V. Lotynų kalba ir sutana

Katalikams, gerai jaučiantiems, jog vyksta radikalios transformacijos, sunku priešintis visoms revoliucijoms būdingai primygtinei propagandai. Jiems sakoma: „Jūs nepriimate pokyčių, bet gyvenimas keičiasi. Jūs tvirtai laikotės to, kas tiko prieš kokius penkiasdešimt metų, bet nebeatitinka nei dabartinio mentaliteto, nei gyvenimo būdo. Jūs įsikibę į praeitį ir nepajėgiate pakeisti savo įpročių.“ Daugelis pakluso reformai, nenorėdami užsitraukti tokių priekaištų, nerasdami argumentų, galinčių apginti nuo garbę teršiančių kaltinimų: „Jūs – atsilikėliai, vakarykščiai, nesugyvenantys su savo laiku.“
Kardinolas Ottavianis yra pasakęs apie vyskupus: „Jie bijo pasirodyti esą seni.“
Tačiau mes niekada neatmetėme tam tikrų pokyčių, tam tikros adaptacijos, liudijančios Bažnyčios gyvybingumą. Liturgijos srityje tai jau nebe pirma reforma, su kuria susiduria mano amžiaus žmonės: aš tik ką buvau gimęs, kai šv. Pijus X ėmėsi diegti patobulinimus, suteikė daugiau reikšmės liturginių metų ciklui, paankstino vaikų Pirmosios Komunijos laiką ir atgaivino nykstantį liturginį giedojimą. Paskui dėl šiuolaikinio gyvenimo sunkumų Pijus XII sutrumpino eucharistinio pasninko trukmę, tais pačiais sumetimais leido švęsti Mišias po pietų, Velykų vigilijos pamaldas perkėlė į Didžiojo šeštadienio vakarą, pertvarkė Didžiosios savaitės apeigas. Jonas XXIII dar iki Susirinkimo irgi padarė kai kurių pataisų vadinamame šv. Pijaus V rituale.
Bet visa tai anaiptol neprimena to, kas įvyko 1969 metais, būtent naujos Mišių sampratos įvedimo.
Mums taip pat priekaištaujama dėl įsikibimo į tokias išorines ir antrines formas kaip lotynų kalba. Kaip skelbiama, tai mirusi kalba, kurios niekas nesupranta, tarsi XVII arba XIX amžiuje krikščionių liaudis būtų labiau ją supratusi. Pasak jų, kokia nerūpestinga buvusi Bažnyčia, versdama taip ilgai laukti jos panaikinimo! Mano manymu, būta priežasčių, dėl kurių ji taip elgėsi. Nėra ko stebėtis, kad katalikai jaučia poreikį geriau suprasti nuostabius tekstus, iš kurių galima semtis dvasinio peno, ir kad jie trokšta artimiau vienytis su jų akivaizdoje besirutuliojančiu vyksmu. Tačiau to nepakanka, kad vietinės kalbos būtų vartojamos per visą Šventąją Auką. Toks patobulinimas kaip prancūziški epistolės ir Evangelijos skaitiniai tam tikrais atvejais praktikuojamas Saint-Nicolas-du-Chardonnet[1] ir kituose mano įsteigtos Brolijos prioratuose. Visur kitur tai, ką galima laimėti, neproporcinga tam, ką galima prarasti. Juk tekstų supratimas nėra nei galutinis maldos tikslas, nei vienintelė sielos įtraukimo į maldą, t. y. į vienijimąsi su Dievu, priemonė. Perdėtas dėmesingumas tekstų prasmei gali net tapti kliūtimi. Stebiuosi, kaip to nesuprantama, nors kartu skelbiama širdies religija, ne tiek intelektinė, kiek spontaniška. Su Dievu vienija ir religinis, dangiškai skambantis giedojimas, ir bendroji liturginio vyksmo aplinka, vietos maldingumas bei sutelktumas, architektūros grožis, krikščionių bendruomenės įkarštis, celebranto kilnumas bei maldingumas, puošybos simbolizmas, smilkalų kvapas ir t. t. Nesvarbu laiptai, svarbu sielos pakilimas. Tai patirs kiekvienas, pravėręs duris į benediktinų abatiją, išlaikiusią visą dieviškojo kulto spindesį.
Tai nė kiek nemenkina būtinybės siekti geresnio maldavimų, maldų ir himnų supratimo bei tobulesnio dalyvavimo. Tačiau apsirinkama, norint to pasiekti vien tiktai vietinės kalbos vartojimu ir visišku Bažnyčios visuotinės kalbos panaikinimu, kaip, deja, įvyko beveik visur pasaulyje. Reikia tik pamatyti, kokio pasisekimo susilaukia Mišios, nors ir laikomos pagal naująjį ordo, tačiau tebeturinčios giedamus Credo, Sanctus ir Agnus Dei.[2]
Mat lotynų kalba – visuotinė kalba. Liturgija, kurioje ji vartojama, padaro mus visuotine, t.y. katalikiška bendrija. Priešingai, lokalizuojama ir individualizuojama, ji praranda šį matmenį, darantį gilų įspūdį sieloms.
Norint išvengti šios klaidos, pakanka atkreipti dėmesį į Rytų apeigas, kuriose liturginiai veiksmai jau seniai išreiškiami liaudies kalba. Juk šių bendruomenių nariai patiria izoliaciją. Pasklidę už savo gimtosios šalies ribų, jie pasigenda savų kunigų Mišiose, sakramentuose, bet kokios rūšies ceremonijose; statydamiesi specialias bažnyčias, jie atsiduria nuošalyje nuo visos likusios katalikų liaudies.
Ko galima iš jų pasimokyti? Aiškiai nepanašu, kad atskira liturgijos kalba padarytų juos karštesnius ir labiau praktikuojančius už tuos, kurie vartoja visuotinę kalbą, kurios galbūt daugelis nesupranta, bet kurią galima išversti.
Pažvelkime už Bažnyčios ribų: kaip savo vientisumą sugebėjo išlaikyti islamas, plisdamas tokiuose skirtinguose regionuose ir tokiose skirtingų rasių tautose kaip Turkija, Šiaurės Afrika, Indonezija ir juodaodė Afrika? Jis tai darė, visur kaip vienintelę Korano kalbą primesdamas arabų kalbą. Aš mačiau, kaip marabutai Afrikoje nė žodžio nesuprantančius vaikus verčia atmintinai mokytis surų. Maža to, versti šventąją Knygą islame netgi draudžiama. Šiandien laikoma gero tono ženklu žavėtis Mahometo religija, į kurią, kaip žinia, yra atsivertę tūkstančiai prancūzų, ir bažnyčiose rinkti aukas mečečių statybai Prancūzijoje. Tačiau vengiama sekti vieninteliu priimtinu jų pavyzdžiu – maldoje ir kulte primygtinai laikytis tik vienos kalbos.
Tai, kad lotynų kalba yra mirusi kalba, liudija jos išlaikymo labui: tai geriausia priemonė apsaugoti tikėjimo raišką nuo kalbos pakitimų, natūraliai atsirandančių amžių bėgyje. Per kokį dešimtmetį smarkiai paplitusios semantikos studijos įsiskverbė net į Prancūzijos kolegijų programas. Argi vienas iš semantikos objektų nėra žodžių reikšmės kitimas, laikui bėgant ir neretai labai trumpuose laikotarpiuose pastebimas prasmės poslinkis? Tad pasinaudokime šiuo mokslu, kad galėtume suprasti, kaip pavojinga tikėjimo lobyną perteikti nepastoviais kalbėsenos būdais. Argi be paliovos kintančiomis skirtingų šalių ir net regionų kalbomis būtų buvę galima du tūkstantmečius išlaikyti nė kiek nesugadintą ir nepažeistą amžinųjų tiesų formulavimą? Gyvosios kalbos – permainingos ir kintančios. Patikėjus liturgiją dabartinei kalbai, ją reikės nuolat adaptuoti semantikos požiūriu. Nėra ko stebėtis, kad prireikia sudarinėti vis naujas komisijas ir kad kunigai nebeturi laiko Mišioms aukoti.
1976 m. nuvykęs į Castelgandolfo pasimatyti su Jo Šventenybe Pauliumi VI, pasakiau jam: „Nežinau, ar Jums žinoma, Šventasis Tėve, kad Prancūzijoje šiuo metu yra trylika oficialių eucharistinių maldų.“ Popiežius iškėlė rankas į dangų ir atsakė: „Dar daugiau, monsinjore, dar daugiau!“ Tada aš paklausiau savęs, ar jų būtų tiek, jei liturgistai privalėtų jas rengti lotyniškai. Be šių formulių, paleistų apyvarton vienur ar kitur išspausdinus, dar reikėtų paminėti šventimo momentu kunigo improvizuojamus kanonus ir atsitiktinius intarpus, kaišomus visur, pradedant gailesčio aktu ir baigiant atsisveikinimu su dalyviais. Argi taip atsitiktų, jei pamaldas jis laikytų lotyniškai?
Kita išorinė forma, prieš kurią sukilo visa viešoji nuomonė, yra sutanos dėvėjimas ne tik bažnyčioje ir lankantis Vatikane, bet ir kasdieniame gyvenime. Tai ne esminis, bet labai svarbus klausimas. Kiekvienąkart, kai popiežius tai primindavo – o Jonas Paulius II tai darė primygtinai, – dvasininkijos gretose kildavo piktų protestų. Viename Paryžiaus dienraštyje skaičiau pažangaus kunigo pareiškimą šiuo klausimu: „Tai folkloras… Prancūzijoje dėvėti atpažįstamą drabužį neprasminga, nes visiškai nebūtina kunigą atpažinti gatvėje. Priešingai, sutana arba protestantų kostiumas su apykakle provokuoja užsisklendimą... Kunigas – toks pat žmogus kaip visi. Žinoma, jis vadovauja Eucharistijai!“
Šis „vadovas“ reiškė mintis, prieštaraujančias Evangelijai ir labiausiai nusistovėjusioms socialinėms realijoms. Visose religijose religiniai vadovai turi skiriamuosius ženklus. Daugeliu atveju tai patvirtina antropologija. Musulmonai naudojasi įvairiais drabužiais, vėriniais ir žiedais. Budistai dėvi šafrano spalvos apdarą ir tam tikru būdu skutasi galvas. Paryžiaus ir kitų didžiųjų miestų gatvėse galima pamatyti prie šio mokymo prisišliejusių jaunuolių, savo išvaizda nesu­keliančių jokios kritikos.
Sutana laiduoja dvasininko, vienuolio ar vienuolės išskirtinumą, kaip uniforma išskiria karį ar tvarkos saugotoją. Vis dėlto esama skirtumo: atgavę civilinę išvaizdą, jie vėl tampa tokiais pat piliečiais kaip ir kiti, o kunigas turi išlaikyti skirtingą dėvėseną visomis visuomenės gyvenimo aplinkybėmis. Iš tikrųjų, įšventinant jo gautas sakralinis pobūdis verčia jį gyventi pasaulyje, nepriklausant pasauliui. Mes skaitome tai pas šv. Joną: „Jūs – ne pasaulio… aš jus iš pasaulio išskyriau“ (Jn 15, 19). Jo apdaras turi skirtis ir kartu pasižymėti kuklumo, santūrumo ir neturto dvasia.
Antra priežastis – kunigo pareiga liudyti mūsų Viešpatį: „Jūs… tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8), „Niekas nevožia indu degančio žiburio“ (Mk 5, 15). Religija neturi užsisklęsti zakristijose, kaip jau seniai nutarė Rytų šalių vadovai. Kristus įsakė mums išoriškai reikšti savo tikėjimą, visų matomu ir girdimu liudijimu padaryti jį regimą. Žodžio liudijimą, žinoma, kunigui esmingesnį už apdaro liudijimą, vis dėlto labai palengvina tokia labai tiksli išraiška kaip sutanos dėvėjimas.
Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, kartais priimamas ir vertinamas kaip geriausias būvis, pamažu persmelkė ateizmu visas veiklos sritis ir tikrai verčia konstatuoti, kad daugelis katalikų ir net kunigų aiškiai nebesuvokia katalikų religijos vietos pasaulietinėje visuomenėje. Viską užgožė laicizmas.[3]
Tokioje visuomenėje gyvenantis kunigas jaučiasi jai vis svetimesnis, galiausiai nepatogus, jis liudija praeitį, kuri raginama išnykti. Jo buvimas pakenčiamas, bet ne daugiau, bent jau jis taip mano. Iš čia kyla jo noras lygiuotis į laicizuotą pasaulį, ištirpti masėje. Tokios rūšies kunigui stinga kelionių po mažiau nukrikščionintas šalis negu mūsiškė. Jam ypač stinga gilaus tikėjimo savo kunigyste.
Tai reiškia ir dar egzistuojančio religinio jausmo nuvertinimą. Visiškai be pagrindo spėjama, kad tie, su kuriais mes palaikome dalykinius ryšius ar atsitiktinai susiduriame, yra nereligingi. Tai nuolat pastebi Écône’ą[4] baigę jauni kunigai ir visi tie, kurie nepasidavė anonimiškumo srovei. Ar juos atstumia? Kaip tik priešingai. Žmonės užkalbina juos gatvėse ir stotyse, norėdami pasišnekėti, dažnai tiesiog pasakyti, kad džiaugiasi, matydami kunigą. Naujoji Bažnyčia skatinama palaikyti dialogą. Kaipgi jį užmegzti, jei mes pirmiausia pasislepiame nuo galimų pašnekovų akių? Komunistų diktatūros šalyse dabartiniai valdovai uždraudė sutaną; tai viena religijos slopinimo priemonių. Reikia tikėtis, jog teisingas ir atvirkščias dalykas. Kunigas, savo išorine išvaizda parodantis, kas esąs, yra gyvas pamokslas. Atpažįstamų kunigų nebuvimas dideliame mieste žymi rimtą Evangelijos skelbimo nuosmukį – tai Revoliucijos ir atskyrimo įstatymų[5] pražūtingo veikimo tąsa.
Pridurkime, kad sutana gina kunigą nuo blogio, verčia atitinkamai elgtis, kiekvieną akimirką primena jo misiją žemėje, apsaugo nuo pagundų. Sutaną vilkintis kunigas nepatiria tapatybės krizės. Savo ruožtu tikintieji žino, kas jis toks  – sutana laiduoja kunigo autentiškumą. Katalikai man sakė, kaip jiems sunku atlikti išpažintį švarką vilkinčiam kunigui, tarsi patikint savo sąžinės paslaptis nežinia kam. Išpažintis – teisinis aktas; kodėl civilinėje teisėje jaučiamas poreikis teisėjus rengti togomis?
 

[1] Šv. Pijaus X kunigų brolijos bažnyčia Paryžiuje.
[2] „Tikiu“, „Šventas“, „Dievo Avinėli“ – lot.
[3] Iš liberalizmo ideologijos kylantis siekis išstumti religiją iš valstybės ir visuomenės gyvenimo.
[4] Šv. Pijaus X kunigų brolijos seminarija Šveicarijoje.
[5] Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo įstatymų, įvestų po Prancūzų revoliucijos.