XIX. Écone‘as ir Roma

Galbūt Jūs, sutrikę skaitytojai, esate iš tų, kurie su liūdesiu ir nerimu žvelgia į tai, kas vyksta, bet vis tiek bijo dalyvauti tikrosiose Mišiose, nepaisydami jaučiamo troškimo, nes buvo įtikinti, jog šios Mišios uždraustos. Galbūt Jūs iš tų, kurie nebeina pas striukėmis vilkinčius kunigus, bet su tam tikru nepasitikėjimu žiūri į sutanas dėvinčius kunigus, tarsi jie būtų užsitraukę kokią nors cenzūrą: argi ne juos įšventino vyskupas, suspenduotas a divinis?[1] Jūs bijote atsidurti už Bažnyčios ribų. Iš principo toks būgštavimas pagirtinas, tačiau jis rodo menką išmanymą. Noriu pasakyti, kad tai išpūstos sankcijos, kuriomis triukšmingai džiaugėsi masonai ir marksistai. Norint geriau suprasti, reikalinga glausta istorinė apžvalga.
Išsiųstas į Gaboną kaip misionierius, tučtuojau buvau vyskupo paskirtas Librevilio seminarijos dėstytoju ir šešerius metus ugdžiau seminaristus, keletas iš kurių vėliau gavo vyskupystės malonę. Kai Dakare pats tapau vyskupu, man atrodė, jog mano pagrindinis rūpestis bus ieškoti pašaukimų, ugdyti jaunus žmones, atsiliepusius į Dievo kvietimą, ir vesti juos į kunigystę. Džiaugiausi įšventinęs kunigu Thiandoumą, kuris vėliau tapo arkivyskupu ir mano įpėdiniu Dakare, bei Dionne‘ą, dabartinį Thičs arkivyskupą Senegale.
Grįžęs į Europą vykdyti Šventosios Dvasios tėvų generalinio vyresniojo pareigų, mėginau palaikyti esmines kunigų ugdymo vertybes. Turiu pripažinti, jog jau tada, septinto dešimtmečio pradžioje, būta tokio spaudimo ir tokių didelių sunkumų, kad nesugebėjau pasiekti norimo rezultato. Romos prancūzų seminarijoje, pavestoje mūsų kongregacijai, nepajėgiau išlaikyti tokio lygio, kokį ji turėjo mums ten būnant 1920–1930 m. 1968 m. atsistatydinau, nenorėdamas atsakyti už generalinės kapitulos pradėtą katalikų tradicijai priešingos krypties reformą. Jau prieš tai daugelis šeimų ir kunigų manęs klausinėdavo, kur siųsti ugdyti kunigais norinčius tapti jaunuolius. Prisipažįstu, jog labai svyravau. Atsipalaidavęs nuo pareigų ir ketindamas atsistatydinti, mąsčiau apie Fribūro universitetą Šveicarijoje, kuris vis dar rėmėsi ir vadovavosi tomistiniu mokymu. Vysk. Charriere’as pasitiko mane išskėstomis rankomis, aš išsinuomojau namus, ir mes priėmėme aštuonis seminaristus, klausančius kursą universitete, o likusį laiką gyvenančius tikrą seminarijos gyvenimą. Labai greitai jie pareiškė norą ateityje dirbti drauge, ir apmąstęs aš paprašiau vysk. Charriere’o pasirašyti Brolijos steigimo dekretą. Jis patvirtino statutus, ir taip 1970 m. lapkričio 1 d. gimė Šv. Pijaus X kunigų brolija. Kanoniškai įsteigti mes buvome Fribūro vyskupijoje.
Kaip pamatysite, šios detalės svarbios. Vyskupas turi teisę kanoniškai steigti savo vyskupijoje draugijas, savaime pripažįstamas Romos. Net panorėjęs panaikinti šią draugiją ar broliją, pirmojo vyskupo įpėdinis negali to padaryti be Romos sutikimo. Romos vadovybė gina tai, ką padarė pirmasis vyskupas, idant draugijos neįgautų nepastovumo, kenkiančio jų plėtojimuisi. Taip reikalauja Bažnyčios teisė.[2]
Taigi Šv. Pijaus X kunigų brolija visiškai teisėtai buvo pripažinta Romos, nors ir būdama vyskupijos, o ne popiežiaus teisių, nes tai nebūtina. Šimtai vyskupijos teisių vienuolių kongregacijų turi namų visame pasaulyje.
Patvirtindama diecezinės draugijos steigimą, Bažnyčia sutinka, kad ši ugdytų savo narius: jei tai vienuolių kongregacija, ji sutinka, kad ši turėtų noviciatą, ugdymo namus. Mūsų atveju tai mūsų seminarijos. 1971 m. vasario 18 d. Dvasininkijos reikalų kongregacijos prefektas kardinolas Wrightas man adresuotame padrąsinimo laiške rašė esąs tikras, kad Brolija „galėtų labai gerai derėti su Susirinkimo nustatytu šios šventosios Dikasterijos tikslu – dvasininkijos plėtimu pasaulyje“. Vis dėlto per 1972 m. Prancūzijos episkopato plenarinį posėdį Lurde kalbėta apie „laukinę seminariją“, ir nė vienas vyskupas neprotestavo, nors tai buvo būtina, kalbant apie Écône’o seminarijos teisinę padėtį.
Kodėl mes laikyti laukiniais? Todėl, kad neduodame seminaristams raktų, idant kas vakarą šie užsimanę galėtų išeiti; todėl, kad neverčiame jų žiūrėti televizoriaus nuo aštuntos iki vienuoliktos valandos; todėl, kad jie nevilki megztinių su apykaklėmis ir kas rytą dalyvauja Mišiose, užuot pasilikę lovoje iki pirmos paskaitos.
Tačiau kardinolas Garrone’as,[3] kurį anuomet buvau susitikęs, sakė: „Tiesiogiai jūs man nepriklausote, ir galiu jums pasakyti tik viena: laikykitės seminarijų steigimui skirto ratio fundamentalis, kurio turi laikytis visos seminarijos.“ Kaip numatyta ratio fundamentalis, seminarijoje dar turi būti dėstoma lotynų kalba, o studijos organizuojamos pagal šv. Tomo mokymą. Leidau sau atsakyti: „Jūsų Eminencija, tikrai manau, kad mes vieninteliai to laikomės.“ Juo labiau tai teisinga šiandien, nes šio ratio fundamentalis ir toliau laikomės. Tad ką gi galima mums prikišti?
Kai prireikė atidaryti tikrą seminariją, aš išsinuomojau Écône pastatą, buvusius ponų Grand-Saint-Bernard‘o kanauninkų poilsio namus, susiradau Siono vyskupą Adamą ir gavau jo sutikimą. Šis kūrinys nebuvo mano kurto ilgalaikio projekto vaisius, jį primetė man Apvaizda. Aš pasakiau: „Jei veikla išplis po visą pasaulį, tai bus ženklas, jog čia veikia Dievas.“ Metai po metų daugėjo seminaristų; 1970 m. įstojo 11, 1974 m. – 40. Novatorius apėmė nerimas: buvo aišku, kad seminaristus mes ugdome įšventinimui ir kad būsimieji kunigai bus ištikimi Bažnyčios Mišioms, Tradicijos Mišioms, amžinosioms Mišioms. Nebėra ko ieškoti kitų priežasčių, dėl kurių virtome užsipuldinėjimo taikiniais, nieko daugiau ir neberastume. Écône’as pasirodė pavojingas neomodernistinei Bažnyčiai, reikėjo tam užkirsti kelią, kol dar nevėlu.
Tad 1974 m. lapkričio 11 d. kartu su pirmu sniegu seminariją aplankė du apaštališkieji vizitatoriai, pasiųsti Pauliaus VI paskirtos komisijos, sudarytos iš trijų kardinolų – Garrone’o, Wrighto ir Tabera‘os. Pastarasis buvo Vienuolių reikalų kongregacijos prefektas. Jie apklausė 10 dėstytojų ir 20 iš esamų 104 klierikų, taip pat mane, ir po dviejų dienų išvyko, palikę nemalonų įspūdį: seminaristams jie prikalbėjo papiktinančių šnekų, normaliu dalyku laikydami vedusių žmonių įšventinimą, sakydami, jog nėra nekintamos Tiesos ir skleisdami abejones dėl mūsų Viešpaties Prisikėlimo tradicinės sampratos. Apie seminariją jie nieko nepasakė ir nepaliko jokio protokolo. Todėl, pasipiktinęs jų šnekomis, aš paskelbiau pareiškimą, prasidedantį šiais sakiniais:
„Visa širdimi, visa siela jungiamės su katalikų Roma, katalikų tikėjimo ir šiam tikėjimui būtinų tradicijų saugotoja, amžinąja Roma, išminties ir tiesos mokytoja.
Priešingai, atsisakome ir visada atsisakydavome sekti Romos neomodernistinėmis ir neoprotestantiškomis tendencijomis, aiškiai pasireiškusiomis per Vatikano II Susirinkimą ir po Susirinkimo visose iš jo kilusiose reformose.“
Žodžiai, be abejo, buvo aštroki, tačiau jie perteikė ir visada perteikia mano mintį. Kardinolų komisija nusprendė mus sunaikinti būtent šio teksto pagrindu, nes negalėjo to padaryti, remdamasi seminarijos tvarkymu: po poros mėnesių kardinolai man pasakys, kad apaštališkieji vizitatoriai po apklausos susidarė gerą įspūdį.
Kitų metų vasario 13 d. ji pasikvietė mane į „pokalbį“ Romoje, norėdama išsiaiškinti keletą punktų, ir aš nuvykau, neabejodamas, jog tai spąstai. Pokalbis iškart pakrypo teisminio tardymo linkme. Po jo kovo 3 d. vyko dar vienas, o praėjus porai mėnesių, komisija man pranešė „su visišku Jo Šventenybės pritarimu“ priėmusi tokį sprendimą: pripažinti, kad naujasis Fribūro vyskupas Mamie turi teisę atšaukti savo pirmtako aprobaciją Brolijai. Pačiu šiuo faktu ji, taip pat jos įstaigos, įskaitant Écône’o seminariją, praranda „teisę egzistuoti“.
Nelaukdamas pranešimo apie šiuos nutarimus, vysk. Mamie man parašė: „Pranešu jums, jog atšaukiu mano pirmtako aktus ir leidimus, susijusius su Šv. Pijaus X kunigų brolija, ypač 1970 m. lapkričio 1 d. įsteigimo dekretą. Šis nutarimas įsigalioja neatidėliotinai“.
Jei atidžiai sekėte, galite konstatuoti, jog panaikinimas atliktas Fribūro vyskupo, o ne Šventojo Sosto. Pasak 493 kanono, dėl kompetencijos stokos tai niekinės vertės teisinis aktas.
Čia dar pridurtinas pakankamos priežasties nebuvimas. Sprendimas gali remtis tik mano 1974 m. lapkričio 21 d. pareiškimu, komisijos pripažintu „nepriimtinu visais punktais“, nes pasak tos pačios komisijos, apaštališkojo vizito rezultatai buvo palankūs. Bet mano pareiškimo niekada nepasmerkė Šventoji tikėjimo mokymo kongregacija (buvusi Šv. Oficija), vienintelė įgaliota spręsti, ar jis prieštarauja katalikų tikėjimui. „Nepriimtinu visais punktais“ jį pripažino tik trys kardinolai per susitikimą, kuris oficialiai ir liko vadinamas pokalbiu.
Pačios komisijos buvimo teisinis pagrindas taip ir nebuvo niekada įrodytas. Kokiu popiežiaus aktu ji įsteigta? Kada? Kokiu pavidalu buvo priimtas aktas? Kam apie tai buvo pranešta? Tai, kad Romos vadovybė atsisakė pati ją sudaryti, leidžia abejoti jos buvimu. „Abejojant dėl teisės, įstatymas neįpareigoja“, – pasakyta Kanonų teisės kodekse. Juo labiau, kai abejotina vadovybės kompetencija ir net jos buvimas. Žodžiai „su visišku Jo Šventenybės pritarimu“ teisiškai nepakankami: jie negali atstoti dekreto, kuriuo sudaroma kardinolų komisija ir apibrėžiami jos įgaliojimai.
Šitiek procedūros pažeidimų Brolijos panaikinimą daro niekinį. Taip pat nedera pamiršti, kad Bažnyčia – ne nacistinė ar marksistinė totalitarinė bendrija ir kad teisė, net tada, kai jos laikomasi, o šiuo atveju taip nebuvo, nėra absoliuti. Ji susijusi su tiesa, tikėjimu, gyvenimu. Kanonų teisė sukurta padėti mums gyventi dvasiškai ir taip vesti į amžinąjį Gyvenimą. Jei, naudojantis šiuo įstatymu, mums trukdoma ten nueiti, jei atliekamas savotiškas mūsų dvasinio gyvenimo abortas, tai mes įpareigoti nepaklusti lygiai taip, kaip valstybėje piliečiai yra įpareigoti nepaklusti aborto įstatymui.
Norėdamas išlikti teisės plotmėje, aš dukart iš eilės teikiau skundus Apaštališkajai signatūrai, šiek tiek atitinkančiai kasacinį teismą civilinėje teisėje. Valstybės sekretorius mons. Villot uždraudė šiam Bažnyčios aukščiausiajam teismui juos priimti, o tai prilygsta vykdomosios valdžios kišimuisi į teismo veiklą.
 

[1] Arkivyskupui M. Lefebvre‘ui 1976 m. liepos 2 d. buvo neteisėtai uždėta suspendavimo bausmė, t. y. jam nebeleista atlikti kunigiškų funkcijų.
[2] Kanonas 493. – aut. past.
[3] Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos prefektas.– aut. past.