Nedrausmingumo kupina visa Bažnyčia, kunigų komitetai siuntinėja savo vyskupams perspėjimus, vyskupai nepaiso popiežiaus paraginimų, nesilaikoma nė paties Susirinkimo patarimų ir sprendimų. Vis dėlto niekada negirdėti tariant žodžio „nepaklusnumas“, nebent jis taikomas katalikams, kurie nori likti ištikimi Tradicijai ir tiesiog išlaikyti tikėjimą.
Paklusnumas – svarbi tema, likti ištikimam Bažnyčios magisteriumui ir ypač Vyriausiajam Kunigui yra viena išganymo sąlygų. Mes tai gerai suprantame, ir niekas nėra labiau už mus prisirišęs prie šiandien valdančio Petro įpėdinio, kaip buvome prisirišę prie jo pirmtakų. Čia aš turiu omenyje save ir daugelį iš bažnyčių išvytų tikinčiųjų, kunigus, priverstus lyg Prancūzų revoliucijos laikais aukoti Mišias daržinėse ir organizuoti lygiagretų katekizmo mokymą miestuose bei kaimuose.
Mes prisirišę prie popiežiaus, nes jis yra apaštalų tradicijų ir visų savo pirmtakų mokymo aidas. Pačiu apibrėžimu Petro įpėdiniui pavesta sergėti šį lobyną. Pijus IX Dogminėje konstitucijoje Pastor aeternus (1870) dėsto: „Šventoji Dvasia iš tikrųjų buvo pažadėta Petro įpėdiniams ne tam, kad leistų jiems pagal Jos apreiškimus skelbti naują mokymą, bet tam, kad Jos padedami, jie griežtai sergėtų ir ištikimai aiškintų apaštalų perduotus apreiškimus, t. y. tikėjimo lobyną“.
Valdžia, mūsų Viešpaties deleguota popiežiui, vyskupams ir visai kunigijai, tarnauja tikėjimui. Teisės, institucijų valdžios panaudojimas katalikų tikėjimo naikinimui, o ne gyvybės įkvėpimui yra dvasinio aborto arba kontracepcijos praktikavimas.
Štai kodėl mes paklūstame ir esame pasiryžę priimti visa, kas atitinka tokį katalikų tikėjimą, kokio buvo mokoma du tūkstančius metų, bet atmetame visa, kas jam priešinga.
Juk pagaliau visų katalikų sąžinė ir tikėjimas Pauliaus VI pontifikato metais buvo apsunkinti rimtos problemos. Kaip popiežius, tikras Petro įpėdinis, kuriam užtikrinta Šventosios Dvasios pagalba, gali vadovauti giliausiam ir plačiausiam per visą istoriją Bažnyčios griovimui per tokį trumpą laiką, ko niekada nesugebėjo pasiekti joks ereziarchas? Vieną dieną reikės atsakyti į šį klausimą.
V a. pirmoje pusėje šv. Vincentas Lerinietis, prieš pasišvęsdamas Dievui buvęs kariu ir, pasak jo paties, „kurį laiką blaškytas pasaulio audrų, kol pasislėpė vienuolystės uoste“,[1] taip kalbėjo apie dogmos plėtojimą: „Nejaugi Kristaus Bažnyčioje nėra jokios Religijos pažangos? Yra ir netgi labai didelė. (...) Tačiau ji yra taip, kad būtų iš tiesų tikėjimo pažanga, o ne pakeitimas! (...) Todėl turi augti ir daryti kuo didesnės pažangos tiek atskirų dalykų, tiek visumos, ir pavienio žmogaus, ir visos Bažnyčios pagal amžių ir laikų laipsnius supratimas, pažinimas ir išmintis – tačiau vien tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje dogmoje, viena dvasia ir viena mintimi“.[2] Vincentas, pats išgyvenęs erezijų sukrėtimą, pateikia elgesio taisyklę, vis dar tinkamą penkiolikai šimtmečių praėjus: „Kaipgi pasielgs krikščionis katalikas, jei kuri nors Bažnyčios dalelytė pasiryš atsiskirti nuo bendrystės, nuo visuotinio tikėjimo? Kokį gi kitą sprendimą jam priimti, jei ne vietoj pažeisto ir pagedusio nario pasirinkti visą sveiką kūną? O jei koks naujas užkratas stengsis užnuodyti jau nebe mažą Bažnyčios dalelę, bet iškart visą Bažnyčią, tai jis pasistengs prisirišti prie senovės, aiškiai dar nesuvedžiotos jokios apgaulingos naujovės“.
Maldavimų dienų Litanijoje Bažnyčia liepia mums sakyti: „Šventąjį Tėvą ir visus dvasininkus šventajame tikėjime išlaikyti teikis, meldžiame Tave, išklausyk mus!“ Vadinasi, tokia nelaimė tikrai gali atsitikti.
Bažnyčioje nėra jokios teisės, jokios jurisdikcijos, galinčios priversti krikščionį sumenkinti savo tikėjimą. Bet kam, kas paliečia jo tikėjimą, kiekvienas tikintysis gali ir turi priešintis, remdamasis savo vaikystės katekizmu. Jei jis susiduria su potvarkiu, keliančiu iškreipimo grėsmę, įsakmi pareiga verčia jį nepaklusti.
Kaip tik dėl to, kad, mūsų manymu, posusirinkimės reformos ir kryptys kelia grėsmę mūsų tikėjimui, mes turime pareigą nepaklusti ir išlaikyti Tradiciją. Dar daugiau: labiausiai pasitarnauti Bažnyčiai ir Petro įpėdiniui mes galime atmesdami reformuotąją ir liberaliąją Bažnyčią. Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, nėra nei liberalus, nei reformuotinas.
Šventojo Sosto pasiuntiniai dukart sakė man: „Mūsų Viešpaties socialinis karališkumas mūsų laikais nebeįmanomas, reikia galutinai priimti religijų pliuralizmą.“ Jie kalbėjo tiksliai taip!
Na, ką gi, aš nepriklausau šiai religijai. Aš nepriimu šios naujosios religijos. Tai liberali modernistinė religija, turinti savo kultą, savo kunigus, savo tikėjimą, savo katekizmus, savo ekumeninę Bibliją, drauge išverstą katalikų, žydų, protestantų ir anglikonų, išsaugant ir ožką, ir kopūstą, patenkinant visus, t. y. labai dažnai paaukojant magisteriumo interpretaciją. Mes nepriimame šios ekumeninės Biblijos. Yra Dievo Biblija, t. y. Jo žodis, ir mes neturime teisės jo maišyti su žmonių žodžiu.
Kai buvau vaikas, visur buvo tas pats Bažnyčios tikėjimas, tie patys sakramentai, ta pati Mišių auka. Jei būčiau tada išgirdęs, kad visa tai pasikeis, nebūčiau patikėjęs. Visoje krikščionijos erdvėje Dievui melstasi vienodai. Naujoji liberalioji ir modernistinė religija pasėjo susiskaldymą.
Dėl sukeltos sumaišties krikščionys susiskaldė šeimoje, jie nebeina į tas pačias Mišias, jie nebeskaito tų pačių knygų. Kunigai nebežino, ką daryti: jie arba aklai paklūsta tam, ką liepia vadovai, ir tam tikra prasme praranda vaikystės bei jaunystės tikėjimą, atsisako šventimų momentu antimodernistine priesaika duotų pažadų, arba priešinasi, bet jaučiasi atsiskirią nuo popiežiaus, kuris yra mūsų tėvas ir Kristaus vietininkas. Abiem atvejais – šitokia nesantarvė! Daugelis kunigų iš skausmo prieš laiką miršta.
O kiek dar tokių, kurie tapo atviro savo hierarchijos persekiojimo taikiniais ir turėjo palikti parapijas, kuriose metų metus tarnavo, nors juos ir palaiko ganytoją prarandantys tikintieji! Prieš akis turiu vieno iš jų, buvusio parapijos klebono, jaudinantį atsisveikinimą su žmonėmis: „Pokalbyje... dieną, vyskupas man pateikė ultimatumą – arba priimti, arba atmesti naująją religiją. Išsisukti negalėjau. Tad norėdamas likti ištikimas kunigystės įsipareigojimui, amžinajai Bažnyčiai... buvau priremtas ir priverstas ne savo valia pasitraukti... Paprastas padorumas ir ypač kunigo garbė uždeda man ištikimybės pareigą, juoba dėl tokio dieviškos svarbos dalyko (Mišių)... Tad šitaip aš liudiju Dievui ir žmonėms, ypač jums, prideramą ištikimybę ir meilę, dėl kurios paskutiniąją dieną būsiu teisiamas, kaip ir visi tie, kuriems patikėtas tas pats lobis“. Po vysk. de Castro-Mayerio[3] išvykimo, iš bažnyčių buvo išvyti beveik visi Campos (Brazilijoje) vyskupijos kunigai, nepanorėję atsisakyti taip švęsti amžinąsias Mišias, kaip dar visai neseniai šventė.
Skilimas paliečia net menkiausias pamaldumo apraiškas. Val-de-Marne [departamente] policijos padedama vyskupija išvaikė dvidešimt penkis katalikus, kalbėjusius Rožančių jau daugelį metų klebono neturinčioje bažnyčioje. Meco vyskupas privertė įsikišti merą komunistą, norėdamas suspenduoti tradicionalistų grupei prijaučiantį vietos kunigą. Kanados teisme, kuriam įstatymas leidžia spręsti tokias bylas, nuteisti šeši tikintieji, užsispyrę priimti komuniją atsiklaupę. Antigonisho vyskupas apkaltino juos „sąmoningu religinių pamaldų tvarkos ir orumo pažeidimu“. „Pažeidėjams“ teisėjas skyrė šešių mėnesių policijos priežiūrą! O juk kaip tik vyskupas turėjo ginti kelius prieš Dievą lenkiančius krikščionis! Praėjusiais metais jaunimo piligrimystė Šartre užbaigta šv. Pijaus V Mišiomis katedros sode, nes katedroje jos buvo uždraustos. Po penkiolikos dienų durys plačiai atvertos dvasiniam koncertui, per kurį šoko buvusi karmelitė.
Susiduria dvi religijos. Patekus į dramatišką situaciją, neįmanoma išvengti pasirinkimo, tačiau tai ne paklusnumo ar nepaklusnumo pasirinkimas. Tai, kas siūloma, kam primygtinai raginama, dėl ko persekiojama, yra paklusnumo regimybė. Iš tikrųjų Šventasis Tėvas negali reikalauti, kad mes atsisakytume savo tikėjimo.
Tad mes renkamės jo sergėjimą ir negalime išduoti prisirišimo prie to, ko Bažnyčia mokė du tūkstančius metų. Krizė gili, taip sumaniai organizuota ir vadovaujama, kad iš tikrųjų galima pamanyti, jog viskam vadovauja ne žmogus, bet pats šėtonas. Juk tik šėtono meistrišku smūgiu galima pasiekti, kad katalikai nepaklustų visai Tradicijai klusnumo vardan. Tipiškas pavyzdys – vienuolijų aggiornamento: naudojantis klusnumu, vienuoliai ir vienuolės verčiami nepaklusti jų steigėjų įstatams ir konstitucijoms, kurioms paklusti jie prisiekė, duodami įžadus. Kategoriškas atsisakymas šiuo atveju būtų tikrasis paklusnumas. Net teisėta vadovybė negali įsakyti smerktinai ir blogai pasielgti. Niekas negali nieko įpareigoti vienuoliškuosius įžadus paversti paprastais pažadais. Taip pat niekas negali mūsų priversti tapti protestantais ar modernistais.
Šv. Tomas Akvinietis, kuriuo visada dera remtis, Teologijos sumoje netgi kelia klausimą, ar mūsų Viešpaties įsakymas „įspėti brolius“ taikytinas vyresniųjų atžvilgiu. Viską deramai apsvarstęs, jis atsako: „Broliškai įspėti vyresniuosius galima, kai reikalas susijęs su tikėjimu“.[4]
Jei tvirčiau laikytumės šiuo klausimu, išvengtume visiškai nepastebimo suartėjimo su erezijomis. XVI a. pradžioje anglai išgyveno panašų nuotykį, kaip dabar mes, tik su tuo skirtumu, kad anas prasidėjo nuo schizmos. Visa kita stebėtinai panašu ir verčia susimąstyti. Naujoji religija, vėliau gavusi anglikonybės pavadinimą, prasidėjo puolimu prieš Mišias, asmeninę išpažintį, bažnytinį celibatą. Henrikas VIII prisiėmė didžiulę atsakomybę už savo tautos atsiskyrimą nuo Romos, atmetė jam peršamus pasiūlymus ir jau kitais metais po jo mirties nutarta leisti vartoti anglų kalbą Mišių šventime. Buvo uždraustos procesijos, primestas naujasis ordo ir Order of Communion,[5] kuriame nebebuvo atnašavimo. Norint nuraminti krikščionis, kitu nutarimu uždrausti bet kokie pakeitimai, tačiau trečiu leista klebonams iš bažnyčių pašalinti šventųjų ir Švč. Mergelės statulas. Gerbiami meno kūriniai parduoti pirkliams, panašiai kaip šiandien antikvarams ir prekiautojams sendaikčiais.
Tik keletas vyskupų pastebėjo, jog Order of Communion pasikėsinta prieš Tikrojo buvimo dogmą, sakant, kad mūsų Viešpats teikia mums savo Kūną ir Kraują dvasiškai. Į liaudies kalbą išverstas Confiteor, celebranto skaitomas kartu su tikinčiaisiais, panaudotas išrišimui. Mišios paverstos valgymu, turning into a Communion.[6] Tačiau net įžvalgieji vyskupai galiausiai priėmė naująją knygą, norėdami išlaikyti taiką ir santarvę. Tokiais pat motyvais posusirinkiminė Bažnyčia norėtų mums primesti naująjį ordo. Anglikonų vyskupai XVI a. tvirtino, kad Mišios esančios „atminimas“! Sodria propaganda tikinčiųjų protams buvo įdiegtas liuteroniškas požiūris – pamokslininkus turėjo patvirtinti valdžia.
Per visą tą laiką popiežius vadinamas tik „Romos vyskupu“, jis jau nebe vyskupų tėvas, bet brolis, o tuometinio Anglijos karaliaus brolis paskiriamas tautinės Bažnyčios galva. Cranmerio Prayer Book,[7] kurioje padarytas mišinys iš graikų liturgijos ir Liuterio apeigų elementų. Kaip čia neprisiminti, kad arkivysk. Bugninis rengė vadinamąsias Pauliaus VI Mišias, bendradarbiaudamas su šešiais protestantų „stebėtojais“, priskirtais prie Consilium dėl liturgijos reformos? Prayer Book prasideda žodžiais: „Vakarienė ir Šventoji Komunija, kartu vadinamos Mišiomis…“. Jie tapo pavyzdžiu naujojo [katalikų] mišiolo Institutio Generalis garsiajam 7 straipsniui, kurį atnaujino 1981 m. Lurdo eucharistinis kongresas: „Viešpaties Vakarienė, kitaip sakant, Mišios…“ Šventybės ardymas, apie kurį pirmiau kalbėjau, prasibrovė ir į anglikoniškąją reformą: Kanono žodžius tapo privalu tarti garsiai, kaip dabartinėse „Eucharistijose“.
Prayer Book irgi buvo patirtinta vyskupų, „siekiant išlaikyti karalystės vidinę vienybę“. Kunigai, ir toliau laikantys „senovines Mišias“, užsitraukdavo bausmes, pradedant pajamų nusavinimu ir baigiant tikriausiu bei paprasčiausiu įgaliojimų atėmimu, o atkritimo atveju – ilgalaikiu įkalinimu. Reikia pripažinti, kad mūsų dienomis kunigai „tradicionalistai“ nebeįkalinami.
Tiudorų Anglija nuslydo į ereziją, pati to nepastebėdama, nes priėmė pokyčius prisitaikymo prie laiko istorinių aplinkybių dingstimi, ganytojų vadovaujama. Šiandien visai krikščionijai gresia toks pat kelias. Bet ar pagalvojote, kad mums, sulaukusiems tam tikro amžiaus, gresia mažesnis pavojus, o vaikai, jaunieji seminaristai, ugdomi naujųjų katekizmų, eksperimentinės psichologijos, be jokio supratimo apie dogminę ir moralinę teologiją, kanonų teisę, Bažnyčios istoriją, išsiugdo netikrą tikėjimą ir laiko jiems įpirštas neoprotestantiškas sąvokas normaliomis? Kuo virs rytojaus religija, jei mes nesipriešinsime?
Jums knieti sakyti: „Tačiau ką gi mes galime padaryti? Juk vyskupas sako taip arba anaip. Štai, ir dokumentas, parengtas katechezės komisijos arba kitos oficialios komisijos.“
Tada Jums lieka tik prarasti tikėjimą. Bet Jūs neturite teisės taip reaguoti. Šv. Paulius perspėjo: „Nors ir… angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8)
Tokia yra tikrojo klusnumo paslaptis.
[1] Commonitorium, 1.
[2] Commonitorium, 23.
[3] Campos diecezijos vyskupas Antonio de Castro-Mayer, likęs ištikimas Tradicijai ir 1981 m. įkūręs Šv. Jono Vianėjaus kunigų broliją.
[4] S. th. II–II, q.33, a.4, ad 2: „Kur gręsia pavojus tikėjimui, pavaldiniai turi netgi viešai subarti savo vyresniuosius“.
[5] Komunijos tvarka – angl.
[6] Paverstos Komunija – angl.
[7] Kenterberio arkivyskupo (1547–1553) Thomaso Cranmerio įvesta protestantiška „Maldų knyga“.