Naujasis Mišių ritualas (I)

54. Kas yra šv. Mišios?

Šv. Mišios yra Kryžiaus aukos pakartojimas ir sudabartinimas. Tarpininkaujant kunigui Kristus nekruvinu būdu aukoja Tėvui savo Kūną ir Kraują, kuriuos jis kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus. Taigi šv. Mišios yra tikra auka, per kurią mums suteikiamos malonės, kurias Kristus pelnė savo Kryžiaus auka.

Kur galime rasti Bažnyčios mokymą apie šventąją Mišių auką?

Tridento Susirinkimas moko:

„Jis [Kristus], mūsų Viešpats ir Dievas, Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, norėdamas palikti savo mylimajai nuotakai, Bažnyčiai, regimą auką (kaip reikalauja žmogaus prigimtis), per kurią būtų sudabartinama toji būsima kruvina auka, kuri turėjo būti paaukota ant kryžiaus, taip pat tam, kad jo atminimas truktų ligi pasaulio pabaigos ir kad tos aukos gydanti galia būtų suteikta kasdien mūsų daromų nuodėmių atleidimui, … paaukojo savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais savo Tėvui...“[1]

Ar tikrai Mišios yra tikra auka griežtąja prasme?

Tridento Susirinkimas aiškiai sako: „Kas teigia, jog šv. Mišios nėra tikra auka Dievui… tebūnie atskirtas (lot. anathema sit).“[2] Susirinkimas taip pat sako, kad žodžiais „Tai darykite mano atminimui“ Kristus apaštalus paskyrė Naujojo Testamento kunigais ir davė jiems galią aukoti šią auką.[3]

Koks yra santykis tarp Kryžiaus aukos ir šv. Mišių aukos?

Šv. Mišių auka turi tą pačią atnašą, tą patį kunigą ir tą patį tikslą kaip ir Kryžiaus auka. Tai ta pati auka, tik atlikta skirtingu būdu.[4]

Kokia atnaša būna aukojama per Mišias?

Ir šv. Mišių aukos, ir Kryžiaus aukos atnaša yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Per šv. Mišias aukojami ne duona ir vynas (perkeitimo metu jie nustoja egzistuoti), o Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Ar galima sakyti, kad Šventojoje Eucharistijoje mūsų Viešpats yra kaip atnaša?

Taip, Šventojoje Eucharistijoje mūsų Viešpats yra būtent kaip atnaša.

Kaip gali mūsų Viešpats, kurio kūnas po Prisikėlimo buvo garbingai perkeistas, būti auka?

Šventojoje Eucharistijoje mūsų Viešpats yra kaip atnaša, nes Jo Kūnas ir Kraujas čia būna sakramentiškai atskirti, taip simbolizuojant fizinį jų atsiskyrimą Kristaus kančios metu.

Tačiau ar mūsų Viešpats nėra visas ‒ su Kūnu, Krauju, siela ir dievyste ‒ ir duonos, ir vyno pavidaluose?

Kadangi mūsų Viešpats Jėzus Kristus dabar yra gyvas (prisikėlęs ir išaukštintas), ten, kur yra Jo Kūnas arba Kraujas, neišvengiamai yra ir visas Jo asmuo (kūnas, kraujas, siela ir dievystė). Jo Kūnas ir Kraujas nebegali būti fiziškai atskirti. Ir vis dėlto, kalbant griežtąja prasme, konsekracijos žodžiai padaro, kad duonos pavidale atsiranda būtent Kristaus Kūnas (Kristaus Kraujas, siela ir dievystė jame atsiranda ne dėl konsekracijos žodžių, o dėl nebeišardomo ryšio [lot. concomitatio] su Kristaus kūnu), o vyno pavidale ‒ Kristaus Kraujas. Sakramentas (per dvigubą konsekraciją) tam tikra prasme atskiria Kristaus Kūną ir Kraują.

Ar šis sakramentinis Kristaus Kūno ir Kraujo atskyrimas reiškia paaukojimą?

Sakramentinis mūsų Viešpaties Kūno ir Kraujo atskyrimas iš tiesų reiškia paaukojimą, nes jis simbolizuoja Jo kančios metu įvykusį fizinį Kristaus kūno ir kraujo atskyrimą ir, sutinkamai su Išganytojo valia, pritaiko šio atskyrimo vaisius.

Vadinasi, per Mišias iš tiesų įvyksta paaukojimas?

Mišiose įvyksta sakramentinis paaukojimas. Tridento Susirinkimas sako, kad Mišiose Kristus „yra paaukojamas nekruvinu būdu“.[5]

Kas yra šv. Mišias aukojantis kunigas?

Tikrasis šv. Mišias aukojantis kunigas taip pat yra Jėzus Kristus. Vienintelis skirtumas tas, kad ant kryžiaus Kristus save paaukojo pats, o per šv. Mišias jis pasinaudoja žmogumi kunigu, veikiančiu kaip Kristaus įrankis.

Koks yra šv. Mišių aukos tikslas?

Kaip ir Kryžiaus auka, šv. Mišių auka turi ketveriopą tikslą: pagarbinti Dievą, padėkoti Jam už Jo malones, atsilyginti už nusižengimus prieš Jį (šia prasme auka vadinama atlyginamąja arba atperkamąja) ir išprašyti žmonėms Jo malonių.

Tuomet kuo skiriasi šv. Mišių auka nuo Kryžiaus aukos?

Jos skiriasi aukojimo būdu. Ant kryžiaus Kristus save paaukojo kruvinu būdu, o per šv. Mišias jis aukoja save nekruvinu būdu.

Ar tai Bažnyčios Tėvų mokymas?

Šv. Augustinas moko, kad „Kristus kartą buvo paaukotas Savyje, o kasdien yra aukojamas Sakramente“[6]. Šv. Ambraziejus sako, jog „kaip tai, kas visur yra aukojama, tėra vienas kūnas, o ne daug kūnų, taip yra tik viena auka“[7].

55. Kas neigė, jog šv. Mišios yra auka?

Daugiau nei tūkstantį metų niekas nedrįso neigti, kad Mišios yra auka. Katalikai visuotinai laikėsi šios tiesos. Tik XII amžiuje kai kurios sektos ėmė ją neigti. Tačiau būtent Martynas Liuteris ir iš jo kilęs protestantizmas paskatino daugelį krikščionių atmesti šią dogmą.

Kaip Dievas mums apreiškė, kad Mišios yra auka?

Tai, kad Mišios yra auka, aiškiai matyti iš Šventojo Rašto. Senajame Testamente Dievas per pranašą Malachiją apie būsimąją auką paskelbė šiais žodžiais: „Nes nuo pat aušros iki saulėlydžio mano vardas didis tarp tautų, ir visose vietose mano vardui aukojama nesutepta auka.“ (Mal 1, 11).

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį šioje Malachijo pranašystėje?

Žydai turėjo tik vieną vietą, kurioje galėjo teisėtai aukoti atnašas – Jeruzalės šventyklą. Tačiau pranašas skelbia, kad tyra atnaša bus aukojama visose pasaulio vietose. Nuo pat pradžių krikščionys šioje pranašystėje įžvelgė užuominą būtent apie šv. Mišių auką.

Ar Senajame Testamente yra kitų pranašysčių apie šv. Mišių auką?

Biblijoje Kristaus kunigystę vaizduoja Melchizedeko asmuo. Šv. Paulius sako, kad Jėzus Kristus yra „vyriausiasis kunigas Melchizedeko būdu“ (Žyd 6, 20). Melchizedekas Senajame Testamente minimas tik kartą – kai aukojo duoną ir vyną (Pr 14, 18). Tai buvo šv. Mišių – Kristaus įsteigtos aukos, aukojamos duonos ir vyno pavidalais, provaizdis.

Ar Evangelijos apie Mišias kalba kaip apie auką?

Įsteigdamas šv. Mišias Didįjį ketvirtadienį, Kristus vartojo aukojimo žodžius: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus bus atiduotas (1 Kor 11, 24); „Tai yra mano Kraujas, kuris už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

Ar galite pacituoti kitas Šventojo Rašto vietas?

Pirmajame laiške korintiečiams (10, 18–21) šv. Paulius „demonų stalą“ priešpriešina „Viešpaties stalui“. Sakydamas „demonų stalas“, jis turi omenyje aukojimą stabams ir nori pasakyti, kad tie, kurie dalyvauja pagoniškuose ritualuose, negali dalyvauti Kristaus aukoje, ir atvirkščiai. Kaip „demonų stalas“ reiškia auką stabams, taip „Viešpaties stalas“ reiškia krikščionišką auką. Panašiai ir Laiške žydams (13, 10) jis rašo: „Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei [žydų kultui].“ Pagal apibrėžimą aukuras yra skirtas aukoms aukoti.

Ką ankstyvieji Bažnyčios Tėvai sako apie šv. Mišias?

Patys seniausi Bažnyčios rašytiniai šaltiniai apie Eucharistiją kalba kaip apie auką. Tarp kitų galima paminėti Didachę (parašytą apie 100 m.), pop. šv. Klemensą († 101) ir šv. Kiprijoną Kartaginietį († 258).

Ko moko Didachė?

Didachėje, viename iš ankstyviausių krikščioniškų šaltinių, rašoma: „Viešpaties dieną susirinkite visi, laužykite duoną ir dėkokite, prieš tai išpažinę savo nuodėmes, kad jūsų auka būtų tyra.“ (14) Po to ši auka čia aprašoma taip aiškiai, kaip ir Malachijo pranašystėje.

Ko moko pop. Klemensas?

Popiežius Klemensas I (92–101 m.) rašo: „Viešpats nurodė, kad aukos ir liturginės maldos būtų atliekamos tam tikru metu ir tam tikrą valandą.“[8]

Ką apie Mišias sako šv. Kiprijonas?

Šv. Kiprijonas iš Kartaginos savo 63-iąjį laišką paskyrė mokymui apie šv. Mišių auką. Jis pabrėžia, kad Kristus aukoja Tėvui savo Kūną ir Kraują kaip atperkamąją atnašą (4), kad jis įsakė šią auką švęsti jo atminimui (14) ir kad kunigas veikia kaip Kristaus pavaduotojas (9).

Ar kiti Bažnyčios Tėvai taip pat rašė apie Mišias?

Ypač gražiai šv. Mišių auką aprašo šv. Grigalius Nazianzietis (†390), ragindamas kunigą tokiais žodžiais: „Nenustok, garbingasis žmogau, už mane melsti ir maldauti, kai savo žodžiu nuleidi Žodį iš Dangaus, kai savo balsu [t. y. perkeitimo žodžiais) tarsi kardu atskiri Viešpaties Kūną ir Kraują.“[9]

Ką matome šioje šv. Grigaliaus citatoje?

Čia aiškiai išreikštas mokymas apie nekruviną Kristaus auką, atskiriant jo Kūną ir Kraują dviguba konsekracija.

Kokią galime padaryti išvadą iš minėtų Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų citatų?

Šios ir daugybė kitų krikščioniškų raštų vietų aiškiai parodo, kad tie, kurie neigia, jog šv. Mišios iš esmės yra auka, išduoda Kristaus mokymą.

Ar ši tiesa apie šv. Mišių auką yra labai svarbi?

Visos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apreikštos tiesos yra svarbios ir nė vienos jų negalima atmesti. Maža to, šv. Mišių auka sudaro viso krikščioniško gyvenimo centrą, todėl bet kokia klaida šiuo klausimu turės pražūtingų pasekmių.

Kodėl šv. Mišių auka sudaro viso krikščioniško gyvenimo centrą?

Senojo Testamento žydų religijos centras buvo Šventykloje atnašaujamos aukos. Būtų keista, jei daugybė šių Senosios Sandoros aukų neturėtų atitikmens Naujojoje Sandoroje. Mūsų Viešpats į žemę atėjo visų pirma tam, kad paaukotų save kaip atnašą savo dangiškajam Tėvui. Visos žmonijos vardu jis paaukojo šią tobulą garbinimo, padėkos, atsilyginimo ir prašymo auką. Pagrindinis mūsų krikščioniškojo gyvenimo veiksmas turėtų būti kasdienis vienijimasis su šia auka. Kaip tik tai mes ir padarome šv. Mišiose.

Vadinasi, krikščionybė be Mišių yra neįsivaizduojama?

Netgi prigimtinėje tvarkoje auka yra esminis dievogarbos elementas. Senovėje visos religijos atnašaudavo aukas, ir religija be aukojimo buvo neįsivaizduojama. (Vienas iš senovės žydų religijos pabaigos įrodymų yra tai, kad po 70-ųjų mūsų eros metų, kai buvo sugriauta Šventykla, aukojimo ritualai liovėsi.) Moderniaisiais laikais protestantai mėgino išrasti krikščionybę be Mišių. To pasekmė – visiškas krikščioniško tikėjimo ir moralės iškreipimas, gana greitai atvedęs į šiuolaikinį humanizmą. Kai žmogus nustoja aukoti aukas Dievui, jis veikiai ima save laikyti Dievu.

Argi protestantai visų pirmiausia neneigė tikrojo mūsų Viešpaties buvimo Švč. Sakramente?

Liuteris pripažino tam tikrą Kristaus buvimą Eucharistijos sakramente, nors šį buvimą jis suprato neteisingai. Tačiau jis neigė ir pikčiausiais žodžiais plūdo mokymą apie šv. Mišių auką.

Ką Liuteris sakė apie švenčiausiąją Mišių auką?

Liuteris aiškiai skelbė norįs sugriauti Mišias, kad smogtų į pačią Bažnyčios širdį. Pavyzdžiui, jis sakė:

„Kai tik sunaikinsime Mišias, būsime sunaikinę popiežystę. Juk ant Mišių, kaip ant uolos, yra pastatyta visa popiežiaus sistema, su jos vienuolynais, vyskupijomis, bažnyčiomis, altoriais, šventikais, doktrina – žodžiu, su visa jos bjaurastimi. Visa tai sugrius savaime, vos tik bus sunaikintos tos šventvagiškos ir pasibjaurėtinos Mišios.“[10]

Tačiau argi Liuteris nepripažino, kad Mišios tam tikra prasme gali būti vadinamos auka?

Liuteris pripažįsta ir kartais vartoja žodį „auka“ kalbėdamas apie Mišias, bet tik labai plačia prasme (kaip apie „šventą dalyką“). Jis kategoriškai atsisako tikėti, kad Mišios yra tiesiogine prasme auka: „Pagrindinis jų pamaldų elementas, Mišios, viršija bet kokį bedieviškumą ir bjaurastį; jie jas paverčia auka ir geru darbu.“[11]

Tad kuo gi Liuteris laiko šv. Mišias?

Liuterio nuomone, Mišios yra tik Kančios atminimo vakarienė. Jos tikslas – pamokyti tikinčiuosius ir priminti jiems Kalvarijos auką siekiant sužadinti jų širdyse vidinį tikėjimo aktą. Jeigu Liuteris ir kalba apie auką, tai tik kaip apie šlovinimo ar dėkojimo auką, neturinčią atperkamosios vertės.

Ką Liuteris kategoriškai atmeta katalikiškame mokyme apie Mišias?

Liuteris kategoriškai atmeta mokymą, kad Mišios turi atperkamąją, arba permaldaujamąją, vertę, t. y. kad jos iš tiesų pritaiko mūsų sieloms Kryžiaus aukos vaisius, šitaip pašalindamos skolą, kurią mes užsitraukėme savo nuodėmėmis.

Ką Liuteris apie tai sako?

Liuteris moko:

„Mišios nėra auka ar aukojimo veiksmas. Žiūrėkime į jas kaip į sakramentą ar testamentą. Vadinkime jas palaiminimu, Eucharistija ar Viešpaties prisiminimu.“[12]

„Švenčiausiasis Sakramentas buvo įsteigtas ne tam, kad taptų atperkamąja auka, <...> bet tam, sužadintų mumyse tikėjimą ir paguostų mūsų sąžines. <...> Mišios nėra auka, aukojama už kitus, gyvus ar mirusius, jų nuodėmėms atleisti; jos yra komunija, bendras šventimas, per kurį kunigas ir tikintieji kiekvienas sau priima sakramentą.“[13]

„Baisi ir šventvagiška klaida aukoti Mišias nuodėmėms atleisti ar už mirusiuosius...“[14]

Kokias liturgines pasekmes turėjo klaidingas Liuterio mokymas apie Mišias?

Pasak Liuterio, „Žodžio liturgijai“ turi būti skiriama svarbesnė vieta nei komunijai. Palaipsniui keisdamas tradicines Mišių apeigas ir ceremonijas, Liuteris tikėjosi ilgainiui pakeisti paprastų krikščionių tikėjimą. Savo bendražygiams revoliucionieriams jis patarė per daug neskubėti: „Norėdami saugiai ir sėkmingai pasiekti tikslą, turime palikti kai kurias senųjų Mišių ceremonijas, kad silpnieji nepasipiktintų pernelyg staigiais pokyčiais.“[15]

Ar protestantai sąmoningai pamažu keitė liturgiją, kad taip paskleistų savo tikėjimą?

Šią klastingą strategiją labiausiai naudojo anglikonai,[16] bet Liuteris pirmasis ją nusakė: „Kunigas nesunkiai gali padaryti taip, kad paprastas žmogus nepastebėtų įvykusio pokyčio ir dalyvautų Mišiose nerasdamas jose nieko papiktinančio.“[17]

Kokius pokyčius Liuteris įvedė į liturgiją?

Liuteris panaikino atnašavimą ir stipriai pakeitė Kanoną. Jis paliko bendrą Mišių struktūrą, bet sumaniai panaikino esminius elementus. Per 1521 m. Kalėdas liuteronų pamaldas sudarė Confiteor, introitas, Kyrie, Gloria, skaitinys, Evangelija, pamokslas, Sanctus, Paskutinės vakarienės atpasakojimas garsiai, liaudies kalba, komunija abiem pavidalais (į rankas ir iš taurės) nereikalaujant išpažinties, Agnus Dei ir Benedicamus Domino. Lotynų kalbos buvo atsisakyta tik pamažu.

Ką galima pasakyti apie neapykantą, su kuria Liuteris puolė katalikiškas Mišias?

Liuteris buvo teisus dėl vieno dalyko: visas krikščioniškas gyvenimas remiasi Kalvarijos auka, nekruvinu būdu atnaujinama ant altoriaus. Mišių iškreipimas yra vienas veiksmingiausių būdų sugriauti Bažnyčią. Kai kurie katalikų rašytojai teigia, kad tai bus Antikristo tikslas.

Ar galite pacituoti kai kuriuos iš šių autorių?

Šv. Alfonsas Liguoris įspėja: „Mišios yra geriausias ir nuostabiausias dalykas Bažnyčioje. <...> Štai kodėl velnias visada siekė atimti iš pasaulio Mišias, pasinaudodamas eretikais, kurie yra ne kas kita, kaip Antikristo pirmtakai.“[18]

Abatas Gueranger duoda panašų įspėjimą: „Jei niekas nebelaikytų Mišių, mes greitai nusiristume į sugedimo liūną, kuriame buvo panirusios pagonių tautos. Kaip tik to ir sieks Antikristas. Jis visomis priemonėmis stengsis sukliudyti laikyti šv. Mišias, kad dingus šiai dieviškojo teisingumo atsvarai Viešpats neišvengiamai viską sunaikintų.“[19]

Ar Šventasis Raštas išpranašauja, kad Antikristas puls šventąją Mišių auką?

Pranašas Danielius, pasakodamas apie Antikristą, sako: „Buvo jam duota jėgos prieš nuolatinę auką dėl nuodėmių; tiesa bus parblokšta ant žemės.“ (Dan 8, 12)

56. Ar Bažnyčios mokymas apie šv. Mišių auką nesumenkina Kryžiaus aukos reikšmės?

Šv. Mišių auka jokiu būdu nesumenkina Kryžiaus aukos reikšmės, nes iš pastarosios ji ima visą savo galią ir yra visiškai nuo jos priklausoma. Šv. Mišių aukos tikslas yra sudabartinti Kryžiaus auką ir suteikti žmonėms malones, kurias Kristus pelnė ant kryžiaus.

Kas yra apkaltinę šv. Mišias, kad jos menkina Kryžiaus aukos svarbą?

Protestantai teigia, kad šv. Mišių auka yra Kryžiaus aukos paniekinimas. Pasak jų, katalikai tikį, jog žmonėms atpirkti Kryžiaus aukos neužteko ir todėl nuolat reikia papildomų aukų.

Kaip reikėtų atsakyti į šį protestantų kaltinimą?

Protestantai visiškai nesupranta Bažnyčios mokymo. Savo mirtimi ant kryžiaus Kristus pelnė visas malones, kurių reikia visų žmonių išganymui. „Ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams jis įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.“ (Žyd 9, 12) Mišių auka yra ne dar viena, atskira, auka, o ta pati Kryžiaus auka, sudabartinama tam, kad joje galėtų dalyvauti visi krikščionys. Jos paskirtis – ne gauti kokių nors naujų malonių, o suteikti žmonėms ant kryžiaus pelnytas malones.

Kam reikia šv. Mišių, kad mums būtų pritaikytos ant kryžiaus pelnytos malonės?

Kristaus norėjo, kad atpirkimo vaisiai mums būtų suteikiami ne savaime, o per sakramentus, ypač per Švč. Sakramentą ir šv. Mišių auką. „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas.“ (Mk 16, 16). „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 6, 54)

Bet kam reikia aukos norint išdalyti atpirkimo vaisius?

Krikščioniškas gyvenimas yra dalyvavimas Kristaus gyvenime. O jis įsikūnijo tam, kad mūsų vardu pats paaukotų tobulą auką savo Tėvui. Pagrindinis mūsų krikščioniško gyvenimo aktas turėtų būti vienijimasis su Kristaus auka, kaip sako šv. Paulius: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.“ (Kol 1, 24) Per Mišias Bažnyčia, kunigas ir tikintieji nuolatos jungia savo gyvenimą su Kristaus auka; jie atiduoda save ir gauna malonių atiduoti save dar labiau.

57. Ar šv. Mišios nėra taip pat ir puota?

Savo esme Šv. Mišios nėra nei puota, nei auka ir puota – jos yra tik auka. Puota nebent galime vadinti šv. Komuniją, bet ji yra tik aukos vaisius, o ne esminė jos dalis.

Ką apie tai sako Bažnyčios magisteriumas?

Tridento Susirinkimas aiškiai moko, kad šv. Mišios yra auka. Jo tekstuose nėra nė užuominos, kad šv. Mišios yra ir puota. Popiežius Pijus XII pasmerkė tezę, jog šv. Mišios yra kartu ir auka, ir puota:

„Nuo tiesos kelio nuklysta tie, kurie šventąją auką nori švęsti tik tada, kai prie Viešpaties stalo dalyvauja ir krikščionių liaudis; dar labiau klysta tie, kurie – norėdami pagrįsti būtinybę kunigui priimti šv. Komuniją tik kartu su tikinčiaisiais – klastingai sako, jog čia vyksta ne tik auka, bet ir brolių bendruomenės puota, ir kad bendrai priimama šv. Komunija yra, taip sakant, visos aukojimo šventės viršūnė.

Todėl privalome nuolatos pabrėžti: eucharistinė Auka savo esme yra Dievo Avinėlio nekruvinas aukojimas, kuris paslaptingu būdu įvykdomas atskiriant šventuosius Pavidalus ir atnašaujant juos amžinajam Tėvui. Šv. Komunija tarnauja šv. Mišių užbaigtumui ir pilnam tikinčiųjų dalyvavimui per švenčiausią sakramentinį susivienijimą. Aukojančiam kunigui ji yra privaloma, tačiau tikintiesiems tik labai patariama“.[20]

Kokia Bažnyčios praktika parodo, kad Mišios nėra puota?

Bažnyčia įpareigojo tikinčiuosius kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose, bet niekada nereikalaudavo, kad tikintieji sekmadieniais priimtų šv. Komuniją. Jei šv. Mišios būtų puota, tai tikintieji būtinai turėtų priimti šv. Komuniją, nes kas puotoje nieko nevalgo, tas joje ir nedalyvauja!

Vadinasi, įmanoma tikrai dalyvauti šventojoje Mišių aukoje nepriimant Šv. Komunijos?

Taip. Tikintieji gali tikrai dalyvauti Mišiose nepriimdami Komunijos (nors Šv. Komunijos priėmimas, žinoma, leidžia dalyvauti pilniau). Tai apibrėžia ir Tridento Susirinkimas: „Kas sako, kad šv. Mišios, kuriose šv. Komuniją priima tiktai kunigas, esančios neleistinos ir todėl panaikintinos, tebūnie atskirtas“.[21]

Ar yra kitų įrodymų, kad šv. Mišios nėra puota?

Pats Mišių ritualas savo esme yra priešingas puotos įvaizdžiui: kokia čia puota, kai po tiek daug sudėtingų ritualinių veiksmų gauname tik trupinėlį maisto? Jei šv. Mišios būtų puota, visiškai teisūs būtų tie, kurie nori šv. Mišioms suteikti paprastos vakarienės formą.

58. Kas moko, kad šv. Mišios yra ir auka, ir puota?

Daugelis šiuolaikinių „katalikų“ teologų platina teoriją, kad šv. Mišios yra puota, kurios metu vyksta aukojimas. Pirmiausia vyksta puota, sako jie, tačiau jos metu atnašaujama ir auka, kurios esmė yra ta, kad Kristus mums duoda save kaip valgį. Būtent Kristaus savęs atidavimas valgio pavidalu ir sudaro šv. Mišių aukojamąjį charakterį.

Ši teorija prieštarauja katalikų tikėjimui, nes ji visiškai apverčia tikrąją tvarką. Auka turi būti aukojama Dievui, o ne žmonėms. Juk Kristus ant kryžiaus paaukojo save Dievui, o ne mums. Jei ši teorija būtų teisinga, tai šv. Mišios būtų aukojamos mums, o ne Dievui.

Kur galime rasti šias teorijas apie Mišių prigimtį?

Ši teorija, pavyzdžiui, atsispindi bendros katalikų ir evangelikų teologų komisijos, posėdžiavusios 1976–1982 m., baigiamajame pranešime.

Kas šioje komisijoje atstovavo katalikų teologams?

Katalikams komisijoje tarp kitų atstovavo kardinolai Hermannas Volkas ir Josephas Ratzingeris, taip pat būsimi kardinolai Karlas Lehmannas bei Walteris Kasperis.

Ką skelbia šis pranešimas?

Pranešime rašoma: „Jėzaus Kristaus aukojimosi Eucharistijos šventime ir mūsų įsitraukimo į šį aukojimąsi regimas ženklas yra… puota. Tai reiškia, kad šios puotos metu yra sudabartinama ir realizuojama Kristaus auka. Todėl tradicinis, Tridento Susirinkimo įvykdytas principinis Eucharistijos perskyrimas į Sakramentą ir Auką teologiškai yra nebenaudotinas, nes jis neatspindi esminės struktūros. Kristaus auka liturginiais simboliais pasireiškia kaip savęs siūlymas mums valgio pavidalu“.[22]

Ką galime pasakyti apie šį mokymą?

Matome, kad ši teorija atmeta tradicinę teologiją ir moko kai ką visiškai nauja. Todėl ją reikia griežtai atmesti.