Arkivyskupas Lefebvre‘as ir Šv. Pijaus X kunigų brolija (II)

97. Ar galima pasipriešinti popiežiui?

Jei popiežius piktnaudžiauja savo pareigomis ir tuo daro žalą Bažnyčiai, jam galima ir reikia pasipriešinti.

Ar Bažnyčios istorijoje galima rasti tokio pasipriešinimo pavyzdžių?

Pačioje krikščionybės pradžioje šv. Paulius pasipriešino šv. Petrui, kai šis, pabūgęs žydų kilmės krikščionių, atsisakė toliau valgyti su atsivertusiais pagonimis. Tai buvo rimtas sprendimas, nes kėlė Bažnyčios skilimo pavojų ir skatino klaidingai manyti, jog Mozės įstatymo taisyklės įpareigoja ir krikščionis. Šv. Paulius pasakoja: „Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs.“ (Gal 2, 11–12)

Ką Bažnyčios mokytojai sako apie tokį pasipriešinimą popiežiui?

Šv. Tomas Akvinietis šią Evangelijos vietą komentuoja taip:

„Jei kyla pavojus tikėjimui, aukšto rango hierarchai privalo būti netgi viešai apkaltinti savo pavaldinių. Taip šv. Paulius, būdamas šv. Petro pavaldinys, viešai jam papriekaištavo dėl gresiančio papiktinimo tikėjimo srityje; ir, kaip rašo šv. Augustinas, „šv. Petras pats davė vyresniesiems pavyzdį, kad jie, kai tik nuklysta nuo tiesaus kelio, neturėtų paniekinti žemesniųjų, kai šie juos sudraudžia“.“[1]

Ar kiti teologai moko taip pat?

Juanas de Torquemada (sk. Chuanas de Torkvemada, 1388–1468) teigia, jog nėra neįmanoma, kad popiežius galėtų „įsakyti ką nors priešinga prigimtiniam ar dieviškajam įstatymui“[2]. Pagrįsdamas savo teiginį, jis cituoja pop. Inocentą III (1198–1216), sakiusį, jog reikia visada klausyti popiežiaus, su sąlyga, kad šis nenusižengia bendrai Bažnyčios tvarkai. Tokiu atveju juo nereikėtų sekti, nebent tam būtų svari priežastis. Torquemada priduria, kad „reikia pasipriešinti popiežiui, jeigu jis sumanytų padaryti ką nors priešinga visuotinės Bažnyčios struktūrai, pavyzdžiui, atleisdamas iš pareigų visus vyskupus arba ką nors panašaus, kas sukeltų sąmyšį Bažnyčioje“.[3]

Ar galite pateikti kitų pavyzdžių?

Thomas Cajetanas (1469–1617), didysis šv. Tomo komentatorius, savo veikale, ginančiame popiežiaus valdžią, rašo:

„Būtina pasipriešinti popiežiui, kuris imtų skaldyti Bažnyčią. <...> Antraip kodėl buvo pasakyta, kad valdžia yra suteikta ugdyti, o ne griauti? (2 Kor 13, 10) Prieš piktnaudžiavimą valdžia reikia imtis atitinkamų priemonių: atsisakant vykdyti tai, kas nedora, nesistengiant įtikti, netylint, priekaištaujant, kviečiant autoritetingus asmenis įsikišti sekant šv. Pauliaus pavyzdžiu.“[4]

Ar mokymas apie pasipriešinimą popiežiui būdingas tik dominikonams?

To paties moko ir kiti Bažnyčios teologai. Žymiausias jėzuitų teologas Suarezas rašo: „Jei popiežius ką nors įsakytų, kas būtų nukreipta prieš moralę, būtina jam nepaklusti. Jeigu jis įvykdytų ką nors, kas prieštarauja akivaizdžiam teisingumui ir bendrajam gėriui, yra leidžiama jam pasipriešinti.“[5] Kitoje vietoje jis rašo, kad popiežius taptų schizmatiku, „jeigu ekskomunikuotų visą Bažnyčią arba norėtų pakeisti visas liturgines apeigas, pagrįstas apaštalų tradicija“.[6]

Ar šv. Robertas Belarminas rašo apie pasipriešinimą popiežiui?

Šv. Robertas Belarminas (1542–1621) taip pat moko, jog leidžiama pasipriešinti popiežiui, kuris daro žalą Bažnyčiai:

„Kaip leidžiama pasipriešinti popiežiui, puolančiam žmones fiziškai, taip leidžiama jam pasipriešinti, kai jis kelia pavojų sieloms arba veda valstybę į sumaištį, o labiausiai tada, kai griauna Bažnyčią. Aš sakau, kad leidžiama jam pasipriešinti nevykdant jo įsakymų ir trukdant įvykti jo valiai.“[7]

Tačiau ar nėra apibrėžta, jog paklusimas Aukščiausiajam Pontifikui yra būtinas išganymui?

Kaip priklausymas Bažnyčiai (bent jau troškimu)[8] yra būtinas išganymui, taip būtinas yra ir paklusimas popiežiui (nes tai viena iš priklausymo Bažnyčiai sąlygų). Šią tiesą paskelbė pop. Bonifacas VIII savo bulėje „Unam Sanctam“.[9] Tačiau šis paklusimas nereiškia neriboto, absoliutaus paklusnumo. Cajetanas savo komentare „Teologijos sumai“ paaiškina:

„Jei kas nors pagrįstai nepasitiki popiežiaus asmeniu ir atsisako su juo bendrauti ar netgi jam nepaklūsta, neįvykdo schizmos ar kokio nors panašaus nusikaltimo, su sąlyga, kad yra pasirengęs pripažinti popiežių, kuriuo pasitiki. Nereikia nė sakyti, jog kiekvienas turi teisę vengti to, kas jam žalinga, ir saugotis nuo pavojų. Iš tiesų gali atsitikti taip, kad popiežius imtų valdyti tironiškai. Juk jis turi daugiau galios nei kiti ir nebijo nė vieno žmogaus šioje žemėje.“[10]

Ar kai kurie šventieji nėra sakę, kad šventumas nesuderinamas su nepaklusnumu popiežiui?

Galbūt kai kurie šventieji yra išsakę šį pamaldų, bet perdėtą teiginį. Šiaip ar taip, tai būtų jų asmeninė nuomonė, kuriai, kaip matėme, prieštarauja daugelis kitų šventųjų. Žinoma, visiškas, sūniškas, patiklus paklusimas popiežiui turėtų būti įprasta krikščionio taisyklė. Tačiau tai nereiškia, kad šiai taisyklei negali būti išimčių. Kaip tik dabar Bažnyčia yra atsidūrusi išimtinėje krizėje.

Ar Šv. Pijaus X kunigų brolija ir kitos jai artimos bendruomenės gali save laikyti paklusniomis popiežiui?

Paklusnumo dorybė yra vidurys tarp dviejų priešingų ydų: nepaklusnumo ir vergiškumo. Dabartinėje krizėje tikras paklusnumas nereiškia nei šiandien Bažnyčioje platinamų klaidų priėmimo teisinantis, kad joms pritaria pats popiežius (tai būtų vergiškumas), nei dabartinių popiežių valdžios atmetimo teisinantis, kad jie blogi (šios nuostatos laikosi vadinamieji „sedevakantistai“). Tikrasis paklusnumas – tai pripažinti popiežiaus, kaip tokio, valdžią, melstis už jį ir gerbti jo asmenį, kartu aktyviai priešinantis blogai krypčiai, kuria jis nori vesti Bažnyčią. Tokia yra Šv. Pijaus X kunigų brolijos ir jai artimų bendruomenių pozicija, todėl jos gali teigti, kad yra paklusnios popiežiui.

98. Ar vyskupų įšventinimas 1988 metais nesukėlė schizmos?

Schizma yra principinis popiežiaus valdžios atmetimas, o ne pavienis nepaklusnumo veiksmas. Šv. Pijaus X brolija pripažįsta popiežių, jos kunigai per kiekvienas šv. Mišias už jį meldžiasi. Nors vyskupų įšventinimas išoriškai ir reiškė nepaklusimą, jis nesukėlė schizmos. Be to, dėl jau išvardytų priežasčių toks tariamas nepaklusnumas popiežiui buvo visiškai pateisinamas.

Kaip galima pripažinti popiežių tuo pat metu jam priešinantis?

Žmogus savo tėvui gali sakyti: „Tu elgiesi blogai“ arba „Tu nebesi mano tėvas, daugiau nebenoriu turėti su tavimi jokių reikalų“. Šios dvi nuostatos visiškai skirtingos. Tiktai antrasis atvejis atitinka schizmą.

Ar pats vyskupų konsekravimas be popiežiaus leidimo savaime nesukelia schizmos?

Vyskupų konsekravimas be popiežiaus leidimo savaime nesukelia schizmos. Tai patvirtina iškilūs Bažnyčios teisininkai. Kardinolas Castillo Lara, Bažnyčios teisės daktaras ir Popiežiškosios komisijos autentiškai Bažnyčios teisės interpretacijai prezidentas, aiškina: „Vyskupo konsekracija be popiežiaus leidimo savyje nėra joks schizmatinis veiksmas.“[11]

Ar galite pacituoti kitą autoritetingą šaltinį?

Taip pat grafas Neris Capponis, Florencijos universiteto Bažnyčios teisės profesorius emeritas, mano, kad vyskupo įšventinimas be popiežiaus leidimo savaime nėra schizmatinis aktas:

„Tam jis [Lefebvre‘as] turėtų padaryti kai ką daugiau. Pavyzdžiui, jeigu jis būtų sukūręs nuosavą hierarchiją, tada jis būtų įvykdęs schizmatinį aktą. Iš tikrųjų arkivysk. Lefebvre’as tiesiog pasakė: „Aš įšventinu vyskupus, kad mano kunigų brolija galėtų gyvuoti toliau. Jie neužima kitų vyskupų vietos, aš nekuriu jokios paralelinės Bažnyčios.“ Todėl šis jo veiksmas savaime nėra schizmatiškas.“[12]

Net jei savaime ir nėra schizmatiškas, ar vyskupų konsekravimas be popiežiaus leidimo nėra nusikalstamas veiksmas ir ar jis dėl to neužtraukia ekskomunikos bausmės?

Vakarų Bažnyčioje maždaug nuo XI a. popiežius pasiliko sau teisę konsekruoti vyskupus. XX a., kovodamas prieš Kinijos „patriotinės bažnyčios“ schizmą, pop. Pijus XII nusprendė skirti ekskomunikos bausmę už vyskupų konsekravimą be popiežiaus leidimo. Šis sprendimas buvo įtrauktas į 1983 m. Kanonų teisės kodeksą (1982 kanonas). 1988 m. liepos 1 d. Vatikanas, remdamasis šiuo kanonu, paskelbė, kad arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as ir keturi jo konsekruoti vyskupai yra ekskomunikuoti. Šie niekada nepripažino ekskomunikos, ir 2009 m. sausio 24 d. popiežius Benediktas XVI ją panaikino.

Kaip arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as galėjo laikyti Kanonų teisės kodekse aiškiai nurodytą ekskomunikos bausmę negaliojančia?

Bažnyčios įstatymams (ypač tam, kuris tik popiežiui suteikia teisę konsekruoti vyskupus) gali būti išimčių ypatingais būtinybės atvejais. Nes svarbiausias Bažnyčios įstatymas yra sielų išganymas.[13]

Ar tikrai būtinybės būklė gali laikinai sustabdyti įstatymo taikymą?

Sveikas protas sako, kas būtinybės atvejai gali sustabdyti pozityviųjų įstatymų galiojimą. Jei vienpusio eismo gatvėje dega namas, gaisrininkai per daug nesirūpina kelių eismo taisyklėmis! Tokiais atvejais tikslas pateisina priemones. Įstatymo galiojimas sustabdomas, jeigu jo taikymas imtų prieštarauti jo tikslui (minėtame pavyzdyje: žmogaus gyvybės apsaugojimui).

Ar šis būtinybės principas galioja ir religiniams įstatymams?

Prigimtinis įstatymas nenumato išimčių (jis draudžia veiksmus, kurie yra blogi iš prigimties ir todėl niekada negali tapti geri). Antra vertus, pozityvieji įstatymai – netgi priklausantys Bažnyčios teisei – leidžia išimtis.

Ar Šventajame Rašte galima rasti pavyzdžių, kai būtinybės atvejai atleidžia nuo įstatymo laikymosi?

Būtinybės principas Šventajame Rašte minimas net kelis kartus. Verčiami būtinybės, makabiejai nusprendė panaudoti ginklus per šabą, užuot leidęsi būti nužudomi be kovos (1 Mak 2, 23–41). Mūsų Viešpats taip pat remiasi šiuo principu diskutuodamas su fariziejais, norinčiais Įį pagauti kalboje (Lk 14, 5; Mk 2, 24–27): „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“

Ar būtinybės principą patvirtina ir teologai?

Būtinybės principą ypač pabrėžia šv. Tomas Akvinietis, citavęs tradicinį posakį: „Būtinybė neturi įstatymo.“[14]

Ar dabartinė Bažnyčios krizė iš tiesų verčia konsekruoti vyskupus be popiežiaus leidimo?

Kiekvienas Bažnyčios narys turi teisę iš jos gauti katalikų mokymą ir sakramentus, reikalingus išganymui. Jei įprasti hierarchai (klebonas, vyskupas ir t. t.) neatlieka šios pareigos, tikintieji atsiduria būtinybės būklėje, leidžiančioje jiems kreiptis į bet kurį katalikų kunigą (dėl būtinybės toks kunigas iš Bažnyčios gauna vadinamąją laikiną, arba pavaduojančiąją, jurisdikciją, kad galėtų aptarnauti tikinčiuosius). Dabartinėje krizėje laikina jurisdikcija suteikia Tradicijai ištikimiems kunigams teisę krikštyti, klausyti išpažinčių, tuokti – kitaip tariant, teikti sakramentus katalikams, kurie normalioje situacijoje juridiškai jiems būtų nepavaldūs. Kadangi krizė vis gilėjo ir kadangi vyskupai buvo reikalingi Kunigystės ir Sutvirtinimo sakramentams teikti, arkivysk. Lefebvre‘as buvo priverstas įšventinti katalikų vyskupus, kad patenkintų sielų poreikius.

Ar Kanonų teisės kodeksas numato būtinybės išimtį?

1983 m. Kodekso 1323 kanonas (4 §) (iš esmės atkartojantis tradicinio Kodekso 2205 kanoną) numato, kad „jei asmuo pažeidžia įstatymą ar potvarkį verčiamas stiprios – kad ir santykinai stiprios – baimės, būtinybės ar didžiulio nepatogumo, jis nenusipelno bausmės.“ Akivaizdu, jog tai galima taikyti arkivysk. Lefebvre‘ui.

Jei arkivysk. Lefebvre‘as klydo manydamas, jog egzistuoja būtinybės būklė, ar jo ekskomunika būtų galiojanti?

1983 m. Kanonų teisės kodeksas atleidžia nuo ekskomunikos bausmės ne tik tuos, kurie iš tiesų atsiduria rimtos būtinybės būklėje, bet ir tuos, kurie ne dėl savo kaltės klaidingai mano esą tokioje būklėje (1323 kanonas, 4 §). Todėl net jei atsisakytume pripažinti tikrai egzistuojant būtinybės būklę, negalėtume paneigti, jog Arkivyskupas manė esąs tokioje būklėje. Vadinasi, pagal naująjį Kodeksą (galiojusį vyskupų konsekracijos metu), jis neturėjo užsitraukti jokios bausmės.[15]

Ar oficialioji Bažnyčios valdžia pripažino šį būtinybės argumentą, kurį pateikė arkivysk. Lefebvre‘as?

Oficialioji Bažnyčios valdžia niekada viešai nepripažino arkivysk. Lefebvre‘o argumentacijos pagrįstumo. Tačiau privačiai jie ne kartą pasakė beveik netikį Arkivyskupo ekskomunikos faktu. Štai kodėl popiežius Benediktas XVI 2009 m. sausio 24 d. ją oficialiai panaikino.

Ar panaikindamas 1988-ųjų ekskomuniką pop. Benediktas XVI reabilitavo arkivysk. Lefebvre‘ą?

Ekskomunikos panaikinimas, deja, buvo tik dalinis žingsnis. Popiežius nebeleido laikyti ekskomunikuotais keturių M. Lefebvre‘o įšventintų vyskupų, bet aiškiai nepasakė, kad ši ekskomunika visada buvo negaliojanti, ir nepripažino 1988 m. birželio 30 d. Arkivyskupo įvykdyto akto pagrįstumo. Visiškos reabilitacijos laikas dar neatėjo.

 

[1] Šv. Tomas Akvinietis, ST, II-II, Q. 33, Art. 4.

[2] Juan de Torquemada, O.P., Summa de Ecclesia, I, IV, 11.

[3] Ten pat, II, 106.

[4] Thomas Cajetan, O.P., De Comparatione Auctoritatis Papae et Concilii, Nr. 412.

[5] F. Suarez, S.J., Opera Omnia, X, 321 (Tractatus de Fide Dogmatica, disp. 10, sect. 6, n. 16).

[6] F. Suarez, S.J., Tractatus de Caritate, disp. 12, sect. 1, n. 2.

[7] Šv. Robertas Belarminas, De Romano Pontifice, II, 29.

[8] Tikrai Bažnyčios narystei būtinos trys sąlygos: krikštas, tikėjimas ir paklusimas teisėtai Bažnyčios valdžiai. Vis dėlto tie, kurie nėra tikrieji Bažnyčios nariai, gali pasiekti išganymą dėl antgamtinio troškimo priklausyti Bažnyčiai. Jie būna vadinami Bažnyčios nariais in voto (noru, troškimu). Šis troškimas, įkvėptas sieloje Šventosios Dvasios, gali būti atvirai išreikštas (pavyzdžiui, pas katechumeną, besirengiantį krikštui), arba neaiškus, vidinis (pas tą, kuris nepažįsta Katalikų Bažnyčios). Žmogus, turintis vadinamąjį „troškimo krikštą“ (t. y. tikrą antgamtinį troškimą pasikrikštyti), yra Bažnyčios narys – ne faktiškai (in re), bet intenciškai (in voto). Kartais metaforiškai sakoma, kad toks asmuo priklauso ne Bažnyčios kūnui, o jos sielai.

[9] „Be to, mes pareiškiame, teigiame, apibrėžiame ir skelbiame, kad kiekviena žmogiškoji būtybė, jei nori pasiekti išganymą, turi visiškai paklusti Romos vyskupui.“ (DZ. 469)

[10] Thomas Cajetan, O.P., Commentarium in II-II, 39, 1.

[11] La Repubblica, 1988 m. spalio 7 d.

[12] Latin Mass Magazine, 1993 m. gegužės – birželio mėn.

[13]Suprema lex, salus animarum.“ Šį posakį 1983 m. Kanonų teisės kodeksas cituoja savo baigiamajame kanone.

[14] „Necessitas legem non habet.“ ST, III, Q. 80, Art. 8.

[15] Daugiau informacijos apie 1988 m. vyskupų įšventinimą ir diskusiją dėl ekskomunikas galima rasti čia: fsspx.lt/sv-pijaus-x-kunigu-brolijos-istorija.