Katalikų kunigystė (I)

74. Kas yra katalikų kunigas?

Katalikų kunigas yra Kristaus, amžinojo ir aukščiausiojo Kunigo, vienintelio tarpininko (pontifex – tiltų statytojas) tarp Dievo ir žmonių, atstovas žemėje. Dėl savo dvasinių šventimų jis dalyvauja Kristaus kunigystėje. Jis vienintelis iš žmonių gali aukoti šv. Mišias, atleisti nuodėmes, laiminti ir šventinti. Todėl kunigas nėra eilinis žmogus, pirmininkaujantis bendruomenės šventei; jis turi tokias galias, kurių neturi paprasti tikintieji. Kristus tik apaštalams, o ne visiems mokiniams pasakė: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19).

Kur galime rasti kunigystės apibrėžimą?

Apaštalas Paulius Laiške žydams rašo: „Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes.“ (Žyd 5, 1)

Ką sako šis apibrėžimas?

Šis apibrėžimas sako, kad kunigas yra imamas ir tokiu būdu išskiriamas iš žmonių, kad jis pašvenčiamas Dievui, kad jis įšventinamas dėl žmonių ir įpareigojamas atlikti viešas pareigas: atstovauti žmonėms pas Dievą, kad jis yra įgaliojamas aukoti už juos auką.

Taigi kunigas iš esmės yra tarpininkas?

Taip, kunigas iš esmės yra tarpininkas, arba mediatorius, tarp Dievo ir žmonių. (Todėl absurdiška teigti, kaip tai darė Liuteris, kad visi tikintieji yra kunigai.)

Kokia svarbiausia kunigo užduotis?

Kaip sakoma Laiške žydams, kunigas visų pirma yra tas, kuris aukoja. Naujajame Testamente yra tik viena veiksminga ir galiojanti auka: mūsų Viešpaties auka, kurią kunigas, kaip Jo atstovas, Jo vardu aukoja per Mišias. Taigi svarbiausia ir kilniausia kunigo užduotis yra švęsti Mišių auką.

Kur dar yra išreikšta ši tiesa?

Tradiciniame kunigų šventimų rituale vyskupas duoda šventinamajam taurę ir pateną tardamas: „Priimk galią atnašauti Dievui auką ir laikyti Mišias už gyvuosius ir mirusius.“ (Pontificale Romanum)

Kodėl taip reikia pabrėžti ryšį tarp kunigo ir aukos?

Po Vatikano II Susirinkimo katalikų kunigystė patyrė tikrą tapatybės krizę. Daug kunigų nebežino, kam jie įšventinti. Šią krizę galima įveikti tik pabrėžiant esminį dalyką: kunigas yra išskiriamas iš žmonių ir įšventinamas, kad per šventąją Mišių auką teiktų deramą garbę Dievui ir per sakramentus perteiktų žmonėms šios aukos vaisius – ypač nuodėmių atleidimą.

Kaip gali kunigas atleisti nuodėmes?

Apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes suteikė Kristus po savo Prisikėlimo:

„O Jėzus vėl tarė: ,Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu‘. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: ,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, –sulaikytos‘.“ (Jn 20, 21–23)

Kas šiandien puola katalikų kunigystę?

Deja, katalikų kunigystę šiandien puola netgi patys Bažnyčios tarnai, jos kunigai! Pavyzdžiui, toks kun. Peschas rašo: „Daug dalykų, kurie dabar Bažnyčioje yra savaime suprantami, pirmųjų krikščionių bendruomenėms buvo nežinomi. Tada nebuvo nei popiežiaus, nei vyskupų, nei kunigų, nei hierarchinių laipsnių. Mišių laikymas ar nuodėmių atleidimas niekaip nebuvo susiję su kokiais nors dvasininkų rangais.“[1]

Ar tokie puolimai prieš katalikų kunigystę yra kažkas nauja?

Tokie eretiški teiginiai nėra nauji, nes jau XVI a. protestantai kalbėjo tą patį. Tridento Susirinkimas iškilmingai pasmerkė jų mokymą: „Kas sako, kad šventimai, t. y. šventoji kunigystė, nėra iš tikrųjų ir tiesiogine prasme Kristaus įsteigtas sakramentas arba kad jie yra nenusimanančių bažnytiniuose dalykuose žmonių išradimas, arba kad tai tėra ritualas, skirtas Dievo žodžio ir sakramentų teikėjams išrinkti, – tebūnie atskirtas.“[2]

„Kas sako, jog Katalikų Bažnyčioje nėra jokios Dievo valia nustatytos hierarchijos, reiškiančios atskirus vyskupų, kunigų ir tarnų šventimus, tebūnie atskirtas.“[3]

Ar dėl dabartinės kunigystės krizės galime kaltinti Vatikano II Susirinkimą?

Vatikano II Susirinkimas prisidėjo prie kunigystės krizės pernelyg pabrėždamas „bendrąją tikinčiųjų kunigystę“.

Argi Krikšto sakramentu ne visi krikščionys dalyvauja Kristaus kunigystėje?

Posakis „dalyvauti Kristaus kunigystėje“ gali reikšti du skirtingus dalykus: 1) naudojimąsi šios kunigystės vaisiais: galėjimą dalyvauti Kristaus aukoje, kad būtume paaukoti kartu su juo ir gautume tos aukos vaisius. Tai pasyvus dalyvavimas, jam nereikia kunigystės (tiesiogine to žodžio prasme) šventimų; 2) šios kunigystės vykdymą: galėjimą atnašauti Kristaus auką ir teikti jos vaisius. Tai yra aktyvus dalyvavimas, jam reikia kunigystės šventimų.

Ar šis aktyvaus ir pasyvaus dalyvavimo Kristaus kunigystėje skyrimas yra tradicinis?

Šv. Tomas paaiškina:

„Dievogarba reiškia arba Dievo dovanų gavimą arba jų teikimą kitiems. Abiem šiems tikslams reikalinga tam tikra galia. Norint ką nors suteikti kitiems, reikalinga aktyvi galia, o norint ką nors gauti reikalinga pasyvi galia. <...> Kunigystės sakramentas skirtas sakramentų teikėjams, nes per šį sakramentą žmonėms suteikiami įgaliojimai teikti sakramentus kitiems; o Krikšto sakramentas skirtas sakramentų gavėjams, nes jis suteikia žmonėms galią priimti kitus Bažnyčios sakramentus; todėl jis dar vadinamas „sakramentų durimis“.[4]

Tačiau argi tikintieji neatlieka tam tikro aktyvaus vaidmens?

Tikintieji turi aktyviai pasirengti vienytis su Kristaus auka, dažnai aukodami save ir savo veiksmus Dievui: taigi jie atlieka svarbų aktyvų vaidmenį[5], bet jis ne toks pat kaip kunigo. Jie išlieka pasyvūs pagrindinio dievogarbos veiksmo, Kristaus aukos, atžvilgiu. Jų pasiaukojimas sujungiamas su Kristaus auka, bet neturi jai jokios įtakos. Antra vertus, pašventintas kunigas, kaip Kristaus tarnas ir atstovas, iš tikrųjų aktyviai aukoja Kristaus auką.

Bet ar per Mišias tikintieji taip pat neaukoja Dieviškosios Atnašos?

Per Mišias mūsų Viešpats yra aukojamas savo Mistinio Kūno vardu. Aukodamiesi su Juo tomis pačiomis intencijomis, tikintieji dalyvauja Jo aukoje. Šia prasme galima sakyti, kad jie taip pat aukoja Dieviškąją Atnašą. Bet tikrąja to žodžio prasme, tik kunigas, kaip Kristaus atstovas, aukoja auką, jis vienintelis yra veikiančioji (instrumentinė) priežastis. Pop. Pijus XII priminė šią tiesą enciklikoje „Mediator Dei“ 1947 m.

Ar galima sakyti, kad tikintieji vykdo tam tikro pobūdžio kunigystę?

Griežtąja prasme, klaidinga sakyti, kad tikintieji vykdo kunigystę (vykdyti reiškia veiksmą, o tikintieji tik pasyviai gauna naudos iš Kristaus kunigystės). Vis dėlto kartais galima kalbėti metaforiškai. Pavyzdžiui, mes sakome, kad drąsus žmogus yra „liūtas“ ar kad asketiškai gyvenantis krikščionis yra „tikras vienuolis“. Tai tik kalbėjimo maniera, ir ji nebus klaidinga, jei tik ją suprasime kaip metaforą, perkeltinės reikšmės vaizdinį, o ne kaip tikslų apibrėžimą. Tą patį galime pasakyti apie tai, kas retkarčiais vadinama „tikinčiųjų kunigyste“. Kadangi kiekvienas krikščionis yra pašauktas garbinti Dievą ir aukotis (vienydamasis su Kristaus auka), galime tarti, kad šiuo atžvilgiu jis veikia kaip kunigas.

Ar „tikinčiųjų kunigystė“ neturi pagrindo Šventajame Rašte?

„Tikinčiųjų kunigystę“ pagrindžia keli Šv. Rašto tekstai, kurie yra būtent metaforos. Pavyzdžiui, šv. Petras krikščionis palygina su gyvaisiais Šventyklos akmenimis ir „karališkąja kunigyste“ – tai išraiškingi vaizdiniai, bet tik vaizdiniai, kaip matyti iš konteksto.[6]

Kaip Vatikano II Susirinkime buvo perdėta „bendroji tikinčiųjų kunigystė“?

Dogmatinėje konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen gentium“ pernelyg pabrėžiama „bendroji Dievo tautos kunigystė“. Pradžioje Konstitucija kalba apie „Dievo tautą“ ir jos „bendrąją kunigystę“ (2 skyrius) ir tik paskui (3 skyrius), nagrinėdama įvairius pašaukimus bei tarnybas Bažnyčioje, ji kalba apie tarnaujamąją kunigystę, kaip ypatingą visuotinės kunigystės, kurioje dalyvauja ir pasauliečiai (4 skyrius), formą.

Ką reiškia tokia kunigystės pristatymo tvarka konstitucijoje „Lumen gentium“?

Ši „tvarka“ iš tiesų yra didžiulė netvarka, nes čia kunigystė griežtąja prasme pastatoma į tą patį lygmenį kaip ir metaforinė kunigystė, tarsi jos būtų dvi tos pačios rūšies atmainos. Šitaip buvo siekiama visus supainioti.

Ar šis perdėtas „bendrosios tikinčiųjų kunigystės“ pabrėžimas turėjo kokį nors atgarsį?

Vatikano II Susirinkimo priimta klaidinga „bendrosios Dievo tautos kunigystės“ samprata buvo plačiai paskleista per pamokslus, katekizmo pamokas, naująsias Mišias (1969), naująjį Kanonų kodeksą (1983), naująjį Katekizmą (1993). Taigi tai turėjo milžinišką atgarsį.

Kaip naujosios Mišios pabrėžia „bendrąją tikinčiųjų kunigystę“?

Vienas iš pagrindinių naujųjų Mišių principų yra parodyti, kad liturgija – tai visos Dievo tautos, o ne tik dvasininkų, veiksmas. Todėl čia skatinamas „aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas“. Tačiau ši frazė, kaip jau matėme, yra dviprasmiška (tikintieji turi aktyviai pasirengti susivienyti su Kristaus auka, kurią atnašauja tik kunigas). Iš tiesų, užuot skatinusi dvasinį ir antgamtinį tikinčiųjų dalyvavimą, naujoji liturgija pabrėžia išorinį jų dalyvavimą ir paveda jiems funkcijas, kurias anksčiau atlikdavo tik pašventinti Bažnyčios tarnai (Skaitinių ir Evangelijos skaitymas, Komunijos dalijimas ir t. t.). Kunigas veikia labiau kaip bendruomenės atstovas ir pirmininkas nei kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas.

Ar naujasis Katekizmas taip pat skatina šią klaidą?

Naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas perima Vatikano II Susirinkimo idėjas. Jis taip pat teigia: „Sakramentinių apeigų metu visi susirinkusieji yra „liturgai“ [švenčiantieji], kiekvienas pagal savo funkcijas.“ (1144 §)

Tačiau „liturgas“ yra graikiškas žodis (leitourgos) ir bizantinėse apeigose jis niekada nepriskiriamas visai bendruomenei, o tik vyskupams, kunigams ir diakonams.

Ar naujasis Kanonų teisės kodeksas taip pat perdeda „bendrąją tikinčiųjų kunigystę“?

Naujasis Kanonų teisės kodeksas buvo Jono Pauliaus II pristatytas kaip „vaisius didžiulių pastangų į kanoninę kalbą išversti Susirinkimo mokymą apie Bažnyčią, <...> ypač mokymą, pagal kurį, visi Dievo tautos nariai dalyvauja trejopoje Kristaus tarnyboje: kunigiškoje, pranašiškoje ir karališkoje“.[7]

Kaip šis „bendrosios tikinčiųjų kunigystės“ pabrėžimas naujajame Kanonų teisės kodekse pasireiškia praktiškai?

Naujojo Kodekso struktūra (kaip ir Konstitucijos „Lumen gentium“ struktūra) daug ką pasako. Tradicinis Kanonų teisės kodeksas (1917), pirmoje knygoje nusakęs bendrąsias normas, antroje knygoje nagrinėja asmenis. Jis padalyta į tris dalis: apie dvasininkus, apie vienuolius ir apie pasauliečius. Naujajame Kodekse pirmoji dalis taip pat skirta bendrosioms normoms, bet antroji dalis pavadinta „Dievo tauta“. Joje pirmiausia kalbama apie tikinčiuosius apskritai, paskui apie hierarchiją ir galiausiai apie vienuolius.

Ar šis struktūros pakeitimas iš tiesų reiškia mokymo pakeitimą?

Tvarkos pakeitimą naujajame Kodekse paaiškina 204 kanonas (pirmasis II knygos kanonas):

„Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.“

Ką rodo šis apibrėžimas?

Kaip ir konstitucija „Lumen gentium“, naujasis Kodeksas prasideda tvirtinimu, kad visi krikščionys yra kunigai, nors ir skirtingais būdais. Tarnaujamoji kunigystė (vykdoma kunigų) tėra tam tikra ypatinga visuotinės kunigystės forma. Lygiai taip pat teigiama, kad visi krikščionys dalyvauja Bažnyčios valdyme (karališkoji tarnyba), o hierarchija pristatoma tik vėliau, kaip tam tikra „tarnystė“ bendruomenei.

Ar tokia nauja samprata iš tiesų prieštarauja Tradicijai?

Užtenką ją palyginti su šv. Pijaus X mokymu:

„Iš to plaukia, kad Bažnyčia iš esmės yra ne egalitarinė visuomenė, t. y. ją sudaro dvi asmenų kategorijos: ganytojai ir kaimenė, tie, kurie užima tam tikrą rangą daugiapakopėje hierarchijoje, ir tikinčiųjų dauguma. Šios kategorijos taip skiriasi, kad tik ganytojai turi reikalingą teisę ir galią vesti visuomenę jos tikslo link, o tikinčiųjų pareiga yra leistis būti vedamiems ir kaip paklusni kaimenė sekti ganytojais.“[8]

Kokie yra šio perdėto „bendrosios tikinčiųjų kunigystės“ pabrėžimo padariniai?

Šios svarbios tikėjimo tiesos iškraipymas prisideda prie pašaukimų mažėjimo, nes argi jaunas žmogus pasirinks tokį aukų reikalaujantį pašaukimą, jeigu nesupras jo išskirtinumo ir didybės.

75. Ar protestantų pastorius galima prilyginti kunigams?

Protestantų „ganytojai“ nėra kunigai, jie yra pasauliečiai. Tas pat pasakytina ir apie anglikonus. Šie protestantiškų bendruomenių vadovai neturi galios atleisti nuodėmes ar perkeisti duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują.

Kodėl sakote, kad protestantų pastoriai nėra kunigai?

Apaštalai kunigiškus įgaliojimus perdavė savo įpėdiniams, o per šiuos – dabartiniams vyskupams ir kunigams. Tai vadinama apaštaline sukcesija. Jei ši sukcesija nors vieną kartą nutraukiama, kaip įvyko su protestantais, šie įgaliojimai prarandami.

Kodėl apaštalinė sukcesija nutrūko pas protestantus?

Apaštalinė sukcesija pas protestantus nutrūko todėl, kad jie liovėsi ja tikėję (neigdami, kad kunigystė yra Jėzaus Kristaus įsteigtas sakramentas) ir atsisakė intencijos ją perduoti. Kartu jie atsisakė liturginio ritualo, kuriuo ji perduodama.

Ar apaštalinė sukcesija nutrūko ir pas anglikonus?

Kai kurie anglikonai šiandien tiki kunigyste ir tvirtina, kad ji pas juos buvo išsaugota. Tačiau anglikonų įvestas ritualas (1552 m.) taip ženkliai pakeitė įšventinimo apeigas, kad jos nebeišreiškė ypatingos malonės, kurią turėjo perteikti. Todėl jų įšventinimai buvo negaliojantys, ir tokiais juos tuo metu paskelbė Bažnyčia.

Ar vėliau anglikonai nepataisė savo įšventinimo ritualo?

Net ir pripažinus, kad šie pataisymai buvo pakankami, vis dėlto jie buvo padaryti pernelyg vėlai (1662), jau išmirus visiems tikriems anglikonų dvasininkams. Nemo dat quod non habet (niekas negali duoti to, ko neturi), sako patarlė, o tuo metu anglikonai nebeturėjo kunigystės.

Ar yra absoliučiai tikra, kad anglikonai nebeturi kunigystės?

XIX a. imta abejoti anglikonų šventimų negaliojimu, todėl pop. Leonas XIII liepė padaryti tyrimą, ir šis patvirtino, kad anglikonų šventimai tikrai yra negaliojantys. 1869 rugsėjo 13 d. Popiežius paskelbė laišką „Apostolicae curae“, galutinai išsprendusį klausimą.[9]

Ar šiandien šios tiesos yra neigiamos?

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje įsivyravęs ekumeninis klimatas leido kai kuriems asmenims įžūliai neigti šias elementarias tiesas. Štai, 1977 m. pavasarį 124 Rotenburgo vyskupijos kunigai laiške „savo kolegoms ir kolegėms“ iš Viurtembergo evangelikų bažnyčios pripažino juos kaip „dvasininkus, turinčius tokius pat įgaliojimus ir atsakomybę“. Akivaizdu, kad šie „teologai“ nebeturėjo jokio supratimo apie katalikų kunigystę.

Ką šie Rotenburgo dvasininkai manė apie šv. Mišių auką?

Tame pačiame laiške jie rašė:

„Katalikų Bažnyčia atsisako aukos teorijos, galinčios sukelti įspūdį, jog Kristaus auka ant kryžiaus turi būti dar kartą įvykdyta ar atnaujinta tam, kad sutaikytų mus su Dievu. <…> Šiandien mes laikomės bibliškai pagrįstos ir protingos praktikos švęsti Paskutinę Vakarienę; šiai praktikai pritartų ir reformatoriai.“

Apie ką byloja toks pareiškimas?

Čia matome ryšį tarp kunigystės ir Mišių aukos: atsisakius tikėti šv. Mišių auka ir priėmus protestantiškos Vakarienės sampratą, nebesuprantama, kas yra katalikų kunigystė, ir dėl to nebematoma jokio skirtumo tarp katalikų „bendruomenės pirmininko“ ir protestantų pastoriaus.

Ar laišką pasirašiusieji asmenys sulaukė kokių nors sankcijų?

Nors Rottenburgo vyskupijos teologai savo laiške aiškiausiai skelbė ereziją, vyskupas pasitenkino pastebėdamas, kad tai katalikų mokymo supaprastinimas, ir nesiėmė jokių priemonių.[10]

Kas dar neigė šią tiesą?

Dar skandalingesni buvo popiežiaus Jono Pauliaus II bendri liturgijos šventimai su protestantų dvasininkais, kai šie dėvėdavo kunigų ar vyskupų apdarus. Pavyzdžiui, 1982 m. gegužės 29 d. jis suteikė palaiminimą kartu su anglikonų „arkivyskupu“ Runcie, kuris dėvėjo tikrą vyskupo arnotą. Panašiai ir kard. Ratzingeris 1998 m. vasario 3 d. vadovavo „ekumeninėms pamaldoms“ kartu su protestantų „vyskupu“, dėvinčiu stolą.[11]