VIII. Naujasis katekizmas

Katalikų gretose dažnai girdėjau ir toliau girdžiu pastebint: „Mums norima primesti naują religiją.“ Ar tai perdėta? Visur Bažnyčioje įsiskverbę ir savo žaidimą žaidžiantys modernistai iš pradžių mėgino raminti: „Na jau ne, jums taip atrodo, kadangi išsekusios formos buvo pakeistos kitomis dėl būtinų priežasčių: nebebuvo galima melstis kaip kadaise, reikėjo nuvalyti dulkes, pritaikyti mūsų laikų žmonėms suprantamą kalbą, atsiverti atsiskyrusių brolių pusėn... Tačiau iš tikrųjų niekas nepakeista.“

Paskui jie ėmė nebe taip saugotis, o narsiausi net dalytis nuomonėmis specialiai suburtame siaurame rate arba viešai. Toksai Tėvas Cardonnelis[1] smarkiai plėtojosi, skelbdamas naująją krikščionybę, kurioje būtų užginčyta „toji gerai žinoma transcendencija, Dievą paverčianti visuotiniu Monarchu“ ir atvirai rėmėsi Loisy[2] modernizmu: „Jei jūs gimęs krikščionių šeimoje, tai katekizmai, iš kurių mokėtės, yra tikėjimo griaučiai“. „Mūsų krikščionybė, – skelbė jis, – geriausiu atveju reiškiasi neokapitalistine forma.“ Kardinolas Suenensas, savaip perstatęs Bažnyčią, ragino „atsiverti kuo plačiausiam teologiniam pliuralizmui“ ir reikalavo nustatyti „tiesų hierarchiją“ – kuo tikėti daugiau, kuo tikėti mažiau ir kas yra visai nesvarbu.

1973 m. Paryžiaus arkivyskupijos patalpose skaitydamas kuo oficialiausias paskaitas Suaugusiųjų krikščioniškojo ugdymo kursuose, abatas Bernard’as Feillet[3] daug kartų tvirtino: „Kristus nenugalėjo mirties. Mirtis jį nužudė... Šiame gyvenime Kristus buvo nugalėtas ir visi mes būsime nugalėti. Kadangi tikėjimo niekas nepateisina, turi kilti protesto šauksmas dėl tokio pasaulio, kuris, kaip sakėme, veda prie absurdiškumo suvokimo, prie prakeikimo įsisąmoninimo ir prie nebūties tikrovės.“

Galėčiau paminėti daug tokios rūšies atvejų, daugiau ar mažiau papiktinančių, daugiau ar mažiau pasmerktų, o kartais ir visai nepasmerktų. Tačiau krikščionių liaudies dauguma jų išvengė; sužinojusi iš laikraščių, ji laikydavo tai visuotinio pobūdžio neturinčiais ir jos tikėjimo neliečiančiais piktnaudžiavimais.

Abejoti ir nerimauti ji pradėjo, pamačiusi vaikų rankose katekizmo knygas, kuriose katalikų mokymas aiškinamas nebe taip, kaip mokyta nuo neatmenamų laikų.

Visi naujieji katekizmai daugiau ar mažiau įkvėpti Olandų katekizmo, pirmąsyk išleisto 1966 m. Šiame veikale pasiūlymai tokie iš piršto laužti, kad popiežius įpareigojo kardinolų komisiją jį išnagrinėti, ir 1967 m. balandį Gazzada vietovėje (Lombardija) tai buvo padaryta. Komisija iškėlė dešimt punktų ir patarė Šventajam Sostui pareikalauti juos pertvarkyti. Pagal posusi­rinkiminį paprotį tai reiškė, kad šie punktai prieštarauja Bažnyčios mokymui. Dar prieš keletą metų jie būtų buvę ryžtingai pasmerkti, o Olandų katekizmas įtrauktas į Indeksą.[4] Iš tikrųjų, iškeltosios klaidos arba spragos susijusios su tikėjimo esme.

Kas ten pastebima? Olandų katekizme ignoruojami angelai ir nepasakyta, kad žmonių sielas tiesiogiai sukūrė Dievas. Leidžiama suprasti, kad gimtosios nuodėmės pirmieji tėvai neperdavė visiems savo palikuonims, bet žmonės ją pasisavino, gyvendami žmogiškojoje bendruomenėje, kurioje viešpatauja blogis; ji buvusi lyg epidemijos pobūdžio. Ten netvirtinama, kad Marija buvo mergelė. Nepasakyta, kad mūsų Viešpats mirė dėl mūsų nuodėmių, šiuo tikslu siųstas savo Tėvo, ir kad tokia kaina mums buvo grąžinta dieviškoji malonė. Todėl ir Mišios pristatomos kaip puota, o ne auka. Nedviprasmiškai nekalbama nei apie tikrąjį buvimą, nei apie transsubstanciacijos tikrovę.

Nebedėstoma apie Bažnyčios neklystamumą ir kad ji saugo tiesą, apie tai, jog žmogaus protas gali „išreikšti ir pasiekti apreikštuosius slėpinius“. Taip prieinama prie agnosticizmo ir reliatyvizmo. Tarnaujamoji kunigystė sumenkinta. Vyskupų atsakomybė suvokiama kaip „Dievo tautos“ suteiktasis įgaliojimas, o jų magisteriumas – kaip to, ką tiki tikinčiųjų bendruomenė, sankcionavimas. Iš Vyriausiojo Kunigo[5] atimta pilna, aukščiausia ir visuotinė galia.

Švenčiausioji Trejybė ir trijų dieviškųjų Asmenų slėpinys nepristatyti patenkinamai. Komisija taip pat kritikuoja sakramentų veiksmingumo apžvalgą, stebuklo apibrėžimą, pomirtinį teisiųjų likimą. Ji iškelia nesuprantamą moralinių įstatymų ir „sąžinės kazusų sprendimo“ aiškinimą, kuris nebeteikia reikšmės Santuokos neišardomumui.

Net jei visa kita šioje knygoje „gera ir pagirtina“ – o dėl to nėra ko stebėtis, nes modernistai visada sumaišydavo tiesą su klastote, kaip aiškiai pastebėjo šv. Pijus X – neabejojamai galima sakyti, kad tai iškreiptas kūrinys, labai pavojingas tikėjimui. Nelaukdami komisijos ataskaitos ir net padvigubinę spartą, šios operacijos iniciatoriai paskelbė vertimus į kai kurias kalbas. Vėliau tekstas niekada nebebuvo pertvarkytas. Kartais komisijos tekstas būdavo įtraukiamas į turinį, kartais ne. Apie paklusnumo problemą aš dar kalbėsiu. Kas nepaklūsta šiuo atveju? O kas demaskuoja tokį katekizmą?

Olandai nužymėjo kelią. Mes greitai juos pasivijome. Nepasakosiu prancūzų katechezės istorijos ir geriau sustosiu ties paskutiniu jos persikūnijimu – „katalikišku svarbiausių tikėjimo dokumentų rinkiniu“, pavadintu Pierres Vivantes [„Gyvieji akmenys“], bei ties ištisa jūra „katechetinių apžvalgų“. Laikantis žodžio „katechezė“, pabrėžtinai vartojamo visuose šiuose dokumentuose, apibrėžimo, šiuos veikalus turėtų sudaryti klausimai ir atsakymai. Tokios sandaros, leidžiančios sistemingai ištirti tikėjimo turinį, atsisakoma ir beveik niekada neatsakoma į klausimus. Pierres Vivantes vengia ką nors teigti, išskyrus naujus, neįprastus, Tradicijai svetimus pasiūlymus.

Dogmos minimos tarsi tikėjimai, būdingi daliai žmonių, knygoje vadinamų „krikščionimis“ ir pastatomų į vieną lygmenį su žydais, protestantais, budistais ir net agnostikais bei ateistais. Kai kuriais atvejais „katechezės pagyvintojai“ raginami elgtis taip, kad vaikas pasektų bet kokia religija, nesvarbu kokia. Beje, jis turįs būti suinteresuotas klausytis daug ko galinčių pamokyti netikinčiųjų. Svarbu „sudaryti komandą“, teikti paslaugas klasės draugams ir rengtis rytojaus socialinėms kovoms, į kurias reikės stoti net kartu su komunistais, kaip aiškinama pamokomoje Madeleine’os Delbrêl[6] istorijoje, pateiktoje rinkinyje Pierres Vivantes ir ištisai perpasakojamoje daugelyje apžvalgų. Kaip sektinas dar vieno „šventojo“ pavyzdys vaikams siūlomas Martinas Lutheris Kingas, o Marxas ir Proudhonas giriami kaip „didieji darbininkų klasės gynėjai“, „atrodo, ateinantys iš už Bažnyčios“. Mat Bažnyčia norėjo stoti į šį mūšį, bet nesugebėjo. Ji tenkinosi „neteisingumo demaskavimu“. Štai ko mokomi vaikai!

Tačiau dar rimtesnio nepasitikėjimo šešėlis metamas ant šventųjų Knygų – Šventosios Dvasios kūrinio. Užuot pradėjus Biblijos tekstų rinkinį pasaulio ir žmogaus kūrimu, leidinys Pierres Vivantes prasideda Išėjimo knygos tekstu, pavadintu „Dievas kuria savo tautą“. Kaipgi nebus katalikai daugiau negu sutrikę, suglumę ir pasipiktinę dėl tokio gudravimo žodžiais?

Reikia atsiversti Samuelio pirmą knygą, paskui grįžti atgal prie Pradžios knygos, ir galima sužinoti, kad Dievas nesukūrė pasaulio. Nė čia aš nieko neprasimanau, taip parašyta: „Šio Pradžios knygos pasakojimo autorius, kaip ir daugelis, klausia, kaip prasidėjo pasaulis. Tikintieji apie tai mąstė. Vienas jų sukūrė poemą...“ Paskui kiti išminčiai Saliamono dvare apmąsto blogio problemą. Norėdami tai paaiškinti, jie rašo vaizdingą pasakojimą, ir štai jums žalčio gundymas, Adomo ir Ievos nuopuolis. Bet ne bausmė – tekstas toje vietoje nutrūksta. Dievas nebaudžia, kaip naujoji Bažnyčia nebesmerkia, nebent tuos, kurie lieka ištikimi Tradicijai. Gimtoji nuodėmė, rašoma kabutėse, esanti „įgimta liga“, „žmonijos pradžią siekianti negalia“, kažkas labai neaiškaus ir nepaaiškinamo.

Žinoma, visa religija sudūžta. Jei nebegalima pasakyti, kas susiję su blogio problema, tai nebėra ko kamuotis dėl pamokslų, Mišių laikymo, išpažinčių. Kas jūsų klausys?

Naujasis Testamentas atsiveria ties Sekminėmis. Pabrėžiama pirmoji bendruomenė, iš kurios sklinda tikėjimo šauksmas. Paskui šie krikščionys „prisimena“, ir mūsų Viešpaties istorija pamažu išnyra iš jų atminties miglų. Pradedama nuo pabaigos: Vakarienė, Golgota. Paskui eina viešasis gyvenimas ir pagaliau vaikystė, dviprasmiškai pavadinta „Pirmieji mokiniai pasakoja apie Jėzaus vaikystę“.

Tuo remiantis, [katechetinės] apžvalgos nesunkiai įteigs, jog Vaikystės Evangelija yra pamaldus padavimas pagal senovės tautų paprotį kurti savo didžiųjų žmonių biografijas. Beje, Pierres Vivantes vėlyvai datuoja Evangelijas, menkina jų patikimumą. Tendencingame paveiksle apaštalai ir jų sekėjai vaizduojami pamokslaujantys, švenčiantys ir mokantys, prieš „skaitydami Jėzaus gyvenimą, jie pradeda nuo savo gyvenimo“. Tai visiškas apvertimas: jų asmeninė patirtis virsta Apreiškimo ištakomis, o ne Apreiškimas modeliuoja jų mąstymą ir gyvenimą.

Paskutinių dalykų[7] klausimu Pierres Vivantes palaikoma nerimastinga maišatis. Kas yra siela? „Bėgimui reikalingas alsavimas; einant ar nešant sunkų daiktą iki galo reikia atsipūsti. Kai kas nors miršta, sakoma: ‚Jis liovėsi alsavęs‘. Alsavimas – tai gyvybė, kiekvieno asmeniškas gyvenimas. Taip pat sakoma: ,siela‘“. Kitame skyriuje siela sugretinama su širdimi, plakančia širdimi, mylinčia širdimi. Širdis taip pat yra sąžinės buveinė. Kaip ten patekti? Kas tada yra mirtis? Knygos autoriai nepareiškia savo nuomonės: „Vieniems mirtis – galutinė gyvenimo stotis. Kiti mano, kad gyventi galima ir po mirties, bet nėra tuo tikri. Dar kiti tuo tikrai įsitikinę; krikščionys – vieni iš jų“. Vaikas gali tik rinktis, mirtis – pasirenkamas dalykas. Bet argi katekizmo kursų lankytojas nėra krikščionis? Tad kodėl apie krikščionis kalbama trečiuoju asmeniu, užuot tvirtai pasakius: „Mes žinome, kad yra amžinasis gyvenimas, kad siela nemiršta“? Rojaus tema plėtojama irgi dviprasmiškai: „Krikščionys kartais kalba apie rojų, norėdami pažymėti tobulą amžino buvimo su Dievu džiaugsmą po mirties; tai ‚dangus‘, Dievo karalystė, amžinasis gyvenimas, taikos viešpatija“.

Toks aiškinimas labai hipotetiškas. Atrodo, susiduriame vien su kalbėjimo būdu, su krikščionių vartojama raminančia metafora. Jei laikysimės Jo įsakymų, mūsų Viešpats pažadėjo mums dangų, kurį Bažnyčia visada apibrėždavo kaip „tobulos palaimos vietą, kurioje angelai ir išrinktieji regi Dievą ir turi Jį amžinai“. Katechezėje žymus neabejotinas nutolimas nuo to, kas būdavo tvirtinama katekizmuose. Iš to gali kilti tik nepasitikėjimas dėstomomis tiesomis ir dvasinė demobilizacija: kam priešintis savo instinktams ir eiti siauru keliu, jei labai aiškiai nežinoma, kas laukia krikščionio po mirties?

Katalikas neprašo savo kunigų ir savo vyskupo patarimų, padedančių susidaryti supratimą apie Dievą, pasaulį, paskutinius dalykus, jis klausia, ką turi tikėti ir ką turi daryti. Jei jie atsako jam virtine pasiūlymų ir gyvenimo projektų, jam lieka tik susikurti asmenišką religiją, jis tampa protestantu. Katechezė paverčia vaikus mažais protestantais.

Stebuklingasis reformos žodis – „tikrumo“ medžioklė. Jį turintys krikščionys kritikuojami lyg lobį saugantis šykštuolis; jie laikomi egoistais ir apsirijėliais, jie gėdinami. Reikia atsiverti priešingoms nuomonėms, priimti skirtingumą, gerbti masonų, marksistų, musulmonų, net animistų idėjas. Švento gyvenimo žymė esą yra dialogas su klaida.

Tada viskas leistina. Aš sakiau, kokie yra naujojo Santuokos apibrėžimo padariniai. Tai ne galimi padariniai, ne tai, kas galėtų atsitikti, jei krikščionys priimtų šį apibrėžimą pažodžiui. Padariniai pasireiškė nedelsiant, kaip liudija kasdien vis labiau plintantys palaidi papročiai. Tačiau labiausiai slegia tai, kad juos remia katechezė. Imkime, vadinamą „katechetinę medžiagą“, išleistą 1972 m. Lione su imprimatur[8] ir skirtą auklėtojams. Pavadinimas? Voici l’homme.[9] Moralei skirtame rinkinyje pasakyta: „Jėzus neketino palikti ainiams ‚moralės‘, ar ji būtų politinė, seksualinė ar kokia nors kitokia... Vienintelis išliekantis reikalavimas – žmonių tarpusavio meilė... Po to jūs laisvi visomis aplinkybėmis rinktis, kaip geriausia išreikšti šią meilę“.

Ten pat esančiame skyriuje „Tyrumas“ šis bendrasis įstatymas pritaikomas. Nepaisant Pradžios knygos, aiškinama, kad drabužiai atsirado tik vėliau „kaip tam tikros padėties visuomenėje, tam tikro luomo ženklas“, kartu atlikęs „slepiamąjį vaidmenį“, o tyrumas apibrėžiamas taip: „Būti tyram reiškia būti tvarkingam, būti ištikimam prigimčiai… Būti tyram reiškia būti harmonijoje ir santarvėje su žeme ir žmonėmis; tai reiškia susiderinti be priešinimosi ir prievartos su didžiosiomis gamtos jėgomis“. Po to randame klausimą ir atsakymą: „Ar toks tyrumas suderinamas su krikščionių tyrumu?“ – „Ne tik suderinamas, bet ir būtinas tikrai žmogiškam ir krikščioniškam tyrumui. Jėzus Kristus nepaneigė ir neatmetė nė vieno iš šių atradimų, šių pasiekimų, vainikavusių ilgalaikius tautų ieškojimus. Kaip tik priešingai, Jis atėjo, norėdamas juos ypatingu būdu pratęsti: ‚Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti‘ (Mt 5, 17).“ Savo teiginius autoriai grindžia Marijos Magdalenos pavyzdžiu: „Šiame būryje ji tyra, nes daug mylėjo, giliai mylėjo“. Taip perrengiama Evangelija: įsimenama tik Marijos Magdalenos nuodėmė, palaidas gyvenimas, o jai suteiktas mūsų Viešpaties atleidimas pristatomas kaip pritarimas ankstesniam jos gyvenimui, neatsižvelgus net į dieviškąjį paraginimą: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 6, 11), nei į tvirtą žodį, kuris atvedė buvusią nusidėjėlę iki pat Kalvarijos, ištikimą savo Mokytojui iki pat paskutinių Jo dienų. Ši pasipiktinimą kelianti knyga nežino jokių ribų. Autoriai klausia: „Ar galima turėti santykių su mergina, aiškiai žinant, kad jie palaikomi tik dėl pramogos arba norint pamatyti, kas yra moteris?“ Ir atsako: „Taip kelti tyrumo įstatymo klausimą nedera tikram žmogui, mylinčiam žmogui, krikščioniui… Tai reikštų, kad žmogui uždedamas apynasris, nepakenčiamas jungas. Tuo tarpu Jėzus atėjo kaip tik išvaduoti mūsų iš slegiančio įstatymų jungo: ‚Mano jungas švelnus, mano našta lengva‘ (Mt 11, 30).“ Štai kaip interpretuojami švenčiausi žodžiai, norint ištvirkinti sielas! Iš šv. Augustino įsimenamas tik vienas sakinys: „Mylėk ir daryk, ką nori!“[10]

Buvau gavęs Kanadoje išleistų tikrai bjaurių knygų. Jose kalbama tik apie seksą ir vis stambiomis raidėmis: tikėjime išgyvenamas seksualumas, seksualinė raida ir t. t. Paveikslai absoliučiai atstumiantys. Atrodė, lyg vaikui norima visa jėga perteikti geismą ir seksualinį apsėdimą, įtikinti jį, kad gyvenime daugiau nieko ir nėra. Daugelis krikščionių tėvų protestavo ir reikalavo, bet jiems nepavyko nieko nuveikti ir būtent dėl tos gražios priežasties: paskutiniame puslapyje parašyta, kad katekizmai aprobuoti Katechezės komisijos, o leidimas spausdinti suteiktas Kvebeko episkopato religijos mokymo komisijos pirmininko!

Kitame Kanados episkopato aprobuotame katekizme vaikas raginamas nutraukti ryšius su viskuo: su savo tėvais, su tradicija, su visuomene, idant atgautų visų slopinamą savo asmenybę, išsivaduotų nuo kompleksų, kuriuos perėmė iš visuomenės ar šeimos. Pateisinimo visada ieškodami Evangelijoje, tokios rūšies patarimų teikėjai primygtinai teigia, jog Kristus išgyvenęs tokį nutraukimą ir tik taip atsiskleidęs kaip Dievo Sūnus. Būtent Jis ir norįs, kad mes elgtumės taip pat.

Argi galima priimti taip prieštaraujančią katalikų religijai sampratą, dangstomą vyskupo autoritetu? Užuot kalbėjus apie ryšių nutraukimą, reikėtų kalbėti apie tai, kad turime siekti ryšių, nes jie sudaro mūsų gyvenimą. Kas gi ta Dievo meilė, jei ne ryšys su Dievu, paklusnumas Dievui ir Jo įsakymams? Ryšys su tėvais, meilė tėvams yra gyvenimo, o ne mirties ryšiai. Tačiau jie pristatomi vaikui kaip prievartaujantis ir gniuždantis dalykas, kuris menkina jo asmenybę ir iš kurio reikia išsivaduoti!

Ne, neįmanoma, kad Jūs leistumėte taip gadinti savo vaikus. Sakau tai nuoširdžiai: negalima jiems duoti tokių katekizmų, verčiančių prarasti tikėjimą.

 

---