Tačiau kodėl gi pragaro vartai kelia tokį triukšmą būtent šiuo momentu? Bažnyčią visada drebino persekiojimai, erezijos, konfliktai su laikinąja valdžia, kai kurių epochų dvasininkų ir net kai kurių popiežių nepadorus elgesys. Šįsyk krizė atrodo gilesnė, paliečianti patį tikėjimą. Modernizmas, su kuriuo susiduriame, yra ne tokia erezija kaip ankstesnės, o visų erezijų kloaka. Persekiojimai ateina ne vien iš išorės, bet ir iš šventovės vidaus. Atkritusios ar pagedusios dvasininkijos skandalas siekia institucionalizuotis, avis vilkui atiduodantys samdiniai skatinami ir apipilami liaupsėmis.
Kartais aš susilaukiu priekaištų dėl padėties juodinimo, esą aš dėl kažkokio niūraus uždarumo nepritariamai žiūriu į apskritai logišką ir būtiną evoliuciją. Tačiau net Vatikano II Susirinkimo siela buvęs popiežius nesyk konstatavo tą pakrikimą, apie kurį aš kalbu su liūdesiu. 1969 m. gruodžio 7 d. Paulius VI sakė : „Bažnyčiai išmušė nerimo, savikritikos, galima sakyti, netgi susinaikinimo valanda. Tai tarsi vidinis sukrėtimas, įtemptas ir sudėtingas. Tarsi Bažnyčia pati save plaktų.“
Kitais metais jis pripažino: „Daugelyje sričių Susirinkimas iki šiol neatnešė mums ramybės, bet veikiau paskatino sumaištį ir problemas, nenaudingas Dievo karalystės stiprinimui Bažnyčioje ir sielose.“ Pagaliau – pavojaus signalas 1972 m. birželio 29 d., per šv. Petro ir Pauliaus iškilmę: „Pro tam tikrą plyšį Dievo šventovėn prasismelkė šėtono dūmai: iškyla abejonė, netikrumas, problemos, nerimas, nepasitenkinimas, susidūrimai… Abejonė įžengė į mūsų sąžinę.“
Koks tas plyšys? Galima tiksliai nustatyti laiką, jo atsiradimo momentą – 1789 metai ir įvardyti jį – Revoliucija.
Prancūzų revoliucijos masoniški ir antikatalikiški principai du amžius smelkėsi į dvasininkų galvas ir mitrų puošiamas galvas. Šiandien tai jau įvykę, tai jau tikrovė ir Jūsų, sunerimę katalikai, sutrikimo priežastis. Norint tuo patikėti, reikia turėti prieš akis faktus, nes mes a priori sprendžiame apie šį pasikėsinimą, neįmanomą ir nesuderinamą su pačia Dievo Dvasios palaikomos Bažnyčios prigimtimi.
Puikiame puslapyje, rašytame 1877 m., mons. Gaume’as[1] taip apibūdina Revoliuciją jos pačios lūpomis:
„Aš – ne tai, kas apie mane manoma. Daugelis kalba apie mane, bet menkai mane pažįsta. Aš – ne karbonarizmas,[2] ne maištas, ne monarchijos virsmas respublika, ne vienos dinastijos pakeitimas kita, ne momentalus viešosios tvarkos sudrumstimas. Aš – ne jakobinų riksmai, ne Kalno[3] rūstybė, ne barikadų kovos, ne plėšikavimas, ne gaisras, ne žemės įstatymas, ne giljotina, ne paskandinimai.[4] Aš ne Maratas, ne Robespierre‘as, ne Babeufas, ne Mazzinis, ne Kossuthas. Šie žmonės – mano sūnūs, bet ne aš. Šie dalykai – mano kūriniai, bet ne aš. Šie žmonės ir šie dalykai – praeinantys faktai, o aš – nuolatinis būvis... Aš – neapykanta bet kokiai tvarkai, kurią nustatė ne žmogus ir kurioje jis nėra karalius ir Dievas kartu paėmus“.
Čia slypi Bažnyčios „permainų“ troškimo raktas: kalbama apie dieviškosios institucijos pakeitimą žmogaus rankomis sukurtąja institucija. Žmogus išstumia Dievą. Jis užgrobia viską, viskas prasideda juo ir veda į jį, nusižemina prieš jį.
Kalbėdamas per Susirinkimo uždarymą, Paulius VI taip apibrėžė šį apsivertimą: „Pasaulietinis ir profaninis humanizmas pagaliau pasirodė visu savo ūgiu ir tam tikra prasme metė iššūkį Susirinkimui. Dievo, tapusio žmogumi, religija susitiko su Dievu tapusio žmogaus religija (nes tai viena iš religijų)“. Jis tučtuojau pridūrė, jog nepaisant šio iššūkio, nebuvo jokio šoko, jokios anatemos. Deja! Rodydamas „beribę simpatiją žmonėms“, Susirinkimas neįvykdė pareigos tvirtai priminti, jog tarp šių dviejų laikysenų neįmanomas kompromisas, ir net uždarymo kalba, atrodo, suteikė postūmį tam, ką matome vykstant kasdien: „Pripažinkite, modernieji humanistai, nepripažįstantys aukščiausiųjų dalykų transcendencijos, bent šį nuopelną (Susirinkimui) ir sugebėkite pripažinti mūsų naująjį humanizmą. Mes irgi turime, ir labiau negu bet kas turime žmogaus kultą.“
Vėliau iš tų pačių lūpų išgirdome šią temą plėtojančių sakinių: „Žmonės yra iš esmės geri, linkę į tiesą, tvarką ir bendrąjį gėrį“ (Pranešimas Taikos dienos proga, 1970 m. lapkričio 14 d.). „Krikščionybė ir demokratija turi bendrą pagrindinį principą – pagarbą žmogaus asmens vertei ir orumui... pilnatvišką žmogaus kėlimą“ (Manila, 1970 m. lapkričio 20 d.). Kaip neapstulbti nuo tokio sugretinimo, jei [liberalioje] demokratijoje, specifinėje laicistinėje sistemoje, ignoruojama žmogaus kaip atpirktojo Dievo vaiko savybė, vienintelis orumo jam suteikiantis aspektas? Žinoma, krikščionis ir netikintis nevienodai mato žmogaus kėlimą.
Popiežiaus kreipimaisi kaskart sekuliarėjo. Sidnėjuje 1970 m. gruodžio 3 d. su nuostaba girdėjome tokį teiginį: „Nebėra leistinos izoliacijos; išmušė didžiojo žmonių tarpusavio solidarumo valanda, kad būtų įsteigta vieninga ir broliška pasaulio bendruomenė.“ Žinoma, turi būti taika tarp visų žmonių, tačiau katalikai nebepripažįsta Kristaus žodžių: „Duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Žemę su dangumi jungęs ryšys, atrodo, nutrūko: „Taigi mes – demokratijoje! Tai reiškia, kad tauta įsako, kad valdžia kyla iš skaičiaus, iš tokių gyventojų, kokie jie yra“ (Paulius VI, 1970 m. sausio 1 d.). Jėzus sakė Pilotui: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių.“ (Jn 19, 11) Kiekviena valdžia kyla iš Dievo, o ne iš skaičiaus, net jei vadovas skiriamas rinkimų sistemos pagalba. Pilotas buvo pagonių tautos atstovas ir vis tiek nieko negalėjo be Tėvo iš dangaus leidimo.
Ir štai demokratija įžengia į Bažnyčią. Naujoji kanonų teisė parodo „Dievo tautoje“ slypinčias galias. Polinkis tam, kas vadinama bazės įtraukimu į valdžios vykdymą, pasireiškia visose įvestose struktūrose: sinode, vyskupų konferencijose, kunigų arba pastoracijos tarybose, Romos komisijose, nacionalinėse komisijose. Atitinkamų institucijų yra ir vienuolių ordinuose.
Magisteriumo demokratizacija kelia mirtiną pavojų milijonams sielų, nevaldomų ir užnuodytų, kurioms į pagalbą neateis gydytojai, nes ji suardė veiksmingumą, kuriuo anksčiau buvo apdovanotas popiežiaus ir vyskupų asmeninis mokymas. Iškilęs tikėjimą ar moralę liečiantis klausimas perduodamas įvairioms teologijos komisijoms, ir šios be paliovos apie jį diskutuoja, nes jų nariai susiskaldę pagal nuomones ir metodus. Pakanka perskaityti visų lygių susirinkimų ataskaitas, kad pripažintume, jog magisteriumo kolegialumas tapatus jo paralyžiui.
Ganyti savo kaimenę mūsų Viešpats prašė asmenis, o ne kolektyvus; apaštalai pakluso Mokytojo potvarkiams, ir taip buvo iki XX amžiaus. Turėjo ateiti mūsų laikai, kad išgirstume kalbant apie Bažnyčią kaip nuolatinį Susirinkimą, apie nuolatinio kolegialumo Bažnyčią. Rezultatų neprireikė laukti: viskas apsivertė aukštyn kojomis, tikintieji nebežino, „kuriam šventajam pasivesti“.
Po magisteriumo demokratizacijos savaime demokratizavosi valdymas dėl įtakos garsiojo šūkio „kolegializmas“, kurį su visais vėjais paskleidė komunistų, protestantų ir progresistų spauda.
Popiežiaus arba vyskupų valdymą kolegializavo kunigų kolegija, parapijos klebono – pasauliečių pastoracinė kolegija, viską sujungus nesuskaičiuojamomis komisijomis, tarybomis, sesijomis ir t. t. Naujasis Kanonų teisės kodeksas ištisai persmelktas šios sąvokos. Popiežius jame pirmiausia apibūdinamas kaip vyskupų kolegijos galva. Jame randamas jau Susirinkimo dokumentu Lumen gentium įdiegtas mokymas, pasak kurio su popiežiumi susijungusi vyskupų kolegija naudojasi, kaip ir jis, aukščiausia valdžia Bažnyčioje įprastiniu ir nuolatiniu būdu.
Tai ne menka pertvarka – mokymas apie tokią dvigubą aukščiausiąją valdžią prieštarauja Bažnyčios magisteriumo mokymui ir praktikai. Jis priešingas Vatikano I Susirinkimo apibrėžimams ir Leono XIII enciklikai Satis Cognitum.[5] Aukščiausią valdžią turi tik popiežius, jis perduoda jos tik tiek, kiek, jo manymu, dera, ir tik ypatingomis aplinkybėmis. Tik popiežius turi visą pasaulį aprėpiančios jurisdikcijos galią.
Taigi matome Vyriausiojo Kunigo laisvės apribojimą. Taip, tai tikra revoliucija! Kaip rodo faktai, tai nėra praktikoje nepritaikomas pertvarkymas, ir Jonas Paulius II iš tikrųjų yra pirmas reformos paliestas popiežius. Galima tiksliai nurodyti kai kuriuos atvejus, kai jis turėjo priimti sprendimą, spaudžiamas vyskupų konferencijos. Olandų katekizmui galiausiai buvo suteiktas Milano arkivyskupo imprimatur, nepadarius kardinolų komisijos reikalautų pataisų. Tas pat pasakytina ir apie Kanados katekizmą, dėl kurio Romoje girdėjau autoritetingą balsą sakant: „Ką gali padaryti prieš vyskupų konferencijos valią?“
Konferencijų gautąją nepriklausomybę iliustruoja ir su Prancūzijos katekizmais susijusi istorija. Naujieji vadovėliai beveik visais punktais prieštarauja apaštališkajam paraginimui Catechesi Tradendae.[6] Pasinaudojant Ile-de-France vyskupų apsilankymu ad limina 1982 m., popiežius buvo verčiamas patvirtinti aiškiai jo pritarimo neturinčią katechezę. Jono Pauliaus II žodžiui vizito pabaigoje būdingi visi kompromiso požymiai, tad vyskupai galėjo grįžti į savo šalį aukštai iškėlę galvas ir atkakliai laikytis pražūtingo savo sumanymo. Kardinolo Ratzingerio konferencijos Paryžiuje ir Lione aiškiai rodo, jog Roma nepritarė Prancūzijos vyskupų pateiktiems naujosios pedagogikos ir naujojo mokymo kūrimo motyvams, tačiau Šventasis Sostas apsiribojo tokio pobūdžio spaudimu, pasiūlymais ir patarimais, užuot pageidautinais potvarkiais grąžinęs dalykus į teisingą kelią, o kraštutiniu atveju pasmerkęs, kaip visada elgėsi tikėjimo lobyną saugantys popiežiai.
Tuo tarpu vyskupas, kurio jurisdikcija šitokiu būdu, atrodo, buvo praplėsta, pats tapo jo vyskupijos valdymą paralyžiavusio kolegialumo auka. Kokių pastabų šiuo klausimu yra davę patys vyskupai ir kokios jos pamokomos! Teoriškai vyskupas daugeliu atvejų gali veikti prieš susirinkimo pageidavimą, kartais net prieš daugumą, jei sprendimas nepriklauso nuo Šventojo Sosto, tačiau praktikoje tai pasirodo neįmanoma. Pasibaigus susirinkimui, nutarimus skelbia sekretorius. Su jais susipažįsta visi kunigai ir tikintieji, jų esmė skelbiama žiniasklaidoje. Koks vyskupas faktiškai gali priešintis šiems nutarimams, neparodydamas nesutarimo su susirinkimu ir tučtuojau nesusidurdamas su keliais revoliucingais protais, apskųsiančiais jį susirinkimui?
Vyskupas įkalinamas kolegijos, turėjusios apsiriboti konsultacinio organo funkcija, bet netapti sprendžiamuoju organu. Net paprasčiausiuose dalykuose jis nebėra visiškai savarankiškas. Mane, netrukus po Susirinkimo lankantį mūsų bendruomenes, stotyje iš anksto susirado vienos Brazilijos diecezijos vyskupas.
– Negaliu priglausti jūsų vyskupijoje, – tarė jis, – bet liepiau parengti jums butą mažojoje seminarijoje.
Jis pats mane palydėjo; namai buvo sujudę, koridoriuose ir ant laiptų visur mačiau jaunų vaikinų ir merginų.
– Ar šie jaunuoliai – seminaristai? – paklausiau aš.
– Deja, ne! Patikėkite, aš tikrai nepritariu visų šių jaunuolių buvimui seminarijoje, tačiau vyskupų konferencija nutarė Katalikų akcijos sesijas nuo šiol rengti mūsų įstaigose. Tie, kuriuos matote, bus čia aštuonias dienas. Ką gi galiu padaryti? Negaliu elgtis ne taip, kaip kiti!
Ar tai būtų popiežius, ar vyskupai, dieviškosios teisės suteiktieji įgaliojimai iš šių asmenų perduodami įstaigai, pagal sumanymą turėjusiai juos tik paremti.
Kas nors gali pasakyti, kad vyskupų konferencijos įsteigtos ne šiandien; jas jau amžiaus pradžioje aprobavo Pijus X. Tai tiesa, tačiau šventasis popiežius jiems davė pateisinamą apibrėžimą: „Esame įsitikinę, kad šie vyskupų susirinkimai labai svarbūs Dievo karalystės plėtojimuisi visuose regionuose ir visose provincijose. Iš to, kad šventųjų dalykų saugotojai vyskupai šitaip suvienija savo šviesą, išeina ne tik tai, kad jie geriau pastebi savo tautų poreikius ir parenka tinkamiausias priemones, bet ir tai, kad suglaudina tarpusavyje juos jungiančius ryšius“.
Taigi galvoje turėta ne valdomojo pobūdžio institucija, priimanti narius įpareigojančius sprendimus. Juk ir mokslininkų kongresas nenustatinėja, kaip tyrimai turi būti atliekami toje ar kitoje laboratorijoje.
Vyskupų konferencija veikia kaip parlamentas, o Prancūzijos episkopato nuolatinė taryba – jos vykdomasis organas. Naudojantis madinga terminologija, vyskupas veikiau panašus į prefektą ar Respublikos komisarą, negu į apaštalų įpėdinį, popiežiaus įgaliotą valdyti vyskupiją.
Susirinkimuose balsuojama; balsuojama tiek daug, kad Lurde prireikė įdiegti elektroninio balsavimo sistemą. Iš čia neišvengiamai kyla partijų susidarymas, nes iš šių dviejų dalykų vienas neįmanomas be kito. O kur partijos, ten susiskaldymai. Kai įprastinio valdymo normalus veikimas palenkiamas konsultantų balsavimui, jis tampa nebeveiksmingas. Tada nukenčia ir kolektyvas.
Kolegialumo įvedimas pastebimai susilpnino veiksmingumą, juoba kad pykinti ir skaudinti Šventąją Dvasią lengviau susirinkime negu pavieniui. Kai asmenys atsakingi, jie veikia ir kalba, net jei kai kurie ir nutyla. Susirinkime lemia skaičius.
Tačiau skaičius nekuria tiesos.
Jis nekuria nė veiksmingumo, kaip galima konstatuoti po dvidešimt metų kolegialumo ir kaip buvo galima numatyti be jokių bandymų. Vienas pasakėtininkas jau kažin kada kalbėjo apie „daugybę kapitulų, taip ir posėdžiavusių dėl nieko“. Ar reikėjo kopijuoti politinius režimus, kuriuose rinkimų teisės dėka pateisinami sprendimai, nes jie nebeturi suverenių vadovų? Didžiulis Bažnyčios pranašumas – žinojimas, ką daryti, kad plistų Dievo karalystė. Jos vadovai skiriami. Kiek laiko prarandama, rengiant bendrąsias deklaracijas, kurios niekada nebūna patenkinamos, nes reikia atsižvelgti ir į vienų, ir į kitų nuomones! Kiek nepaliaujamų kelionių prireikia, norint dalyvauti komisijose, pakomisėse, susiaurintos sudėties tarybose, parengiamuosiuose susirinkimuose! Mons. Etchegaray[7] per 1978 m. plenarinio posėdžio Lurde uždarymą pasakė: „Mums visiems galvos išūžtos.“
Per tai smarkiai sumenksta Bažnyčios galia pasipriešinti komunizmui, erezijai, amoralumui. Būtent to trokšta jos priešai ir būtent dėl to jie taip stengėsi per Susirinkimą ir iki pat šiol pastūmėti ją demokratijos keliu.
Gerai įsižiūrėjus, galima pastebėti, jog būtent su tokiu šūkiu Revoliucija įsiskverbė į Dievo Bažnyčią. Laisvė, būtent tokia religinė laisvė, kaip pirmiau aprašytoji, suteikia teisę klysti. Lygybė – tai kolegialumas, ardantis asmens valdžią, Dievo, popiežiaus, vyskupų valdžią; tai skaičiaus įstatymas. Pagaliau brolybei atstovauja ekumenizmas.
Šių trijų žodžių dėka 1789 m. Revoliucijos ideologija virto Įstatymu ir Pranašais. Modernistai pasiekė, ko norėjo.
[1] Mons. Jean Joseph Gaume (1802–1879) – dogmatikas, religinis rašytojas.
[2] Karbonarai – italų masonų organizacija, XIX a. kovojusi prieš Bažnyčią.
[3] La Montagne („Kalnas“) – radikali revoliucionierių jakobinų partija Prancūzijos Nacionaliniame susirinkime (1792-1795).
[4] Prancūzų revoliucijos metais revoliucionieriai masiškai skandino kunigus ir tikinčiuosius.
[5] Enciklika apie Bažnyčios vienybę, 1896 m.
[6] Jono Pauliaus II paraginimas, 1977 m.
[7] Kard. Roger Etchegaray – buvęs Prancūzijos Vyskupų konferencijos pirmininkas, Marselio arkivyskupas.