Tikėjimas (I)

6. Kas yra tikėjimas?

Tikėjimas yra antprigimtinė dorybė, dėl kurios mes, remdamiesi Dievo autoritetu ir paskatinti Jo malonės, neabejotina tiesa laikome visa tai, ką Jis yra mums apreiškęs.[1]

Ar tikėjimas susijęs su Dievo apreiškimu?

Taip, tikėjimas yra žmogaus atsakymas į Dievo Apreiškimą.

Kaip Dievas apreiškė save žmonėms?

Dievas žmonėms kalbėjo per Mozę, per pranašus, o labiausiai – per savo viengimį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Kokias tiesas žmogui perduoda Dieviškasis apreiškimas?

Iš šio Apreiškimo mes sužinome apie Dievo savybes, Švč. Trejybę ir amžinąją mūsų paskirtį ‒ regėti Dievą danguje. Apreiškimas taip pat parodo mums kelią šiam tikslui pasiekti, būtent: laikytis Dievo įsakymų ir naudotis Dievo įkurtomis išganymo priemonėmis – sakramentais.

Kodėl tikėjimas vadinamas antprigimtine dorybe?

Nes tikėjimo objektas, tai yra Dievo apreikštos tiesos, viršija prigimtines mūsų proto galias. Todėl neįmanoma tvirtai jomis tikėti be antgamtinės Dievo pagalbos, vadinamos malone.

Kokiu pagrindu mes laikomės Dievo apreikštų tiesų?

Tikėjimo pamatas yra vien tik save apreiškiančio Dievo autoritetas. Tikėjimo tiesomis mes tikime todėl, kad Dievas jas patvirtino, ne todėl, kad patys jas supratome. Pavyzdžiui, mes tikime į Švč. Trejybę ar Kristaus dievystę ne dėl to, kad savo protu tai pažinome, o todėl, kad Dievas tai apreiškė.

7. Iš kur mes sužinome tikėjimo tiesas?

Vienas tikėjimo šaltinis yra Šventasis Raštas, arba Biblija. Jį sudaro dvi dalys: Senasis Testamentas, kuriame surašytas Dievo Apreiškimas žydų tautai prieš Kristui ateinant į pasaulį, ir Naujasis Testamentas, aiškiai perteikiantis paties Kristaus Apreiškimą.

Kuo Šventasis Raštas skiriasi nuo kitų religinių knygų?

Šventasis Raštas yra įkvėptas Šventosios Dvasios. Tai reiškia, kad jis nėra paprastas žmogaus sukurtas tekstas ir kad tikrasis jo autorius yra pats Dievas, paslaptingu būdu vadovavęs žmonėms, rašiusiems Bibliją. Todėl Šventasis Raštas tiesiogine prasme yra tikras Dievo žodis.

8. Ar Šventasis Raštas yra vienintelis Apreiškimo šaltinis?

Sakyti, kad Šventasis Raštas – vienintelis Apreiškimo šaltinis, yra protestantų klaida. Iš tikrųjų be Šventojo Rašto tikrasis Apreiškimo šaltinis yra ir apaštalų žodžiu perduotas mokymas, vadinamas Apaštaline Tradicija.[2]

Ar pats Šventasis Raštas mini kitą Apreiškimo šaltinį?

Ne viskas, ką Jėzus Kristus yra kalbėjęs ar įsakęs, yra užrašyta Šv. Rašte. Pati knyga tai liudija: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.“ (Jn 21,25) Tais laikais būdavo daug mažiau užrašinėjama negu dabar, o žodinis perdavimas turėjo didesnę vertę.

Kam dar reikalinga Tradicija?

Kai kurias Dievo apreikštas tiesas mes žinome vien tik iš Tradicijos, ypač tai, kokios knygos sudaro Bibliją. Juk esama nemažai ir kitų „evangelijų“ bei laiškų, kuriuos neva parašė apaštalai, bet šie raštai nėra kanoninės Šv. Rašto knygos. Protestantai, tikėjimo šaltiniu pripažįstantys tiktai Bibliją, bent jau šiuo atžvilgiu yra priversti remtis Tradicija, nes vien tik ji pasako, kas sudaro Šventąjį Raštą.

Kuris iš Apreiškimo šaltinių yra pirmesnis, Šventasis Raštas ar Apaštalinė tradicija?

Tradicija yra pirmesnis Apreiškimo šaltinis dėl savo senumo (apaštalai ėmė skelbti Evangeliją pamokslaudami), pilnumo (savo ruožtu būdama Šventojo Rašto šaltiniu, Tradicija apima visas Dievo apreikštas tiesas) ir pakankamumo (Tradicijai nereikia Šventojo Rašto, kuris pagrįstų jos dieviškąjį autoritetą; priešingai, būtent Tradicija mums duoda Dievo įkvėptų knygų sąrašą ir leidžia suprasti tikrąją jų prasmę).

9. Kas mums gali autoritetingai pasakyti, ką turime laikyti Apreiškimo dalimi?

Tiktai Bažnyčios magisteriumas (mokomoji valdžia), atstovaujamas visų pirma popiežiaus, gali ginčytinais klausimais tvirtai pasakyti, ką reikia laikyti tikėjimo tiesa, o ką ‒ klaida. Kristus juk Petrui, o drauge ir jo įpėdiniams pasakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18) Taip pat jis liepė Petrui stiprinti brolių tikėjimą: „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius“ (Lk 22,32).

Tiesa, kurią Bažnyčia apibrėžė kaip neabejotinai priklausančią dieviškajam Apreiškimui, vadinasi dogma.

Ką Šventasis Raštas sako apie tai, kaip jis turėtų būti aiškinamas?

2-ajame Petro laiške rašoma: „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu.“ (2 Pt 1, 20‒21) Šis sakinys įrodo ir tai, kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, ir tai, kad negalime jo aiškinti kaip norime. Tačiau kaip tik tai ir daro protestantai: kiekvienas savaip aiškina Bibliją ir, žinoma, kiekvienas ją supranta skirtingai.

Kas dar įrodo neklaidingo Bažnyčios magisteriumo egzistavimą?

Sveikas protas taip pat byloja apie neklaidingo Bažnyčios Mokymo reikalingumą. Kristus norėjo kalbėti ne tik savo amžininkams Palestinoje, bet ir visiems visų laikų ir visų pasaulio kraštų žmonėms. Jo mokymas šimtmečiams bėgant nebūtų galėjęs išlikti nepakitęs, jeigu jis nebūtų įkūręs kompetentingos institucijos, galinčios spręsti kylančius ginčus.

Kokie dar ženklai liudija apie šios institucijos būtinybę?

Protestantų pavyzdys praktiškai įrodo tai, ką tik ką pasakėme. Jie neturi magisteriumo, bet kiekvienas tam tikra prasme yra „pats sau popiežius“. Štai kodėl jie suskilę į daugybę grupuočių, kurių kiekviena skelbia vis kitokį tikėjimą. Katalikų Bažnyčia, priešingai, išsaugojo neiškreiptą pirmųjų krikščionių tikėjimą.

10. Kas nutinka paneigus kurią nors dogmą?

Kas neigia nors vieną dogmą, praranda visą tikėjimą, nes toks žmogus nepriima Dievo Apreiškimo nešališkai, o pats padaro save teisėju ir sprendžia, kuo tikėti, o kuo ne.

Ar gali kas nors neigti vieną dogmą, bet tikėtis kitomis ir taip bent jau iš dalies išsaugoti tikėjimą?

Kaip jau sakėme, tikėjimas remiasi ne mūsų asmenine nuomone, o save apreiškiančio Dievo autoritetu, Dievo, kuris negali nei pats klysti, nei kitų klaidinti. Todėl reikia priimti viską, ką Dievas yra apreiškęs, o ne išsirankioti, kas kam patinka. Taigi kas iš apreikšto tikėjimo lobio išsirenka tik kai kurias tiesas, nenorėdamas priimti jo viso, tas nubrėžia Dievui ribą, nes savo protui suteikia paskutinį ir lemiamą žodį. Toks žmogus jau nebeturi dieviško, antgamtinio tikėjimo. Jo tikėjimas yra tik žmogiškas, net jeigu daugelyje vietų ir sutampa su antgamtinio tikėjimo turiniu.

Ką šiuo klausimu yra pasakę popiežiai?

Popiežius Pijus IX, 1854 m. paskelbdamas Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, pasakė: „Jei kas nors, neduok Dieve, drįstų kitaip manyti, negu mes nustatėme, tegul žino ir suvokia, kad, savo paties sprendimo pasmerktas, patyrė tikėjimo laivo sudužimą ir atsiskyrė nuo Bažnyčios vienybės.“[3]

To paties moko ir Leonas XIII: „Kas nors vienu punktu neigia vieną iš apreikštų tikėjimo tiesų, praranda visą tikėjimą, nes atsisako gerbti Dievą, kaip aukščiausiąją Tiesą ir pirminį tikėjimo pagrindą.“[4] Toliau popiežius cituoja šv. Augustiną, kuris klaidatikiams taip pasakė: „Daugelyje dalykų jie yra su manimi ir tik nedaugelyje ne su manimi, tačiau dėl tų kelių dalykų, kuriuose jie yra ne su manimi, nepadės jiems ir tie, kuriuose jie yra su manimi.“[5]

Ar tai reiškia, kad tikėjimo srityje galioja principas „viskas arba nieko“?

Negalima būti kataliku tik septyniasdešimčia arba devyniasdešimt devyniais procentais. Arba mes priimame visą Apreiškimą, arba iš viso jo nepriimame, ir tada turime tik savo susikurtą, žmogišką tikėjimą. Toks atskirų tiesų išsirinkimas iš tikėjimo visumos yra vadinamas erezija (nuo graikiško žodžio „αἵρεσις“ ‒ „pasirinkimas“).

Ką turime manyti apie nūdien populiarų šūkį, jog santykiuose su „atsiskyrusiais broliais“ reikią labiau pabrėžti tai, kas bendra, o ne tai, kas mus skiria?

Sakyti, jog santykiuose su krikščionimis nekatalikais Bažnyčia turinti labiau pabrėžti tai, kas bendra, o ne tai, kas mus skiria, yra didžiulė klaida ir prieštarauja tradiciniam Bažnyčios mokymui. Tokiais tvirtinimais sudaromas įspūdis, jog skirtumai yra labai menki ir nereikšmingi, pamirštant, kad svarbiausia – priimti visą apreikštąją tiesą.