Naujasis Mišių ritualas (II)

59. Ar tradicinės šv. Mišios buvo panaikintos?

Nuo pat naujųjų Mišių įvedimo (1969 m.) Roma mėgino įtikinti žmonės, kad tradicinės Mišios yra panaikintos, o jų laikymas – uždraustas. Bet pop. Benediktas XVI savo laiške motu proprio „Summorum Pontificum“ (2007 m. liepos 7 d.) viešai pripažino, kad jos niekada nebuvo panaikintos. Vadinasi, visi tie, kurie dėl savo ištikimybės tradicinėms Mišioms beveik keturiasdešimt metų buvo kaltinami nepaklusnumu, iš tiesų kentė persekiojimą dėl teisybės.

Ar tradicinės Mišios galėjo būti panaikintos?

Būtų sunku uždrausti tradicinių Mišių laikymą, nes Bažnyčia visada nepaprastai gerbė senus ritualus, užuot juos draudusi. Maža to, popiežius šv. Pijus V, patvirtindamas Romos mišiolą (bule „Quo primum“, 1570 m. liepos 14 d.), paskelbė, kad šis ritualas galios amžinai ir kad niekas negali kunigui uždrausti pagal jį laikyti Mišias.

Ar šv. Pijaus V bulės „Quo primum“ nutarimus nepanaikino pop. Pauliaus VI apaštalinė konstitucija „Missale Romanum“ (1969 m. balandžio 3 d.), įvedusi naująjį Mišių ritualą?

Sunku tiksliai įvertinti Pauliaus VI apaštalinės konstitucijos „Missale Romanum“ juridinį svorį, nes joje pilna dviprasmybių. Viena yra tikra: ji nė nemėgino panaikinti šv. Pijaus V suteiktos privilegijos. Tradicinių Mišių gynėjai iš karto tai pastebėjo, bet vyskupai, netgi Paulius VI, mėgino įtikinti katalikus, kad naujosios Mišios yra privalomos.

Vadinasi, prireikė beveik keturiasdešimties metų, kol Roma suprato, jog tradicinės Mišios nebuvo panaikintos?

Bažnyčios hierarchai gerai žinojo – bent jau nuo 1986 m. – kad tradicinės Mišios nebuvo panaikintos. Tačiau prireikė dar dvidešimties metų, kad šis faktas taptų oficialus. Viename interviu kardinolas Stickleris pasakė:

„1986 m. popiežius Jonas Paulius II devynių kardinolų komisijai uždavė du klausimus. Pirma: „Ar popiežius Paulius VI arba kitas kompetentingas autoritetas uždraudė mūsų laikais švęsti Tridento Mišias?“ Aštuonių kardinolų (iš devynių) atsakymas buvo: šv. Pijaus V Mišios niekada nebuvo panaikintos. Aš galiu tai patvirtinti, nes buvau vienas iš tų kardinolų. Antrasis klausimas buvo labai įdomus: „Ar gali vyskupas kokiam nors gerą vardą turinčiam kunigui uždrausti aukoti Tridento Mišias?“ Devyni kardinolai vienbalsiai nusprendė, kad joks vyskupas negali katalikų kunigui uždrausti aukoti Tridento Mišių. Mes neturime jokio oficialaus draudimo ir tikiuosi, kad popiežius niekada nieko panašaus nepadarys. Turbūt todėl, kad Pijus V šias Mišias paskelbė visiems laikams.“[1]

60. Ar naujasis Mišių ritualas pakankamai išreiškia katalikų mokymą apie Mišių auką?

Kardinolų Ottaviani‘o ir Bacci‘o nuomone, naujasis Mišių ritualas, išleistas 1969 m., „savo visuma ir atskiromis detalėmis stulbinančiai nukrypsta nuo katalikiškos šventųjų Mišių teologijos“[2]. Visi pakeitimai buvo skirti tam, kad būtų pašalintos bet kokios užuominos apie permaldaujamąją auką ir šv. Mišios taptų kuo panašesnės į protestantiškas pamaldas.

Kuo konkrečiai naujosios Mišios yra panašios į protestantiškas pamaldas?

Rimčiausi pakeitimai palietė atnašavimą ir Kanoną. Galima sakyti, kad Liuterio reikalavimai panaikinti atnašavimą ir Kanoną buvo iš esmės išpildyti naujosiose Mišiose.

Ką Liuteris sakė apie atnašavimą?

Liuteris sakė: „Ši bjaurastis vadinama atnašavimu ir nuo šio momento beveik viskas toliau dvokia auka.“[3]

Kodėl Liuteris taip nekentė atnašavimo?

Senasis ofertoriumas aiškiai išreiškia, kad Mišios yra auka nuodėmėms atpirkti. Čia kunigas meldžiasi:

„Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas tavo tarnas, aukoju tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaičiuojamas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus čia esančiuosius, taip pat ir už visus ištikimus krikščionis, gyvus ir mirusius, kad man ir jiems padėtų išsigelbėti amžinajam gyvenimui. Amen“.

Kas atsitiko su atnašavimu naujajame rituale?

Naujajame rituale ofertoriumas buvo panaikintas ir pakeistas paprastu žemiškų dovanų atnašavimu, kurio tekstas paimtas iš žydų stalo maldos. Jis skamba taip:

„Pagirtas esi, Viešpatie, visatos Dieve, nes iš Tavo dosnumo gavome duonos, kurią aukojame Tau – žemės ir žmogaus rankų darbo vaisių, iš kurio mums tebūna gyvybės duona.“

Į ką atkreiptinas dėmesys šioje maldoje?

Neskaitant aiškiai natūralistinio tono (joje nėra nė žodžio apie Dievo apreikštas antgamtines tiesas), apie Kristaus auką ir atpirkimą čia net neužsimenama. Ji niekuo nesiskiria nuo paprasčiausios maldos, kalbamos prieš valgį.

Tačiau ar ne svarbiausia tai, kad naujajame rituale buvo paliktas senovinis ir garbingas Romos kanonas?

Kalbant griežtai, negalima sakyti, kad Romos kanonas buvo išsaugotas naujojoje liturgijoje. Pirmiausia, jis prarado savo, kaip kanono, t. y. nustatytos, privalomos taisyklės, pobūdį: dabar jis tapo tik vienu iš daugelio pasirinkimų (jis tapo „I eucharistine malda“ ir dažniausiai yra pakeičiamas viena iš kitų trijų 1969 m. pridėtų eucharistinių maldų ar daugelio vėlesnių, patvirtintų Šventojo Sosto). Antra, net ir „I eucharistinė malda“ iškraipo Romos kanoną.

Ar „I eucharistinė malda“ nėra tas pats Romos kanonas?

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad naujosios liturgijos „I eucharistinė malda“ yra tas pats senovinis Romos kanonas, bet iš tiesų jame buvo padaryta keletas pakeitimų. Reikšmingiausi yra šie:

1) Kalbėjimas garsiai (tai desakralizuoja Kanoną); 2) konsekracijos formulės pakeitimas (supanašinant ją su liuteronų ritualu); 3) jos subanalinimas (nuo šiol ji tariama garsiai, įprastu, pasakojamuoju tonu, o ne tyliai ir ypatingu tonu, kaip anksčiau); 4) kunigo priklaupimo tarp konsekracijos ir pakylėjimo panaikinimas (tai atitinka eretišką mokymą, jog Tikrojo Buvimo priežastis yra ne konsekracijos žodžiai, o bendruomenės tikėjimas); 5) daugelio kryžiaus ženklų panaikinimas; 6) dviprasmiško sakinio įvedimas po konsekracijos („Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį...“).

Ar šie pakeitimai iš tiesų tokie blogi?

Vertinant kiekvieną atskirai, šie dalykai savaime nėra blogi (kai kurie iš jų egzistuoja Rytų liturgijoje). Tačiau žvelgiant į juos kaip į visumą ir palyginus su kitais Mišių pakeitimais, tenka daryti išvadą, kad jie silpnina tikėjimą.

Ar kitos trys „eucharistinės maldos“ taip pat yra ginčytinos?

Kitos trys „eucharistinės maldos“ pasižymi dar didesniais trūkumais, negu pirmoji. Juos kun. Rogeris Calmelis apibendrino taip:

„Jie [reformuotojai] didžiąją maldų dalį nukėlė po konsekracijos, palikdami tik trumpą kreipimąsi į Šventąją dvasią, įspraustą tarp Sanctus ir Eucharistijos įsteigimo pasakojimo. Atrodo, tarsi jie verstų kunigą kuo greičiau atlikti konsekraciją, nepalikdami jam pakankamai laiko sutelkti dėmesį į tai, ką jis rengiasi daryti, neleisdami jam pasirengti begalinei paslapčiai, kurią jis tuoj įvykdys... Galiausiai, net jeigu iš Romos kanono ir buvo perimtos kai kurios idėjos apie Mišių prigimtį ir vaisius, jos sistemingai menkinamos gerai apskaičiuotais nutylėjimais: į Dievą, kuriam aukojama auka, kreipiamasi neminint jo visagalybės ir begalinio gailestingumo; nėra nė žodžio apie mūsų, kaip Jo tarnų ir nusidėjėlių, būseną, iš kurios ir kyla pareiga aukoti auką; nėra nė žodžio apie Bažnyčią, kaip katalikišką ir apaštališką...“[4]

Ar ši kritika ne per griežta?

Ši kritika yra teisinga. Galima būtų paminėti daugybę kitų nutylėjimų, būdingų trims naujosioms „eucharistinėms maldoms“, pavyzdžiui: nieko nekalbama apie Mišių aukos permaldaujamąjį pobūdį (net jeigu III ir IV eucharistinėse maldose yra paminėti žodžiai „aukojimas“ ir „atnaša“); dingo visi Kristaus, kaip kunigo, provaizdžiai (Abelis, Abraomas, Melchizedekas); Dievo Motina niekur nebevadinama „visuomet Mergele“; nebekalbama apie šventųjų nuopelnus (patys šventieji tapo anonimais, neminimas netgi šv. Petras); niekur neminimas pragaras ir t. t.

Argi „II eucharistinė malda“ nėra labai sena?

Ši malda nusipelno atskiro dėmesio, nes „ją ramiausia sąžine galėtų kalbėti kunigas, nebetikintis nei transsubstanciacija, nei aukojamuoju Mišių pobūdžiu, ir dėl to ji puikiai tiktų netgi protestantų pastoriui“.[5] Šioje maldoje išvis neminimas žodis „auka“, tačiau ji naudojama dažniausiai, nes yra laikoma senovine ir garbinga, o ypač todėl, kad yra trumpiausia (kai kurie ją vadina minikanonu).

Ar ši „II eucharistinė malda“ nėra senasis šv. Ipolito kanonas (III a.)?

Kai kurie teigia, kad ši malda esanti senasis Ipolito kanonas, bet: 1) tai yra labai iškraipyta šio kanono forma (pavyzdžiui, išmesta citata, kad Kristus savo noru atidavė save kančioms, norėdamas „nugalėti mirtį, sutraukyti velnio pančius, sutrypti pragarą ir apšviesti teisiuosius“[6]); 2) pamirštama pasakyti, jog Ipolitas kurį laiką buvo antipopiežius ir iš viso nėra aišku, ar jo liturgija kada nors buvo švenčiama Katalikų Bažnyčioje.

Bet argi Ipolitas nebuvo šventasis?

Kun. Roguetas, kurio negalima įtarti priešiškumu naujajai liturgijai, paaiškina:

„Ipolitas savo tekstą pateikia ne kaip kanoną, t. y. kaip nustatytą, privalomą taisyklę, o greičiau kaip improvizacijos pavyzdį. Be to, dėl savo sunkaus būdo jis buvo taip priešiškai nusistatęs Romos atžvilgiu, jog tapo antipopiežiumi (šią kaltę jis vėliau išpirko savo kankinyste), ir labai panašu, kad savo anaforą jis pateikė prieštaraudamas Romoje naudotai eucharistinei maldai.“[7]

Kokios yra šių naujųjų eucharistinių maldų trūkumų pasekmės?

Kun. Calmelis pastebi:

„Dėl šių pakeitimų ir klastojimų nebėra tinkamai išreiškiami neišsemiami, bet kartu tiksliai apibrėžti perkeitimo ritualo turtai. Nebeskatinamas vidinis sielos nusistatymas, reikalingas norint priimti antgamtinius šventosios aukos vaisius. Neišvengiama to pasekmė: kunigai ir tikintieji nebesupranta Mišių svarbos, o katalikiškos Mišios tampa panašios į protestantišką atminimo vakarienę.“[8]

Ar naujųjų Mišių trūkumai yra atsitiktiniai, ar jie atitinka tam tikrą bendrą idėją?

Naujoji liturgija išreiškia savitą, naują, dvasią. Pagrindinis jos kūrėjas kun. Annibale Bugnini galėjo pareikšti: „Susirinkimo pateiktas liturgijos vaizdas visiškai skiriasi nuo ankstesnio.“[9]

Kaip galime apibendrinti naująsias Mišias įkvėpusią dvasią?

Kokia dvasia įkvėpė naujojo ritualo kūrėjus, matyti iš jo instrukcijos. Ypač ji akivaizdi 7-ajame skirsnyje, kuris teigia:

„Viešpaties vakarienė, arba Mišios, yra šventas kunigo pirmininkaujamas kartu suėjusios Dievo tautos pobūvis arba susirinkimas, skirtas Viešpaties atminimui švęsti. Dėl šios priežasties vietiniam Šventosios Bažnyčios susirinkimui ypač tinka Kristaus pažadas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20).“

Kaip galime įvertinti 7-ajame skirsnyje pateiktą Mišių apibūdinimą?

Jis neturi nieko specifiškai katalikiško, todėl lygiai taip pat galėtų būti vartojamas ir protestantiškai atminimo vakarienei apibūdinti. Jeigu jis būtų vartojamas kaip Mišių apibrėžimas, jį reikėtų laikyti netgi eretišku.

Kaip 7-asis skirsnis prieštarauja Bažnyčios mokymui?

7-asis skirsnis prieštarauja Bažnyčios mokymui trimis svarbiais punktais, skiriančiais katalikiškas Mišias nuo protestantiškos atminimo vakarienės:

1) Mišios iš esmės yra (permaldaujamoji) auka, o ne tikinčiųjų susirinkimas Viešpačiui atminti.

2) Kunigas yra įrankis (nors ir turintis laisvą valią), kuriuo pasinaudodamas Kristus atnaujina savo auką, o ne vien tikinčiųjų susibūrimo vadovas.

3) Mūsų Viešpats iš tiesų yra Eucharistijoje su savo Kūnu ir Krauju, o ne vien dvasiškai (kai du ar trys būna susirinkę jo vardu).

Argi Mišios nėra tikinčiųjų susibūrimas?

Tikinčiųjų dalyvavimas Mišiose nėra būtinas (nors ir pageidautinas). Tačiau „III eucharistinė malda“ skatina galvoti priešingai, teigdama: „Tu nesiliauji telkti sau tautą, kad nuo saulėtekio iki saulėlydžio tavo vardui būtų aukojama tyra auka.“ Taip sudaromas įspūdis, kad tautos buvimas šv. Mišiose yra būtinas.

Ar šis Mišių apibūdinimas būdingas tik 7-ajam skirsniui, ar jį galima rasti visoje Bendrojoje instrukcijoje?

Šį klaidingą Mišių apibūdinimą, kurį tobulai apibendrina 7-asis skirsnis, galima rasti visoje 1969 m. mišiolo Bendrojoje instrukcijoje:

1) Per visus 341 skirsnius žodis „auka“ pasirodo tik kelis kartus, ir tai miglota reikšme. Žodis „permaldaujamoji auka“ neminimas nė karto (vietoje to Mišios pristatomos kaip pobūvis, vakarienė, puota, šventė ir pan.)

2) Taip pat nė karto nepaminimas faktas, kad kunigas – ir jis vienintelis – yra įrankis, per kurį Viešpats atnaujina savo auką konsekracijos metu.[10]

3) Lygiai taip pat nė karto nepaminima frazė „Tikrasis buvimas“. Tiesa, keletą kartų paminimas Kristaus „buvimas“ Eucharistijoje, bet ta pačia prasme, kaip kalbame apie Jo „buvimą“ Šventajame Rašte, t. y. kaip apie dvasinį buvimą. Praleistas ir žodis „transsubstanciacija“ – vienintelis žodis, aiškiai išreiškiantis katalikų tikėjimą.[11]

Tačiau vien tai, jog žodis „transsubstanciacija“ nepasirodo 1969 m. Mišiolo bendrojoje instrukcijoje, dar nereiškia, kad jos autoriai ja netiki.

Pagrindinis klausimas yra ne asmeninė naujojo mišiolo autorių intencija, o tai, ar jis objektyviai išreiškia katalikų tikėjimą. 1794 m. popiežius Pijus VI pasmerkė jansenistinio Pistojos sinodo teiginį apie Mišias vien todėl, kad jame nebuvo paminėtas žodis „transsubstanciacija“. Nors šiaip minėtas teiginys teisingai išreiškė katalikų mokymą apie Eucharistiją, vien šio žodžio praleidimo užteko, kad Popiežius teiginį paskelbtų „skatinančiu ereziją“.[12] Reikia pažymėti, kad 1969-ųjų mišiolo bendroji instrukcija daug migločiau pasisako šiuo klausimu nei Pistojos sinodas, o pats Mišiolas panaikino daug pagarbos Švč. Sakramentui ženklų. Akivaizdu, kad jis pavojingas tikėjimui.

Ar vėliau Bendroji instrukcija nebuvo pataisyta?

Iš tiesų, Bendroji instrukcija ir ypač 7-asis jos skirsnis sukėlė tokius audringus protestus, kad jau 1970 m. ji buvo pataisyta. Instrukcija buvo papildyta keliais katalikiškais teiginiais, taip pat pridėti žodžiai „transsubstanciacija“ ir „permaldaujamoji“ (kad nebebūtų galima tvirtinti, jog jų visai nėra). Vis dėlto pats naujasis Mišių ritualas, kurio dvasią tobulai išreiškė 7-asis Instrukcijos skirsnis, liko nepaliestas! Jis ir toliau skiepija jo dalyviams idėją, kad Mišios tėra Dievo tautos susirinkimas, švenčiantis atminimo vakarienę vadovaujant kunigui. O tai yra grynai protestantiška samprata.

61. Ar Mišių ritualo protestantizacija buvo tyčinė?

Ilgametis Pauliaus VI draugas, Prancūzų akademijos narys Jeanas Guittonas pareiškė, jog Popiežius sąmoningai norėjo iš šv. Mišių pašalinti visa, kas galėtų trikdyti protestantus. Tai patvirtina ir faktas, kad Paulius VI pakvietė šešis protestantų pastorius prisidėti prie naujojo Mišių ritualo parengimo. Žymioje fotografijoje jis stovi kartu su šiais pastoriais. Vienas jų, Maxas Thurianas iš Tezė, vėliau pasakė: „Šiose atnaujintose Mišiose iš tikrųjų nėra nieko, kas trikdytų protestantus evangelikus.“[13] 1988 m. jis buvo įšventintas kunigu, nors protestantizmo formaliai neatsisakė.

Kada Jeanas Guittonas atskleidė šią Pauliaus VI intenciją?

1993 m. gruodžio 19 d. vienoje radijo laidoje, skirtoje Pauliui VI, Jeanas Guittonas pasakė štai ką: „Pirmiausia, Pauliaus VI Mišios pristatomos kaip puota; jos labiau pabrėžia žmonių dalyvavimą bendroje šventėje nei ritualinę auką Dievui, kai kunigas stovi atsukęs žmonėms nugarą. Taigi, manau, jog neklystu sakydamas, kad Pauliaus VI ir jo vardą gavusios naujosios liturgijos tikslas buvo paskatinti tikinčiuosius aktyviau dalyvauti šv. Mišiose, suteikiant daugiau vietos Šv. Raštui ir mažiau – visam tam, ką vieni pavadintų magija, o kiti – transsubstanciacija, kaip sako katalikų tikėjimas. Kitaip tariant, Pauliaus VI tikslas buvo ekumeninis – pašalinti ar bent jau pataisyti, arba sušvelninti visa, kas buvo pernelyg katalikiška, kas turėjo tradicinę katalikišką prasmę, kad jas [Mišias], priartintų prie kalvinistinės Atminimo vakarienės.“

Ar yra kitų liudijimų apie ekumeninę naujosios liturgijos orientaciją?

Pagrindinis liturginės reformos autorius Annibale Bugnini‘s (1912–1982) niekada neslėpė savo ekumeninių intencijų. 1965 m. jis ištarė reikšmingus žodžius: „Bažnyčia vadovavosi sielų meile ir noru padaryti viską, kad padėtų mūsų atsiskyrusiems broliams pasiekti vienybę, kad pašalintų bet kokį akmenį, kuris galėtų kelti bent mažiausią suklupimo ar nepasitenkinimo pavojų.“[14]

Perskaitykime dar kartą: pašalinti bet kokį akmenį (1), kuris galėtų kelti (tariamoji nuosaka) (2) bent mažiausią (3) nepasitenkinimo (4) pavojų (5).

Kaip protestantai žiūrėjo į Pauliaus VI naująsias Mišias?

Daugelis protestantų, atmetančių tradicines Mišias, teigė nematantys jokių kliūčių nuo šiol naudoti naująjį ritualą švenčiant savo protestantišką atminimo vakarienę. Be jau minėto Maxo Thuriano, taip tvirtino, pavyzdžiui, G. Siegvaltas (Le Monde, 1969-11-22), Rogeris Mehlis (Le Monde, 1970-09-10), Ottfriedas Jordahnas (konferencija Marija Lach abatijoje, 1975-06-15) ir, galiausiai, oficiali [liuteronų] Elzaso ir Lotaringijos Augsburgo Išpažinimo Bažnyčios aukštesniosios konsistorijos deklaracija (1973-12-08).

Ar protestantai buvo vieninteliai nekatalikai, turėję įtaką naujosios liturgijos kūrimui?

Liturginę 1969-ųjų reformą paveikė ne tik protestantai, bet ir masonai.

Kaip masonai paveikė 1969-ųjų liturginę reformą?

Visų pirma, masonai liturginę reformą paveikė netiesiogiai – dėl Bažnyčios atsivėrimo pasauliui, propaguoto Vatikano II Susirinkime kaip tik tuo metu, kai Vakarų visuomenę užvaldė masonų šūkiai: progresas, žmogaus kultas, laisvė, sekuliarizacija, tolerancija, lygybė ir t. t. Visa, kas išreiškė dievišką transcendenciją, šventybės pojūtį, pagarbą autoritetui, panieką pasauliui, savo nuodėmingos būklės pripažinimą, dvasinės kovos svarbą, pasiaukojimo ir atgailos būtinybę ar paprasčiausiai antgamtinės tvarkos suvokimą, imta laikyti nepritaikyta „šiuolaikiniam žmogui“ ir todėl buvo pašalinta arba atskiesta.

Ar galite pateikti šių pokyčių pavyzdžių?

Naujojoje liturgijoje buvo pakeisti arba pašalinti tekstai, pernelyg aiškiai kalbantys apie pragarą ar velnią (giesmė „Dies Irae“ mirusiųjų Mišiose; 17-ojo sekmadienio po Sekminių, Šv. Mikalojaus, Šv. Kamilio Leliečio ir kt. švenčių kolektos), apie prigimtinę nuodėmę (Kristaus Karaliaus šventės kolekta), apie atgailą (Šv. Raimundo iš Penaforto, Šv. Jono Vianėjaus, Ketvirtadienio po Pelenų trečiadienio švenčių kolektos), apie panieką pasaulio dalykams (Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventės kolekta, Antrojo advento sekmadienio postkomunija, Trečiojo sekmadienio po Velykų sekreta), apie būtinybę atsiteisti už nuodėmes (Švenčiausiosios Širdies šventės kolekta), apie Bažnyčios priešus (Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventės Komunijos antifona, Šv. Pijaus V, Šv. Jono Kapistrano švenčių kolektos), apie klaidų pavojus (Didžiojo penktadienio maldos už eretikus ir schizmatikus, Šv. Petro Kanizijaus, Šv. Roberto Belarmino, Šv. Augustino Kenterberiečio švenčių kolektos), apie šventųjų stebuklus (Šv. Mikalojaus, Šv. Pranciškaus Ksavero, Šv. Raimundo iš Penaforto, Šv. Dievo Jono, Šv. Pranciškos Romietės ir kt. švenčių kolektos).[15]

Ar šie nutylėjimai iš tiesų buvo paskatinti naujosios dvasios?

Tais pačiais 1969-aisiais Paulius VI pareiškė:

„Po Susirinkimo Bažnyčią užplūdo taikos ir optimizmo banga, įkvepianti ir pozityvi krikščionybė, gyvenimo, pasaulio vertybių draugė <...> Visa tai kilo iš noro padaryti krikščionybę priimtina ir mėgstama, atlaidžia ir atvira, atsikračiusia bet kokio viduramžiško griežtumo pėdsako ir pesimistinio požiūrio į žmogų bei moralę.“[16]

Ar būta kokios nors tiesioginės masonų įtakos liturginei reformai?

1975 m. pagrindinis naujųjų Mišių kūrėjas Annibale Bugnini‘s buvo demaskuotas kaip slaptas masonas. Jį apkaltinęs dvasininkas pateikė įrodymus Pauliui VI ir pagrasino visą šį reikalą paviešinti. Popiežių įtikino pateikti įrodymai, ir jis, norėdamas išvengti viešo skandalo, tuoj pat atleido mons. Bugninį iš Dieviškojo kulto kongregacijos sekretoriaus pareigų ir paskyrė jį apaštaliniu nuncijumi Irane.[17] 1976 ir 1978 m. Italijos spauda paskelbė masonų dvasininkų sąrašą, ir tarp jų buvo Annibale Bugnini‘o vardas.[18]

62. Ar naujojo ritualo paskelbimui netaikytinas Bažnyčios neklaidingumo principas?

Dažnai teigiama, kad naujo ritualo įvedimas arba kokio nors visuotinio (pavyzdžiui, liturginio) įstatymo paskelbimas savaime įgauna neklaidingumo statusą ir todėl nedaro jokios žalos Bažnyčiai. Tačiau tai yra netiesa. Liturgijai galioja ta pati taisyklė kaip ir popiežiaus neklaidingumui. Kaip ne kiekvienas popiežiaus žodis yra neklaidingas (tam, kad popiežiaus pasakymas įgytų neklaidingumą, jis turi atitikti tam tikras sąlygas), taip ir ne kiekvienas liturginis įstatymas savaime būna neklaidingas. Jis tampa neklaidingu tik tada, kai Bažnyčios magisteriumas autoritetingai tai paskelbia.

Ar yra kada nors buvę, kad Šventasis Sostas paskelbtų klaidą skatinančias liturgines knygas?

Taip, keletą kartų Šventasis Sostas buvo paskelbęs klaidą skatinančias liturgines knygas.

Ar galite pateikti pavyzdžių?

Romos pontifikale ilgą laiką buvo rubrika, liepianti vyskupui įsitikinti, kad būsimi kunigai per savo šventimus prisiliestų prie kieliko ir patenos, nes neva taip šventinamiesiems įspaudžiamas kunigo charakteris. Tai buvo klaida, ir popiežius Pijus XII šią rubriką pašalino (Sacramentum ordinis, 1947), paaiškindamas, jog tiktai rankų uždėjimas yra kunigų šventimui reikalinga materija.

Ar galite pateikti kitą pavyzdį?

XIII a. Romos pontifikale buvo įvelta dar keistesnė klaida. Ten buvo rašoma, kad vyno perkeitimas į Kristaus Kūną gali įvykti ir be perkeitimo žodžių, vien tik paliečiant vyną konsekruota Ostija.

Kaip paaiškinti šių klaidų buvimą Šventojo Sosto patvirtintose liturginėse knygose?

Šios klaidos galėjo atsirasti todėl, kad patvirtindamas šias rubrikas Šventasis Sostas neketino suteikti joms dogmatinių apibrėžimų vertės. Tai buvo visiems aišku. (Teologai iki pat Pijaus XII laikų diskutavo apie kunigystės sakramento suteikimo materiją, nelaikydami liturginių rubrikų pakankamai autoritetingomis užbaigti šią diskusiją.)

Kokią išvadą galime padaryti iš šių pavyzdžių?

Šie pavyzdžiai aiškiai parodo, kad Šventasis Sostas ne visada naudojasi savo neklaidingumu liturginiuose klausimuose. Siekiant išsiaiškinti, kokiu neklaidingumo laipsniu pasižymi tam tikri oficialūs Bažnyčios nutarimai, reikia rūpestingai įvertinti jų prigimtį, turinį, paskelbimo aplinkybes ir autoritetingumą.

Ar ne keista, kad Bažnyčia ne visada pasinaudoja savo neklaidingumu liturgijos srityje?

Net visuotiniai susirinkimai ir oficialūs popiežiaus dokumentai negarantuoja kiekvieno jų paskelbto sakinio neklaidingumo, net jeigu jų pagrindinis tikslas būna išdėstyti katalikišką doktriną. Todėl logiška, kad liturginės apeigos, mokančios tikėjimo netiesiogiai, taip pat ne visada pasižymi neklaidingumu.

Jeigu liturgija ne visada pasižymi neklaidingumu, vadinasi, galima laisvai kritikuoti Bažnyčios patvirtintą liturgiją?

Net jei ir ne visada pasižymi neklaidingumu (išimtiniais atvejais joje gali būti klaidų), Bažnyčios patvirtinta liturgija turi būti gerbiama ir tausojama. Būtų įžūlu, įžeidu ir nepamaldu įsivaizduoti, kad kiekvienas asmeniškai gali vertinti jos teisingumą.[19]

Ar visada reikia pripažinti Šventojo Sosto patvirtintą discipliną ir liturgiją, net jeigu ji nepasižymi neklaidingumu?

Paprastai – taip, Šventojo Sosto patvirtintą discipliną ir liturgiją reikia priimti visą, nieko neišskiriant (kaip reikia priimti visą Bažnyčios mokymą, o ne tik oficialiai paskelbtas dogmas). Tačiau išskirtiniais atvejais, krizių metu, jei turima įrodymų, jog koks nors neklaidingumu nepasižymintis bažnytinės valdžios potvarkis kelia pavojų tikėjimui, tikintieji gali, ir netgi privalo, jam priešintis.

Vadinasi, įmanoma, kad popiežius paskelbtų tikėjimui pavojingą liturginę taisyklę?

Deja, šiandieninė situacija rodo, kad ypatingos krizės metu popiežius gali paskelbti liturgiją, kuri, nebūdama tiesiogiai eretiška, kelia pavojų tikėjimui. Tokiai katastrofai įvykti padeda liberali posusirinkiminių popiežių nuostata, skatinanti vengti bet kokių kategoriškų, neklaidingų pareiškimų. Vis dėlto neįmanoma, kad tokią liturgiją taikiai priimtų visa Bažnyčia (tai reikštų, kad pragaro vartai ją nugalėjo). Naujosios liturgijos keliamą žalą viešai pripažino aukšti Romos hierarchai (tarp jų – kard. Ottaviani‘s, kuris net prie trijų popiežių buvo Šventosios Oficijos prefektas, taigi, antras pagal rangą po Šventojo Tėvo); jai visame pasaulyje priešinosi vyskupai, kunigai ir pasauliečiai.

Ar galima būti tikriems, kad Pauliaus VI naujoji liturgija nepasižymi neklaidingumu?

 

Pop. Paulius VI pats pripažino, kad naujųjų Mišių apeigas teologiniu požiūriu galima vertinti skirtingai: „Nė viena šių apeigų ar rubrikų savaime neprilygsta dogminiam apibrėžimui. Tokie dalykai gali gauti skirtingą teologinį įvertinimą, priklausomai nuo jų reikšmės liturgijoje. Visi jie tėra gestai ir žodžiai, susiję su religine veikla, kuri gyvuoja ir yra išgyvenama kaip neišreiškiama paslaptis, dievybės pajautimas, ir kuri yra išreiškiama įvairiais būdais. Šią religinę veiklą analizuoti ir išreikšti logiškai patenkinamomis doktrininėmis formuluotėmis gali tik teologinė kritika.“[20]

Kokią iš to galime padaryti išvadą?

Tvirtinimas, kad naujosios Mišios yra Bažnyčios neklaidingumo objektas, yra nepagrįstas.

63. Kaip reikia vertinti šv. Mišių laikymą atsigręžus į žmones?

Mišių celebravimas atsigręžus į žmones turi pabrėžti Mišių, kaip puotos, pobūdį (altoriui tokiose Mišiose paprastai suteikiama stalo forma). Šiuo atveju kunigas už stalo vadovauja puotai ir todėl, žinoma, atsisuka į žmones. Kadangi šv. Mišios nėra jokia puota, šią praktiką reikia atmesti.

Maža to, celebravimas atsisukus į žmones sukelia įspūdį, jog šv. Mišios yra vien pasaulietiška ceremonija, kurios centras yra žmogus. Melstis tampa sunku, nes žiūrėjimas vienas į kitą nėra maldos laikysena, nėra atsigręžimas į Viešpatį (ad Dominum).

Ar Mišių laikymas atsigręžus į žmones nėra grįžimas prie ankstyvosios Bažnyčios praktikos?

Iš tiesų labai abejotina, ar pirmaisiais amžiais Mišios buvo laikomos atsisukus į žmones. Net jei tai būtų tiesa, grįžimas prie seniai atsisakytų liturginių formų nebūtų teigiamas dalykas. Tokia nuostata prieštarauja tikrajai tradicijai (kuri laikosi to, kas buvo perduota [nuo lotyniško žodžio „tradere“], o ne to, kas buvo atmesta). Ją pop. Pijus XII savo enciklikoje „Mediator Dei“ pasmerkė kaip „perdėtą ir nesveiką archeologizmą“.

Ką Pijus XII vadina „archeologizmu“?

Popiežius paaiškina:

„Žinoma, senovės liturgija neabejotinai verta pagarbos, tačiau senas paprotys nėra laikytinas geresniu – savaime arba vėlesnių laikų ir aplinkybių atžvilgiu – vien dėl to, kad atsiduoda senove, <...> todėl nėra išmintinga ir girtina viską be jokio skirtumo grąžinti į senovę. Pavyzdžiui, nukryptų nuo tiesaus kelio tas, kas norėtų altoriui grąžinti ankstesnę stalo formą, kas norėtų, kad liturginiuose rūbuose niekada nebūtų juodos spalvos, kas bažnyčiose draustų šventus paveikslus ir statulas, kas reikalautų taip sukurti ant kryžiaus kankinamo dieviškojo Atpirkėjo atvaizdus, kad jo kūnas nevaizduotų patirtų skaudžių kančių, kas pagaliau atmestų ir niekintų polifoninius arba daugiabalsius giedojimus, nors šie ir atitiktų Apaštalinio Sosto nustatytas taisykles. (61 §)

<...> Kas norėtų grįžti prie senų apeigų ir papročių, atmetant naujas nuostatas, kurios numatančiu Dievo sumanymu buvo įvestos dėl pakitusių aplinkybių, tas akivaizdžiai nebūtų skatinamas išmintingo ir teisingo siekio.“ (63 §)

Reikia pažymėti, kad apie senąsias liturgines praktikas žinoma labai mažai. Todėl tie, kurie dedasi prie jų grįžtą, rizikuoja padaryti daugybę klaidų.

Ar Romos bazilikų architektūra neįrodo, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais Mišios buvo laikomos atsigręžus į žmones?

Priešingai, panašu, kad senovėje išvis nebuvo celebracijos atsigręžus į žmones. Tiesa, nemažai senųjų bazilikų kelią įspūdį, lyg kunigas aukotų atsisukęs į žmones. Iš tiesų jų altorius būdavo atsukamas į rytus, į patekančios saulės pusę, nes ji simbolizavo prisikėlusį Kristų. Kai kurios bazilikos buvo paveldėtos iš pagonių, ir jeigu pastatas būdavo nukreiptas į Vakarus, kunigas, švęsdamas Mišias, atsisukdavo į Rytus. Tuo metu jis stovėdavo veidu į žmones, bet kadangi šie irgi atsisukdavo į Rytus, kunigas atsidurdavo už jų ir visi melsdavosi atsigręžę į Viešpatį.

Vadinasi, pirmaisiais krikščionybės amžiais Mišios nebuvo laikomos atsigręžus į žmones?

Pirma, tai tikrai nebuvo visuotinė praktika; antra, jei tai kur nors ir vyko, tai nebuvo daroma siekiant pastatyti kunigą ir tikinčiuosius veidas į veidą. Idėja, kad celebrantas turi žiūrėti į žmones, kilo iš liuteronizmo. Ankstesniuose šaltiniuose jos nėra nė pėdsako.