjimą savo vaikams. Apaštalų darbuose malonės palytėtas šimtininkas Kornelijus priima Krikštą, „su visais savo namais“. Chlodvigas irgi krikštijosi kartu su savo kariais.
Katalikų religijos teikiamas gėris parodo, koks iliuziškas yra posusirinkiminių kunigų išankstinis nusiteikimas susilaikyti nuo bet kokio spaudimo, taigi ir poveikio, „netikintiems“. Afrikos misijos, kuriose praleidau didžiausią savo gyvenimo dalį, kovojo su tokiomis rykštėmis, kaip daugpatystė, homoseksualizmas, moters niekinimas. Krikščioniškajai civilizacijai išnykus, moteris, kurios žeminanti padėtis islamo visuomenėje gerai žinoma, tampa verge arba daiktu. Nėra ko abejoti, kad tiesa turi teisę būti primesta, turi teisę pakeisti klaidingas religijas. Vis dėlto Bažnyčia nepropaguoja aklo nesitaikstymo su jų viešuoju kultu. Ji visada pripažino, kad norėdama išvengti didesnio blogio, valstybės valdžia galėtų būti jam pakanti. Štai kodėl kardinolas Ottavianis pirmenybę teikė „religinės tolerancijos“ terminui.
Katalikiškos valstybės, oficialiai pripažįstančios Kristaus religiją, atveju šis pakantumas nesukelia visiems kenksmingos sumaišties. Žinoma, neutralumą išpažįstančioje laicistinėje visuomenėje Bažnyčios įstatymų nebus laikomasi. Jei taip, sakysite, tai kam juos palaikyti?
Pirmiausia tai ne žmogiškasis įstatymas, kurį galima atšaukti arba pakeisti. Be to, mes jau matėme, kokie rimti būna paties principo atsisakymo padariniai.
Vatikano ir kai kurių tautų susitarimai, visiškai teisingai teikę pirmenybę katalikų religijai, buvo peržiūrėti. Antai Ispanijoje, o netrukus ir Italijoje katekizmas mokyklose tapo nebeprivalomas. Prie ko prieisime? Ar, naujųjų žmogiškosios prigimties įstatymų leidėjų manymu, popiežius irgi yra valstybės vadovas? Ar jis bus verčiamas supasaulietinti Vatikaną, leisti jame statyti kokią šventyklą ar mečetę?
Katalikų valstybės irgi dingo. Dabarties pasaulyje yra protestantų valstybių, viena anglikonų valstybė, musulmonų valstybių, marksistų valstybių, bet nebenorima, kad būtų katalikų valstybių! Katalikai nebeturės teisės stengtis jas kurti, jie privalės palaikyti valstybės religinį indiferentizmą!
Pijus IX tai pavadino „kliedesiu“ ir „laisve pražūčiai“. Leonas XIII pasmerkė valstybės indiferentizmą religijos klausimais. Ar tai, kas buvo gera jų laikais, jau nebeteisinga?
Negalima patvirtinti visų religinių bendruomenių laisvės ir nesuteikti šioms bendruomenėms moralinės laisvės. Islamas leidžia daugpatystę, protestantų Bažnyčios daugiau ar mažiau nuolaidžiauja santuokinių ryšių nutraukiamumo ir kontracepcijos klausimais... Gėrio ir blogio kriterijus nyksta. Europoje abortas įstatymu draudžiamas tik katalikiškoje Airijoje. Neįmanoma, kad Dievo Bažnyčia savotiškai dangstytų šiuos perlenkimus, patvirtindama religinę laisvę.
Dar vienas padarinys – privačios mokyklos. Valstybė nebegali suprasti, kad yra katalikiškų mokyklų ir kad privataus švietimo sektoriuje joms priklauso liūto dalis. Kaip neseniai matėme, ji sulygina jas su sektų įkurtosiomis ir sako: „Jei leisime jums egzistuoti, tai lygiai taip turėsime elgtis ir su Moonu,[1] ir su bet kuria panašia prastos reputacijos bendruomene“. Valstybė nebeturi argumentų! Socialistų vyriausybė labai sėkmingai pasinaudojo Religinės laisvės deklaracija. Tokiu pat principu ketinama katalikiškas mokyklas sumaišyti su kitomis, jei tik šios laikosi prigimtinės teisės! Arba jos atveriamos bet kurios religijos vaikams, giriantis, jog kai kuriose iš jų musulmonų vaikų daugiau negu katalikų.
Tad pasaulietinėje visuomenėje priėmusi bendrosios teisės nuostatas Bažnyčia rizikuoja tapti viena iš daugelio sektų. Ji susiduria su išnykimo galimybe, nes aišku, kad tiesa negali perleisti savo teisių klaidai, nepaneigdama savęs.
Privačiosios mokyklos Prancūzijoje turi labai gražų viešų eitynių himną, tačiau jo žodžiai išduoda atstumiančios dvasios užkratą: „Laisve, tu vienintelė tiesa!“ Laisvė, suvokiama kaip absoliutusis gėris, yra chimeriška. Taikoma religinėje plotmėje, ji veda prie mokymo reliatyvizmo ir praktinio indiferentizmo. Sutrikusieji katalikai turi kabintis už jau cituotų Kristaus žodžių: „Tiesa padarys jus laisvus.“
[1] Sun Myung Moon – Susivienijimo bažnyčios (munistų sektos) įkūrėjas.